Kiek šovė – nenušovė

 

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Latvijai, kaip ir Lietuvai, taikos neatnešė – priešingai, čia prasidėjo naujas karas. Miškai ir raistai tūkstančiams žmonių tapo ginkluoto pasipriešinimo vietomis, sykiu – pastoge. Miškas, pasak Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno instituto Latvių tautosakos saugyklos mokslo darbuotojos, filologijos mokslų daktarės Sanitos Reinsonės, tapo politine sąvoka, nepaklusimo ir pogrindžio metafora. Okupacinei sovietų valdžiai tai buvo nepatogi, sunkiai sukontroliuojama erdvė, užtat daugybei vietos gyventojų – prieglobstis nuo arešto ir represijų.

S. Reinsonė parengė sakytinės istorijos knygą „Miško dukros: 12 moterų apie gyvenimą namie, miške, kalėjime“ (Dienas Grāmata, 2015). Apibūdinimas „miško dukros“ paimtas iš latvių folkloro – liaudies dainų.

Nesvarbu, kiek ten laiko praleista – penkios dienos ar devyneri metai, visoms dvylikai pasakotojų miškas – ypatingas gyvenimo etapas, ženklinantis asmenines ir šeimos tragedijas, praradimus, bylojantis apie valią gyventi ir nepasiduoti.

Miškas ir bunkeriai – patys pirmieji Lienytės Sestulės vaikystės atsiminimai. Į knygą taip pat sudėtos tuomečių paauglių Reginos Tylibos, Domicelės Pundurės, Eleonoros Polisadovos, ką tik pilnametystėn įžengusių Brunhildos Ausmos Fogelės ir Hildos Miezytės, dvidešimtmečių Michalinos Supės, Anos Šmitės, Dzidros Bukatės, Leontynės Sluckos, Antonijos Žmuidinios ir Lidijos Kalcenavos gyvenimo istorijos.

Pagal šią knygą Valmieros dramos teatre pernai buvo pastatytas spektaklis (režisierius Martinis Eichė). Per teatro gastroles Rygoje jis rodytas vadinamojo Kampinio namo (KGB) rūsiuose. Pastate, kuriame kalėti teko ne vienai miško dukrai.

Taigi moterų balsai iš S. Reinsonės knygos.

Vertėjas

 

 

                                                 Padainuok man, miško dukra,

                                                          Tu dainelių daug mokėjai,

                                                          Tave mokė lakštingėlė

                                                          Krūmely tupėdama.

 

Lienytė Sestulė

 

Kaip mes išėjom į mišką, to neprisimenu. Bet, kalbant apie mamytę, jai juk nebuvo iš ko rinktis. Supraskit, kaip viskas tragiška – ji viena liko su dviem vaikais. Vyras miške. Niekas jos nepasigailės. Ji neturėjo kur dėtis! Be to, jeigu du žmonės myli vienas kitą, jeigu yra tikra meilė…

Iš pradžių apsistojom dideliam bunkery, kur daug žmonių, bet paskui tėtė su mama ir mumis, abiem mergaitėm, išėjo, nes mes buvom du maži vaikai, ir visi kiti, aišku, nesutiko, kad ten gyventume.

Tėtė be galo gerai orientavosi miške. Žmonės stebėdavosi, kaip jis taip sugeba. Tėtė vis juokdavosi, kad miške jis kaip namie. Prisimenu, kaip bridom per sniegą, po to kažkokioj daržinėj miegojom. Sesuo dar siaubingai peršalo tada. Aš, tokia mažytė, tikriausiai buvau šiltai susupstyta.

Gyvenom mes ten iš žmonių malonės, tų, kurie mums nešdavo maisto. Kai atnešdavo buteliuką pieno, man duodavo nulaižyti kamštuką. Kamštukus susukdavo iš laikraščio, įkišdavo ir iš vidaus ant jų prilipdavo grietinėlės.

Tėtė nuostabiai mokėjo įrengti bunkerius. Galėjai stovėti viršuj ir neįtarti, kad po tavim bunkeris. Mums buvo draudžiama išeiti į lauką. Bet sykį nutiko taip. Tėtė turėjo slides, nes žiemą jų reikia. Pati nežinau, kaip nutvėriau vieną slidę, išlindau laukan ir truputį paslidinėjau. Žinoma, kur jau labai toli su viena slide nukeliausi, parvirtau ir iškart buvau pargabenta atgal. Tada tai gavau pylos. Mama irgi. Bet viskas suprantama – tai buvo mūsų gyvybės ir mirties klausimas.

Pačioj gyvenimo miške pabaigoj mama eglių jaunuolyne įsigudrino auginti bulves.

Aš buvau maža mergytė ir labai labai norėjau žaisti teatrą, ir sakau mamai ir tėtei: „Žaiskim teatrą!“ – „Ir ką gi mes vaidinsim?“ Trejų metukų aš jau mokėjau skaityti, buvau skaičiusi latvių liaudies pasakų. „Nesvarbu ką, aš galiu būti ir kvailutis, tiktai vaidinkim!“ Mama paskui dar ilgai iš to juokdavosi. Normalių lėlių ten neturėjom, mūsų lėlės buvo iš pjuvenų, iš skalučių. Drabužius galėjai iškirpti iš popieriaus, iš laikraščių, jeigu jų būdavo. Skudurų ten jokių neturėjom.

Mano mamytė buvo anglų kalbos mokytoja. Bunkeryje ji mano seserį mokė skaityti ir anglų kalbos. O aš vis žiūrėdavau, kaip mama moko. Taip ir išmokau skaityti – žiūrėdama. Sesuo vienąkart sako mamai, kad ir sesutė jau moka skaityti. Mama netikėjo. Pasirodo, tikrai moku.

Tėvas visus bunkerius užminuodavo. Jis sakydavo taip: „Gyvas aš tiems niekšams nepasiduosiu.“ Nebuvo pasimiršę 1941-ieji. Tada išvežė mamos giminaitį, Anglų instituto direktorių Janį Šmitą su žmona…

Bet žmogus nėra savo likimo lėmėjas. Tėtė spėjo įrengti dar vieną bunkerį, bet užminuoti nebespėjo. Taip mus visus ir suėmė gyvus.

Tas viskas man lyg per miglą. Labai menkai atsimenu, ko gi jūs norit iš trejų metų vaiko? Trejų metukų aš atsidūriau miške. O kai buvau šešerių su puse, mus suėmė. Todėl tų prisiminimų mažai, ir – kaip jau visiems vaikams – tavęs nemuša, tai ir gerai. Jeigu pačiam neskauda, ką išgyvena suaugusieji, tau nerūpi. Jokio geresnio gyvenimo aš nebuvau mačiusi. Prisimenu, kaip kartą mums į bunkerį atvežė duonelės. Tokios siaubingai karčios. Tuo metu Piebalgos žmonės neturėjo iš ko kepti duoną. Į ją buvo primaišyta ar žirnių, ar žievių, negaliu pasakyti ko. Jau kartu tai kartu. Bet kai nori valgyti, valgai ir tokią. Gali nevalgyti, numirsi badu.

Dabar prisiminsiu tą momentą, kai mūsų bunkerį apsupo. Aš gulėjau. Ten buvo padaryti tokie gultai. Tame kampe, kur aš gulėjau, buvo kiaurymė. Staiga pabiro smėlis! Jaučiu, kad esu sužeista. Jaučiu, kaip man per veidą teka kraujas. Neskaudėjo nė truputėlio. Tikriausiai todėl, kad buvau šoko būsenos. Tiktai protu suvokiau, kas nutiko. Ir tada netekau sąmonės. Paskui atsimenu jau kad guliu ant operacinio stalo. Virš manęs pasilenkusi tokia moteris. Man atrodo, su balta skarele. Mačiau tos moters akis. Virš jos – lemputė. Operacinės lemputė, todėl labai ryški. Ir matau milžiniškas išplėstas akis ir girdžiu moters balsą, jaunos moters, kuri sako: „Daktare, siaubas, daktare, ji atsibudo!“

Paskui pabudau. Baisiai skaudėjo galvą, o kaipgi, operavo juk… Nors kaip reikiant ir neišoperavo, aš tą skeveldrą ir po šiai dienai jaučiu…

 

●

 

Mano randas labai krisdavo į akis. Dėl jo jaučiausi be galo, be galo blogai. Bet paskui klasės mergaitės mane išmokė paslėpti jį po plaukais. Kol nepapūsdavo vėjas. Tada kas nors labai netaktiškai paklausdavo: „Ką?! Tavo veide randas?“ Iki kokių šešiolikos metų labai išgyvenau. Galbūt iš dalies dėl to ir viena likau… Bet kuris kitas žmogus man galėjo rėžti: „Tu bandito vaikas.“

 

 

 

Regina Tyliba

 

Mano tėvas Karlis buvo labai pramanus. 1932 metais jis pasistatė naujus namus. Tuo metu statomi namai nebuvo itin dideli, kambarėliai maži, bet jų daug. Mūsų buvo penki kambariai ir dar vienas didelis kambarys, kurį vadinom sale. Neapkūrenamas. Nu ir buvo erdvi, patogi virtuvytė. Iš abiejų namo pusių balkonai. Tokios verandėlės, bet vadinom balkonais. Vienas įstiklintas, kitas ne. Visur aplink namą – obelų sodas. Turėjom ir bičių, tvenkinys buvo. Vidžemėj tada augino linus. Gyvuliukų laikėm. Arkliai visada bent du, ir dar vienas jaunas žirgelis. Dirbo visi nugarų neištiesdami. Mane irgi prie darbų pristatydavo, o aš taikydavau pasprukti. Vienintelis, kas man patiko, tai gėlių lysves ravėti, o tvarte tai jau labai nepatiko.

Visko turėjom, duonos niekad netrūko, nei baltos, nei juodos. Nu visko, visko, visko buvo. Tarp kitko, mūsų šeima buvo ne tik darbšti, bet ir be galo muzikali. Visi muzikalūs. Aliai vieno! Per šventes – Jonines, Kalėdas, Naujuosius metus – visas apylinkės jaunimas sueidavo pas mus. Grojom citra, akordeonu, smuiku, buvo ir toks pučiamasis instrumentas, aš net nežinau, kaip vadinasi. Panašus lyg į valtorną, bet ar valtorna, nežinau. Aš grojau pianinu ir akordeonu. Iš klausos. Kad tėvai grotų, nesu mačiusi. Jie buvo nuo darbų pavargę. Tada gi dirbdavo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nu be galo daug dirbo.

 

●

 

Kūtėj, kur slėpėsi brolis, buvo pritaisyta taip, kad su virve galėjai nuleisti ir iškelti pintinę. Sesuo nešdavo pietus. Mūsų namai stovėjo priešais kalną. O man reikėdavo eiti sargybą, kai sesuo nešdavo broliui pietus. Ir kartą aš, žinai, vaikas, užsižaidžiau, ir staiga matau, kad čekistų mašina jau suka į mūsų keliuką. Ir aš siaubingai surinku! Ir taip bėgu! Žaibo greičiu. Ir apsisiusiojau. Persigandau baisiausiai. Įbėgu kieman ir klykiu. Ir įvažiuoja tie čekistai, sutrikę žiūri, kas čia tam vaikui: „O kodėl bėgai? Ką norėjai perspėti?“ Ima mane kvosti, o aš tik klykiu ir bliaunu visa gerkle.

Taip, čekistai tąkart gąsdino, kad pakars ar dar ką ten padarys. Kodėl bėgai? Sakau, man jų be galo baisu. O tai kodėl baisu? O sesuo jau viską, ką reikia, padariusi. Jie ieškojo brolio, bet, aišku, nerado. Tada tėvui buvo pasakyta: „Jeigu nebus rezultatų, sunaikinsim visą šeimą.“ Taip ir pasakė. Ką turėjom daryti? Kai ėjom iš namų, sesuo kieme pasodino ąžuoliuką…

 

●

 

Bijojau siaubingai. Bet dar labiau norėjau gyventi, kad ir kas būtų. Baisiai norėjau gyventi! Sesuo man pasakė: „Tu, maže, tu pasilik…“ Mane jie maže vadino visą laiką. Aš juk jauniausia, šešiolikos metų. „Tu pasilik, kada nors viską papasakosi. Tavęs nekankins, o mes nepasiduosim.“ Sesuo Dzidra ir jos draugas Zarinis buvo iš anksto susitarę: jeigu kas, gyvi nepasiduos.

Bunkeris buvo eigulio namuose po grindimis. Staiga šūviai. Triukšmas. Į kambarį sueina žmonės, kalba garsiai, rusiškai. Vaikšto ir visur daužo grindis. Šautuvų buožėm. Šeimininkas sušunka: „Pasiduokit, mes apsupti!“ Tada viskas paaiškėjo. Ir iškart nuaidėjo šūvis. Zarinis pirma nušovė seserį, paskui nusišovė pats. Tai buvo siaubas… Toks parako kvapas… Bet aš vis tiek galvoju – o aš gyvensiu. Išgirdau šeimininką sakant: „Atidaryk angą!“ Aš atidariau. Tada jis sako: „Tu lįsk lauk. Aš einu įkalbėsiu kitus pasiduoti.“ Įlindo vidun. Paėmė Zarinio šautuvą. Šaudyti mokėjo, juk eigulys. Nusišovė ir jis. Iškart.

Čekistai, sulindę vidun, ten dar šaudė. Tik nebebuvo ką šaudyti. Visi jau negyvi. Nuo patirtų baisenybių buvau it apdujusi. Po to iškėlė lavonus. Vėl siaubas…

Eigulys matomoj vietoj buvo pristatęs daug didelių vyno butelių. Sakė pripylęs ten kažkokių nuodų, o čekistai tądien iš to didelio džiaugsmo pasigėrė. Virto vienas po kito. Iškvietė pagalbą. Kai ką išgelbėjo, o kitų nebegalėjo. Eigulys numatė, kad kas nors tokio gali atsitikti, ir buvo pasiruošęs. Ten baisiai daug kareivių buvo. Visas pulkas. Sodyba dviem lankais buvusi apsupta. Prieš tai jie likvidavo Graškalnių bunkerį. Ten žuvo mano brolis Imantas ir sesuo Mirdza.

Iš pradžių mane laikė Cėsių ČK būstinėje. Tardymai paprastai vykdavo naktį. Tada užleisdavo garsią muziką. Jeigu groja muzika, jau žinok, kad kankina ir muša. Čia tam, kad nesigirdėtų, kaip žmogus rėkia.

Nu ir toks epizodas. Veda mane tardyti. Kai baigdavo tardyti vieną kalinį, nuvesdavo jį atgal į kamerą ir tik tada vesdavo kitą, kad tardomieji koridoriuje nesusitiktų. Bet manieji sargai nepalaukė, atidarė duris ir liepia eiti į tardymo kambarį. Ir kai aš jau einu, iš ten išveda vieną sumuštąjį. Dviese suėmę už parankių. Jis nebepaėjo! Nebepastovėjo. Visas veidas paplūdęs kraujais. O Viešpatie, kaip aš pradėjau rėkti! O Viešpatie! Tąkart tardoma nė žodžio negalėjau pratarti. Siaubas, siaubas! Juk ne šiaip sau partizanai nusišaudavo.

 

●

 

Balandžio 16 dieną Raunoje kasmet susitinka tie, kas gyveno bunkeriuose, kas buvo represuoti. Kažkuris ir sako: „Taip ir taip, mes atleidžiame, nes jie nežinojo, ką daro. Jiems taip buvo įsakyta.“ Aš pasakiau: „O aš neatleidžiu!“ Jokio atleidimo šitokiems pabaisoms. Aš negaliu atleisti.

 

Hilda Miezytė

 

Aš gimiau Rygoje, bet augau pas senelius, nes mano tėtė susirgo džiova, limpama liga. Ganiau gyvuliukus, ir dainavau, ir šokau miške. Dūdeles sukau, po medžius karsčiausi, paukštelių lizdų ieškojau. Kaip berniūkštis! Visos kojos buvo nubrozdintos.

Tėtė numirė, mama jauna liko viena, paskui antrąsyk ištekėjo. Aš, baigusi mokyklą, dirbau ūkyje. Atėjo 1949 metai, trėmimai. Daug kas išbėgo į miškus su visom šeimom.

Mano patėvis buvo partizanų rėmėjas. Galų gale ir pats išėjo į mišką. Tada mane ir mamytę ėmė vežioti tardyti. Atvažiuoja ir vežasi į Viesytę. Įsiveda po vieną. Su mama elgėsi labai šiurkščiai, mušė. Tada abidvi paleidžia. Atgal jau pačioms reikia pareiti. Kokius septynis kilometrus. Gyvenam toliau. Po kiek laiko ir vėl prisistato! Šitaip mus vežiojo, vežiojo, vežiojo, kol kartą atvažiavo juodoji berta, kaip vadino tą mašiną, išsivežė mamytę ir nebepaleido. Mane paliko. Būtų ir mane paėmę, bet tyčia paliko, kad užkluptų partizanus. Tikėjosi, kad jie ateis pas mane duonos, arba galvojo, kad aš jiems nešiu. Kaip ilgai aš gyvenau apimta baimės, neprisimenu. Šalia nebuvo nė vieno, ko būčiau galėjusi pasiklausti patarimo. Partizanai mane pakvietė, taip ir išėjau į mišką. Vis tiek man nebūtų buvę gyvenimo. Mama nuteista ir ištremta į Omską. Turėjau jaunesnę sesutę, ją auginti paėmė mamos sesuo.

Miške teko pagyventi pusmetį. Gyvenau bunkeryje su daugiau nei dešimčia žmonių. Visą laiką buvo baisu.

 

●

 

Prisimenu, kad tą mūšio dieną lengvai snyguriavo, bet šalta nebuvo. Leido mums galelį paėjėti, tada pradėjo šaudyti. Tuoj vieną sužeidė į galvą. Viską gerai atsimenu, tarsi šiandien būtų vykę. Kitam peršovė ranką. Tas jau nebe šaulys. Supratom, kad mums galas. Šauna vieną, šauna kitą. Penkias valandas šaudė! Kaip kare! Visiškai kaip kare! Ten jie turėjo tokius ginklus su apskritais diskais. Ir tame diske daug patronų. Oi, kiek kulkų iš jo paleidžia! Ne šiaip koks šautuvėlis. Ir granatos buvo, šunys buvo, garsiakalbiai buvo. Mūsiškiai atsišaudė. Bėgom mes visiškai pakrikę. Nebesupranti, ką daryti. Ir kai jie pamatė, kad per mažai tų jų kareivių, kad sunku bus jiems mus apsupti, tada išsikvietė pastiprinimą. Atvažiavo dar daugiau kareivių, kad mus apsuptų. Taip mus nuvarė prie tokios pelkutės ir visus išžudė.

Mane suėmė kaip vienintelę likusią gyvą. Tada vedė prie kiekvieno lavono. Tai buvo nepakeliama. Iš viso mūsų buvo dvylika. Kareiviai mane daužė trankė šautuvų buožėmis, kol priėjo jų vyresnysis ir sudraudė. Žinai, pikta ir tiems kareiviams. Jų irgi daug žuvo. Bet kaip aš likau gyva – stebuklai! Net tardytojai kraipė galvas. „Ir kaip ji liko gyva?“ – „Kaip, kaip? O štai taip!“

Tada įlaipino mane į sunkvežimį ir išvežė į Jekabpilį. Ten jau visi žinojo, kad atveš banditką. Atveža mergaitę. Mergaitę jauną. Pats didžiausias „banditas“ – mergaičiukė tamsiais, ilgais plaukais. Net ginklo aš neturėjau. Bet vis tiek Stalino laikais toks įstatymas, kad dvidešimt penkeri metai, ir viskas.

Atvežė vėlai vakare, įkišo į tokią kamurką, nėr kur atsisėsti. Žodžiu, kankina, kamuoja. O naktį – tardymai, vis naktį. Ir staiga man visą veidą išberia pūkšlėmis. Tikriausiai tai buvo dilgėlinė. Siaubingai niežėjo. Tardytojas rusas ėmė rėkti, kas čia man atsitiko. Sakau: „Niežti, man visur niežti!“ Nuo išgyvenimų ta liga. Vienas iš kareivių sargybinių vis šaukia, kad aš pas baltąsias meškas nukeliausianti. Niršta, kad aš „banditas“. Bent jau nemušė.

Rygos kalėjime vėl tardė ir išlaikė metus. Kartu su kitom politinėm. Kareivių ir ten buvo visokių. Vienas pasitaikė minkštesnės širdies. Mano tie plaukeliai tokie gražūs, ilgi buvo. Tai jis davė man šukas, kad susišukuočiau. „Dievuška, – sako, – tu susišukuok!“ Ir net neatsiėmė tų šukų. Mato gi, kad jaunutė mergaitė!

Maitino mus tik kad gyvybę palaikytume. Visąlaik su tais pačiais drabužiais, nei išsiskalbti, nei nieko. Ir kaip tik naktis, taip tardyti, kaip tik naktis, taip tardyti.

Teismas, dvidešimt penkeri metai. Siaubingas pojūtis. Tartum visam gyvenimui. Visam laikui iš Latvijos. Išbrauktas iš gyvenimo. Pririnko pilną ešeloną ir pirmyn į Rusiją. Vienas kareivis man sako rusiškai: „Mergaite, mergaite, nebijok. Nuveš tave į Rusiją, į lagerį. Nuveš ir ten valgyt duos geriau negu čia.“

 

●

 

Su vyru mes buvom pažįstami dar prieš mišką. Buvom draugai. Ir vėliau jį paėmė į armiją. Aš išėjau į mišką. O toj armijoj jo pažįstamas tiems ten išpasakojo, kad jo draugas bendravęs su „bandite“. Supranti? Išdavė! Tada daug nereikėjo. Stalino laikais vieną ne tokį žodį ištarei – kas nors jau ir pranešė. Ir tave iškart sodina. Taip ir jį – iš tarnybos paėmė, įkalino. Ir jis gavo Sibirą. Tais laikais daug buvo stukačių. Kalbi su žmogum ir nežinai, kas jis per vienas. Tas jo draugas už tai gavo atostogų, namo buvo parvykęs.

Kai abudu grįžom į Latviją, susituokėm. Kai kurie šnairavo: „Žinom, žinom, kur tu buvai…“ Manot, malonu? Bet tokie buvo laikai, nieko nepadarysi. Tylėk, ir viskas.

Vyras jau seniai miręs. Avarija… Sūnui buvo tik šešeri metukai. Aš dirbau visokius darbus, turiu garbės raštų. Tada dar buvau stipri, viską galėjau, visur suspėjau. Mano tokia nuostata – žmogus turi būti užsigrūdinęs. Nebijoti jokio darbo ir niekada negalvoti, kad ko nors negali ar nenori.

Kai Atgimimo metais pirmąkart išgirdau Latvijos himną… Aš apsiverkiau. Kalėdama Mordovijoj nesitikėjau kada nors sugrįšianti. Apie tai, kas man nutiko, niekam nepasakojau. Nei sūnui, nei giminaičiams, niekam. Jokiu būdu! Ir kiek metų praėjo, kol mane susirado istorikai! Iš pradžių nenorėjau kalbėti, nenorėjau nieko pasakoti nei nieko prisiminti. Bet ačiū tiems žmonėms, ačiū jiems, kad mane suieškojo!

 

Michalina Supė (Žuvėdra)

 

Mano brolelis mamai nesakė, kad tėvas nušautas. Pasakė, kad gal tik sužeistas… Bet jis matė tėvo kepurę, pilną kraujo ir smegenų, nes jį šovė į galvą. O mamytė nieko ir nežinojo. Prašo: „Pasakyk, Pėteryti, ar tėvas gyvas, ar miręs, ko man Dievulį melsti?“ Pėteris sako: „Nu, lauksim, lauksim…“ Kol laukėm, buvo dar vienas antpuolis. Ir tada žuvo mamytė. Tada dar gyvulėliai visi su mumis buvo…

Kai tėvas su motina žuvo, seserį Genę Pėteris pasiėmė pas save. Genutė rašė dienoraštį. Kai ji buvo atėjusi pas mus, turėjo tokį sąsiuvinėlį, ten buvo parašyta: „Mirtis fašistams! Mirtis komunistams!“ Ir Latvijos vėliavytė nupiešta. Kai ką ir aš užsirašydavau, bet ką tu ten daug prirašysi? Paklius į čekistų rankas, ir viskas, kas parašyta, atsisuks prieš tave.

Pėterį nušovė 1946 metų balandžio pirmą. Būrys iš pradžių nuo manęs slėpė. Nesakė. Vėliau tik man draugas pasakė, kad brolis žuvo. Kai išgirdau, kaip aš pašokau! Kaip suklykiau! Pėterytis nebegyvas.

Genę nušovė 1946 metų rugsėjo devintą. Ir tada nuo manęs slėpė. Tik pasakė, kad viena moteris iš Karleno būrio žuvo. Ten trys moterys buvo. Bet man nesakė, kad Genė. Ją irgi, kaip visus, nuvežė į Viliaką, paguldė autobusų stotelėj, tokią be drabužių. O mano jauniausia sesuo Aldona visus nušautuosius matė – motiną, tėvą, brolį ir mūsų sesutę. Jai reikėjo eiti žiūrėti. Ji sėdėjo kalėjime, jai buvo šešiolika, kai ją suėmė.

Žiemą bunkery kasėmės giliau, kad būtų sausiau. Aukštis ten toks, kad galėtum stovėti. Nupjaudavo medžių, padarydavo lubas. Bet prasidėjus didžiajam polaidžiui reikėdavo greitai grindis kelti aukščiau. Vasarą gyvendavom palapinėse. Tada jau gerai. Palapines greit pastatai, greit išardai. Bet jei naktį smarkiai lyja, atsibundi vandeny. Visas šlapias!

Kai išeidavom žygin, visada eidavau prieky. Nes gera klausa ir geras regėjimas. Stovykloj irgi. Sėdim prie ugniakuro, ir jei aš įsiklausau, visi iškart suklūsta ir žiūri į mane. Kas ten? Gal šnipas vaikšto? Ar vilkas? Kartą per vieną žygį miegojom. Prabundu ir matau – eina čekistai visai netoliese. Aš sustingau ir nejudu. Vaikinai miega. Po to tik jiems papasakojau. O tie kaip ėjo, taip nuėjo.

Sutikdavom ir vilkų. Kartą sėdim visi prie upeliuko po lazdynu, ilsimės. Girdžiu, kažkas traška! Žiūrim – ateina vilkė su trim vaikais! Mes sėdim tyliai kaip pelytės. Ateina tiesiai prie mūsų. Man ir dabar akyse tas vaizdas.

Kitąkart dar buvo, kad lindom apsistoti į tankmę, kur vilkai gyvena, nes ten čekistai nekelia kojos. Įlendam, o ten vilkų šviežiai pakakota. Pasistatom palapinę. Vaikinai eina medžioti, o mane palieka stovykloj. Nu ir tada Dievas man atsiuntė tokį miegą, kad užmigau ir nieko negirdėjau. Šiaip negalima taip užmigti, gali kas nors ateiti, iššnipinėti, ir bus baigta. Ir dabar vaikinai girdi, kad vilkai staugia. Galvoja, kad man jau pilnos kelnės, o aš taip saldžiai užmigus! Matai, kaip buvo!

Ir kitų gyvūnų matydavom – briedžių, paukštelių visokiausių. Gražu. Guliu sau po lazdynu. Ten lakštingala suokia, tada gegutėlė, tada volungėlė. Geniukas kala. Tik dairykis! Kurapkytės ten, kur bruknių yra. Toks kalniukas buvo netoli stovyklos, nueinu, atsisėdu priešais saulutę. Paskaitau maldaknygę, pavalgau dar uogyčių, pasėdžiu ramiai. Ir lapės, taip, oi, viena lapė tai virš bunkerio vis vaikštinėdavo. Negerai, nelaimę buria…

Stovyklą saugojom. Buvo keli postai. Aš pati budėdavau – jeigu norėdavau, galėdavau imti šautuvą, jei ne – stovėk be ginklo, bet su ginklu saugiau. Tuo mažuoju mokėjau šaudyti. Bet aš žinojau, visada sau sakydavau, kad aš nepasiduosiu, šaudysiu, kol mane nušaus. Šaudysiu, ir baigta. Bet pati nesišausiu.

Kokius šešis kartus buvau akis į akį susitikus su čekistais. Jie šaudo, o aš vis lieku gyva. Nenušovė manęs. Viskas Dievo valioj! Baisiausia apsuptis buvo 1950-ųjų kovą. Kaip tada šaudė! Kulkos zvimbė man pro ausis, drabužiai buvo peršauti. Visi stebis. Aš sakau – esu šaudyta nesušaudyta. Šovė ir nenušovė, visos kulkos pro šalį. Kitus šauna ir nušauna, o aš lieku gyva, net nesužeista. Kai mane areštavo, čekistai patikrino, ar nebuvau sužeista. Nebuvau! Nė karto! Niekur! Na, ir kaip taip galėjo būti?

Miške mes visi latgalietiškai kalbėjom. Taigi mes latgaliečiai! Bet rusų irgi buvo miške. Juos irgi purtė Latgaloje. Areštuodavo, turtą atimdavo, taip pat kaip ir latvius. Buvo vienas būrys, Stankevičiaus būrys, ten buvo rusai. Oi! Išstūmė juos iš jų miško, tai dalis atėjo pas mus. Patriotai buvo. Vieni žuvo, kitus paėmė gyvus.

 

●

 

Iš Vorkutos į Latviją parsivežiau kirvuką. Pagalvojau, kad reikės gi man skaldyti malkas – pravers. Ten kasdavau visokias tranšėjas, reikėjo kirvio ir lopetos. Išvažiuodama paklausiau, ar galėčiau juos pasiimti. Leido. Dar atsivežiau laikroduką. Va šitą, kur ant stalo. Tris dienas paeina, tada sustoja, reikia prisukti ir vėl eina. Dar turiu iš Vorkutos bidonėlį. Aš daug ką išsiunčiau į muziejų. Viena iš kalinių, su kuria kartu buvom, gyvena Lizume. Ji buvo nuvažiavus į Vorkutą ekskursijon. Užėjo į Vorkutos muziejų, ir, pasirodo, ten viskas tik apie tai, kaip komjaunuoliai stato miestą. Vien tik komjaunuoliai! Ji sako muziejininkei: „Ne komjaunuoliai statė, mes statėm!“ O ta muziejininkė: „Prašau atsiųsti eksponatų, ką tik turit, viską siųskit, viskas pravers.“ Aš turėjau katiliuką, lopetą, kirvuką ir peiliuką, šaukštelį, šakutę, viską aš turėjau! Ir išsiunčiau viską, ir dar dvi lėkšteles. Mes susirašinėjom su ta muziejaus darbuotoja, ji tik: Spasiba, spasiba, spasiba!

Labiausiai norėtųs, kad būtų sveikatos. Devyneri metai po pelkes braidyta šlapiom kojom. Čia, namie, batus gali išsidžiovinti, o ten vaikščiojom šlapiom kojom… Vasarą buvo lengviau, žiemą baisiai sunku. Dabar, senatvėj, galvoju – kaip aš ir atlaikiau?

 

 

Ana Šmitė

 

Tokia saulėta diena buvo. Balandžio pabaiga, balandžio 28 dieną mane areštavo. Jie šaukia: „Rankas aukštyn!“ Aš stoviu, nei keliu rankų, nei ką. Priėjo, iškratė, ar nieko neturiu. Pradėjo klausinėti, kur gyvenu. Mūsų Lyvanų šilas – didžiulis miškas. „Miške gyvenu.“ – „Einam! Parodysi tą vietą!“ Aš sakau: „Kaipgi aš ką parodysiu? Kai vyrai eidavo, jie turėjo kompasus, jie žinojo tą vietą. O aš iš kur žinau? Miškas ir miškas.“

Bet jie veda mane į mišką. Baksnoja visą laiką. Nu ir jie sako: „Tu mus už nosies vedžioji. Mes tave pakarsim.“ Ten tokia aikštumėlė, o aikštumėlėj beržiukas. Rankos storumo. Du kareiviai nulenkė tą beržiuką, pririšo virvę, o tada tą virvę užnėrė man ant kaklo. Ir tada paleido beržiuką. O kas buvo toliau, nežinau, aš praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, nebebuvo virvės, nieko. Du vyrai klūpom iš abiejų pusių. Ar jie man dirbtinį kvėpavimą darė, ar ką, aš nežinau. Tada jie mane veda atgal. O aš nėščia buvau. Aštuntas mėnuo. Pilvas didelis. O aš nepaeinu, jėgų nėr, rankos kojos dreba. Tada jie šauna man palei pat ausis. Dar man ausis užgulė, pradėjo skaudėt.

Išėjom iš miško, važiuoja kažkas su vežimu. Kareiviai sustabdė, liepė vežti mane į mokyklą. Ten prasėdėjau naktį. O rytą – į Preilių milicijos skyrių. Kitą rytą vežė į Daugpilį, iš ten siuntė į Rygą. O Rygoje aš gimdžiau. Buvo 1947 metų birželio 14 diena. Vaikui virkštelė triskart aplink kaklą apsisukus. Kentėjau skausmus ilgiau kaip parą. Tada jie iškvietė du sargybinius, kad mane saugotų, ir nuvežė į tikrą ligoninę. Saulei tekant man gimė dukrytė. Aš daug kraujo netekau. O mergytė buvo visa mėlyna. Kratė ją už kojų, guldė į karštą, šaltą vandenį. Aš dvi naktis buvau nemiegojusi dėl tų skausmų. Kaip užmigau, tai jau ilgai miegojau. Išeidama daktarė, jaunutė studentė iš Maskvos, mane žadino, bet aš niekaip neatsibudau. Taip man palatos moterys pasakojo. Pasižiūrėjo, kad nekraujuoju, ir išėjo. Buvo sekmadienis. Pirmadienį daktarė ateina, aš jos klausiu: „Kur mano dukra?“ Ji žiūri į mane: „O tu žinai, koks jos vardas?“ Pasirodo, vardas jau duotas! Daktarė sako: „Tu buvai taip įmigusi, o man reikėjo dokumentus užpildyti. Tai aš jai savo vardą daviau. Valentina! Užaugs – daktarė bus!“ Daktare netapo – medicinos sesuo! Taip ir liko tas vardas.

Gimus dukrytei mane šešiems mėnesiams paliko ramybėj. Nekibo. Po šešių mėnesių išsiuntė atgal į Daugpilį. Kameroj turėjau vonelę. Vakare, kai dalindavo kipiatoką, tai man pripildavo du kibirus karšto vandens. Davė kažkokių skuduriukų ir vieną vaikišką antklodėlę. Ir keturis keturkampius gabalėlius iš suplėšytų paklodžių. Plonyčius, nedidelius. Vakare išskalbdavau, kad per naktį išdžiūtų.

Kelios ten gimdžiusios moterys neturėjo pieno, neturėjo kuo pamaitinti kūdikių. Visi tie vaikeliai ir numirė, nė vienas neatlaikė. Aš tik stebiuos, iš kur aš to pieno turėjau, kad metus savo mergytę galėjau maitinti tik juo. O ji tokia smagi buvo. Ateina seselė ir sako: „O, gera motina, geras pienas!“ Nu ką, paaugo, reikia drabužių. Siuvau pati. Man taip pasisekė, kad ta seselė – ji žydė buvo – tokia bajava, ji atnešė man savo senų drabužių, adatą ir siūlų, ir aš pati siuvau. Buvau juk mokiusis žemės ūkio mokykloj, mokėjau… Siūdavau tokias suknytes. Prižiūrėtojai žinojo, kad turiu adatą, nieko nesakydavo. Bet kartą viską atėmė. Pats viršininkas. Ėjo pro šalį ir pasižiūrėjo pro langiuką. Pamatė, kad sėdžiu nugara. Suprato gi, kad siuvu – ranką vis kilnoju.

Kai mane teisė, jai nebuvo metukų. Po teismo išsiuntė į Valmierą, bet laikyti kalėjime nebenorėjo. Išvežti irgi negalėjo, nes turėjau vaiką. Vaiką iš motinos atimti galėjo tik po dvejų metų. Buvom Valmieros dvare. Aš vienintelė politinė, visos kitos – kriminalinės. Dukrą paėmė į darželį. Ten ji pradėjo sirgti, nes buvo tik prie manęs pripratusi. O ten staiga tik svetimi. Pradėjo viduriuoti. Mes tada pelkėj durpes kasėm. Kaip tik buvo mėlynių laikas, o mėlynės labai padeda. Pririnkau dvi stiklines uogų ir perdaviau, kad išvirtų dukrytei kisieliaus. Matydavomės tik kartą per savaitę, sekmadieniais. Kaip tik atveda, taip ji ir užmiega prie manęs. Apsikabina man kaklą ir nesiduoda išvedama, rauda. Abidvi raudam. Jinai to neprisimena, nieko neprisimena.

 

●

 

Kai buvau šiaurėj, lagery, Stalinas mums neleido rašyti laiškų. Gyvenom nieko nežinodami. Nieko apie dukrą nežinojau. Paskui jau buvo galima parašyti vieną laišką per metus. Lagerio viršininkas buvo siaubingai nežmoniškas. Įkišo mane į karcerį penkioms paroms už tai, kad aš, dirbdama ligoninėj, pati susirgusi pasišildžiau tokiu šildomuoju aparatu. Davė man vieną bušlatą. Žiemą ten taip šalta! Aš viena suknute ten sėdėjau. Gerai, kad dviese buvom, tai surėmėm nugaras ir viena kitą šildėm. Ir ji turi bušlatą, ir aš. Vieną pasitiesėm, kitu apsiklojom.

Iš Rusijos buvo atitremtos seselės vienuolės. Jos žuvo. Labai man jų buvo gaila. Matai, jos nepakluso. Nesirengė lagerio drabužių, liko su savais. Jas apgyvendino atskiram barake. Žinojo, kad per pasninką mėsos jos nevalgo, o joms pasakydavo, kad šiandien bus mėsiškas valgis. Mes ten akyse mėsos nebuvom matę! Tik žuvų galvas sriuboj. Jos nevalgydavo. Atsisakydavo. Galima sakyti, mirė badu. Mums liepė kasti duobę. Tengi tas amžinas įšalas. Labai sunku kasti. Jų buvo ir jaunų, ir senų, ir jos labai gražiai giedodavo, balsai tokie gražūs, sakytum, vargonai gaudžia.

Atbuvau penkerius griežtojo režimo metus. Su Valentina susitikau, kai ji ėjo jau į antrą klasę. Ji paklausė: „Jeigu tu motina, dėl ko manęs anksčiau nepasiėmei?“ Ir dar ilgai, ilgai, ilgai ji abejojo, ar aš jos motina.

 

Antonija Žmuidinia (Juodoji Raitelė)

 

Aš buvau siaubingai neklusnus vaikas. Darydavau, kas man šaudavo į galvą, ką tik susigalvodavau. Kiekvieną mielą vakarą mane norėdavo lupti rankšluosčiu. Bet aš palįsdavau po lova, negalėdavo ten pasiekti. Ir viskas kaip nuo žąsies vanduo – jokios naudos. Darydavau savaip. Svarbiausia man buvo žirgai. Šešerių jau mokėjau joti. Taip! Privedu žirgą prie ratų, įsilipu į juos, per vieną pusę užsiropščiu ant žirgo, per kitą nukrentu. Visą laiką aš su žirgais. Ir svarbiausia – man jie niekada nepasileisdavo žingine, bet šuoliuodavo kiek įkabindami! Smarkus mano tas būdas. Ir nukrisdavau, ir susitrenkdavau. Mokytis man nepatiko. Todėl baigusi mokyklą išvažiavau į Rėzeknę. Ten buvo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursai. Tik vieni metai mokytis.

 

●

 

Kai mane pradėjo sekti, iš Latgalos patraukiau į Kuržemę. Pakeleivingom mašinom. Ten turėjau pažįstamų, kurie buvo miške. Arba Sibiras, arba miškas. Tada buvau drąsi. Nieko nebijojau. Galvojau: nušaus – nušaus. Liksiu gyva – nu, liksiu. Bet kad bijočiau? Jokios baimės! Dabar tai jau pagalvočiau. Bet kitos išeities nebuvo. O apie tokią legalizaciją man nė mintis nekilo, nes visus, kas legalizavosi, vėliau vis tiek ištrėmė.

Miške jodinėti negalėjau. Ten jau tik kojom. Eidavom per pelkes, per vandenis, per visur! Jokių kliūčių mums ten nebuvo – eidavom kiaurai. Man tie miškai ir tos pelkės visiškai svetimos buvo. Viena pati niekur ir nevaikščiojau, tik iki vieškelio, kai eidavau vaistų. Vėliau mums vaistų ir visko, ko reikia, atnešdavo ryšininkai. Žinių klausydavomės per radiją. Visą laiką buvo viltis. Net tada, kai mus nuteisė, turėjom vilties! Tik ir laukėm, kada tie dešimt metų praeis. Kitaip nebūtume galėję gyventi.

 

●

 

Miške visąlaik buvo ką gydyti, ką slaugyti. Ir visą laiką toks kažkoks neramumas. Bet kitaip negalėjai. Reikėjo tai daryti. Vienam būry mes trys moterys buvom. Be manęs, dar Elza Reboka ir Alvynė Klingerė. O Kabilės būryje buvo tokia Anastazija, bet ją vadino Saga. Toks buvo jos miško vardas. Mano miško vardas – Juodoji Raitelė. Jis atsirado dar vokiečių laikais, kai aš jodavau Rygos–Ventspilio plentu. Ten buvo policijos štabas. Reikėdavo pro jį prajoti. Ir tie policininkai nežinojo, kas aš, iš kur, kuo vardu. Todėl praminė Juodąja Raitele. O kai atsiradau Kabilės būryje, ten vienas vyras, mane pažinojęs nuo tų laikų, visiems papasakojo. Taip ir liko tas vardas. O plaukai mano tikrai labai juodi buvo. Kaip čigono.

 

●

 

Grįžusi iš lagerio dirbau vaikų darželiuose medicinos sesele. Alga tik 45 rubliai. O sanitarių – 37 rubliai. Pusbadžiu jos gyveno. Nuo algos iki algos. Košmaras. O dabar medikai kiek gauna? Ir dar šūkauja! Tada nė vieno žodžio negalėjai pasakyti, blogai ar gerai, laikyk liežuvį už dantų. Niekas nežinojo, kad aš dešimt metų Sibire išbuvau. Nė vienam nesipasakojau. Ir tik tada, kai atėjo tie mūsų laikai, parašė apie mane laikrašty…

Mano pensija buvo 60 rublių. Išėjusi į pensiją, regis, beveik dvejus metus prasėdėjau namie ir išėjau dirbti į VEF’o vaikų darželį. Iš ten perėjau į Stamerienos gatvę, kur psichiniai ligoniai. Padirbėjau kelerius metus ir pensiją pasididinau iki 120 rublių. Iš pradžių galvojau: „Kur dabar aš tuos pinigus dėsiu?“

 

●

 

Labai jau lėtai mirtis pas mane eina. Niekaip negali ateiti. Prieš keturiasdešimt metų pasisiuvau įkapes. Tokį juodą kostiumėlį. Taip jis man ir guli – nė karto nevilkėtas. Net kandys neėda. Praėjo tiek metų – nebeįlendu. Kitą siuvausi. Tas išgulėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Tai dabar jau trečią pirksiu.

 

P. S. Istorikė Inesė Dreimanė, remdamasi Sėlos nacionalinių partizanų kovų tyrinėtojo Gunaro Blūzmos duomenimis, nurodo septynias Latvijos teritorijoje žuvusias lietuves. Marytė Abarytė žuvo Alūkstos apskrityje 1945 m. Aldona Černiauskaitė ir Aldona Vertibauskienė – Baltmuižos pelkėje prie Subatės 1946 m. Netoliese 1949 m. žuvo ir Ona Balčiūnaitė. Ana Kopytkova 1947 m. atėjo iš lietuvių būrio ir prisijungė prie Arvydo Silinio būrio. Ji žuvo Jekabpilio apskrities Dignajos valsčiaus miške 1949 m. liepos 13 d. Valė Pupeikytė, Antano Streikaus vadovauto lietuvių būrio narė, žuvo Alūkstos apskrities Raudos valsčiaus miške 1945 m. vasarą arba rudenį. Liucija Šileiko nušauta iš pasalų Eglainės valsčiuje 1945 m.

 

Parengė ir vertė Audrius Musteikis