Eilės
matyt, jau miegojau
pliumptelėjo į išraudusį serbentą –
viengungis, nepralestas saldinukas
greta kopėtėlių, kuriom ką tik
nulipo pakerėtas sodininkas
pridėjęs plaštaką žiūrėjo ilgai
į gęstantį saulės žemėlapį
apie ką senelis galvojo
kaip kūdikį laikydamas skintuvą
matyt, jau miegojau
rožinis
„Singer“ juodomis, metalinėmis, ažūrinėmis
kojomis,
medinis stalviršis, nuzulintas
tuščias stalčiukas su apsitrynusia rankenėle
tiesa, dar pedalas,
bet jo mano kojos nesiekdavo
pasistiebęs žiūrėdavau, kaip tetelė Janytė
taiso mano marškinius
susikaupus
it kalbėdama rožinį
tiesa, labiau
man rūpėdavo raudonieji serbentai
ir sala vidury Šventosios
Ukmergė
nors nieko nėra jau
vis dar plazda tarpulangy
įspraustas tarp tręštančių rėmų
negrabiai nupaišytas tarpukario
angelas vatos tumuluos
nors nieko nėra jau
vis vaidenas –
ima sūpuoklės girgždėti sode,
alyvinis pats pirmasis krenta žolei
į skreitą, paskui dar keli
nors nieko nėra jau
sopulingasis Jėzus ir Dievo motina
saugiai kybo greta pečiaus,
o ugnis žiūri į prisilenkusių veidus
ištikimai kaip beveislis Sargis kieme
nors nieko nėra jau,
namo šešėlis šmėkšteli kartais per lietų
čia, kur nėra Ukmergės
kaip šitiek metų gyvenu
aš be jos, ar iš viso esu
čia, kur nėra Ukmergės
reikia sulaukti tamsos ir
paklausti visų, kurių akys
jau merkias miestuos kituos
gal net baisu tiems, kurie
ten niekad nemigo, kurie
Ukmergės niekad nematė
negirdėjo balsų mano vaikystės
saloj, kur žemėlapiai rodė
vien džiaugsmą, o sodo ribų
neįmanoma buvo nuspėti –
todėl ir klausiu savęs – kaip šitiek
ilgai aš be jos gyvenu
vaikystės naktys
naktį eidamas vandens
kliūdavai už daiktų
vėliau jie traukdavosi –
vasarai bėgant – tarytum
tave jau matytų tamsoj, ištiktą
troškulio
net stiklinė blokšta
ant grindų nesuduždavo,
pajutus, kaip reikia tau
vieno gurkšnio vandens
ir dar kelių
valandų miego
vakare senelių namuose įeinu į kambarį
paspausk jungiklį ir kapinės
nebebus apšviestos, paspausk paspausk
tu nieko negali numatyti,
tik paspausk šį baltą klavišą
beveik neregimą klavišą, kur
greta atsiveria laiptai į aukštą
ir svetimos kojos skubiai nubėga
gal tai pokario vaikas, užsidengęs
galvą rankšluosčiu
galbūt tavo tėvas, mažas, dar
neužaugęs
tai jo vaikystė, ne tavo
prieš Velykas. Ukmergė. prisiminimui
Viešpatie, sušlapusiom kojom,
paveikslėly, kur tokios didelės
žibuoklių akys, kur manęs dar
tikrai nesimato, bet esu jau –
kitam kambary prie krosnies,
kur bobutė Genutė ant kelių
glaudžia du snaudžiančius katinus
Viešpatie, kitam laiko gale,
kur vos galiu įžiūrėti save
ant adatos galo, ant adatos,
kuria užlopys man kelnes
(netrukus bėgsiu į lauką
žaisti su akmenėliais)
Viešpatie, laiko gale,
kur raudoni serbentai, geltoni –
mėlynom irisų kelnaitėm bėgsiu
linkui Šventosios, laukiančios,
gulinčios dauboje, žaisti su akmenėliais –
ir visai ne ant kalno, tačiau trim
dienom, žinau, jau praėjus
Viešpatie, prieš Velykas ir po,
prieš dangaus atvertį ir po,
prieš griaustinio šviesą ir po,
prieš miegą ramiai ir turbūt be sapnų,
nupraustais, nepraustais sukruvintais keliais
ir po, ir po
skaitymo pamoka
muselė bando pakilti nuo mano
eilėraščio lapo, nesiseka –
turbūt vieno laiptelio, vienos
pakopos, vieno spyrio į nugarą,
o gal tiesiog įkvėpimo trūksta
ji tiesiog nesiryžta, po to staiga
užsimerkia ir skristeli ant
krūvos knygų
atrodo, ji viską perskaitė,
o man vasarai lieka
visas privalomų knygų sąrašas
Sentikių kapinaitės
1.
aš vis einu tuo keliu,
netrukus jis leisis link kapinių
ir sąvartyno duobės
kol prieisiu baldų fabriko
kuorus ir
vyšnios kompasas parodys namus
diedukas su bobute plieks tūkstantį,
Rainis snaus bobutės Genutės skreite –
įeisiu nusiavęs batus, kad nepažadinčiau
2.
niekad nežinai, kas gali
žybtelt naktį –
sąvartyne ar kapinėse
numirėlio akis gal žvelgia iš ten –
tegul jie tarp kryžių sau miega,
užtraukiu užuolaidas
aš irgi einu sapnuot
prie vaiko ryte
pasilenksiančio veido
3.
sąvartyno duobė
kaip milžino burna –
rytais ją maitina sunkvežimiai
jis vienintelis čia netikintis
rudens pradžia
katė prašos ant rankų –
(dar pusžalis obuolys –
padedu jį ant stalo)
praveriu duris
pažvelgia, tarsi būčiau
žmogėdra ar žvėris,
ir nutipens tuoj sodan –
netrukus, greičiausiai, nelis
kriaušė
ta pirmoji išnokusi kriaušė –
Dieve, kokie paprasti
tie mano eilėraščiai –
nelyg bobutės Genutės
prijuostė, išpaišinėta
negražiais, veik bespalviais
triušiukais
taigi, pirmoji išnokusi kriaušė,
kurią man lovon rugpjūčio rytą
atnešdavo senelis, pranoko –
tą supratau tik dabar –
visas būsimo pasaulio saldybes
o tuomet bobutė Genutė kepdavo
ir kepdavo miltinius, besiplaikstančioje
prijuostėje prie įkaitusios
plytos šokinėjant triušiukams
ir, žinoma, tyliai niūniuodama
savo dainas
kažin, koks dabar būtų blynų tų skonis
miegosiu
kol prisisapnuos drugelis
ligonio veidu, ilgais šlapiais
pervargusiais sparnais,
kol prabudus norėsis žiūrėt,
ar horizonte nepasirodys akmuo,
ant kurio užsikorus būtų galima
pagaliau pamatyt Ukmergės saulę