Eilės

 

Šviesuoliai

 

Aš esu mokytoja

ir mano tėtis – mokytojas

ir mano tėčio tėtis mokytojas

o tėčio tėčio tėtis – elektrikas

kuris išmokė sūnų šviesti.

 

 

Petuk

 

Mama išmokė

kreiptis į jį –

                     tėtuk.

Visai kaip petuk –

                     galvoju susikūprinus,

susisukusi beveik

į sraigės kiautelį

 

petuk petuk

 

į ką dabar remtis,

kai tavo kūnas

degtukų dėžutėje

pakastas.

 

 

Degtukai

 

Mūsų namuose yra degtukų.

Pilnos dėžutės,

puodai, batų dėžės, paltų kišenės.

Kasdien užsidegam po vieną:

girtas tėvas krenta veidu į parketą,

liepsnoja rusvas degtuko galiukas,

rudi mamos plaukai,

ji lenkias su vaiku prie vyro,

šviečia ugnele jam į akis,

ūbauja kaip urvinė,

ir nesuprasi, ar iš džiaugsmo.

Tas pats vaikas neša suspaudęs degtuką,

nemato, kur eina,

neša liepsnelę, žiūri į ją.

Mūsų namai iš degtukų,

ištrauki vieną ir viskas subyra.

Vaikas pamiršta,

kiek dienų praėjo, kol nešė,

ir pasiekia žvakę suaugęs.

Dega degtuku, liečia galiuku,

o žvakė gęsta

laidotuvių procesijoje.

 

 

Lentyna

 

Pritrūko varžtų, kad pritvirtintų lentyną,

todėl ją pastatė į sandėliuką

kartu su rusiškomis knygomis ir bulvėmis.

Daiktai į eilę rikiavosi ant grindų,

reikėjo išlaukti, kol pakabins, kur jiems dėtis.

Stovėjau eilėje ir aš,

paskutinė klasėje pagal ūgį,

per sporto ugdymo pamoką,

reikėjo išlaukt švilpuko,

šokti per ožį, suktis su kaspinu,

reikėjo išlaukti,

kada būsiu graži

ir pasikvies kažkas pašokti,

lauks už namo kampo.

Reikėjo tik išlaukti „Ikea“ eilėje,

kad nusipirkčiau lentyną

ir sudėliočiau save

po mažytį niekutį, suvenyrą, akmenuką iš pajūrio,

po viską, kas atrasta ir pasiimta.

O paskui prisukti, kad tvirtai laikytųsi,

nuvalyti dulkes

ir stebėtis,

kiek daug dar vietos ant lentynos.

 

 

Daugiabutis

 

Bulvės svogūnai mėsos kukuliai katinai –

kvapai pasklinda

kai sužydi daugiabutis

vietoj žiedlapių

               langus praskleidęs.

 

 

 

Dangus yra žibutė

 

Virš galvos praplaukia lėktuvas,

tarsi banginis

nardo mėlyname danguje,

atsispindi akyse mėlynose,

girdžiu jo kauksmą

lyg prašymą,

kurio negaliu perprasti,

o supratus nenorėsiu vykdyti.

Kai apleidžia dvasia,

visada galima pasiskolinti kitą

iš šilo

avansu,

už akciją „surinkime šiukšles“,

už enkomioną, parašytą medžiui.

Jokios čia mistikos ir burtų:

dangus yra žibutė,

nuskynus tiesiog suvysta.

 

 

Moteris

 

Vonioje gyvena voras.

Stebiu jo ilgas kojas iš tolo.

Jos vis dar atrodo man ilgos,

jas lyginu su savosiomis,

kai braukiu „Gillette lady“ skustuvėliu.

Ar voras skutasi kojų plaukus?

Gal visos vorės feministės?

Ar turi jie lytį?

Aukštakulniais kaukši į sieną,

atsispiria ir leidžias lynu?

 

Mano vyras bijo vorų.

Kai pykstu ant jo,

atsiunčiu voro nuotrauką į telefoną.

Neišduodu, kad

mačiau jį ant knygos,

supainiojau su tašku ir ne taip perskaičiau sakinį,

neišduodu, kad vonios

kampe budi ryto voras,

stebintis mane,

tokią nuogą ir sutrikusią,

dar iki galo nesuprantančią,

ar aš pakankamai moteris.

 

 

Pokalbis su vaiku

 

Kas nutinka, kai žmogus miršta?

Į saldainių dėžutę įdedamas.

Kas su dėžute nutinka?

Dievuliui paskanauti siunčiama.

Kaip jam siunčiama? Paštu?

Ne, ji užkasama.

O kodėl ją užkasa?

Kad išaugtų miškas, sukryžiavęs šakas.

 

 

Žaidžiam namus

 

Kai niekas nematydavo, mes vilkdavom daiktus:

peilius, kamuolius,

švirkštus, vaistus, kartonines dėžutes,

guminius žaislus.

Mes vilkdavom juos iš namų į namus,

tuos, kuriuos išgalvodavom, statytus iš pledų po balkonu,

kur keptuvėse žydėdavo pienės

ir be garso verkdavo

plastikinis berniukas.

 

Kai nieks nematydavo, mes daug ką darėm:

spjaudėm į laiptinės apačią,

badėm lėlėms užpakalius senomis adatomis,

raižėme Žemės vidurius peiliais. Keikėmės,

tyčiojomės, kai krisdavo

kaimynės barbei rankos –

 

taip ruošėmės gyvenimui,

ruošėmės būti geros mamos ir dar geresnės kaimynės,

žemės sklypo savininkės, puikios namų šeimininkės,

tik paslapčia bijodamos,

o jei kas nors išties mus matė ir atpažįsta,

kad mes visai nežinom, kaip reikės gyventi.