Algimantas Zubavičius: Žuvintas, Afrika ir kolekcijos

Parašyti straipsnį apie gamtininką ir kolekcininką Algimantą Zubavičių paskatino neeilinis bendravimas su šia įdomia asmenybe ir tai, kad neseniai sužinojau, jog jis įtrauktas į naujai rengiamą knygą apie žymiausius Lietuvos kolekcininkus. Jau esu rašęs apie garsų Dzūkijos gamtos mėgėją ir kolekcininką Petrą Dumbliauską. Pats irgi esu kolekcininkas ir gamtos mėgėjas, tačiau gamtos srities žiniomis nė iš tolo negaliu lygintis su Algimantu. Būtina paminėti ir jo tėvą Teofilį Zubavičių (1914–1993) – pirmąjį Žuvinto biosferos rezervato darbuotoją, gamtininką mėgėją, ornitologą savamokslį, daug prisidėjusį prie to, kad Žuvintą dabar galime vadinti paukščių karalyste. Teofilis dar buvo vadinamas savamoksliu profesoriumi, jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo žieduoti paukščius. 1937 m., profesoriaus Tado Ivanausko pakviestas, jis pradėjo dirbti Žuvinte. Garsusis gamtininkas norėjo, kad jo pastangomis sukurtame rezervate dirbtų gamtą mylintys ir jai atsidavę žmonės. T. Zubavičius kaip tik toks ir buvo. Rezervate pirmiausia jis dirbo sargu, tačiau į jo pareigas įėjo ir paukščių stebėjimas, gamtos apsauga bei kova su brakonieriais. Ap­si­gy­ve­no re­zer­va­te pas An­ta­ną Si­ma­ny­ną ir vėliau taip jau at­si­ti­ko, kad ve­dė jo dukterį Al­bi­ną Si­ma­ny­nai­tę. Žuvinte 1942 m. balandžio 20 d. ir gi­mė Al­gi­man­tas, o dar po dešimties metų ir jo se­suo Vi­da. Vėliau Teofilis ėjo rezervato vyriausiojo inspektoriaus pareigas. Daugelį metų kartu su T. Ivanausku tyrinėjęs Žuvinto rezervatą T. Zubavičius nuo pat darbo pradžios atidžiai stebėjo gamtą ir savo pastebėjimus užrašinėjo. Šio įpročio ir užsiėmimo neatsisakė iki pat mirties. T. Zubavičius pelnytai minimas šalia profesoriaus T. Ivanausko, nes šie du iškilūs žmonės karo ir pokario metais Žuvintą sugebėjo išsaugoti ateities kartoms. Nors ir nebaigęs specialių mokslų, Teofilis buvo neeilinė asmenybė, tikras gamtos žmogus – jis ne tik stebėjo, kas vyksta aplink, bet ir mokėjo įdomiai pasakoti ir tuos pasakojimus užrašyti. Jo straipsniai buvo publikuojami spaudoje. T. Zubavičius pirmojo Lietuvos gamtos rezervato gyvenimą aprašė knygose „Žuvinto ežero paukščiai“, „Ežero giesmė“, „Žuvintas ir jo gyventojai“, buvo knygos „Žuvintas“ bendraautoris.  

Algiman­tas ge­rai pri­si­me­na senųjų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mus, kaip iki re­zer­va­to įkū­ri­mo Žu­vin­to eže­rą iš vals­ty­bės nuo­mo­jo Sim­no žy­dai Lei­ba ir Ru­vi­mas Iš­lons­kiai, o prieš juos vie­nu me­tu – net žy­mus dai­ni­nin­kas Kip­ras Pet­raus­kas. Iš­lons­kiai tu­rė­jo reikalų su Alek­no­ny­se gy­ve­nu­siu žu­vies su­pir­kė­ju Jan­ke­liu, ku­ris ir rū­pi­no­si eže­re su­gau­tos žu­vies par­da­vi­mu.

Matyt, no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti gam­tos gro­žį, T. Zu­ba­vi­čius vi­sa­da im­da­vo sū­nų į val­tį, kai tik plauk­da­vo į eže­rą, ir užkrėtė jį išskirtine meile gamtai. „Tė­vas, jei už­si­spir­da­vo, ga­lė­jo pa­gau­ti kiek­vie­ną bra­ko­nie­rių. Tais lai­kais, maž­daug iki 1963 m., Žu­vin­te ne­bu­vo di­de­lių drau­di­mų žve­jo­ti. Bet paukš­čių kiau­ši­nius rei­kė­jo stip­riai sau­go­ti. Žmo­nės po pu­sę val­ties jų pri­si­rink­da­vo, po ka­ro trū­ko mais­to“, – me­na A. Zu­ba­vi­čius. Po ka­ro ko tik ne­ban­dy­ta įveisti re­zer­va­te. Al­gi­man­to tei­gi­mu, 1948 m. iš Vo­ro­ne­žo į re­zer­va­tą dėl kai­lių bu­vo at­vež­ti aš­tuo­ni beb­rai. Dar­buo­to­jai ant eže­ro kran­to pa­da­rė są­var­tą beb­rams ap­si­gy­ven­ti, o at­vež­tie­ji su­si­ren­tė vos ne bun­ke­rį. Kaž­kas pa­skun­dė sau­gu­mie­čiams, kad Žu­vin­te ap­si­gy­ve­no par­ti­za­nai. At­va­žia­vę sau­gu­mie­čiai ėmė šau­dy­ti – beb­rai ne­nu­ken­tė­jo, o kai­mo žmo­nės tu­rė­jo juo­ko. Beb­rus tuo­me­tiniams moks­li­nin­kams lyg ir pa­vy­ko įveisti re­zer­va­te, o be­veik tuo pa­čiu me­tu iš Ru­si­jos at­vež­ti vabz­džia­ė­džiai kur­mė­nai ne­pri­gi­jo. Jie pa­pras­čiau­siai iš­ny­ko.

Al­gi­man­to at­min­ty­je – ir po­ka­rio me­tais re­zer­va­te vy­ku­sios žvė­rių ir paukš­čių me­džiok­lės. Ta­da Žuvinte bu­vo daug vil­kų, ūd­rų ir la­pių. Anot A. Zu­ba­vi­čiaus, už ūd­ros kai­lį ta­da bu­vo ga­li­ma gau­ti 450 rub­lių – gy­dy­to­jo al­ga bu­vo per­pus ma­žes­nė. Kar­tais jo tė­vas par­neš­da­vo net tris ūd­rų kai­lius. Ne vi­si jam lik­da­vo, kai kuriuos tek­da­vo ati­duo­ti Kau­no zo­o­lo­gi­jos mu­zie­jui. „Kai į re­zer­va­tą at­va­žiuo­da­vo me­džio­ti ar žve­jo­ti Lie­tu­vos val­džia, ma­nęs ten tė­vas ne­si­ves­da­vo. Po­nus sau­go­jo sau­gu­mie­čiai. Lan­kė­si re­zer­va­te ir par­ti­jos va­do­vas An­ta­nas Snieč­kus, ir Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Mo­tie­jus Šu­maus­kas, ir Genrikas Zi­ma­nas, ir Algirdas Fe­ren­sas. Juos pluk­dy­da­vo po eže­rą, iš val­čių su spi­nin­gais gau­dy­da­vo ly­de­kas, eše­rius. At­va­žiuo­da­vo paukš­čių, žvė­rių pa­šau­dy­ti. Kar­tą ei­gu­lys pa­sa­ko­jo, kad Šu­maus­kas pa­gė­ręs net iš val­ties iš­griu­vo. Vie­ti­nės deg­ti­nės čia bu­vo iki so­ties – ko­ne iš kiek­vie­no krū­mo rūk­da­vo dū­mas“, – pa­sa­ko­jo A. Zu­ba­vi­čius.

Algimantui įskiepyta gamtos pažinimo meilė ir nurodė tiesiausią kelią į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Baigęs studijas įgijo biologo ichtiologo specialybę, dirbo Aukštadvaryje, vėliau Daugų žuvininkystės ūkyje. Studijų metais susipažino su garsiausiu Lietuvos gamtos šviesuoliu, Kauno zoologijos sodo įkūrėju profesoriumi Tadu Ivanausku. Pamatęs nepaprastą jaunuolio susidomėjimą Afrikos gyvūnais ir mūsų akiai neįprasta gamta, šis jam prisakė siekti aukščiausių tikslų, žūtbūt aplankyti Afrikos žemyną. To jis ir siekė visą gyvenimą. „T. Ivanausko sūnus gyveno Pietų Afrikos Respublikoje, bet profesorius negalėjo nuvažiuoti jo aplankyti. Tad mane jis vadino savo vaikeliu, rėmė mane morališkai ir materialiai“, – pasakojo A. Zubavičius.
T. Ivanausko įdiegtą svajonę apsilankyti Afrikoje Algimantas įgyvendino 1991 m., kai Ukrainos mokslų akademija lietuvį įtraukė į savo komandą. Grįžęs įspūdžius aprašė knygoje „Ilgas kelias į Afriką“. Pastarąjį sykį A. Zubavičius Afrikoje, Kenijoje, lankėsi 2012 m. Keliones primena jo namuose esantys medžioklės trofėjai. Iš Afrikos į Lietuvą medžiotojas atsiuntė nušautų gyvūnų ragus ir kailius, iš jų buvo padarytos iškamšos.

Algimantas, kaip ir jo tėvas, stebėjo gamtą, gyvūnus (tiesa, labiau domėjosi žuvų veisimu ir auginimu, medžiokle) ir viską užrašinėjo. Šie užrašai pravertė rašant straipsnius ir knygas. Be to, rašydamas knygas „Seni laiškai iš Žuvinto“, „Iš gamtininko dienoraščio“, Algimantas panaudojo ir po tėvo mirties likusią archyvinę medžiagą. 2004 m. buvo išleista trijų kartų Zubavičių knyga „Ištikimybė Medeinei“. Paskutinį šios knygos skyrių parašė Algimanto sūnus Tadas – tai turėtų būti ženklas, kad Zubavičių giminė ir toliau rašys gamtos dienoraštį. Dabar Algimantas jau yra dvylikos knygų autorius. 2018 m. pasirodė naujausia jo knyga „Ichtiologo užrašai“.

Algimantas Zubavičius prie kolekčijos eksponatų

Algimantas ilgai svarstė, ką daryti su tėvo archyvu, po tėvo mirties parsivežtu į namus Dauguose. Jis sakė, kad ten dokumentams blogos sąlygos: drėgna, galėjo pakenkti pelės. Pirmiausia archyvą pasiūlęs pirkti Žuvinto rezervato direkcijai. Tačiau buvo atsakyta, kad nėra lėšų. Paskui archyvas buvo pasiūlytas Ekologijos institutui – atsakymas buvęs toks pat. Dėl to paties apgailestavęs ir Mokslų akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius. Tado Ivanausko brolijos pirmininkas Petras Zajančkauskas pažadėjo, kad tuo reikalu kreipsis į Mokslų akademijos prezidentą ir Mokslo fondą. Nesulaukęs jo laiško, A. Zubavičius pasiūlė archyvą įsigyti Aplinkos ministerijai. Archyvo mokslinei ir istorinei vertei nustatyti buvo sudaryta komisija, jos pirmininku paskirtas tuometinis Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus viršininkas Selemonas Paltanavičius. Beje, jis yra dirbęs Žuvinte su T. Zubavičiumi, su juo susirašinėjęs. Peržiūrėjusi archyvą, komisija akte parašė, kad jis turi mokslinę istorinę vertę, ir pasiūlė „rasti galimybių materialiai atlyginti archyvinės medžiagos pateikėjui“. Apyraše nurodoma, kad archyve – 214 profesoriaus Tado Ivanausko, 40 profesoriaus Česlovo Kudabos, rašytojų Kazio Borutos, Petro Babicko ir kitų žinomų žmonių laiškai T. Zubavičiui, jo daugiau kaip penkiasdešimties metų (1938–1992) darbo užrašai (daugiausia tai gamtos, ypač paukščių, stebėjimai). Aštuonios didelės kartoninės dėžės įvairių popierių.  Tarp jų – autentiški dokumentai apie Žuvinto rezervato istorijos „baltąsias dėmes“: pirmuosius jo metus, kas ten dėjosi per karą ir po jo. Lobis istorikams, ornitologams, literatams. Tačiau į Daugus atkeliavo raštas, kad „ministerija archyvo pirkti negali, nes tam neturi lėšų“. Paklaustas, kiek prašęs už tėvo archyvą, A. Zubavičius sakė, kad iš pradžių norėjęs devynių tūkstančių litų – „tiek atsiėjo paminklas tėvui Kriklinių kaimo kapinėse ir laidotuvių išlaidos“. Vėliau šią sumą sumažinęs trimis tūkstančiais litų. Aplinkos ministerija iš pradžių pasiūliusi du tūkstančius litų. Ši suma A. Zubavičiui atrodė maža. „Už gautus pinigus norėjau išleisti dvi tėvo knygas, kurių rankraščius jis paliko – „Nuo nykštuko iki gulbės“ ir „Amalvo saulėlydis“. Dviejų tūkstančių litų tam neužteko“, – aiškino jis. 

Viename iš laiškų T. Zubavičiui profesorius T. Ivanauskas rašė: „Jūs esate vienintelis žmogus – tikras mano pasekėjas, ir aš visuomet svajojau kada tokį rasti arba išsiauginti.“ „Mielasis Teofiliau“, „Brangus Teofiliau“ – tokiais kreipiniais prasideda T. Ivanausko laiškai T. Zubavičiui, su kuriuo jis draugavo nuo 1931 m. iki mirties 1970 m., kurį dar jauną įsižiūrėjo, suprato esant neeilinį ornitologą ir kuriam patikėjo praktiškai įgyvendinti daugelio metų svajonę – įkurti pirmąjį Lietuvoje paukščių rezervatą. T. Zubavičiaus archyvą vis dėlto pavyko perduoti į tinkamas rankas: tuometiniam premjerui Laurynui Mindaugui Stankevičiui pritarus dokumentus nupirko Centrinis valstybės archyvas. Beveik už tiek, kiek prašė A. Zubavičius. Už šiuos pinigus buvo išleista Teofilio ir Algimanto Zubavičių prisiminimų knyga „Seni laiškai iš Žuvinto“ ir T. Zubavičiaus „Iš gamtininko dienoraščių“ (abi 1999 m.).

Algimantas tikino, kad kolekcionavimo aistra jam prabudo gana anksti. Būdamas penkerių metų jis ėmė rinkti pasagas, net drebėdavo pamatęs gerą jų grifą. Visai gera krūva pasagų susidarė, bet paskui kalviai iškaulijo. Ši liga praėjo. Vėliau jam pasidarė įdomu sugauti įvairių žuvų. 1953 m. tėvas iš Kauno zoologijos muziejaus parvežė pašto ženklų. Taip prasidėjo ilgai trunkanti jų rinkėjo karjera. Rinko įvairių valstybių pašto ženklus, bet labiausiai domino Afrikos ir Australijos filatelija. Pašto ženklų prašydavo paštininkės Lekavičienės ir draugų. Mokyklos suole sėdėjo su paštininko sūnumi Algiu Bagdonu, tad pašto ženklų gaudavo ir iš jo.  Gudeliuose gaudavo Egipto pašto ženklų, juos klijuodavo į sąsiuvinį ar dėdavo į vokelius. 1958 m. persikėlus gyventi į Marijampolę ten radosi naujų pažinčių, naujų draugų, taigi ir naujų pašto ženklų. Nuo dešimtos klasės Algimantas ėmė važinėti į Kauną, į knygyną Laisvės alėjoje, ten rinkdavosi pašto ženklus renkantys vaikai. Su filatelistais bendraudavo ir Vilniaus knygyne. Vilniuje bendraudavo su Ulmanu, Anatolijumi Franku. 1975 m. paskelbė skelbimą žurnale „Filatelija SSSR“. Nuo tada ieškomus pašto ženklus jam ėmė siųsti daugybė kolekcininkų iš įvairių regionų. Su kolekcininkais susipažindavo ir lankydamasis jų Kijevo (nuo 1973 m.) ir Vilniaus (nuo 1975 m.) klubuose. Toks intensyvus pašto ženklų rinkimas truko iki 1980–1982 m. Kartais už ieškomą ženklą tekdavo atiduoti daug kitų ženklų. Pavyzdžiui, už Nikaragvos rombą atidavė penkis šimtus kitokių pašto ženklų. Pasak Algimanto, puikią pašto ženklų kolekciją turėjo gamtos inspektorius Kreivėnas. Jis pasakojo, kad net ir dabar Dauguose yra viena puiki pašto ženklų kolekcija. Ją apžiūrėdamas Algimantas džiaugėsi, kad surado savo tėvo vokų iš tarpukario.

Kartu su pašto ženklais Algimantas rinko ir banknotus su monetomis. Tačiau monetas jis daugiausia mainydavo į ragus ir medžioklės trofėjus, o banknotų rimtai nerinko. Kada teko važiuoti į Afriką, daug ką išpardavė. Bet kiekvieną kartą parsiveždavo ir naujų eksponatų. Daugiausia kaukių ir skulptūrėlių. Algimantas renka ir šaltuosius Afrikos ginklus. Afrikoje iš viso buvo keturis kartus. Turi ir skulptūrėlę iš dramblio kaulo, bet ją parsivežė iš Indijos. Afrikos šalyse tokie dirbiniai uždrausti, išskyrus Tanzaniją.

Algimantas taip pat išskiria ir savo knygų kolekciją. Renka knygas apie gamtą, geografiją, keliones. Paprašytas paminėti keletą jo paties labiausiai vertinamų, Algimantas išskyrė knygą apie Rusijos caro kelionę į Rytus ir leidyklos „Prosveščenije“ knygas. Dar kolekcininkas paminėjo keletą šalutinių savo kolekcijų: puodukų, kriauklių ir žvėrių skulptūrėlių.

Paklausiau Algimanto apie praradimus. Juk neišvengiamai kiekvieno kolekcininko kelyje pasitaiko praradimų. Dalies daiktų visiškai negaila, tačiau yra tokių, dėl kurių ilgai skauda širdį. Algimantui gaila Kuršių marių dugne nuskandinto senovinio ordino. Buvo įsidėjęs į kišenę ir ruošėsi pasiplaukioti su mergaite. Gaila ir kelių monetų kolekcijų. Pavyzdžiui, lietuviškų ilgųjų, kuri buvo nepilna. Taip pat Algirdo Brazausko dovanotos penkiasdešimties litų vertės sidabrinės monetos, parduotos, kai reikėjo pinigų kelionei į Afriką. Taip pat gaila kelių ginklų kolekcijų. Ypač „Krieghoff“ medžioklinio šautuvo. Patvarkė tėvai, melavo, kad sudegė. Viena kolekcija buvo konfiskuota. Iš jos labiausiai gaila belgiško tarpukario laikų pistoleto „Browning“. Gaila ir rinkinuko nuotykinių knygų, kurias paskolino ir kurios pas šeimininką jau nesugrįžo.

Be abejo, Algimantas norėtų įsigyti dar daug įdomių eksponatų. Tai vertingos monetos, kiti daiktai. Net ir neprašytas pamini Napoleono laikų sviedinį ir senovės Egipto senienas. Domintų Tutanchamono kaukė (kopija). Pokalbio pabaigoje paminėjo savo mamos patarimą jam – gyventi taip, kad būtų įdomu. Tegu įkvepia kelionės ar įdomus pomėgis – tada gyvenimas ir pasaulis tikrai atrodys daug gražesnis ir tobulesnis.