Vieną kartą kino teatre

Edisonas kamerą sukūrė smurtui, gerai? 

Quentin Tarantino

Salėje tvyrojo testosterono, alaus ir nesveikų užkandžių kvapas. Taip, būtent toks odeur nukelia į grindhouse kiną rodančias sales, kuriose kadaise lankėsi ir jaunasis Quentinas Tarantino. Filmui dar neprasidėjus, vyliausi, kad pagaliau atėjo laikas pamatyti pavojingą ir jaudulį keliantį kiną. Kiną, kur gražias moteris gina herojiški, bet ne visada tobuli vyrai. Kiną, kur pralieto kraujo litražą lenkia tik keiksmažodžių kiekis dialoguose. Kiną, kuris lyg pirmasis seksas visiškai nuvilia.

Postmodernios estetikos kritikas Fredricas Jamesonas teigė, kad ją geriausiai apibūdina pastišo kategorija. Pasak mąstytojo, pastišas primena parodiją, nes taip pat geba imituoti unikalias kito kūrinio savybes ar idiosinkratinį stilių. Tačiau, priešingai nei parodija, pastišas netenka savo kritinio potencialo, nes banaliam recitavimui trūksta ironijos, satyros ar destruktyvios pašaipos. Paprastai tariant, parodija implicitiškai išreiškia priešingas vertybes ar poziciją, atsiskleidžiančią pačiame parodijos akte. Pavyzdžiui, ironiškai pasakytas teiginys „taip taip, tas tai tik apie smurtą ir kuria…“ implikuoja, kad ne viskas taip paprasta. Tarantino filmai nuolatos balansuoja tarp interpretacijos ir kopijavimo. Savo darbus jis kurpia iš vizualių citatų, aliuzijų ar perdarymų. Tačiau jo kiną mes mėgstame ne dėl meistriškų vagysčių, o dėl įdomių scenarijų, kurie galiausiai virsta įtraukiančiu siužetu. Gerame Tarantino filme visos intertekstualios nuorodos yra tik antraplanės smulkmenos, tarnaujančios naratyvui. Pašalinkime istoriją, ir kūrinys virs banaliu citatų rinkiniu. Būtent taip ne kartą nutiko Holivude.

Medija. „Vieną kartą Holivude“ yra filmas apie filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pasakojama apie tris veikėjus, kurių likimas žiūrovui visiškai nerūpi, – pabaigoje jie išlieka tie patys neįdomūs personažai. Esminiu filmo įvykiu turėtų tapti Mansono „Šeimos“ įvykdytas žiaurus nusikaltimas ir jo pasekmės, tačiau žiūrovą kankina tik vienas klausimas – ar išdrįs režisierius pavaizduoti nėščios moters smurtinę mirtį? Kaip leidžia teigti Algirdo Juliaus Greimo teorinis palikimas, įprastuose kūriniuose naratyvas įprasminamas per transformaciją: pasikeičia veikėjai, jų vertybės ar pats kūrinio pasaulis. Tarantino filme, išskyrus pačius kinematografinius sprendimus, niekas nesikeičia. Neatsitiktinai žiūrovas nukeliamas į 1969 m., kai merdėjanti kino rinka atsigauna po du dešimtmečius trukusios stagnacijos. Tuo laikotarpiu gimė legendinis Naujasis Holivudas ir savo karjerą pradėjo jauni ir drąsūs režisieriai: Brianas De Palma, Francis Fordas Coppola ar Martinas Scorsese. Vien 1969 m. išleidžiami tokie kultiniai filmai kaip „Laukinė gauja“, „Nerūpestingas keliautojas“ ir „Bačas Kesidis ir Sandanso Vaikis“. Dažnai teigiama, kad kinas vėl tapo populiarus, kai pirmasis „Krikštatėvis“ (1972) uždirbo tais laikais neįtikėtiną kelių šimtų milijonų dolerių sumą. Šis opus magnum taip pat padėjo Alui Pacino tapti geidžiamiausiu to laikotarpio aktoriumi, todėl jį sutinkame ir Tarantino filme. Taip savo filmu režisierius pagerbia legendinį laikotarpį ir kino mokyklą, kurios geriausiu mokiniu jis pats ir tapo, o kartu apmąsto ir pačios kino medijos pasikeitimą. Tačiau kur dingo visa Naujojo Holivudo kino magija?

Kino filmo „Vieną kartą Holivude“ kadras

Estetika. Nuo 5-ojo dešimtmečio kinas vis aršiau konkuruoja su televizija. Jau 1969 m. 90 procentų Amerikos namų turėjo bent po vieną televizorių, todėl ji tapo pagrindiniu pramogų šaltiniu. Nors nemaža dalis televizijos stotyse dirbančių žmonių atėjo iš kino pasaulio^*, jai būdinga sava estetika. Kinematografininkai pirmieji nustojo naudoti įprastą 4:3 vaizdo raiškos formatą, o televizijoje šis dominavo dar keletą dešimtmečių. O per televizoriaus ekraną rodomi serialai ir filmai dažnai prasidėdavo intarpu, kuriame kūrėjai ar kviestiniai svečiai pristatydavo kūrinį arba reklamuodavo kokią nors prekę^**. Šias estetines subtilybes atkartoja ir Tarantino. Kanuose buvo rodoma į 35 mm juostą įrašyta filmo versija (įprastai naudojama 4:3 vaizdo formatu). Pats filmas prasideda intarpu, kur į žiūrovą kreipiasi pramanytas kino režisierius, o pasibaigia Leonardo DiCaprio personažo suvaidinta cigarečių reklama. Savo filme Tarantino sugeba beveik identiškai atkartoti senesnius kinematografinius sprendimus: kameros judėjimą, montažo stilių ar mizanscenų dizainą. Pavyzdžiui, kaip ir įprasta vesterne, kaubojų fizionomijas įrėmina greitai besikeičiantys stambieji planai, leidžiantys apžiūrėti net smulkiausius veido bruožus. Geriausiai toks veido topos realizuotas paskutinėje filmo „Geras, blogas ir bjaurus“ (1966) susišaudymo scenoje. O trumpame intarpe, kuriame DiCaprio nužudo du kareivius ir pavagia jų gabenamus ginklus, pats smurto demonstravimas paklūsta iki 1968 m. galiojusiam Hayso kodeksui. Šis taisyklių sąvadas draudė tiesiogiai demonstruoti fizinį smurtą, mirtį ir kraują^***, todėl scenoje kareiviai nužudomi per automobilio durelių stiklą. Kiekvienas žiūrovas priverstas pastebėti režisieriaus meistriškai sukurtą „paveikslėlį“, nes daugelis scenų nufilmuotos remiantis geriausiais televizijos ar kino estetikos pavyzdžiais.

Muzika. Tarantino garso takelis yra lygiai tiek pat svarbus, kiek ir vizualinė filmo dalis. Išgirdęs Georgeʼo Bakerio dainą „Little Green Bag“ nevalingai prisimenu šešis juodais kostiumais vilkinčius vyrus iš pirmojo režisieriaus darbo „Pasiutę šunys“ (1992). Naujausias filmas netampa išimtimi ir, kaip visada, dainos tobulai perteikia kūrinio nuotaiką ir laikotarpį. Žiūrovas išgirsta ne tik hipių pamėgtas grupes „Simon & Garfunkel“ ar „The Mamas and the Papas“, bet ir tuo metu vis daugiau dėmesio susilaukiančius sunkiojo roko atstovus – Bobą Segerį ar „Deep Purple“. Toks perėjimas nuo minorinių, melancholišką muziką grojančių muzikantų prie agresyvų ir greitą ritmą propaguojančių rokerių nurodo smurto perpildytą istorinį laikotarpį^****. Kaip vienoje scenoje prasitaria Romano Polanskio žmonos nužudymui besiruošianti hipė: „Aš siūlau nužudyti žmones, kurie išmokė mus žudyti!“ Beveik kiekvieną filme parodytą kelionę automobiliu lydi žinomas muzikos kūrinys, o tai nevalingai primena jau minėtą „Nerūpestingą keliautoją“, kuris turbūt nebūtų įgijęs kultinio statuso be „Steppenwolf“ dainos „Born to Be Wild“. Tačiau filme pastebimas radijo intarpų perteklius nurodo kitą svarbų filmą – 1973 m. už 777 tūkst. dolerių nufilmuotą ir 144 mln. surinkusį „Amerikietišką grafitį“. Šis filmas svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis išgelbėjo režisieriaus Georgeʼo Lucaso karjerą ir suteikė jam privilegiją sukurti vieną iš pelningiausių kino franšizių. Pirmoji „Žvaigždžių karų“ (1977) dalis surinko net 775 mln. dolerių ir nužudydama Naująjį Holivudą pradėjo dar naujesnį – kino blokbasterių laikotarpį. Šiuo atžvilgiu Tarantino kuria savo mylimo kino nekrologą – po jo eis ilgas ir nuobodus brangių filmų laikotarpis, nepasižymintis dideliu originalumu ar kino auteur idėjos propagavimu. Antra, „Amerikietiškas grafitis“ yra pirmas populiarus filmas, kurio garso takelį sudarė vien tik žinomų atlikėjų hitai. Taip kūrinys sugebėjo pataikyti į to laikotarpio zeitgeist ir pritraukti Amerikos paauglius į kino teatrus. Šiam kūriniui taip pat nebūdingas vienas linijinis naratyvas, tačiau yra daug radijo intarpų, muzikos ir mašinų. Savo garso takeliu Tarantino meistriškai atkartoja tai, kas beveik prieš 50 metų sukėlė mažą revoliuciją – padarė kiną patrauklų jauniems žmonėms.

Visi būkite ramūs^*****. 1994 m. Tarantino už kūrinį „Bulvarinis skaitalas“ gavo pagrindinį Kanų kino festivalio apdovanojimą – prestižinę „Auksinę palmės šakelę“. Pasak liudininkų, tarp garsių plojimų buvo galima išgirsti moterišką balsą, rėkiantį: „Scandale!“ ir „Fasciste!“ Jei svarstote, ar naujausias režisieriaus filmas yra toks pats geras ir provokatyvus, tai būkite ramūs – nėra. Akylesnis skaitytojas pastebės, kad šioje teksto vietoje susiduriame su prieštaravimu. Lyg ir apžvalgoje kalbėjau, kaip režisierius meistriškai apmąsto kino medijos pasikeitimą, kuria vizualiai gražų vaizdą ir naudoja nuostabų garso takelį. Visa tai dariau tik tam, kad galėčiau pasakyti – aišku, pernelyg aišku. Tarantino iš žmogaus, sugebėjusio pirmais dviem savo filmais pakeisti nepriklausomo kino rinką ir ilgam įtvirtinti kino kompanijos „Miramax“ dominavimą, tapo savimi patenkintu geeku, trisdešimtą kartą demonstruojančiu tas pačias moteriškas kojas ar smurto aktą. Visos vizualinės ar intelektualios aliuzijos, aliteracijos ir nuorodos seniai sugromuliuotos ir atrajotos. Taip ir likau nesupratęs, kur dingo prasto – taip blogai, kad net gerai, – kino meilė. Galiausiai, išėjęs iš kino salės, mąsčiau ne apie tai, koks geras ar žiaurus yra naujausias Tarantino kūrinys, bet apie kito filmo anonsą, pamatytą prieš pat seansą.

– – –