Pagunda
Gražina mokėsi toje pačioje katedroje, tik kursu aukščiau, ji paaiškindavo man tai, ko dėl kalbos barjero nesugebėdavau paklausti dėstytojų. Turėjo talentą paprastais žodžiais išreikšti painius dalykus, nejaučiau, kad apsunkinu ją klausinėdama. Man sugrįžus į Lietuvą, susirašinėjome. Viename iš laiškų užsiminė apie akvarelę, – peržiūrų metu vertinimo komisijos nariai atsirinkdavo darbus į mokomąjį fondą, vėliau eksponuodavo juos dailės instituto fojė, – draugė rašė, kad portretas gerai atliktas, kvietė sugrįžti ir pabaigti studijas. Mane pašalino, o mano sukurtais darbais pasipuošė fojė?! Skaudėjo širdį, kardiologai diagnozavo miokarditą. Nuolankiai priėmiau mamos pastangas sugrįžimą į namus teisinti pašlijusia sveikata, dar vaikystėje pastebėjau, kad daugiausia dėmesio sulaukiu sirgdama. Piktnaudžiavau šiuo atradimu, termometrą pritrindavau arba iki kraujo prakrapštydavau nosį. Apie priežastis, privertusias nutraukti studijas, neužsimindavome, lyg apie tai nederėtų kalbėti garsiai, – žmonės taip elgiasi kam nors netikėtai mirus ir nepalikus atsisveikinimo laiško. Jaučiau, kad paskutinių mėnesių įvykiai yra kažkaip susiję, bet neradau atsakymo į klausimą: kodėl mane pašalino? Vertinimo balai buvo aukšti, niekuomet neturėjau skolų. Mokslo metams prasidėjus, mėnesiu vėlavau grįžti į paskaitas, bet katedros vedėja žinojo, ji neprieštaravo mano kelionei į Vengriją. Širdies gilumoje pripažinau, kad visko tą vasarą buvo daug, bet kaip sunku jausti saiką, kai per daug nuostabių dalykų – kelionių, pažinčių, pasiaukojančių žygių, viliojančių perspektyvų, – kas būtų įstengęs atsisakyti? Apie spiritizmo seansus pamiršau.
Joanitų vienuolyne su būriu pasauliečių klausiau paskaitos. Vienuolis aiškino, kaip atpažinti, kas iš tiesų svarbu, kvietė mokytis paskirstyti dienos laiką ir jėgas pagal išsiugdytą dėmesį esminiams įsipareigojimams. Neblogai lietuviškai kalbantis prancūzas bandė išreikšti mintį vaizdžiai: „Jei jūsų kambaryje baldai sustatyti taip, kad vakare, norėdami pasiekti lovą, turite atitraukti penkias spintas ir trejetą stalų, kiek laiko ir jėgų eikvojate? O jei taip elgiatės kasdien?“ Rodosi, savaime suprantami dalykai, ko čia mokytis, bet gyvenime neteikiame jiems reikšmės: mūsų paklydimai nežymūs, netgi nematomi – jei matytume, argi klystume?
Pamenu vasaros praktiką, kurią atlikau pabaigusi pirmą kursą, – kaip džiaugiausi pavykusiais darbais, kokį jaučiau jėgų antplūdį! Turėjau galimybę piešti vaikų namuose, paskui ligoninėje (mama susitarė), žmonės sutiko pozuoti, dirbau kasdien, susidomėjusi. Kaip stebėjausi, sugrįžusi studijuoti, matydama aukštesnių kursų studentes, gaminančias vasariškus peizažus iš albumų ir atvirukų: kam gaišti brangų atostogų laiką, jei vasaros praktiką galima atlikti per naktį ir gauti tokį patį įvertinimą?! Pamoką įsiminiau, išvadas padariau – po trečio kurso tik atostogavau; gabumų, laiko, lėšų man nestigo, trūko gebėjimo susivokti, kas tuo metu buvo svarbu. „Šėtonas mus gundo per mūsų silpnybes…“ Gundo ir geriausių draugų lūpomis: „Apsilankysi parodose, pasižmonėsi…“ – nors buvau susiruošusi grįžti į Lietuvą, kurso draugas nesunkiai įkalbėjo nuvykti drauge į Leningradą.
Sekundę dar abejojau pasiūlymu, bet vaizduotėje jau piešiau paveikslą – regėjau save traukinio vagone, saulėtam peizažui skriejant už lango, – aistrą keliauti paveldėjau iš turgaus čigonų. Praeidama turgavietę, mama grožėdavosi čigoniukais: „Kad mano vaikelis būtų toks gražus…“ – svajojo. Nors vaikelis gimė tiesiais, kaip tėvų ir sesers, plaukais (tai liudijo pirmieji fotoatvaizdai), vėliau prasimušė ir čigoniškas grožis: mama nužiūrėjo man tamsias garbanas, spindinčias akis ir kelionių ilgesį. Ypač stipriai jaučiau jį pavasarį, sustoju, būna, atviroje vietoje, kur daugiau dangaus, žvelgiu su nerimu į tolį, uodžiu kelio dulkių kvapą. Kartą Jaltoje patyriau nuotykį, kuris užminė mįslę.
Minia vasarotojų plaukė alėja, atsipalaidavę, įdegę žmonės traukė į paplūdimį. Merginas pamačiau iš tolo, skyrėsi iš kitų apranga. Viena ant rankų nešėsi juodbruvą garbanotą vaikiuką, mažylis buvo nuogas. Jos nesielgė agresyviai ar nemandagiai (man pasirodė, kad laikėsi pagarbiai), tik užstojo kelią – stovėjo greta viena kitos, šypsojosi ir neleido praeiti. Dirstelėjau į kanalą, pagavusios mano žvilgsnį juokėsi, šyptelėjau ir aš: nešoksiu gi per tvorelę. Pasiūlė išburti, aš atsisakiau, visuomet atsisakydavau. Paklausė, ar galiu padovanoti monetą, – nesikabinėjo, nestvarstė už rankų, tik paaiškino:
– Vaikas ištroškęs…
– Grįžtu iš paplūdimio, neturiu pinigų, – atsakiau.
– Turi du rublius ir penkiasdešimt kapeikų, – mandagiai pataisė viduryje stovinti mergina.
Nekreipiau dėmesio į pastabą, dar kartą parodžiau, kad noriu praeiti. Ji mostelėjo ranka:
– Nereikia pinigų, aš tau be pinigų pasakysiu.
Pasakė, kodėl atvažiavau į Jaltą, kaip ilgai ketinau pasilikti Kryme, tai, ką kalbėjo, nebuvo abstrakčios frazės. Iš pradžių neįdėmiai klausiausi jos ramaus monologo (kalbėjo negarsiai), bet viena paminėta detalė nustebino.
– Iš kur žinai? – nusijuokiau.
Mergina buvo jaunesnė, galbūt mano vienmetė.
– Matau, – atsakė.
Vaikas sekė žvilgsniu virš galvos sklandančias jūrines žuvėdras, plačiai atmerktose akyse atsispindėjo dangus. Pagalvojau, kad nė viena iš trijų nėra berniuko mama. Merginos tik iš pirmo žvilgsnio priminė čigones.
– Mes ne vietiniai ir ne čigonai, mes – Besarabijos klajokliai, – patikino, perskaičiusi mano mintis.
Skyrėsi tiesiu stotu, laikysena, atrodė lyg kunigaikštytės: nuo jų dvelkė miškais, kalnų vėju ir laisve. Paaiškino, kur yra apsistoję (supratau, kad tai drauge keliaujančių žmonių grupė), nurodė vietovės pavadinimą, pasakė, kiek laiko išbus Jaltoje, kada išvyks, kvietė keliauti drauge – kodėl mane? Stovėjau apstulbusi, jos aplenkė ir nuėjo priešinga kryptimi. Atitokusi bandžiau vytis, norėjau atiduoti du rublius ir penkiasdešimt kapeikų, kuriuos iš tiesų turėjau krepšelyje po rankšluosčiu, – nė kapeikos daugiau. Pamelavusi jaučiausi bjauriai, ėjau alėja greitu žingsniu, net pabėgėjau, bet merginos dingo. Keisčiausia, kad išsukti nebuvo kur, alėją iš abiejų pusių supo kanalas. Grįžusi pasidomėjau, ar yra vietovė, kurią nurodė mergina iš Besarabijos, man patvirtino, kad pavadinimas teisingas, net paaiškino, kaip ten patekti. Šeherezados pasakos!.. Nuo vaikystės svajojau klajoti kalnais, miegoti po žvaigždėmis, pagunda rodėsi didelė, supratau, kad antrą kartą proga nepasitaikys, bet neišdrįsau: nebuvau tokia patrakusi, tik prisiskaičiusi romanų iš serijos „Drąsiųjų keliai“.
Su Leonidu draugavome nuo pat pirmo kurso, abu mėgome rokenrolą, vakarėliuose šokdavome iki paryčių. Nebuvome pora, tik geri kurso draugai, kasdien susitikdavome bendruose užsiėmimuose. Penkeriais metais vyresnis Leonidas studijavo rūbų dizainą, buvo katedros pasididžiavimas: kiekviena peržiūra mados (taip vadinome rūbų dizainą) katedroje tapdavo įvykiu. Len Girin – tai kūrybinis pseudonimas, kuriuo Leonidas pasirašinėjo savo darbus. Tą vasarą, kurso vadovės įpareigotas, jis turėjo pasitikti oro uoste grupę studentų iš Vengrijos, parodyti jiems Leningradą, supažindinti su muziejais ir galerijomis. Nors mokiausi kitoje katedroje, draugas įkalbėjo važiuoti kartu. Fotografuojantis su svečiais prie Nevos, dingo rankinė, kurioje Leonidas nešiojosi atvykusių vengrų pasus, kelionių (į Taliną, Rygą ir Maskvą) bilietus ir katedros skirtas lėšas: sekundei pasidėjo rankinę ant krantinės parapeto, atsigręžęs negalėjo patikėti, kad jos nebėra. Vėliau pasus ir bilietus radome paliktus artimiausiame spaudos kioske, bet vagis pasisavino pinigus. Teko skolintis, atvykusiems svečiams apie vagystę pasakėme tik kelionei pasibaigus.
Dailę studijavę vengrų studentai nesidomėjo parodomis ir architektūros įžymybėmis, atsisakė lankyti muziejus, neketino apžiūrinėti Ermitažo kolekcijų – jie turėjo specifinių pageidavimų: grupės vadovas pasiteiravo, ar galėtume juos supažindinti su eiliniais žmonėmis, parodyti, kaip gyvena paprasti rusai. Leonidas pakvietė devynių žmonių grupę pietauti pas savo giminaičius, gyvenusius Leningrade, tipiško daugiabučių rajono standartiniame dviejų kambarių komunaliniame bute. Mes praleidome drauge popietę, kalbėjomės apie politiką. Vėliau, keliaudama po Vengriją, bendravau su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir visuomet kalbėdavome apie politiką: vengrai skaudžiai išgyveno 1956 metų sukilimo numalšinimą, pasakojo apie Budapešto bombardavimą, susirėmimus, kurių metu žuvo virš dviejų tūkstančių civilių gyventojų, – apie sovietinę okupaciją žmonės kalbėjo atvirai, nebijodami garsiai išsakyti, ką galvoja.
Kitą vengrų studentų prašymą – apsilankyti tipiškoje rusiškoje užeigoje – išpildėme pakvietę juos į geležinkelio stoties restoraną: įspūdžiai pranoko bet kokius lūkesčius, net mudu su Leonidu pasijutome šokiruoti. Rodėme viską, kas juos domino, nieko neslėpdami ir nedailindami, net stovėjome drauge požeminėje perėjoje, pardavinėdami praeiviams vengriškus sportinius marškinėlius, – atvykėlėms studentėms baigėsi pinigai. Aš susidraugavau su žydų kilmės mergina vardu Agneš. Supratau, kad žmones skiria ne prastas kalbos mokėjimas, o baimė bendrauti; mes kalbėjome ištisą dieną įvairiausiomis temomis ir supratome viena kitą. Agneš norėjo parodyti savo šalį, siūlė pakeliauti drauge po Vengriją, grįžusi namo išsiuntė kvietimą. Nepajėgiau atsisakyti pasiūlymo – išvykti iš Sovietų Sąjungos, net turint kvietimą, buvo sunku – dažnai pagundos iš tiesų yra patrauklios. Vizos laukiau Taline, leidimas išvykti į Vengriją vėlavo pusantro mėnesio. Neturėdami ką veikti, mes užsiėmėme spiritizmu, aš buvau mediumas.
