Po Gretos Thunberg kalbos pasaulis pasikeis. Lietuva irgi
Šešiolikmetės Švedijos aktyvistės Gretos Thunberg, dar kitaip žinomos kaip Greta T., kalba Jungtinių Tautų viršūnių susitikime sukėlė sprogusios bombos efektą, kad ir kaip banaliai nuskambėtų toks apibūdinimas. Šiais laikais, kai informacinių bombų sprogimais vadinamos net ir pačios pigiausios informacinės prekės, tokios kaip nauja popžvaigždės šukuosena ar pažintis TV laidoje su politiko naminiais gyvūnėliais, pasirodo, vis dar įmanoma iš aukštos tribūnos pasakyti kažką, nuo ko krūpteltų visas pasaulis. Tai suteikia savotiško optimizmo, nes akivaizdu, kad žmonės dar neprarado sugebėjimo ištransliuoti svarbią žinią tokiu būdu, kad ji persmelkusi informacinį triukšmą pasiektų klausytojus. Kita vertus, tai verčia susimąstyti ir apie tai, kodėl būtent toks būdas pasirodė paveikus.
Gretos T. gynėjai (beje, įdomi jau pati atsiradusi jos ad hominem gynėjų ir nekentėjų perskyra) gali verstis per galvą įrodinėdami, kad su tokiu problemos pateikimo būdu yra viskas gerai, tačiau man, pirmą kartą išvydus ją kalbančią, pro akis ėmė plaukti raganų teismai, viduramžių vienuolių raginimai pakilti į kryžiaus žygį vaduoti Kristaus karsto, kalbos Miuncheno aludėje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir pan. Ir iš pasipylusios reakcijos socialiniuose tinkluose akivaizdu, kad ne man vienam. Nesvarbu, kad Gretos T. žinia apie klimato kaitą iškelia visiškai kitokio pobūdžio problemą negu pasaulinis žydų sąmokslas ar raganos prakeiktų pasėlių atkerėjimas (nors Gretos T. kritikai daro viską, kad pateiktų jos iškeltą problemą būtent taip), tačiau žodžiai „mes jus stebime“ kelia labai neigiamas konotacijas klausytojui, intelektualiai subrendusiam praeitame šimtmetyje. Klimato aktyvistai, sakyčiau, į šiuos savisaugos instinktus turėtų reaguoti atlaidžiau, dešinieji nepamiršti, kad šiuo atveju kalbančioji remiasi moksliniais faktais, o kairieji neskubėti skaičiuoti pinigų, kuriuos reiks perskirstyti nacionalizavus stambiąsias korporacijas.
Kilęs informacinis triukšmas iš tiesų ne tiek atskleidžia Gretos T. asmenybės ir jos pranešimo prieštaringumą, kiek parodo, kad pataikyta buvo labai tiksliai. Tuojau atsirado su apsimestiniu rūpesčiu klausinėjančių, kodėl ji ne mokykloje, tačiau vargu ar įmanoma mokykloje moksleiviui gauti tiek viešųjų ryšių, geografijos, retorikos ir tarptautinės politikos žinių, kiek ji gavo per pastarąjį mėnesį. Galima, aišku, sutelkti visą dėmesį į tai, kiek buvo užteršta aplinkos gaminant jachtą, kuria ji plaukė į Niujorką. Arba stebėtis, kodėl jos pranešime pasaulio galingiesiems žodžiai „žmonės miršta“ nuskambėjo taip negatyviai, nes jeigu dėl klimato kaitos yra kalti žmonės, tai yra pelnytas atpildas jiems. Juolab jeigu tai yra tie patys žmonės, kurie atėmė Gretos T. vaikystę ir svajones. Ar bent balsavo už tai padariusius.
Savo kreipimusi Greta T. emocingai pasakė mananti, kad pasaulio lyderiai klimato kaitos akivaizdoje nesupranta, kas vyksta, nes jeigu jie suprastų, tuomet dabartinis jų nieko neveikimas reikštų, kad jie yra blogis, o tuo ji nenorinti tikėti. Tačiau jeigu taip, tuomet pačios Gretos T. būtų galima klausti, ar korektiška nieko nesuprantančiųjų klausti: „Kaip drįstate?“ Įžūlumas neturi prasmės, jeigu nesupranti, ką darai. Iš kitos pusės, prisistatantiems dešiniaisiais, kurie keliais jiems prieinamais informacijos kanalais jau spėjo pasiskųsti, kad dabar vaikams leidžiama kalbėti bet kur ir apie bet ką, galima kontrargumentuoti dešiniojo trolibano stiliumi – jeigu ji nusišneka, tai kodėl jinai tai daro per Jungtinių Tautų viršūnių susitikimą, o tu – tik per vieną lietuvišką portalą su spalvotais baneriais?
Tačiau toks prieštaravimų ieškojimas pačiame Gretos T. performanse tėra būdas nekreipti dėmesio į jos iškeltą problemą. Suaugusieji tokiais atvejais turėtų dėti daugiau pastangų, kad įžvelgtų reikalo esmę. Nėra taip svarbu, ar ji pati yra viešųjų ryšių produktas. Ko gero, šis klausimas aktualiausias tiems, kurie patys niekada nėra kalbėję tiesiog savo vardu. Juolab kad net ir didžiausi cinikai ir skeptikai, už kiekvieno individualaus poelgio linkę ieškoti užkulisinių intrigų, turėtų paklausti savęs, kodėl toks informavimo būdas, jeigu jis toks veiksmingas, naudojamas taip retai (Stalino ar Hitlerio nuotraukos su vaikais čia daugiau parodo kai kurių labai silpną įgūdį brėžti analogijas). Šiaip ar taip, tai netrukdo suprasti ir interpretuoti jos pranešimą, tačiau pagunda žiūrėti ne į jo turinį, o į jo kontekstą yra pernelyg viliojanti. Simptomiška, kad būtent į turinį ir buvo kreipiama mažiausiai dėmesio. Greičiausiai tai nulemta aplinkybės, kad jos pranešimas apie klimato kaitą iš esmės siūlo politikams ne tik naują darbotvarkę, bet ir radikaliai naują politinio diskurso pjūvį.
Alkoholizmo ir depresijos persunktose Lietuvos realijose tai gali tapti dar vienu savo radikalumu žudančiu posūkiu. Šiuo metu mes kaip ir įtvirtinome (jei ne Vakarų, tai bent jau mūsų pačių akyse) savo šalies kaip Vakarų civilizacijos budraus sargo įvaizdį Rusijos keliamos informacinės grėsmės akivaizdoje. Po truputį nueina į praeitį praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio privatizacijos istorijos ir išmiršta karta, dirbusi sovietiniuose kolūkiuose. Atsiranda vis daugiau žmonių, galutinai padengusių kreditą už didmiestyje įsigytą butą, visi prisipirkome automobilių, išmaniųjų telefonų ir kavos popieriniuose indeliuose išsineštinai. Staiga pasirodo, kad darydami tai mes pavogėme svajones tų, kurie ateina po mūsų, ir su tuo susitaikyti sunku, galbūt net neįmanoma, nes mes net nespėjome pradėti mėgautis tuo, ką per tokius vargus įsigijome. Mums pasako, kad dabartinė sistema, kurioje mes jau įsitvirtinome, turi būti perkrauta iš naujo, ir mes nelabai bežinome, kas mes būsime po to.
Kitas dalykas, apie kurį privertė susimąstyti Gretos T. kalba, yra mūsų, lietuvių, nepasiruošimas kalbėti apie Žemės planetą ir žmoniją apskritai. Lietuva vis dar yra šalis, kurioje prakiuręs daugiabučio stogas yra gyvenančiųjų viršutiniame aukšte problema. Lietuva vis dar yra šalis, kurioje politikas, norėdamas palaikyti sergantį draugą ir nusiskutantis galvą plikai, yra apkaltinamas pigaus populiarumo siekimu. Nesuinteresuotas solidarumas, atjauta, altruizmas ir geri darbai aplinkiniams tebekelia susirūpinimą, kas už viso to stovi. Mums dar per daug sudėtinga mąstyti tiesiog apie žmogų arba tiesiog apie Žemę, nes mes įpratę, kad už žmogaus vis tiek stovi kitas žmogus, kuris velniai žino ką rezga, o už Žemės planetos yra Visata, kuri milijardus metų buvo ir milijardus metų bus. Todėl iš pat pradžių įsikalbėję, kad šie dalykai mums vis tiek nepažinūs, mes per daug nesigėdijame patys naudotis jais kaip įrankiais. Man regis, jeigu Greta T. būtų lietuvė, tai ir tuo atveju kalbėtume ne tiek apie klimato kaitą, kiek apie tai, kaip šaunu, kad ši jauna lietuvaitė garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Manau, po praeitą savaitę pasakytos Gretos T. kalbos pasaulis pasikeis, ir nesvarbu, kad šis pokytis įvyks ne per vieną dieną, savaitę ar mėnesį. Pasikeis ir Lietuva, nes iškovota laisvė, kuria nepamirštame pasididžiuoti per kiekvieną proginį minėjimą, nemaža dalimi ir reiškia galimybę būti pasaulio dalimi. Apskritai stebint Lietuvos informacinį kontekstą jau dabar galima prognozuoti, kad ateinanti žiema bus pirmoji, kai kelti į savo socialinių tinklų paskyras apsnigtų tvorų nuotraukas su klausimu „kada gi pagaliau ateis globalinis atšilimas?“ bus laikoma blogu tonu ir iš vietinės reikšmės influencerių to nebesulauksime. Juolab kad ir sniego žiemos mėnesiais iškrenta vis mažiau. Kartu tai bus proga pagalvoti, kodėl taip atsitiko, kad tokią mūsų reakciją į mokslininkų perspėjimus, pasirodo, tegali sustabdyti paauglės piktas sugėdijimas: „Kaip jūs drįstate?“
