Velnias slypi detalėse – išradingas operetės „Orfėjas“ pastatymas
Šių metų Zalcburgo festivalio antikos mitų tema nebuvo originali, tačiau tai buvo reveransas kultūriniam lobynui, iš kurio įkvėpimo sėmėsi ištisos kartos operos kūrėjų. Vienas jų – Jacques’as Offenbachas, kurio 200-ąsias gimimo metines šįmet švenčiame. Ta proga festivalio programoje – ko gero, žymiausia jo operetė „Orfėjas pragare“ („Orphée aux enfers“). Šis komiškas pastatymas tarsi lengvas atokvėpis festivalio programoje įsiterpė tarp skausmo persmelktų antikinių tragedijų. Offenbachas vieną ryškiausių mitų muzikos istorijoje apvertė aukštyn kojomis ir pasijuokė iš to, į ką klasikinio meno mėgėjai paprastai žiūri rimtai.
Orfėjo mitas čia tarsi pabodęs ir nuvalkiotas muziejaus eksponatas – pagal šią istoriją iš viso sukurtos 72 operos. Offenbachas nuo šio eksponato nupūtė praeities dulkes. Operetėje tyčiojamasi iš visko – iš dievų, žmonių, meno ir visuomenės idealų. Scenos absurdiškai atrodo tiek danguje, tiek ant žemės, o dar ir pragare. Paprasčiau žiūrima ir į mito veikėjus. Orfėjas nebėra suvokiamas kaip dieviškas muzikas, savo grojimu prakalbinantis žvėris, išjudinantis uolas ir prikeliantis numirusius. Romantinė istorija apie menininką, vaduojantį savo mūzą Euridikę, taip pat sumaišoma su žemėmis. Jų santuoka piešiama groteskiškomis spalvomis. „Orfėjau, tavo siela – kaip įprasto smuikininko“, – tėškia Euridikė. „Žmona, tavo verdiktas pernelyg griežtas“, – atšauna Orfėjas. Kartu juos laiko tik Viešoji nuomonė – alegorinis personažas, šmaikščiai įkūnijantis XIX amžiaus visuomenines vertybes, kai viešai gerbiama santuoka buvo palaikoma tik dėl viešosios nuomonės. Offenbachas, žvelgdamas į to meto situaciją, kalba vedybų ir moterų emancipacijos temomis. Operetė „Orfėjas“ iš tiesų prakalbino publiką, nes po premjeros 1858 metais kūrinys buvo kaltinamas mito ir santuokos vertybių išniekinimu. Veiksmu scenoje nepasitenkinantis alegorinis veikėjas Viešoji nuomonė iš tiesų taikliai atspindėjo to meto publikos požiūrį. Tačiau kilę konfliktai greitai nurimo, nes to meto klausytojai kuo toliau, tuo labiau pradėjo vertinti operetę ir priimti joje nagrinėjamas problemas.
Ir šįmet buvo galima tikėtis, kad režisierius Barrie Kosky pasinaudos proga šiame pastatyme kalbėti apie nūdienos santykių ir socialines problemas. Tačiau taip neįvyko, „Orfėjas pragare“ Zalcburgo festivalyje visų pirma pristatytas kaip pramoga pačia geriausia šio žodžio prasme. Tai renginys, skirtas kelti publikos šypsenas ir juoką. Šių elementų svarbą šiame operetės pastatyme pabrėžė ir režisierius, teigdamas, jog pats paprasčiausiai negali įveikti šios burną šiepiančios emocinės būsenos, kurios linki ir publikai. Statyti komišką operą taip, kad ji būtų iš tiesų juokinga, yra sunku. Labai lengva nuslysti nuo siauros atbrailos, kai pokštas išreiškiamas ne laiku ar netinkamomis priemonėmis. Režisierius humoro sėmėsi iš pačios Offenbacho muzikos, kuri yra tam skirta ir pritaikyta. Šio kompozitoriaus kūrybos išskirtinumą lemia lengvumas ir šmaikštumas, išlaisvinantys tiek atlikėją scenoje, tiek patį klausytoją. Tai yra linksma, energinga, pilna fantazijos, išradingumo ir greito veiksmo bei gerai sukalta patirtis, kelianti publikos dvasią scenoje trykštančiu kūrybiniu talentu ir profesionalumu.
Būtent komiškų operų pastatymai yra režisieriaus Barrie Kosky specializacija. Kūrėjas gimė ir augo Vienoje, tačiau šiomis dienomis dirba Berlyno komiškojoje operoje. „Orfėjas“ – tai geriausias jo pastatymas, tapęs ir režisieriaus debiutu šių metų Zalcburgo festivalyje. Režisierius paaštrino operetės veiksmą, į jį prismaigstydamas masinių šokių ir žaidimų scenų. Kosky pramoginį žanrą nušlifavo iki tobulybės – jis persistengė, šaudė per toli, keldamas nevaldomą publikos juoką. Net sutrikusi Euridikė pripažino: „Visa tai ne taip kaip originale!“ Be drąsos nebūtų komedijos ir Kosky atnešė šią tiesą į sceną.
Pastatymo scenografija buvo tiršta, tiesiog persunkta spalvų, šviesų, judesių, garsų, efektų, personažų, veiksmo. Pasitelkta visa kūrybinė išmonė, vaizdui besimainant kiekvieną akimirką buvo kur paganyti žvilgsnį,. Už tai atsakingi dizainerė Victoria Behr, scenografas Rufus Didwiszus ir choreografas Otto Pichleris scenoje kūrė fejerverkus. Atskleista žaisminga stilistinė paralelė tarp romantinės Paryžiaus nostalgijos ir ekstravagantiško modernizmo. Suderinta balerinų sijonėliai ir blizgančios velnių uodegos, leopardo raštai ir liepsnojantis vienaratis. Įspūdį darė kostiumų formos ir spalvos. Kaip ir išradinga, absurdiška, humoristinė choreografija, neabejotinai peržengianti romantinio šokio tradicijas ir ryškiai pašiepianti modernaus judesio elementus. Tarkim, himnas Jupiteriui buvo sušoktas sustojus Šiaurės Korėjos kariuomenės rikiuote, o po kelių akimirkų veikėjai pasinėrė į bakchantišką kvaitulį. Kartais viskas atrodė chaotiška ir sunkiai atsekama, kaip dažnai būna su fantazijomis.
Nuolat scenoje matoma, tačiau veiksme nedalyvaujanti slapta vakaro žvaigždė buvo aktorius ir dainininkas Maxas Hoppas – Arkadijos princas ir visos operetės sinchroninis vertėjas, nusipelnęs būti vadinamas protagonistu. Operetė buvo statoma dviem kalbomis – dainuojama prancūziškai, o dialogai sakomi vokiškai. Tokį dviejų kalbų pasirinkimą režisierius grindė Offenbacho kaip vokiečių žydo kilme, tikru paryžiečiu jis tapo tik antroje gyvenimo pusėje.
Vokiški kalbamieji dialogai visuomet yra didžiulis iššūkis kitakalbiams operos solistams ir jam išspręsti režisierius išradingai pasitelkė nebyliųjų filmų ir situacinių komedijų elementus. Maxas Hoppas, slaptasis operetės ginklas, demonstruodamas antžmogišką balso lankstumą, įgarsino ne tik žodžius, tariamus visų dvidešimties veikėjų lūpomis, bet ir triukšmus bei buitinius garsus – veikėjų žingsnius, girgždančias duris, knarkimą ir purškiamą plaukų laką. Kartais taip netgi buvo kuriama cirko aliuzija, prilyginanti aktorių balso akrobatui. Šis sprendimas laikomas vienu žaismingiausių šiame operetės pastatyme, suteikiantis jam groteskiškumo, ko dažnai stinga kituose komiškų operų pastatymuose. Dialogai įkrauti intelektualinėmis ir politinėmis temomis, tačiau viskas aptepta riebiu humoro sluoksniu – veikėjų grimasos netikėtos, o komiškas jų įgarsinimas nepaprastai paveikus ir energingas. Režisierius minėjo, kad sinchronizuoti garsą ir vaizdą scenoje, ko gero, buvo didžiausias iššūkis. Dėl šio triuko iš atlikėjų buvo reikalaujama visiško susikaupimo ir dėmesio veiksmo ritmui, išsidėstymui laike. Tačiau kai judesiai ir garsas sudera tobulai, vaizdas scenoje primena mažą stebuklą. Hoppo imitacijos talentas ir kalbinis virtuoziškumas veržėsi per kraštus, taip pat buvo sunku atsistebėti jo ištverme iškalbėti trijų valandų monologą – tai kone epinės dramos distancija. Hoppas scenos nepaliko nė akimirkos – jis keliavo iš Euridikės miegamojo į Olimpą, o vėliau ir į požeminį Plutono pasaulį. Jeigu veiksme nedalyvaudavo jo įkūnijamas personažas – nusivylęs liokajus Johnas Styxas, aktorius paprasčiausiai užsikabarodavo ant spintos ar įsitaisydavo kėdėje, stebėdamas ir įgarsindamas viską, kas vyksta aplinkui. Lyg to dar būtų negana, liokajaus personažas ne tik dalyvavo veiksme, bet ir dainavo. Komiškoje melancholijos persmelktoje arijoje „Kai buvau Arkadijos princas“ veikėjas išreiškė savo širdgėlą, kad Euridikė neatsako į jo romantinius jausmus. Galima drąsiai įvardinti šio aktoriaus pasirodymą kaip įkvepiantį visos operetės dvasią.
Kitas panašaus pobūdžio personažas – Viešoji nuomonė, atlikta švedų mecosoprano Anne Sofie von Otter. Tai tvirto charakterio senyvo amžiaus veikėja kietai susuktais plaukais ir juoda suknia. Viešoji nuomonė griežtai gina visuotinai priimtinas santuokos ir šeimos vertybes ir vertina veiksmą scenoje taip, kaip jį galėtų vertinti romantizmo (o gal net ir šių dienų?) publika. Per jos personažo tvirtumą ir kategoriškumą taip pat reiškiamas ir moterų pasipiktinimas susiklosčiusia visuomenine situacija. Viešoji nuomonė kalbėjo švediškai, kas atrodė keista ir absurdiška, tačiau greitai paaiškėjo, kad tarp žiūrovų operetę stebėjo ir Švedijos karališkoji šeima.
Būtent Viešoji nuomonė ir sinchroninis vertėjas Johnas Styxas pirmieji pasirodė scenoje ir pristatė operetę. Vėliau prasiskleidus užuolaidoms scenoje pasirodė ir kiti tipiniai Orfėjo mito veikėjai. Šių pasirodymai buvo tokie pat stiprūs. Visi savo emocijas ir nuomones scenoje reiškė aiškiai, garsiai ir dramatiškai. Nors antikiniame mite pirmuoju smuiku visuomet griežia Orfėjas, čia Offenbacho nurodymu jį išstumia Euridikė, kuri nebėra pasyvi kenčianti figūra, o funkcionuojanti moteris ir aktyvioji operos veiksmo dalis. Be abejo, ji neapkenčia Orfėjo ir jo muzikavimo, ji nenori grįžti su juo iš požeminio pasaulio. Euridikė griebia visą operos veiksmą į savo rankas. Sopranas Kathryn Lewek įkūnijo ją kaip hedonistišką merginą, ryžtingai besitvarkančią su ją apspitusiais vyrais. Ši veikėja nusvėrė Viešąją nuomonę pasitelkdama moterišką žavesį, nėriniuotus apatinius ir koketavimo technikas. Čia ji nebe Orfėjo mūza ir amžinos jo kančios šaltinis – tai nuobodžiaujanti, grubi ir nelabai mandagi būtybė. Tokio emancipuotos moters portreto scenoje iki Offenbacho nėra buvę – operetėje pirmą kartą veikia moderni moteris. Koloratūrinis sopranas Kathryn Lewek savo dainavimu išsiskyrė iš viso kolektyvo. Ji žaižaruojančiai atliko koloratūras ir tviskančias aukščiausias natas, kurios buvo ryškios, grandiozinės, nors ir nelabai spalvingos. Dainininkės balsas pasižymi švelniu aksominiu tembru. Juntamas ir balso stiprumas, ir atlikimo subtilumas. Personažo žaismingumas ir žavesys čia išreiškiamas arijomis, kurias solistė atliko įnoringai. Šaižumo ir subtilumo kontrastas labiausiai ir išskyrė šį pasirodymą iš visų kitų. Tai tiek savo figūra, tiek savuoju ego galinga moteris, nebijanti naudotis savo seksualumu ir susukti galvas visam Olimpui. Istorijos pabaigoje ji pasilieka linksmintis požeminiame pasaulyje.
Jos vyras Orfėjas susiduria su kasdienėmis muzikanto problemomis. Jis, būdamas tikru smuikininko įsikūnijimu, erzina visus aplinkinius savo nesibaigiančiu griežimu. Kruopščiai kitus kankinančio Orfėjo muzika yra iki gyvo kaulo įgrisusi Euridikei, kuri raitosi didžiulėse kančiose, kai jos nemylimas vyras trenkia dar vieną melodiją. Muziko personažą atliekantis ispanų tenoras Joelis Prieto, dėvėdamas juodą ilgą smokingą, tęsė savo imitacinį virtuozinį pasirodymą à la Paganini raitydamasis scenoje ir atlikdamas neįmanomus fizinius triukus – tarsi sulėtintai parodijuodamas demoniško smuikininko koncertą. Kirkindamas Euridikę jis pasirinko atlikti melodiją iš Glucko operos „Orfėjas ir Euridikė“, bet ją taip prastai intonavo, kad klojo kelis mito parodijos sluoksnius vieną ant kito. Vokaliai solistas buvo ne itin emocionalus, tačiau jo atlikimą būtų galima pavadinti elegantišku.
Tiek Orfėjas, tiek Euridikė taip sunkiai sugyvena vienas su kitu, kad Euridikė renkasi mirti, idant pabėgtų nuo jo su Plutonu į požeminį pasaulį. Tenoras Marcelis Beekmanas, įkūnijantis požemio karalystės valdovą, su vokaliniais iššūkiais susitvarkė nepriekaištingai ir pasišaipydamas falcetu sudainavo nakties karalienės arijos koloratūrą. Plutono konkurentas bandant suvilioti Euridikę – Olimpo dievas Jupiteris. Jo partiją atliko išraiškingasis bosas-baritonas Martinas Winkleris, kuris savo veikėjo grandioziškumą ir pompastiškumą išreiškė ne tik dainavimu, bet ir perdėtomis grimasomis bei kūno kalba. Tai triumfo dievas, kuris yra ryškus, kiek kvailokas, atsipūtęs, tačiau negali likti nepastebimas. Jo valdžioje – visas Olimpas. Operos scenoje pristatomi Olimpo gyventojai dievai nuobodžiauja ir būtent savo letargiškumu linksmina žiūrovus. Čia susirinkusios groteskiškos figūros kone kilusios iš dadaizmo pasaulio. Ir vis dėlto operos solistai, atliekantys šiuos antro plano personažus, dainavo gerai – tai Nadine Weismann (Kupidonas), Lea Desandre (Venera) ir Peteris Renzas (Merkurijus). Jie suteikė operetei sproginėjantį išradingumą, susipinantį su Offenbacho foniniu muzikiniu takeliu.
Santuoka su vargstančiu, tuščiu, savo potencialo neįgyvendinančiu smuikininku Euridikei jau ir taip yra tikras pragaras. „Shut the fuck up“, – klykia ji, girdėdama jo nesibaigiantį griežimą. Todėl mergina mielai numiršta paviliota Plutono, kad galėtų su juo pabėgti nuo savo vyro į požeminį pasaulį. Euridikė parašo pomirtinį laišką ant veidrodžio, jį perskaitęs Orfėjas kiek sutrinka: „Ar ji iš tiesų mirusi? Betgi kitaip ir negali būti, juk ji pati taip parašė!“
Orfėjas džiaugiasi laisve, tačiau Viešosios nuomonės genamas turi veikti remdamasis santuokos vertybe ir eiti ieškoti nemylimos žmonos. Be abejo, Euridikė jo pragare taip pat nelaukia. Ji linksminasi tiek su Plutonu, tiek su Jupiteriu, gundydama visą gausią svitą, susirinkusią požemiuose. Olimpu pasibodėję dievai taip pat nusileidžia pasilinksminti. Plutonas nori Euridikę pasilikti požemyje, Jupiteris žada jai Olimpą, o Orfėjas ateina išsivesti jos į žemę. Viešoji nuomonė smerkia visus dievus ir pagal griežtas moralines normas griežtai išsireikalauja, kad Orfėjas išsivestų Euridikę. Jupiteris stengiasi gelbėti savo meilužę ir pateikia sąlygą, kad Orfėjas vesdamasis žmoną atgal negali atsigręžti ir pažvelgti į ją. Kiek vėliau Jupiterio sukelta audra su žaibais priverčia Orfėją krūptelėti, atsisukti ir taip Euridikė pasilieka požemyje. Taip ji tęsia savo bakchantišką šventimą, atstumdama tiek Plutoną, tiek Jupiterį.
Vienos simfoninis orkestras, vadovaujamas Enriquės Mazzolos, dalinosi su publika tempo požiūriu ramiu, tačiau turtingu, sklandžiu, balsingu, vešliu skambesiu, prikeldamas gaivališkas Offenbacho melodijas naujai gyvasčiai. Režisierius prisipažino, kad pirmoje repeticijoje orkestrantai buvo nusiteikę labai rimtai, tačiau greitai priprato prie nuotaikingos operetės atmosferos ir pasirodymo metu sėdėjo šypsodamiesi. Nenuostabu, kad orkestro pasirodymas tiesiog kibirkščiavo, muzikantai puikiai atliko solo epizodus. Nors orkestras šioje operoje tėra fonas, jis puikiai iliustruoja pašėlusį veiksmą scenoje ir suteikia jam dar daugiau spalvingumo, žaismingumo, o publikai – dar daugiau malonumo.
