Ugnies paukščių didybė
Iliustracija iš: Pranė Dundulienė, Ugnis lietuvių liaudies pasaulėjautoje, Vilnius, 1985. Agnės Safjanovskės reprodukcija
Šviesaus atminimo profesorė Pranė Dundulienė vienoje iš savo knygų pateikė labai įdomų piešinį (žr. iliustraciją), kuris, atrodo, gali puikiai iliustruoti Veneros ciklą. Štai keletas detalių. Piešinio centre aštuoneitę žvaigždę supa aštuoni pailgi kryžiukai, kurių skaičius simboliškai atitinka aštuonerius Veneros ciklo metus. Jeigu gerai įsižiūrėsime, vieną kryželį sudaro septyni išmegzti (tamsūs) langeliai. Taigi visose aštuoniose figūrėlėse telpa penkiasdešimt šeši kvadratėliai. Šį skaičių padauginę keturis kartus (piešinyje yra keturios kryželių grupės) gauname apytikrį siderinį Veneros apsisukimo periodą (56 × 4 = 224 dienos). Sakome „apytikrį“, nors, pavyzdžiui, 1875 m. išleistoje „Dangaus istorijoje“ Camilleʼis Flammarionas tebenaudojo 224 (o ne 225) dienų dydį.
Įdomu ir kita. Centrinėje figūroje – žvaigždėje, kurią supa mūsų minėti kryželiai, suskaitome penkiasdešimt du tamsius langelius. Tai ne tik savaičių imtis metuose. Abi kompozicijos dalys – kryželiai ir žvaigždė – turi ir nematomą aritmetinį ryšį. Padauginę abu aptartuosius skaičius – 56 ir 52 – gauname Veneros ciklo trukmę (56 × 52 = 2 912 dienų), kuri nuo realios skiriasi aštuoniomis arba dešimčia dienų. Archajiškesnė – netobulesnė – trukmė lygi 2 920 dienų, o vėlyvesnė tiksli – 2 922 dienoms.
Abiejų elementų – 52 ir 56 – suma sudaro 108. Įdomu, kad šis dydis taip pat reikšmingas. Aštuoneri atogrąžiniai metai (52 × 56 = 2 912 dienų) apytikriai lygūs 108 sideriniams mėnesiams (108 × 27 = 2 916 dienų). Apie šio dydžio populiarumą byloja ir tautosakos pavyzdžiai. Užtenka prisiminti, kad raganos, perinčios drugius ir kitokias ligas, tupi ant devynių tuzinų (9 × 12 = 108) kiaušinių (Jonas Basanavičius, Lietuviškos pasakos, t. 2, Shenandoah, 1902). O tai rodo, kad šimtas aštuoni sideriniai mėnesiai lygūs devyneriems sideriniams metams, t. y. jau minėtam Veneros ciklui.
Kita vertus, šimtas aštuoni gali sudaryti ir reikšmingą siderinių (324 dienų) ir keliamųjų Mėnulio metų (378 dienų) dalį. Pavyzdžiui, indų šventųjų skaičių 9 × 12 = 108 ir 7 × 12 = 84 vidinę koherenciją galima paaiškinti prie jų pridėjus devynių mėnesių (moters nėštumo) trukmę. Pirmoji jungtis – 108 + 270 = 378 dienos – duoda keliamuosius, o antroji – 84 + 270 = 354 dienos – paprastus Mėnulio metus. Todėl pastaroji aplinkybė galbūt ir atsako į klausimą, kodėl vaišnavų rožinyje – šimtas aštuoni, o šaivų – aštuoniasdešimt keturi karoliukai.
Prof. P. Dundulienės piešinį tarsi atkartoja Homero „Odisėja“. Apie tai galima spręsti iš Penelopės namuose atsilankančių jaunikių sąrašo: penkiasdešimt du iš Dulichiono, penkiasdešimt šeši iš Samo, Dzakinto bei Itakės ir aštuoni tarnai su kviesliu ir dainiumi. Įdomu, kad šiuo atveju trūkstamą oktoeteridės spragą (52 × 56 = 2 912 dienų) ir užpildo tie dešimt tarnų (2912 + 10 = 2 922 dienos). Na, o pastarasis dydis – tiksli ciklo trukmės kopija.
Matyt, ir pats Odisėjo sugrįžimas gali sietis su oktoeteride. Nes, apsimetęs elgeta, jis tiek Eumajui, tiek Penelopei iškilmingai prisiekia, kad Odisėjas grįš dar nesibaigus metams. Todėl, anot vokiečių klasikinės filologijos specialisto Ulricho von Wilamowitzo-Moellendorffo, Odisėjo pasirodymas tarp jaunikių Apolonui skirtą šventės dieną, matyt, sutapo su Naujųjų metų pradžia.
Senąją aštuonerių metų ciklo pabaigą, ko gero, simbolizuoja ir pats jaunikių išžudymas. Garsus anglų etnografas Jamesas Georgeʼas Frazeris, tyrinėjęs belaikio karalių numarinimo ar jų nušalinimo nuo sosto klausimus, atkreipė dėmesį, kad įprastinė karalių viešpatavimo trukmė Spartoje ar Kretos saloje prilygo aštuoneriems metams. Anot jo, „tuo metu, kai didieji šviesuliai grįždavo į pradinę padėtį ir ruošėsi pradėti naują dangiškųjų lenktynių ratą, žmonėms galėjo kilti mintis, kad ir karaliui laikas atnaujinti pašvęstos energijos atsargą arba užleisti vietą stipresniam įpėdiniui“. Kad Odisėjo klajonių metu Graikijoje dar buvo naudojamas aštuonerių metų ciklas, galima įtarti iš kai kurių netiesioginių nuorodų. „Odisėjos“ septintoje giesmėje pasakojama, kaip Laerto sūnus nubloškiamas į Ogigijos salą, kur deivės Kalipsės prieglobsty išbūna aštuonerius metus. Tas pats laikotarpis minimas ir keturioliktoje giesmėje, kai Odisėjas prisimena savo kelionę į Egiptą, užtrukusią „ligi metų ašmų“, ir gautą didžiulį pelną, kurio nešykštėję gerieji egiptiečiai. Taigi, jei Penelopė devyniolika metų laukė Odisėjo, dėl to, matyt, galima apkaltinti tiktai tobulesnį Metono ciklą. Atrodo, kad tai vėlesnės kilmės intarpas. (Iš tiesų, jei Odisėjas Trojos kare išbuvo devynerius, o pas Kalipsę ir Egipte – po aštuonerius metus, tai jų išsiskyrimas tęsėsi dvidešimt penkerius metus.)
Dar atskirai vertėtų aptarti centrinę žvaigždę supančių figūrų simboliką. Joje ryškiai atsispindi septynianaris pasaulio modelis. Todėl, kad keturios kryželių grupės gali imituoti keturias pasaulio šalis, žvaigždė – pasaulio centrą, o du milžiniški paukščiai – pasaulio demiurgai – vertikalią pasaulio ašį (jos viršų ir apačią). Be to, tikėtina, kad centrinę žvaigždę supa aštuonių žmonių grupė. Nes stilizuotas žmogaus pavidalas – galva, ištiestos į šalis rankos, liemuo ir kojos – primena kryžių. Atrodo, kad aštuonių žmonių grupė, panašiai kaip indų lokapalai, saugo keturias pasaulio šalis.
Du milžiniški paukščiai, kurie du su puse karto didesni už centrinę žvaigždę, gali sietis su pasaulio medžiu. C. Flammarionas atkreipė dėmesį, kad pasaulio medis, tiek figmedis, tiek uosis, yra minimas nuo Rigvedos iki Zendavestos ir nuo skandinavų giesmių iki graikų mitologijos periodo (joje uosis (Melija) laikomas nimfa). Šio milžiniško medžio šakose gyvena dievai. Jame stovi du šventieji paukščiai: Agni (iš jo agni- ugnis) – ugnies dievas, ir Indra (iš čiaudôr – vanduo) – vandens dievas. O lietuvių mitologijoje ugnį ir vandenį turi galios valdyti „ant debesies tupintis gaidelis su aukso skiautere ir auksinėmis girnelėmis“. Prisiminkime, kad įmestas į šulinį jis išgeria vandenį, o atsidūręs degančioje krosnyje ją užgesina. Ir pats debesis, kur tupi gaidelis, tarsi netyčia pabrėžia šių dviejų stichijų – ugnies (žaibas, perkūnija) ir vandens (lietus) – bendrystę.
Apie septynianarį pasaulio modelį nemažai duomenų pateikė senovinių skrynių puošyba. Paprastai penkiais elementais (keturios pasaulio šalys ir pasaulio centras) ženklinamas horizontalus dangtis, o dviem likusiais elementais (pasaulio viršus ir apačia) puošiamas skrynios priekis.
Ši trumpa ugnies ir vandens paukščių analizė rodo, kad baltiškojo rašto paieškos nėra visai beprasmės. Mat savo funkcionalumu jis gali konkuruoti ir su molio dantiraščiais. Čia ir slypi baltiškojo ornamento žavesys: 1) audinio puošyba (grožis); 2) informacija apie aštuonerių metų Veneros ciklą; 3) galbūt vedybinė simbolika (lietuvių pasakose vestuvės siejamos su aštuonerių metų ciklu); 4) žinios apie pasaulio modelį; 5) galimas daiktas, netgi dangaus įranga, nes, pavyzdžiui, senovės graikai žinojo keturiasdešimt aštuonis žvaigždynus, keturias pasaulio šalis ir manė, kad dangaus skliautą laiko aštuoni krištoliniai stulpai. Tad ar neprimena šio motyvo centrinė aštuoneitė žvaigždė su 48 + 4 langeliais?
O dabar įsivaizduokime milžinišką freską kažkur Ninevijoje, iškilmingą dviejų paukščių eiseną ir žaižaruojančią saulę virš raudonos glazūros. Nuostabu?! Ir tą patį reginį ant Vilniaus miesto sienų. Įspūdinga?! Neįtikėtina?!
