Čakra

Pastaruoju metu veikiamas skaitomos į ezoterinius nagrinėjimus pretenduojančios literatūros^*, tokios pat tematikos (rusiškų) televizijos laidų^**, kepeniškų sveikatingumo idėjų ėmiausi gilintis į kabalistikos klausimus. Privalau perspėti, kad mano žinios mėgėjiškai paviršutiniškos, joms trūksta tvirto mokslinio pagrindo, dėl to skaitytojas gali nepatenkintas purkštauti, kaltinti diletantizmu. Savąjį ezoterinį pasaulio suvokimą grindžiu daugiau empiriniais stebėjimais ir pastebėjimais. Kad Dievo nėra, 1961 metų balandžio 12-ąją galutinai įrodė pirmasis tarybinis kosmonautas Jurijus Gagarinas, aplink Žemę skriejęs visą valandą ir keturiasdešimt aštuonias minutes ir minėto asmens nesutikęs, – jo nebuvimą mums taip aiškino apaštalai iš marksizmo-leninizmo katedrų, o jiems antrino pradinių klasių mokytojai. Suprask: turėjo sėdėti kažkur stratosferoje ant debesėlio Sutvėrėjas, pro šalį praskriejant „Vostok 1“ išsitraukti iš dantų pypkutę ir pasisveikinti: „Privet, Jura.“ Šią pasaulio dalį užliejus šviesaus ateizmo bangai, daugumą apėmė vidinis vakuumas, jau kelintą dešimtmetį bandomas užpildyti naujais tikėjimais. Jie daugialypiai, susidedantys iš akmens amžiaus šamanizmo, viduramžiškų manichėjiškų erezijų, šiuolaikiškų populiarių laidų (dažnai nesuvokiant jų esmės). Visa supilama į indą, pridedant krišnaizmo atplaišų, tikėjimo NSO, taro kortomis, kruopščiai suplakama ir gautas produktas patiekiamas į mistiką linkusiam vartotojui. Beje, tas vartotojas realiame gyvenime dažniausiai praktiškas – mokantis skaičiuoti savo ir kitų pajamas, pavydintis kaimynui stiklinio namo ar naujesnio nei jo automobilio. Stiprinantis kūną sporto klubuose, suvokiantis cukraus kenksmingumą, bet atkakliai besigardžiuojantis picomis ir smaguriaujantis konditeriniais skanėstais.

Sunku susigaudyti šiame margumyne, o ir nereikia, nes galima pasirinkti patį patogiausią tikėjimo variantą. Man New Age suteikia galimybę su anapusybe bendrauti per čakras. Patogu: jos, išsimėčiusios žmogaus kūne, kaip varteliai atsidaro ir užsidaro, priima kosminę ar kažkokią kitokią energiją arba nepriima. Pavyzdžiui, patikėjau tarpuakyje esančia trečiąja akimi, kuri, pasak okultizmo adeptų ir šundaktarystės magų, suteikia žmogui neįsivaizduojamų galių numatyti ateitį, skaityti kitų mintis ir pan. Tada pažvelgiau į veidrodį – tai vengiu daryti, nes atmintinai žinau, kad nieko gražaus nepamatysiu, bet galvoje prašviesėjo: va, iš kur mano tarpuakyje toks keistas raukšlių raizginys. Turėjau dėl jo nemalonumų visą gyvenimą: paauglystėje bendraamžiai ir mokytojos klausinėdavo, kodėl aš toks piktas (toks niekada nebuvau), vyresniame amžiuje amžinai priekabiaudavo milicininkai ir zekiškos prigimties asmenys – kurioje zonoje sėdėjai? Nesėdėjau aš. O dar vėliau Ūlai aiškindavau, kad raukšlės rodo senelio išmintį ir kad senelis vaikystėje nevalgė sriubos ir tos raukšlės atsirado už bausmę. Ūla, aišku, tuo netikėjo, bet savo aiškiaregystės sugebėjimais įtikinau ne vieną. Pavyzdžiui, ekonominės krizės pradžioje, o galbūt dar prieš ją gyvenimas privertė įsidarbinti statybinėje Šaraškino kontoroje^***, kurios savininkas chroniškai pamiršdavo sumokėti atlyginimus – tomis dienomis paprasčiausiai pradingdavo, o jo sekretorė balsu, rodančiu, kad jai viskas įgriso, monotoniškai kartodavo: išvyko, nežinau kur, grįš – nežinau kada. Kurortiniame miestelyje griovėme seno pašto interjerus pritaikydami numatomo viešbučio kambariams ir jų savininko būstui. Kažkur toli buvo girdėti pamirštas išjungti radijas, pagal kurį orientuodavausi laike, nes sąmoningai neimdavau nei telefono, nei laikrodžio. Mano jaunas porininkas negalėdavo atsistebėti, kai minutės tikslumu pranešdavau laiką. Sakiau, kad mano biologinis laikrodis taip rodo. Nereikėjo turėti pranašystės sugebėjimų, kad žinotum, kas laukia šios pseudostatybininkų firmos artimiausiu laiku. Ankstyvoje jaunystėje dirbau gamyklose, bet niekur nemačiau tokios pamazgų duobės, kurioje vienodai murdėsi tiek darbininkai, tiek darbdaviai. Mano statybininko karjera truko labai trumpai: tuo metu rūkiau prekybos centre įsigytą aromatizuotą tabaką, nuo kurio dūmų kvapo aplinkiniai traukydavo nosimis. Sakiau: nieko baisaus, čia tik žolė. Įsiutusio užsakovo dėl netikėliškai atliekamų darbų iškviesti darbdaviai įsakė mums pasėdėti, kol sulauks šeimininko, ir man užsirūkius taip pat ėmė traukyti nosimis. Kažkuris geranoris paaiškino – dailininkas rūko žolę. Tada manimi atsikratyti buvo tik laiko klausimas – tam priežasčių ieškoti ilgai neužtruko.

Apie ką kalbėjau? A, apie čakras, per kurias galima bendrauti su dvasių pasauliais, kurios padeda numatyti ateitį, kuriomis… Taigi, mano kaktos raukšlių raizginyje aiškiai išryškėjusi nevisiškai panaudota čakra, kurią ateityje ketinu eksploatuoti pagal paskirtį. Galbūt, nes, kaip kalbėjo vienos partijos pirmininkas, taip pat vienas kandidatas į prezidentus, esu žodžio žmogus (taigi mano žodžiu pasitikėti labai sunku ir net neįmanoma). Dabar apmąstau kelių dienų, tiksliau – vakarų pokalbį su bičiuliu iš Kazlų Rūdos gūdaus miško. Suskambus telefonui, instinktyviai žvilgtelėjau į laikrodį – 23 val. 46 min. Supratau, kad apie nuojautas nereikia galvoti, čakroms taip pat nieko neprikiši – viskas žinoma iš patirties. Valentinas, aišku, prieš kelias dienas Lenkijoje apsirūpinęs amunicija, dabar gesina depresinę vienatvę. Po keleto nerišlių sakinių išgirdau primygtinį prašymą, o gal reikalavimą išklausyti muzikinį kūrinį, jo grojamą vargonėliais, gautais kaip dovana 1985 metais. Telefoną atidėjęs atokiau galėjau mėgautis cypiančiais, gergždžiančiais ir klerkiančiais instrumento garsais, lydimais fone muzikanto vilkšunio nevilties kupino kauksmo. Ir tai dar ne viskas! Po instrumentinės dalies reikėjo išklausyti dainavimo originalo kalba. „Ispanų kalba“, – konstatavau, nors tekstas „ra ra ra, tra pa pa…“ galėtų būti priskiriamas bet kuriai pasaulio kalbai. Kai vakar 21 val. 16 min. sulaukiau bičiulio skambučio, supratau, kad jis baigė 0,7 litro talpyklas ir perėjo prie 0,2 litro kiekybės. O norėjo tik pasiteirauti – grojęs ar negrojęs? „Grojai ir net dainavai“, – nuraminau jį. Telefone išgirdau aimaną: „Ne viską prisimenu…“ Anokia čia bėda – neprisiminti, pamiršti, išsižadėti. Pamirštame ant nosies kabančius akinius, kaimo kiemo politikai pamiršta vakarykščius pažadus, išsižada pasakytų žodžių. Galų gale net šventas Petras triskart išsižadėjo Išganytojo. O naudodamas tokius skysčius savaime esi pasmerktas atminties juodosioms skylėms. Nereikalingos jokios čakros, kad žinotum, kas laukia tokių ir į juos panašių asmenų.

Kalbant apie čakras, nereikia užmiršti, kad žmogus jų turi ne vieną, ne tik vadinamąją trečiąją akį. Gūdžiais sovietiniais laikais, kai buvome atskirti nuo pasaulio, kai su jo literatūra galėjome susipažinti tik iš retų vertimų ir inostrankės, išsikalbėjau su buvusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pasiūlė ji man Kurto Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5. Čempionų pusryčius“. „Antikarinė, nukreipta prieš vartotojišką visuomenę. Neskaičiau dar, tad imk ir pasiskaityk“, – sakė. Tiesą sakant, nenoriai paėmiau, nes ne visados pasitikėjau jos Levo Tolstojaus ir Juozo Baltušio išugdytu skoniu. Nesakau, kad prasti rašytojai, bet jie ne mano rašytojai. O šis autorius suteikė požiūriui į pasaulį taip reikalingo tvirtumo ir užtikrinimo, kad brandžias idėjas galima perteikti kur kas trumpesne, bet patrauklesne forma, nelendant į teosofinius, ezoterinius, etinius ar dar kokius neva protingus ir gilius apmąstymus bei pastebėjimus. Ypač įstrigo Kurto Vonneguto paplepėjimai šiknaskylės tema: ją turi ir sliekas, ir balerina – ir niekas nuo to nepasislėps. Šis požiūris manyje tvirtėjo ir vystėsi lyg piktžolė mūsiškiame sode – ją rauni neišrauni, o ji vis plečiasi ir veši. Ir dabar, žiūrėdamas, klausydamasis savo reikšmingumu įtikėjusių iškilių ponių ir kvapnių ponų, negaliu atsikratyti minties, kad jie nežino parabolės apie slieką ir baleriną. Knygą skolinusi mokytoja po pirmųjų perskaitytų puslapių ja pasišlykštėjo ir dovanojo man. Tik gaila, kad kažkur nukišau ir nerandu iki šiol.

Pabaigiant apie čakras, nereikia pamiršti, kad viena labai svarbi egzistuoja minėtoje kūno dalyje: ne veltui neišauklėti žmonės įkyrėjusiems pašnekovams dažnai siūlo susikišti savo nuomonę į… Ne veltui kai kurie blogai išauklėti vyrai taip mėgsta plekšnoti priešingos lyties atstovėms per užpakalius. Tai ypač būdinga vokiečių tautos atstovams, bet, nepaisant tautybės, šis polinkis stiprėja su amžiumi ir nereikėtų jų kaltinti priekabiavimu, nes tai tik nesąmoningas bandymas paveikti kitą asmenį per itin svarbią čakrą. Ir dar: prisiminiau pasakojimą apie studentų peržiūros šventimą, kai vienas jo dalyvių, propaguojantis Rytų filosofijas, teigė, kad tokiais atvejais uždarąs čakras ir jo neveikiantys jokie svaigalai. Dėl šios priežasties buvo pasiųstas į artimiausią parduotuvę atnešti papildymo, bet neįprastai ilgai užtruko. Sugrįžęs priekaištaujantiems kolegoms liūdnai pasiteisino: na, žinote, apatinė čakra atsivėrė – vidurius paleido. Išvada – su čakromis elgtis reikia atsakingai.