Vartų sargyba
Ta nuotrauka – ar tik ne iš Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus. Nesunku atpažinti Bernardinų bažnyčios prieigas. Ta pati neogotikinė šventoriaus tvora, sumūryta Čiagino jau uždarius vienuolyną, tie patys priderinti prie architektūros geležiniai vartai. Gerai viskas padaryta, šitiek atstovėjo, atlaikė. Tarpukariu Bernardinai garsėjo kaip laidotuvių bažnyčia. Gal dėl to, kad netoliese buvo parapinės kapinės, o gal vietos kunigai specializavosi šioje srityje. Per kelis dešimt-mečius visa vilniečių armija pro tuos vartus leidosi paskutinėn kelionėn. Dabar kasmet rengiama Vėlinių procesija atkartoja jų maršrutą, tik dar vis su malonia teise sugrįžti atgal į šiltus namus.
Ta porelė elgetų tarpuvartėje šiandien irgi daugsyk kartojasi, net krūpteli, kaip iš tiesų nėra nieko nauja po saule. Lyg du sargybiniai, saugantys šventą vietą. Cherubinai palei Dievo sostą. Kad ubagai po šiai dienai renkasi bažnyčias – logiška. Bet ir labai gražu, palaiminga. Tarsi patvirtinimas, jog čia gyvena geros širdies žmonės. Net jei per pamokslus būtų liepiama neduoti išmaldos, o verčiau rūpintis socialiniu teisingumu ir kurti pagalbos struktūras, vis tiek suveiktų gailestingumo užtaisas ir toliau dzingsėtų pinigėliai, metami į kepurę.
Buvo laikas, kai Vilniaus valdžia kėsinosi išvaikyti elgetas. Girdi, kenkia miesto įvaizdžiui. Žeminamas žmogaus orumas. Prispausdino lapelių su labdaros valgyklų adresais, prašė, kad kunigai dalintų. Būdavo ir policijos reidų, gal ką suareštavo. Tačiau to amato žmonės išradingi, prisitaikė, pasisaugodavo uniformuotų vyrų, o paskui viskas nuslopo, kaip ir baudos už numestas nuorūkas. Net tarybiniais laikais, kada elgetavimas traktuotas kaip viešosios tvarkos pažeidimas, prie Aušros vartų netrūkdavo drąsuolių. Na, šalia arkikatedros bazilikos dabar neišvysi ištiestų rankų, ten, matyt, už įvaizdį ir žmogaus orumą pakovota visais frontais. Bet elgetos ir benamiai mėgdavo atšalus sueiti per ankstyvąsias mišias į katedros vidų, pasidžiovindavo avalynę ir drabužius ant grotelių, pučiančių karštą orą. O kunigai džiūgavo, patraukę juos prie Dievo.
Šiaip kiekviena bažnyčia turi savas ubagų komandas, ir kas nors pašalinis ten vargu ar prasibrautų. Po kurio laiko jie tampa saviškiais, privaloma sekmadienio pamaldų ar kitos bažnytinės šventės dalimi. Katalikų kalendorių jie išmano. Sužino, kada koks kunigas laikys mišias, tai svarbu pasirenkant darbo taktiką. Sekmadieniais Bernardinuose jie suspėja po mišių pabudėti prie vartų, o paskui rikiuojasi šalia zakristijos kaip ir kiti vadinamieji bažnyčios interesantai. Mano sesuo juos praminė prenumeratoriais. Kartais nori žvakigalių ar drabužių. O sykį viena iš jų paprašė gėlių. Turbūt rengėsi ką nors pasveikinti.
Jei kurį nors netyčia susitinki gatvėje ar parduotuvėje, jie, aišku, neatrodo taip varganai, kaip palei šventoriaus vartus. Garsiai šaukia „Garbė Jėzui Kristui!“ ir kreipiasi pavarde. Išmaldos tokiu atveju dažniausiai neprašo, klausia, kas gero parapijoje ir kaip sveikata. Atsakau, kad vargstu, ir jiems tarytum palengvėja. Prižada už tave melstis.
Nuo seno kuriamos legendos apie elgetų susikrautą turtą, po jų mirties purvinuose guoliuose suslapstytus milijonus, ubagų gildijas su savo hierarchija ir įstatymais. Vienas klebonas pasakojo sykį buvęs pakviestas į tokios gildijos boso namus, ten viskas švytėję, o šeimininkas atvirai porinęs, kokias pinigų sumas jam sunešanti jo komanda. Čia turbūt panašiai kaip kadaise su vieno kunigo apsilankymu ufonautų kosminiame laive. Tiesa, būdavo, kad elgetaujančią senutę su ramentais į šventorių atvesdavo apyjaunis vyras, gal sūnus. Pasodindavo ant suoliuko po obelimi ir palikdavo perdien rinkti centų. Dabar jau daug metų jos nematyti. Pagerbiama Abraomo prieglobstyje kartu su Lozoriumi.
O sykį nustėrau išvydęs prie tų vartelių sėdint kone vaiką, apskritaveidį, dailų kaip lėlė. Antrąkart pamatęs jį ten pat užkalbinau. Pasisakė vardą. Aiškino, kad našlaitis, gyvenąs pas močiutę, ištroškęs mokslo. Visada panaši pasaka. Bet vis tiek nešiau jam gražesnių drabužių, ko nors skanaus nuo vienuoliško stalo. Jis žinojo, kad grįžtu namo Pilies gatve, tai kartais jau laukdavo prie gastronomo. Prašydavo maisto, ne alkoholio. Aišku, pirkdavau. Paskui jis dingo, o kai pasirodė po ilgos pertraukos, buvo pribaigtas narkotikų. Elgetaudamas atsmaukdavo kelnes, kad matytųsi žaizdota, negyjanti blauzda. Nežinia, kur jis dabar, ar dar gyvas.
Ar tose istorijose suveikia Jėzaus ištarmė: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte?“ Atsiskaitai sekmadienį su prenumeratoriais ir atsiduri tarp avelių, užuot buvęs nelemtu ožiu. O gal priešingai – padedi alkoholikams toliau būti alkoholikais, narkomanams – narkomanais, benamiams – benamiais? Gal tik maskuoji blogį, kurio galėtų nelikti keičiant socialinę politiką, struktūras? Juk raupsai pasaulyje išnyko ne nuo šv. Pranciškaus bučinių, o nuo medikamentų, gydymo, mokslo pažangos. Neturiu protingo atsakymo į tuos klausimus. Duok Dieve, kad dar po šimtmečio Bernardinų šventoriuje šoktų linksmos merginos ar laimingi ir orūs senoliai spaustų rankas atvykstantiems maldininkams.
Bet kol kas – šitaip. Ne visai pagal sveiką protą. Tos dvi figūros bauginančios lyg šmėklos. Bet joms skirta palei bažnyčios vartus ne gąsdinti, o tykoti meilumo. Ir tada ateina mintis apie dangaus Karalystės vartus, kad ne koks Petras juos rakinėja, o tai, ką atlieka dosni, meilinga širdis. Nuo didžiausių visuomenės perversmų, revoliucijų iki visokių mažmožių. Švelnaus žvilgsnio į ubagą. Monetos skimbtelėjimo. Šv. Pranciškaus bučinių apsikabinus raupsuotąjį.
Prie žemiškų vartelių tiek progų ragauti dangaus džiaugsmo ir saldumo.
