Ar demokratai pasirinks žingsnį į ateitį?
2020-aisiais vyksiantys Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai bus istoriniai – ne tik dėl būtinybės įveikti Donaldą Trumpą, bet ir dėl to, kokią ideologinę kryptį pasirinks demokratai.
Ne paslaptis, kad iki pat šių dienų nemaža dalis amerikiečių išgirdę žodį „socializmas“ ima drebėti iš baimės arba pykčio (tikslumo dėlei paminėsiu, kad socializmu JAV įvardijama tai, kas Europoje suvokiama kaip socialdemokratija). Štai dabartinis JAV prezidentas D. Trumpas reguliariai progresyvius Demokratų partijos narius įvardija kaip radikalius kairiuosius – tokių gąsdinimų prezidento tviterio paskyroje galima išvysti beveik kasdien.
Nesunku suprasti, kodėl amerikiečiai iki šiol nejautė simpatijos kairiosioms ideologijoms – Šaltojo karo metu vykusi nuolatinė konfrontacija su Sovietų Sąjunga žmonių mąstysenoje įskiepijo principą, jog viskas, kas susiję su kairumu, yra blogis. Galima ilgai kalbėti apie tokios strategijos naudą tuometinei JAV valdančiajai klasei, bet kairiųjų idėjų demonizavimo rezultatus puikiai matome šiandien. Vienas didžiausių GINI (indeksas, matuojantis žmonių pajamų pasiskirstymą, – kuo jis didesnis, tuo didesnė pajamų nelygybė) koeficientų tarp ekonomiškai išsivysčiusių valstybių, 45 milijonai esamų ir buvusių studentų yra skolingi 1,6 trilijono dolerių, o sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas priklauso nuo piniginės storio.
Pradžią tos kovos, kuri šiandien vyksta Demokratų partijoje, matėme ir prieš 2016 metų rinkimus. Staiga iškilęs Vermonto senatorius Bernie Sandersas subūrė milijoninę rėmėjų minią. Kitoje barikadų pusėje – korporacijų remiamų demokratų atstovė Hillary Clinton. Ir nors ši kandidatė bandė prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, pagrindinė jos ir B. Sanderso susidūrimo žinia buvo aiški: status quo arba radikalus pokytis.
Todėl visiškai nenuostabu, kad ta kova persikėlė ir į pasiruošimą 2020 metų prezidento rinkimams. Remiantis pastarųjų trijų apklausų vidurkiu, trims pirmaujantiems kandidatams atitenka 66,3 procento, ketvirtai vietai lieka vargani 5,1 procento. Todėl tikrai aišku, kad vienam iš minėto trejeto teks susiremti su D. Trumpu.
O trejetas, remiantis apklausomis, atrodo taip: Joe Bidenas, Elizabeth Warren ir Bernie Sandersas. Arba – kitais žodžiais – senoji politika prieš naująją.
Tačiau spalio 2-ąją staiga atskriejo žinia – B. Sandersas pajuto skausmus krūtinės srityje ir atsidūrė medikų rankose. 78-erių senatorių ištiko širdies smūgis. Nors toks sveikatos sutrikimas yra ganėtinai dažnas, bet neabejotinai paveiks B. Sanderso šansus – nors ištikimiausi rėmėjai nenusisuks, kai kurie oponentai neabejotinai pabrėš Bernie amžių ir operaciją, o tai gali lemti nedidelės grupės, kuri vėliau gali tapti lemtinga, žmonių „pabėgimą“ į kito kandidato stovyklą.
Vis dėlto teigti, kad B. Sandersas galutinai iškrito iš prezidentinių lenktynių, nebūtų teisinga. J. Bideno reitingai po kiekvienų tiesiogiai transliuojamų debatų krinta ir po kurio laiko atsigauna – gali būti, jog vieną kartą žmonės paprasčiausiai nebegrįš prie J. Bideno ir pasirinks kitą kandidatą, o E. Warren, artimiausia B. Sandersui ideologiškai, gali ir „praryti“ jo rėmėjus, ir „atiduoti“ savus jam.
Taigi – kaip atrodo trys pirmaujantys kandidatai?
J. Bidenas, aštuonerius metus ėjęs viceprezidento pareigas, atstovauja senajai Demokratų partijos linijai, kuri remiasi neoliberalizmu, – kritikuodamas tokio tipo nemokamą visuotinę sveikatos apsaugos sistemą, kokia yra paplitusi Europoje, jis net pasitelkė savo mirusio sūnaus atvejį, sakydamas, jog „kiekvienas amerikietis nusipelno prieinamų sveikatos apsaugos paslaugų“. Pabrėžtinas žodis „prieinamų“ – ne nemokamų, ne visuotinių, bet prieinamų, suprask, mokamų.
Toje pačioje reklamoje buvęs viceprezidentas puolė tiek dabartinį prezidentą, tiek savo konkurentus demokratų pirminiuose rinkimuose sakydamas, jog Pacientų apsaugos ir prieinamos priežiūros įstatymas (labiau žinomas kaip Obamacare) jam yra svarbus asmeniškai ir kai jis „mato prezidentą, norintį tai sunaikinti, bei kitus, norinčius tai pakeisti ir pradėti iš naujo, – tai taip pat yra asmeniška“.
Galima suprasti J. Bideno sentimentus, tačiau nekreipti dėmesio į faktus nepavyksta – 2018 metais 28,9 milijono amerikiečių neturėjo sveikatos draudimo. Didžioji dauguma šių žmonių yra nepasiturintys ir reikalingų sumų neturėtų. Būdamas prezidentu J. Bidenas nesiektų tokio pokyčio, kokio reikia šių dienų Amerikai. Prieinama sveikatos apsauga vis dar skirsto žmones pagal tai, kiek jie uždirba. Valstybėje, kurioje atskirtis ir taip viena didžiausių tarp ekonomiškai išsivysčiusių šalių, to tiesiog negana.
Kitais klausimais J. Bidenas taip pat nepasižymi progresyvumu – jis pasisako už mirties bausmę, buvo vienas iš „Karo prieš narkotikus“ vedlių, užsitarnavęs pravardę drug warrior. Praeityje jis yra balsavęs prieš homoseksualių asmenų teises ir siekęs, kad valstijos galėtų savarankiškai nuspręsti dėl abortų (tai vyko praėjus beveik dešimtmečiui po istorinio JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuris įtvirtino moters teisę į abortą).
Užsienio politikoje J. Bidenas nepateikia nieko naujo – 2003 metais balsavo už invaziją į Iraką, palaiko „dviejų valstybių sprendimą“ (nepriklausomos Izraelio ir Palestinos valstybės, egzistuojančios kaimynystėje), šiandien kritikuoja D. Trumpą dėl jo gerų santykių su Saudo Arabija ir JAV dalyvavimą Jemeno kare, tačiau pamiršta, jog būtent tuo metu, kai jis buvo viceprezidentas, JAV ėmė palaikyti Saudo Arabijos vadovaujamą koaliciją.
O štai E. Warren vadovaujasi ganėtinai kitokia politine mintimi. Jei vertintume pagal skalę nuo 1 iki 100, kur 1 įvardytume J. Bideną, tai E. Warren būtų ties 75. Masačusetso senatorė nežada visa apimančio pokyčio – tačiau jos tapimas prezidente ir rinkimų siekių įgyvendinimas tikrai iš JAV atimtų stereotipinių Laukinių Vakarų įvaizdį.
E. Warren tenka atlaikyti nemažai kritikos dėl 2016 metais priimto sprendimo palaikyti H. Clinton, o ne B. Sandersą. Dėl šio jos poelgio ganėtinai pagrįstai galima abejoti kandidatės nuoširdumu save pristatant kaip priklausančią progresyviųjų politikų grupei. Senatorei dažnai priekaištaujama dėl nenuoseklumo ir balsų medžiojimo. J. Bidenas ir H. Clinton yra daug arčiau vienas kito nei buvusi pirmoji šalies ponia ir B. Sandersas, todėl jei E. Warren ir šiuose rinkimuose laikytųsi arčiau buvusio viceprezidento, klausimų dėl ideologinio nenuoseklumo sulauktų daug mažiau.
Jei tikėsime tuo, ką senatorė sako dabar, – ji yra stipri kairioji kandidatė, palaikanti monopolijų išardymą, ypač technologijų srityje, „nesibaigiančių karų“ užbaigimą ir gynybos biudžeto sumažinimą, didesnių galių ir svertų suteikimą darbuotojams, didesnį pačių turtingiausių amerikiečių apmokestinimą, dalies studentų skolos padengimą ir minimalios algos pakėlimą iki 15 dolerių per valandą.
Iš pirmo žvilgsnio tokie siekiai turėtų galutinai įtikinti kairiuosius ir progresyvius rinkėjus rinktis E. Warren, juo labiau kad ji turi gana solidų centristų palaikymą. Tačiau pastaruoju metu akylesniems stebėtojams turėjo pradėti mirksėti įspėjamosios lemputės. Senatorė, kalbėdama apie sveikatos apsaugą, užsiminė apie prieinamumą – nėra iki galo aišku, ką ji turi omenyje, bet greičiausiai ji kalba apie tokią pačią sistemą kaip ir J. Bidenas – prieinamą (mokamą) sveikatos apsaugos sistemą. Mažai tikėtina, kad tokio kalibro politikė žodžius rinktųsi nepasvėrusi. Todėl gana tvirtai galima teigti, kad jos pritarimas valstybinei visuotinei sveikatos priežiūros sistemai ima šlubuoti.
Užsienio politikos klausimais E. Warren pozicijos nuo J. Bideno nesiskiria radikaliai, išskyrus nuolatinį pasipriešinimą JAV dalyvavimui Jemeno konflikte ir didesnį spaudimą Saudo Arabijai dėl žmogaus teisių suvaržymų.
Taigi, kodėl ne ji? Nes kairė (vis dar) turi geresnį kandidatą.
B. Sandersas, Vermonto senatorius, nuo pat 1981-ųjų, kai buvo išrinktas Berlingtono meru, save įvardijo kaip socialistą ir tai ne kartą yra įrodęs konkrečiais darbais: B. Sanderso vadovavimo metu Berlingtonas tapo pirmuoju JAV miestu, kuriame buvo įgyvendinta bendruomeninio apgyvendinimo idėja (ne pelno siekianti korporacija, plėtojanti prieinamus būstus, bendruomeninius sodus, komercines erdves bendruomenės naudai ir gerovei). Kitas pavyzdys – jis padavė į teismą vietinę televiziją dėl franšizės ir laimėjo mažesnes kainas vietos gyventojams.
Su kvietimu į politinę revoliuciją 2016-aisiais ėjęs Vermonto senatorius tą patį ragina daryti ir dabar. Anot jo, Jungtinėms Valstijoms nereikia šiokių tokių pokyčių – reikia struktūrinių ir sisteminių reformų, kurios transformuotų ne tik ekonomiką, bet ir kiekvieną gyvenimo sritį. Panašiai kaip Jeremy Corbynas Jungtinėje Karalystėje, B. Sandersas Amerikoje ragina nekentėti ir sukilti – prabilta ir apie klasių kovą.
Būtent tokios retorikos reikia šalyje, kurioje ilgus metus buvo vadovaujamasi nubyrėjimo ekonomikos (maži mokesčiai turtingiesiems skatins verslininkų investicijas ir duos didesnę naudą visuomenei ilguoju laikotarpiu) logika. Pripažindamas sveikatos apsaugą ir švietimą kaip visuotinę teisę, B. Sandersas žengė žingsnį, kurio nėra žengęs joks JAV politikas, turintis realių šansų laimėti prezidento postą.
Bernie pritaria ne tik visos studentų skolos nurašymui (1,6 trilijono dolerių), bet ir identiškam veiksmui sveikatos priežiūros srityje (81 milijardas dolerių). Žinant, kad medicininė skola yra dažniausia asmeninio bankroto JAV priežastis, galima daryti prielaidą, jog toks sprendimas radikaliai pakeistų žmonių gyvenimą.
Apmokėti tai B. Sandersas siūlo keičiant mokesčių sistemą. Jis svarstytų 90 procentų ribinio mokesčio (marginal tax rate) tarifą (pastarąjį kartą toks buvo įvestas Antrojo pasaulinio karo metais) patiems turtingiausiems asmenims, pajamų mokesčio kartelę pakeliant iki 52 procentų.
Klimato krizės klausimu Vermonto senatorius yra nuoseklus – dar 2007 metais kartu su demokratų senatore Barbara Boxer pristatė teisės aktą, kuriuo siekta sumažinti visuotinį atšilimą, o šį rugpjūtį pristatė veiksmų planą, kuriuo siekiama iki 2030-ųjų transformuoti JAV energetikos sektorių taip, kad transportui ir elektros energijos gamybai būtų naudojami tik atsinaujinantys ištekliai, o iki 2050-ųjų būtų pasiekta visiška dekarbonizacija (nors tenka pripažinti, kad kritika, teigianti, jog tiek laiko nebeturime, yra visiškai pagrįsta).
Užsienio politikoje B. Sandersas dar kartą parodo savo išskirtinumą – oponavo karui Irake, mano, jog kebliai Irano situacijai reikėtų pasitelkti panašią strategiją kaip Kuboje (ši buvo išbraukta iš teroristinių valstybių sąrašo, o vėliau atkurti diplomatiniai santykiai). Taip pat jo retorikoje galima išskirti daug didesnį palaikymą Palestinai nei klausantis kitų dviejų pirmaujančių kandidatų.
Sunku patikėti, kad du iš trijų pirmaujančių Demokratų partijos kandidatų gali būti įvardyti, europiniais terminais, bent jau kaip socialdemokratai. Tačiau besikeičiantys laikai reikalauja pokyčių, jei nori išlikti svarbus ir reikšmingas.
Todėl demokratų laukia pasirinkimas, kuris nulems ne tik jų partijos, bet ir visos šalies raidą ir, tikėtina, taisyklėmis grįsto pasaulio ateitį. Bet kuris iš šių trijų pirmaujančių kandidatų yra radikaliai kitoks nei D. Trumpas, todėl teisės viršenybė ar žmogaus teisės taptų svarbia tarptautinės darbotvarkės dalimi – prisiminus Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymą ir iš to neiškylančias jokias pasekmes akivaizdu, jog šie klausimai dabartinei JAV administracijai šiuo metu nėra prioritetiniai.
Prezidentu išrinkus B. Sandersą NATO – svarbiausias Lietuvai klausimas – liktų ten, kur yra dabar. JAV nesvarstytų pasitraukimo iš aljanso, o paties Bernie žodžiais: „Turime veikti išvien su NATO gindami Rytų Europą nuo bet kokios formos Rusijos agresijos.“
Bet simbolinė reikšmė tiek Europos, tiek Lietuvos kairiesiems būtų milžiniška. Perfrazuojant Franką Sinatrą, jei kairysis gali laimėti Amerikoje, jis gali laimėti bet kur.
– –
