Taip buvo sunaikinti žydų kilmės žmonės iš Salantų
Apie Holokaustą sužinojau iš savo močiutės Petronėlės (g. 1926), su kuria kartu augau, – šitas košmaras Salantuose vyko, kai ji buvo paauglė, ir paskui, jau kai buvau prakutusi, ji daug kalbėjo apie išžudytus kaimynus, pasakojo apie namo iš šoulės (sinagogos) parsivestą jauną žydę Mašą su vaikais, dažnai už juos meldėsi, verkė. Močiutės pasakojimai sukrėtė, manau, dėl to ėmiau domėtis žydų likimu Lietuvoje, skaityti knygas, liudijimus.
Mano giminė Žemaitijoje buvo labai neturtinga, neturėjo žemės, proseneliai buvo bedarbiai, promočiutė Filomena buvo beraštė, o prosenelis Kazimieras buvo pramokęs skaityti ir rašyti Lietuvos kariuomenės organizuotuose kursuose. Dirbo atsitiktinius ūkio darbus. Promočiutė tarnavo pas žydus, gaudavo iš jų maisto, prosenelis skerdė gyvulius. 6 asmenų šeima per karą ir vėliau gyveno skerdyklos pastato antrame aukšte, kur buvo įrengtas nedidelis butas.
Mūsų šeima nebuvo jokie didvyriai – nei žydų gelbėtojai, nei laisvės kovotojai. Nebuvo nei baltaraiščiai, nei stribai, nei idėjiniai komunistai. Tiesa, promočiutės sesuo Ieva buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Dabašinsko, muziejaus Kaune darbuotojo, kuris, žmonės pasakojo, per Lietuvos radiją perskaitė kreipimąsi į tautą artėjant sovietų okupacijai. Vokiečių okupacijos metais jis trynėsi aukštuomenės pobūviuose su vokiečiais. Bet po to, kai nespėjo pasitraukti į Vakarus, jis su šeima atvyko į Salantus ir kurį laiką gyveno su proseneliais skerdykloje. Visgi netrukus jį susekė, suėmė ir ištrėmė. Kadangi mano proseneliai jokio turto neturėjo (uošvių namas – palikimas – sudegė per didįjį Salantų gaisrą dar gerokai prieš karą), politika neužsiėmė ir šiaip nebuvo inteligentai, užėjus sovietų okupacijai, iš jų nebuvo ko atimti ir jų niekas netrėmė.
2007 m. mano senelis Kazimieras (g. 1928) – močiutės brolis – prieš mirdamas prirašė kelis sąsiuvinius atsiminimų iš vaikystės Salantuose. Jis buvo baigęs gimnaziją, paskui mokėsi ir dirbo mokytoju. Nors buvo gavęs kvietimų prisijungti prie partizanų ir žinojo, kad gimnazijoje veikia slaptos jaunimo organizacijos, bei įtarė kelis draugus jose dalyvaujant, nedrįso niekur prisidėti ir net nusiramino, kai galiausiai taip ir nebuvo pakviestas prie jų prisijungti, – sako, buvo geriau detalių nežinoti, nes net ir skerdykloje buvo darytos kratos.
Apie salantiškių tremtį jo prisiminimuose nedaug, nedaug žinojo ir apie pogrindines pasipriešinimo organizacijas, daugiau – apie žydiškus Salantus, Holokaustą ir vėlesnį laikotarpį, kai miestelyje zujo saugumiečiai, tardydami gimnazistus.
Prieš metus gavau tuos sąsiuvinius (jų kopijas) ir noriu pasidalyti skyriumi „Žydai ir jų likimai“ – šis liudijimas nebuvo niekur skelbtas, tebėra sąsiuviniuose. Norėjau paskelbti vėliau, sutikrinusi visus faktus, bet pagalvojau, kad ir dabar geras laikas, nes po atminimo lentų istorijų, svastikos supylimo prie Žydų bendruomenės namų Vilniuje socialiniuose tinkluose suvešėjo antisemitizmas. Dargi įsivėliau į ne itin malonų pašnekesį su keliais darbėniškiais, kurie užsipuolė žydų atminimą norėjusią pagerbti vietos mokytoją ir teisuoliškai aiškina kažką panašaus į tai, jog atsiminti reikia ne žuvusiuosius ir jų žuvimo aplinkybes, kas neva tiktai kiršina tautas ir yra druskos pylimas ant žaizdos, o gelbėtojus….
Betgi viską reikia atsiminti, o ne tik kai ką, kas maloniau ir patogiau. Ir konformizmą, ir baimę, ir bejėgiškumo jausmą, kuris kaustė tūkstančius ir apie kurį perskaičiau šiuose prisiminimuose. Yra dalykų, kuriais nėra priežasčių didžiuotis, nepaisant to, jų pamiršti jokiu būdu negalima.
Pasėdėjau, perrašiau iš rankraščio, nieko neredagavau (tik keliose vietose patrumpinau, nes kartojosi). Kviečiu paskaityti šitą liudijimą.
Džina Donauskaitė
Buvo 1941 metai. Gražus sekmadienio rytas. Tėveliai ėmėsi įprasto darbo su gyvuliais: ruošti pašarus, šerti kiaules. Vasaros metu mama kartais važiuodavo į laukus melžti žydams karves. Veždavo žydas savininkas su arkliu 2–3 melžėjas.
Mama parvažiavo iš laukų, greit parskubėjo į namus išsigandusi, nes buvo girdėti didelis dundesys. Mes, vaikai, tuoj sukilome iš lovų baimindamiesi tokio dundesio.
Tėveliai kalbasi, kad prasidėjo karas. Mes supratome, kad tai yra kažkoks baisus dalykas. Dieną kai kurie berniukai nubėgome į miestelio centrą. Matome praeinančias rusų karių mažas grupeles – 10–15 kareivių, pavargę, dulkėti, neramūs. Per petį persimetę „skatkes“ – suvyniotas milines, ilgavamzdžiai šautuvai (Tulos ginklų gamybos) ir kiti priedai – dujokaukė, katiliukas, kastuvėlis. Ėjo Plungės link. Paskui nustojo eiti.
Jau vidudienis. Atvyko vokiečių daliniai – pirmieji buvo dviratininkai. Sustojo miestelio aikštėje, išsitraukė dėžutes, panašias į tuo metu buvusias batų tepalui, duonos, džiūvėsėlių ir pradėjo valgyti. Salantuose buvo rusų kariuomenės dalinys (garnisonas). Bet jau buvo dingęs. Vieni vokiečiai, pasistiprinę, nuvažiavo tolyn, atvažiavo kiti – su šalmais, šautuvai trumpi, nepanašūs į rusų, ant šautuvo pritvirtintas durtuvas (kaip peilis).
Tą pačią ar sekančią dieną pasirodė ir lietuviai su baltais raiščiais ant rankovių. Ir vėl pasirodė vokiečių kareivių grupės, mašinos su kareiviais važiuoja toliau. Talkininkauja lietuvaičiai – nurodo žydų namus, butus. Mačiau, kaip vienas vokietis norėjo įeiti į vieną namą, bet durys buvo užrakintos. Tada atsitraukė nuo jų per kelis žingsnius ir į duris iššovė. Tuoj durys atsidarė, jose pasirodė senas žydas su barzda.
Pirmąją karo dieną, kai pasirodė pas mus Salantuose vokiečiai, mes, paaugliai, norėdavome viską pamatyti. Apie pietus žiūrime Stonkaus žardienoje, kur vėliau įsitaisėme žirginį (sūpuokles), ant žemės pasodinti sėdi du rusų kareiviai, vėliau parvedė iš Žvainių kaimo pusės dar 1 kareivėlį, taip pat pasodino ant žemės. [...]
Sekančią dieną mes, vaikai, pamatėme, kad miestelio aikštėje susodinta žydų (vyrų) grupė, vis dar atveda po vieną kitą, o aplink gyventojai stovi, žiūri, šnekučiuojasi. Ne visų „žiūrovų“ vienodas vertinimas, tačiau užuojautos, tiek kiek aš supratau tada, nelabai buvo. Pasirodo, vokiečiai, ne be lietuvaičių pagalbos, renka iš žydų „duoklę“ – auksą. Nurodė, kiek kg turi sunešti per tam tikrą laiką, o jei nesuneš – bus sušaudyti aikštėje visi susodintieji. Jie buvo kaip aukso rinkimo akcijos įkaitai. Vėliau visi buvo paleisti. Matyt, tuo tarpu „užduotis“ buvo įvykdyta. Salantuose buvo palikta nedidelė grupelė vokiečių (kaip dabar mes vadiname – komendantūra).
Sekančiomis dienomis pradėjo žydus varyti apsigyventi į žydų šoulę (sinagogą). Jau seniau šoulė buvo aptverta aukšta tvora. Dabar ją paremontavo, kad nebūtų tarpų išėjimui, pastatė baltaraiščių sargybą. Durys nakčiai buvo rakinamos. Krėtė namus ir kratė (tikrino) gyventojus ir tai darė lietuvaičiai baltaraiščiai. Reikalavo atiduoti auksą. Tikrino visas kūno dalis, ypač moterų. Viena tokia „aktyvistė“ buvo Rūdaitė Katrė. Vėliau ji, tikriausiai ne viena iš lietuvaičių, dalyvaudavo vaišėse su vokiečiais. Čia jau užkulisų žymos, viso to mes nematėme, bet girdėjome iš tėvų ir kitų žmonių.
Kaip juos maitino – nežinau, bet maisto turimos atsargos pradėjo išsekti. Apgyvendino visus – ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, ir senus. Girdėjosi viduje šoulės alasas (triukšmas), ypač vaikų. Naktimis pakeldavo vyrus, išvarydavo į lauką, kur apie šoulę (sinagogą) turėjo bėgti. Tai labai sekino jėgas, išvargindavo. Žmonės (daugiausia moterys) neša maisto, paduodavo per tvorų skyles. Buvo nemažai tokių, kurie drabužius, patalynes ir kt. keitė į maistą.
Daugiausiai lietuvaičiai aktyvistai buvo iš kaimų. Vietiniai gyventojai tiek metų su žydais bendravo, kartu užaugo, gretimai gyveno, tai juos gerai pažino, buvo gerai pažįstami. Į Salantus buvo atvykęs kaip komandiruotas atstovas iš Kauno tvarkai palaikyti – Džiunis. Taip jį vadino ir buvo aišku, kas per persona. Jo visi lietuvaičiai pagalbininkai klausė. Daug buvo aktyvistų iš šaulių (Lietuvos sukarinta organizacija). Vėliau baltaraiščiai pradėjo „tuštinti“ žydų namus, butus. Buvo įvesta komendanto valanda, kad visi būtų savo namuose ir nieko nematytų. [...]
Jie tuo laiku vežė žydų baldus ir šiaip iš namų kas jiems patiko arkliais, krovė į vežimus, dangino daugiausia į kaimus. Baltaraiščių iš miestelio nedaug buvo. Daugiausia buvo iš kaimų. Jie gyveno kaimuose, bet dauguma buvo pažįstami su miesčionimis.
Kas ir kaip juos maitino, kokiu maistu – neprisimenu, nors vyresnieji gyventojai žinojo. Tačiau uždarytieji šoulėje pradėjo badauti. Kadangi mes gyvenome miestelyje, tai beveik visos žydų šeimos buvo pažįstamos. Tėvai su kai kuriais artimai bendravo. Tėvai, būdami bedarbiais, buvo žydų samdomi įvairiems darbams. Tokių bedarbių buvo nemažai. Vienai šeimai, kurios vyras bendraudavo su tėveliu, mama pagal galimybes nešdavo paruošto maisto. Jų šeimoje augo dvi mergytės, panašiai 2 ir 4 metukų.
Kadangi mamai dauguma baltaraiščių buvo pažįstami, tai prašydavo, kad leistų perduoti maistą. Bet ne visi leisdavo. Rėkdavo: „Pabandyk perduoti maistą – būsi nušauta.“ Žinomi buvo kietaširdžiai, nuėjusi mama matydavo, kas saugo, kuris leis perduoti, kuris neleis.
Žydai vietiniai turėjo informacijos apie artėjantį karą. Vienas iš jų tėveliui sako, kad karas artinasi ir 2–3 dienų bėgyje jei neprasidės, tai jo greit nebus. Karas prasidėjo. Jie gerai žinojo, kaip Vokietijoje buvo pasielgta su žydais, taip jie pasielgs ir Lietuvoje. Ir taip žydai atsidūrė šoulėje – gete, be vilties išsigelbėti.
Kur išdangino senius, senes, sergančius – nežinau (neprisimenu). Ar juos išvežė mašinomis į Plungę, Kretingą ar kur kitur. Salantuose jų nesušaudė. Jaunus vyrus „apginkluodavo“ kastuvais ir varydavo į darbus. Kai juos surikiuotus varydavo, mes, vaikai, matydavome. Dauguma jaunų vyrų buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, tai žinojo ir mokėjo visas rikiuotės komandas. Vaikams tai buvo įdomu – išsirikiavimas, ėjimas, posūkiai einant.
Juos išrikiuotus mes matydavome, bet ką jie kasa – papasakodavo suaugusieji. Kasė duobes tiems, kuriuos sušaudys ir vėl užkas.
Vieną dieną, pavakary, atvažiavo lengvoji mašina su vadu iš Kretingos (iš apskrities) ir su mūsiškiais viršininkais prie taip vadinamo akmistrinos namo šnekučiavosi lauke prie mašinos. Vaikų akys – akylos, ausys – klausylos. Šmirinėjome netoli ir labai įdomu buvo lengvoji mašina, bet iš nuogirdų supratome, kad rytoj šaudys žydus.
Dar grįžtant atgal tėvelio sutiktas draugas, atrodo, vardu Apkis, jam papasakojo, kad jie žino apie jų sušaudymą, bet yra pasakyta – nesipriešinti, reikia elgtis „padoriai“ – tada liks gyvos žmonos su vaikais.
Kiek prisimenu – apskrities vadas buvo Jakys (gal Jakas – kažkas panašaus). Taip ir buvo – sekantį rytą anksti išvarė žydus kasėjus į darbą, į tą pačią vietą, kur jie dirbo ir iš ten jau nebegrįžo. Stiprioji jėga buvo sunaikinta. Tada rikiuoja pagyvenusius, senius ir paauglius (jaunuolius 16–17 metų).
Keliuku, prie kurio mes gyvenome, pradėjo varyti likusių šoulėje žydų koloną. Netoli keliuko stovime ir mes ir žiūrime – mama vardina: čia praėjo Totkė, čia Berkis, čia Joškė, čia Jankė… Kolona ėjo iš vyriškosios lyties. Moterys su vaikais liko šoulėje. Buvo nusilpusių, senelių, kuriuos reikėjo palaikyti, kad neišvirstų. Tai stipresnieji prilaikė silpnesniuosius. Kadangi gyvenome ne per toliausiai tos vietos, kur šaudė, buvo girdėti šūvių papliūpos. Šaudė Žvainių kaime prie žydkapių.
Po kurio laiko žiūrime – vienas iš baltaraiščių – Džiunis važiuoja dviračiu, o prie jo bėga žydukas – vaikinukas uždusęs, sušilęs. Iš pažiūros matėsi – storulis, matyt, dėl sveikatos sutrikimų. O čia vis ragina (buvo girdėti).
Pasirodo, buvo pasiūlyta – kas namuose žino, kur yra paslėpta aukso, – liks gyvas. Po kurio laiko kitas baltaraištis tą patį vaikinuką varo ir ragina „greičiau, greičiau“ į egzekucijos vietą. Paskui koloną važiuoja vienkinkis vežimas. Ar veš tuos, kurie nebepaeis, bet tikriausiai sušaudytųjų rūbus, nes šaudė nuogus.
Ėjo kalbos, kad buvo tyčiojamasi iš pirmosios grupės vyrų: sustato po du ir turi eiti imtynių. Pradžioje nugalėtuosius veda prie duobės ir sušaudo, po to nugalėtojus. Dar kiti pasakojo, kad varė maudytis į gyventojų iškastas markas (taip vadinosi nedideli prūdai lynų merkimui). Taip išsekindavo jėgas, o po to prie duobės krašto sušaudymui. Netoli gyveno Narmontai vieni, kiek toliau kiti, Latakai, bet tikriausiai kalbos atėjo iš žudynių dalyvių. Šaudyme dalyvavo ir nedidelė grupė vokiečių su kulkosvaidžiais. Taip pat buvo pasakojama, kad sukasta žemė virš duobių ilgai judėjo.
Rūbus veždavo daugiausia jų „patikėtinis“ Jonutis Danis su sugyventine Katre, kurie visą laiką būdavo „šilti“. Vėliau rūbų dalį pasiimdavo darbų vykdytojai, o kitus dalydavo gyventojams.
Kaip nekeista – prie jų sustodavo eilės žmonių. Šoulėje (sinagogoje) liko moterys ir įvairaus amžiaus vaikai. Kaip ten buvo, nežinau, bet pasakojo, kad ūkininkai prašė valdžios, kad leistų pasiimti šeimomis į kaimą darbams.
Mano mama buvo landi: susižinojo, kad gali ir šiaip miestelio gyventojai pasiimti darbams, jei sugebėsi įrodyti, kad darbų turi, atskiras šeimas. Buvo viena sąlyga – pareikalavus pristatyti tą šeimą valdžios žiniai. Tai tėveliai parsivežė artimiausio tėvelio draugo šeimą – žmoną su dviem mergaitėm, 2 ir 4 metukų.
Buvo tokia tvarka – žydai turėjo atitinkamų matmenų prisisiūti prie krūtinės ir nugaros Dovydo (atrodo, šešiakampė) žvaigždę. Jiems buvo draudžiama eiti šaligatviu. Vieną sykį mama pasiėmė Mašą (vaikų motiną) ir išėjo paravėti daržo savo tėviškėje miestelio pakrašty netoli Salantos upės. Atrodo, kad kartu ėjo ir mūsų mažoji sesuo Valė. Reikėjo daug kam parodyti, kad darbams tikrai buvo reikalinga darbininkė. Pasisiuvo žvaigždes, prisisiuvo prie priekio ir nugaros ir visos trys iškeliavo. Reikėjo praeiti Vilniaus gatve iki aikštės netoli policijos. Pamatė policininkas, sustabdė ir nuvedė mamą ir Mašą į policijos nuovadą.
Pastatė prie sienos ir liepė nusisukti į ją. Maša žinojo tokį reikalavimą ir nusisuko. Mama nė iš vietos, nė krust – kaip stovėjo veidu į viršininkus, taip ir liko. Jie vėl kartoja nusisukti į sieną. Tada mama „užkepė“ – „Nesisuksiu, nes noriu matyti, koks žaltys į mane šaus!“ Tada jai paaiškino ir nuramino, kad niekas į tave nešaus, žydelka turi eiti tik gatve, ir abi paleido.
Mažosios mergytės priprato prie mūsų šeimos, viena buvo vardu Rachita, antrosios vardo neprisimenu. Valgėm visi tą patį maistą, mažosioms patinka ir lašinukai su duona. Pagal žydų reikalavimus – kiauliena valgyti buvo draudžiama. Taip ir gyvenome iki rugpjūčio galo (tiksliai neprisimenu). Daug moterų buvo pasiėmę į kaimus – kas iš tikrųjų darbams, o kas gelbėjimui. Toks ūkininkas iš Erlėnų kaimo Zūbė buvo pasiėmęs kelias šeimas. Kai važiuodavo į laukus pasidarbuoti, tai prisėsdavo pilnas dvikinkis vežimas suaugusių ir vaikų.
Vieną rytą Maša atsikėlė ir ėmė pasakoti, kad pagal jos sapną turi įvykti didelė nelaimė. Vis verkia ir kartoja apie besiartinančią nelaimę. Sapno turinio neprisimenu, gal ji nenorėjo po vaikais tai daryti. [Močiutė tai buvo pasakojusi apie kažkurį jos sapną – sakė, kad ji sapnavo savo vyrą, kuris su kitais vyrais buvo sušaudytas Žvainiuose, ir jis sapne ją su vaikais kvietėsi pas save – D. D.]
Praėjo kiek laiko ir iš seniūnijos atneša pranešimą – raštą – žydų šeimą šiandien pristatyti į Šalyno dvarą (už Kalnalio kaimo – kelias link Kretingos).
Maša tuoj suprato – pradėjo labai raudoti. Mažosios mergytės žiūri į mamą išsigandusios, lyg apmirusios. Tėvelis išėjo į kitą kambarį, kaip pats sakėsi – paimti 100 gr., nes kitaip neišeina, kas liečia Mašą, paaiškinti.
Maša rauda, ruošia mergytes kelionei. Tėvelis išėjo ruošti vežimą, kinkyti arklį. Buvo jau antroji dienos pusė. Visa mūsų šeima išėjome palydėti iki vežimo – kas labai verkdamas, kas labai nusiminęs. Vežimas išriedėjo iš kiemo, įvažiavo į kelią, pasuko į dešinę link miestelio, taip ir likome stovėti. Kelias, kuriuo turėjo važiuoti iš Salantų link Šalyno dvaro, ėjo ne taip toli pro žydų kapines. Važiavo daug vežimų su žydų šeimomis.
Žydės moterys žinojo, kad vyrai ir jų giminaičiai yra ten sušaudyti, pamačiusios kapines – kėlė rankas į viršų, prasidėjo raudos, aimanos, maldos į dangų. „Žeme, atsiverk, paimk mus, žeme, atsiverk, priglausk mus.“ Bet niekam jokių grasinimų, jokių prakeiksmų. Kadangi tėvelis mokėjo gerai žydiškai, tai jis suprato jų maldą.
Kolona pasiekia Šalyno dvarą. Pridavė kaip kalines, atžymėdami savo sąrašuose. Bet vežikų nepaleidžia, reikės vežti į kitą vietą. Nežinau, kaip ten buvo, ar tėvelis sutiko ką nors iš viršininkų, ar iš jų pažįstamų darbuotojų, ar įrodė, kad reikia rytoj būti darbe skerdykloje, – leido grįžti namo.
Jam daugelis žydų šeimų buvo pažįstamos, todėl stengėsi jų nematyti, neprieiti, negirdėti motinų ir vaikų aimanų. Žiūrėjo ištrūkti kuo greičiau iš to košmaro.
Kiek sužinojome iš kalbų – jas naktį susodino vėl į vežimus ir išvežė kitais keliais į Šateikius važiuojant nuo Salantų link Plungės. Apsistojo Šateikių girios pradžioje. Vietinių gyventojų daržinėje (ar daržinėse) buvo patalpintos nakčiai. Patys nuėjo „linksmintis“ pas gyventojus ar gyventojas. Buvo kalbų, kad pradžioje, kai buvo žydai suvaryti į šoulę, parinkdavo gražių jaunų moterų ar merginų ir nuveždavo jas į Kretingą viršininkams „pasilinksminti“.
Ankstų rytą moterys su vaikais buvo nuvarytos į Šateikių girios pakraštį važiuojant iš Salantų į Šateikius keliuku į kairę, prie duobių. Moterų verksmas ir vaikų klyksmas, ašaros, dejonės. Pagal ankstesnius pasakojimus, žydų mokyklos mokytoja šaukė: „Už ką mus žudote, ką mes padarėme?“ Jai atsakė: „Žydai yra mūsų priešai.“ „Kieno ratuose sėdėjome, to giesmę ir giedojome“, – beatsakė mokytoja. Šūvių salvės mažino gyvųjų skaičių.
Tą mokytoją aš dar prisimenu – vidutinio ūgio, pilna, apkūni, tamsaus gymio, linksmo veido, pagyvenusi. Buvo kalbama, kad ji rūko norėdama suliesėti. Rūkant yra tekę matyti. Kai šaudė vyrus, vienas žydas buvo pabėgęs. Bėgo Pesčių kaimo link. Tačiau jį pagavo (ar kulka pasivijo) ir grąžino atgal prie duobės.
Mūsų Maša su dviem vaikeliais buvo pastatyta prie duobės. Tikriausiai mažąją laikė ant rankų, apglėbusi, didesnioji, Rachita, stipriai glaudėsi prie mamos, lyg mama gali apsaugoti. O tokių mamų ir vaikų buvo dešimtys. Buvo kalbama, kad didesnieji vaikai bėgo į mišką iš to pragaro, ar jie patys sumojo iš baimės, ar mamų pastūmėti – galvojant, gal išliks gyvi. Tačiau „ereliai“ prisilėbavę per naktį buvo visapusiškai aktyvūs ir greiti – sugautuosius ne šaudė, o užmušė daužydami į medžius.
Viena žydų šeima – vyras su žmona ir du vaikai (atrodo, mergytė ir berniukas, 5 ar 6 metų) buvo palikta nesušaudyta. Ūkininkų prašymu. O baltaraiščiai buvo ne vienas jų sūnelis ir sutarė su vietine valdžia palikti gerą garborių (išdirbinėdavo kailius, odas). Turėjo du lietuvius – Bėrontą ir Bumblį – kaip darbininkus. Odų ir kailių kiekvienas ūkininkas turėjo, o tokių „įmonių“ Salantuose buvo viena.
Kartą, einant Laivių gatve (ten buvo jo namai), stovėjo kiemo pusėje šeimininkas ir kalbėjosi su keliais žmonėmis, priėjusiais prie tvoros. Jis žinojo, kad jį ir šeimą paliko laikinai. Taip ir buvo. Praėjo mėnuo ar daugiau ir vieną rytmetį išvežė visą šeimą žydų kapinių kryptimi į Žvainių kaimą.
Taip buvo sunaikinti žydų kilmės žmonės iš Salantų.
