Kiek kartų gali numirti „Fluxus“?
Art is dead, but the student is necrophiliac.
Situationist International
Apie „Fluxus“, kaip XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose savitai formuotą estetinę išraišką, gyvenseną ir meno judėjimą, Lietuvoje žinoma ir kalbama daugiau, nei reikėtų. Jurgio Mačiūno pavardė, „Fluxus“ ministerijos projektas, sąsajos su Jonu Meku ir Vytautu Landsbergiu – nacionaliniais sentimentais grįsta heroizacija ir šlovinamas asmenybių kultas siūlo suvokti „Fluxus“ kaip kažkuo reikšmingą tautinės savisvarbos bei valstybės istorijos dalį. Todėl ši dalinai kontrkultūrinio meno kryptis yra atpažįstama ar bent jau girdėta ir tiems, kurie neturi išlaikomo santykio su menu – dėl to būtų galima madingai sakyti, kad tai nereikalauja papildomo pristatymo ir panašiai. Pati fluxus sąvoka jau seniai yra tapusi bet kokią žaismę nurodančiu priežodžiu, o pirminės judėjimo pastangos – ignoruojamos ir vengiamos reflektuoti, nes jas patogiau pozityviai užversti vardiniu palikimu ir kultūrinėmis pramogomis.
Antimenas ir sąlygiškai radikalios (kaip įprasta, tas radikalumas anksčiau ar vėliau iškastruojamas) idėjos su destruktyviomis paraiškomis neatlaiko triuškinančio komercializacijos poveikio, todėl tokį „išminuotą“ darinį kaip „Fluxus“ kritikuoti yra itin lengva, nes iš jo liko tik fiestose tąsomas išsileidęs kamuolys – tą įrodo vien tai, kad mes apskritai „Fluxus“ vadiname menu. Vis dėlto, jei pats pavadinimas, kurio kilmė ir reikšmė daugeliui, deja, nėra svarbi ir įdomi, išlaikomas tokia gyvybinga ir aktyvia forma, o tam tikri „Fluxus“ bruožai ir detalės yra nuolatos pakartotinai aktualizuojami, įmanomas tampa naujas kritikos objektas – sociokultūriškai mutavęs šios meno šakos palikuonis, virstantis kasmetine tradicija, niekuo nesiskiriančia nuo „kaimynų pasisėdėjimo“ miesto šventės.
Toks deformuotas, bet tuo pat mobilizuotu pajėgumu apdovanotas „tarpdisciplininis“ pavidalas neseniai nutiko Kaune – vyko „Fluxus“ festivalis, į kurio vieną dalių rugsėjo 6 d. teko pakliūti neplanuotai ir atsitiktinai, tačiau patirtis leido kiek perkainoti kai kurias ankstesnes nuostatas meno bei kultūros klausimais, ir tai suteikia pagrįstą progą dabartinį vietinį „Fluxus“ atitikmenį lyginti su Helovinu, Užgavėnėmis ar Kaziuko muge, kai pasiskirstoma popkultūros (arba tautosakos) ikonų vaidmenimis ir fiktyviai gaminama laikina bendrystė, susieta su periodine paskata susirinkti. Tą parodė vienas iš festivalio renginių – naktinis kopimas į Parodos kalną. Organizatoriai žadėjo laikinumą keisti šiuolaikiškumu, centrą mainyti į necentrą, kasdienybę įvairinti netikėtumais ir kurti bendrą spektaklį.
Prieš kopimą Kauno paveikslų galerijoje, kad patektum į „Fluxus“ kabinetą, buvo siūloma maždaug už du su puse euro nusipirkti konservų dėžutę ir taip „pamaitinti alkaną „Fluxus“ – pinigai skirti „Maisto bankui“, tad ar čia „Fluxus“ alkanas, ar nepasiturintys žmonės? Apie tai, kaip menas reklaminiais ir statuso gamybos tikslais bičiuliaujasi su įvairiomis socialinės atsakomybės ir geradarystės formomis, taip kurdamas „atsakingo vartojimo“ masalą, būtų galima nemažai prirašyti atskirai, bet tematišką nuoseklumą palaikyti siekiantis žvilgsnis grįžta prie Parodos kalno ir jame vidurnaktį vykusio chaotiško proceso, kurį galima teoretiškai pavadinti keistumo ir deviacijos pavertimu fiksuota raiškos norma. Įvairių švietimo įstaigų atstovai, pavieniai entuziastai, bendraminčių grupelės ir tiršto performatyvumo pakerėti smalsuoliai vorelėmis būrėsi į vieną margą masę, kurioje baltavo antikiniai apdarai, į akis krito ryškūs kostiumai ir kaukės, žmonės važinėjo žaižaruojančiais gokartais ir dviračiais, krypavo slidėmis, nešėsi meškeres, keliese į kalną vartė didelę ir sunkią padangą, o viena moteris „kopė“ atbulomis ir pririšta prie vyro (kaip bežiūrėtum, atrodė itin nekaip) – nesismulkinant, norėta tokiu maskaradu stebėtojui kuo smarkiau tėkšti į žiūrą karnavališką aprangos ir išvaizdos kraštutinumą, neaptinkamą kasdienėje ritmikoje.
Kalno „viršūnėje“, tarsi šio „hepeningo“ finišo tiesiojoje, visus pasitiko tradicinis brass band, už kurį jau darosi sunku įsivaizduoti didesnį garsinį kičą masiniuose renginiuose. Asociatyviai galima priminti, kad „Fluxus“ visų pirma savo ištakose daug dėmesio skyrė avangardinei muzikai, prie ko ypač prisidėjo kompozitorius Johnas Cage’as. Tos muzikos natūra tam tikra prasme buvo naikinančio pobūdžio ir turėjo visai kitokį užmojį – sabotuoti prieš tai buvusias kūrybines formas, keičiant pačios muzikos sampratą. Girdint paprastų varinių pučiamųjų grupę, nekyla mintis, kad tai galėtų būti ironiškas gestas, o veikiau įsikimba jausena, jog staiga apsupo košmariškas atrakcionų parkas – turint įgūdžių tai paversti fenomenologiniu aprašymu, išeitų neblogas literatūrinis darbas.
Na, o aptariant vizualų kopimo aspektą socialiniu požiūriu ir išlaikant „Fluxus“ supančių idėjų ratą, susipažinusiems su situacionistų, žlugusių labai panašiai (dėl to jų citavimas tampa jiems kritika jų pačių kurtais ginklais), ir filosofo Guy Debord’o idėjomis, turėtų kilti šypsnys – veiksmas, neva turintis iškristi už kasdienės miesto gyvenimo darnos ribų ir atskleisti tariamą autentišką savastį per smulkų žaismingą blyksnį, yra banaliai paverčiamas kasmetine tradicija (toks kopimas vyko ir praėjusiais metais), o tuo įdiegiama rutinos savybė. Galima sakyti, šiai savybei įprasta slopinti išradingumą, tačiau pastarojo čia nė kiek nėra, nes kontekstualus kasdienių objektų perkėlimas į kitą erdvę (kas buvo matyti renginio metu), taip akivaizdžiai siekiant išspausti nuostabą, o savo įprastos aprangos iškeitimas į šmaikštų ir kuriozišką personažą meninėse koncepcijose yra, paprastai tariant, atgyvena.
Todėl tokią akciją su išlygomis galima vadinti labiau socialine (per sukąstus dantis), iš kurios yra išmestas bet koks netikėtumą ir nelauktumą galintis steigti situacijos konstravimas. „Fluxus“ kadaise siekė savarankiškai kurti sau palankias aplinkybes, o dabar viskas apsisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių – tokiam įvykiui palankios aplinkybės (artėja Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, krikštas) susikuria „Fluxus“ lėlę, kuri negyvomis akimis šypsosi savo sąstingio apimtu veidu. Nors ir „Fluxus“ jau nuo pat pradžių deklaravo linksmybių būtinybę, dabartinės padėties vertinimas įkūnija nuvalkioto posakio „iš pradžių kaip tragedija, vėliau kaip farsas“ motyvą. Tapdamas tokiais renginiais, bet koks antimenas ne tik netenka savo „anti“, bet ir nebelieka meno bei šiam reikalingo vitališkumo. Atsitiktinumas, ekscesas, spontaniškumas, lengvo šoko tikslingumas virsta eiline ir įkyria miesto švente, kuriai „Fluxus“ šmėkla tik suteikia progą įvykti ir Kaunui toliau priiminėti kultūriškai aktyvaus miesto sertifikatą. Taigi, vietoj „Fluxus“ pasipriešinimo schematiniam rituališkumui viskas suversta į pikniko vertą psichotišką sueigą, savo karštligiška žmonių kiekio perkrova apsimetinėjančią bendruomeniniu įvykiu, kuriame išties beprasmiška ieškoti meninės savimonės.
Turbūt vienintelis šio re(n)ginio privalumas – kurį laiką Parodos gatvė buvo palikta tik pėstiesiems ir tuo suteikta itin reta galimybė žingsniuoti plotu, kuriuo paprastai aktyviai zuja automobiliai – eismas šįkart buvo užblokuotas. Į niekur žengianti eklektiškoji gausa nuvedė link Ąžuolyno parko, kuriame tęsėsi „Fluxus“ festivalis – kultūrinė ekspansija plečiasi ir į šias miesto erdves. Parko prieigose reikėjo kantriai atstovėti susirinkusioje tankmėje, besigrūdančioje į vamzdį / tunelį, virš kurio parašyta „Tekėk“ – aliuzija į žodžio flux reikšmę. Tėkmės nebuvo, tik lėtas judėjimas norint patekti į parką, dar ir būnant apčiupinėtiems bei apglėbesčiuotiems iš kažkur atsiradusios angelės užrištomis akimis, besiblaškančios tarp žmonių, – tai toli gražu nebuvo kitados „Fluxus“ skiepytas tikrovės drumstimas sunepatoginimu, o virto tam tikra prasme smurtingu aktu, alinančiu ir taip sangrūdoje nesmagiai stoviniuojančius žmones.
Vėliau atitinkamai paaiškėjo, kad tiek aukotis tikrai nebuvo verta, – susilenkus perėjus tunelį, Ąžuolynas atsivėrė tikra postmodernia ikonorėja: skirtingų spalvų apšvietimas plūdo iš visų pusių, netoliese pasitiko saujelė vyresnio amžiaus žmonių, grojančių akordeonais (nuoširdžiai vienas smagesnių momentų, iš tikrųjų nurodančių visumos neigimą akibrokštu) ir šokančių, tačiau pačiame parke tarp medžių jau sukosi toliau atrakcionų parką primenančių veiklų pynė, su „Fluxus“ idėjomis turėjusi vis mažiau bendro ir kėlusi vis daugiau susvetimėjimo ne tik su aplinkiniais, bet ir su kuriamomis reikšmėmis, – tikrų tikriausias simbolinis krachas, nes buvo be galo sunku tapatintis su ten įkurdintomis kultūrinėmis išraiškomis. Naktyje paliekant vaizdinio montažo kupiną teritoriją, akis kliuvo ir už žurnalo „Žmonės“ brodvėjiško stendo, turbūt tampomo iš vienos mugės į kitą, prieš tai kurį laiką prastovėjusio prie dar vieno meno panteono – MO muziejaus.
Galbūt šiam absurdui suvirškinti nepakako cinizmo, bet, nusikračius šių beprasmybės pojūčio kupinų prisiminimų keliamo abjekto, iškyla kitas, galingesnis: kai miesto erdvė yra taip remitologizuota, jai suteiktos naujos poetinės prasmės, besislepiančios už skambaus, tačiau ištuštinto „Fluxus“ titulo, tada susidėlioja paveikslas, kad šio meno judėjimo palikimas tapo veiksmingu įnagiu kurti bet kokį veiksmą ir atsiduoti įprastai kultūrinei inercijai, kai svarbu, kad kažkas vyktų. „Fluxus“ dabar yra priemonė parodyti, kam iš tikrųjų priklauso miestas ir jo erdvės – nebesudominančiai kultūrinei betvarkei, kurios intensyviai kolonizuojama tikrove neslepiamai mėgaujamasi. Organiškas konceptualus chaosas ir apibrėžtos struktūros griūtis mene vis dar sąlygiškai įmanoma ir siektina, bet ne tada, kai tai tokia maniera atliekama pagal komandą ir parengtą planą bei nurodytą eigą, be to, atitinka didesnio masto projekto naratyvą. O tarpdiscipliniškumas („Fluxus“ terminais – intermedia) jau seniai nebeveikia kaip suinteresuotumo garantas, nes sunku kitaip pavadinti tokią iš kelių dalių sukombinuotą audiovizualinę kakofoniją kaip lipimas į Parodos kalną ir „meninės linksmybės“ – žinoma, tai yra tarpdiscipliniška, idėjinė decentralizacija išlaikyta, bet šiais laikais tokios perteklinės priemonės tiesiog tampa savęs pajuoka, vėl ir vėl demaskuojančia populiariojo meno neišgales steigti posūkius link naujo peno ir patirčių. Turbūt kertinis dabartinio „Fluxus“ konceptas būtų nusakomas paradoksu „organizuotai darykime bet ką, remdamiesi dirbtiniu netikėtumu, kuris jau yra nuspėjamas“.
Panašių įvykių šešėlyje atrodo nesudėtinga identifikuoti begalinį ir nedemarkuotą atotrūkį tarp fluxus sąvokos ir to, kas šiandien regima kai kuriuose kultūriniuose procesuose. Visgi ir pačiam originaliojo periodo judėjimui dera skirti nemažai kritikos – daug kas, kaip ir daugumą panašių XX a. iniciatyvų (ypač tą patį situacionizmą), kaltina tvirto ideologinio pagrindo nebuvimu, blaškymusi nuo socialinių prie kultūrinių tikslų, šių neišgryninimu. Kiti imasi hedonizmo kortos ir kritikuoja kaip bohemišką draugų rato pakvailiojimą ir trumpam sublimuotą perdegusį bendramintiškumą su utopiniu žvilgsniu, kuris jau nuo pat pradžių negalėjo pasigirti nei organizuota darbotvarke, nei ilgalaike vizija, todėl netrukus „Fluxus“ pradėtas teisinti esantis tik kaip gyvenimo būdas ir tapatybės akompanimentas.
Atvirumą ir kolektyvinę įtrauką skatinančios ambicijos iš pat pradžių simpatizavo komercinei linkmei – pavyzdžiui, organizuoti tarptautiniai muzikos festivaliai, nors „Fluxus“ pakraipa savo pirmais žingsniais buvo griežtokai socialinė, netgi su revoliuciniu prieskoniu (ataka prieš „aukštąją / rimtąją kultūrą“, panieka vidurinei klasei, akiplėšiška propagandos sklaida), ką savo laiškuose tvirtino pats Jurgis Mačiūnas, – vėliau dėl kelių politinių incidentų jis atsisakė šių elementų „Fluxus“ programoje, taip nevalingai nuvaškuodamas meną iki rinkai patrauklaus produkto, kuriuo dabar yra ir pats – netgi yra paplitusi nuomonė, kad jis tapo žymus ne dėl kūrybos, bet dėl sąsajų su Johnu Lennonu ir kitomis ryškiomis popkultūros figūromis, dėl ko „Fluxus“, kaip jau minėta pradžioje, buvo atgręžtas prieš save tuo, kad jo suvokimas tapo koncentruotas į asmenybes, tačiau meno pasaulyje tai neišvengiama.
Galbūt toks šios meno krypties likimas jau buvo užkoduotas pačioje jos kilmėje, šmėžavusioje su ryškiomis pastišo kaip fetišo apraiškomis – transformacija iš socialinio į išimtinai kultūrinį judėjimą lėmė, kad jis tapo pažeidžiamas ir sulaukė to, ko neišvengia jokia meno šaka: ekonominės kooptacijos, t. y. dominuojančiai formai priešiškų idėjų pavertimo vartojamu ir patraukliu normatyvu, nebeturinčiu jokių radikalių pėdsakų; Guy Debord’as tai vadino rekuperacija. Kai jungiamosios judėjimo tapatumo dalys yra pakrikusios ir neprižiūrimos (nesistengiama plėtoti ideologinės linijos ir panašiai), išsibarsto ir paties performatyvumo įtaiga ir galia, tampa tik metafora, diskurse plaukiojančia nuo istoriškumo atsieta abstrakcija, dabar šliejama ir prie Yoko Ono, ir prie hipių, ir prie Vytauto Landsbergio, ir prie liberalių japių, besidžiaugiančių fliuksininkų gentrifikuotu Niujorko Soho rajonu, – visiškai kontrkultūra nepavadintinų reiškinių (taip, hipių irgi). Todėl, kai sąvokos turinys laikui bėgant nudėvimas iki nebeperskaitomos etiketės, žodis „Fluxus“ gali būti stumdomas kaip tik nori ir kur tik nori – saugiai tekinamas iki Ąžuolyno ir atgal.
Cituojant vieną diskusijoje apie sėkmingomis pažintimis susaistytą Jurgio Mačiūno palikimą skaitytą komentarą, šio asmens Lietuvoje dėl etnoso tebedaromą įtaką gražiai įvardijusį brangakmeniu nacionalinės kultūros karūnoje, „Mačiūnui išgarsėti padėjo paprasčiausias faktas, kad lietuviai gan desperatiškai ieško istorinių figūrų, kurias neutralizavus galima kelti ant pjedestalo. [...] būtent tokios mintys užplūdo, kai pamačiau „Fluxus“ totalinio meno degtukų dėžutę, kvietusią sudeginti visą meną, visus muziejus ir galerijas, eksponuojamą po stiklu ŠMC.“ Taigi, kiek kartų gali numirti „Fluxus“, kurio vadinimas mirusiu netgi savotiškai jį respektabiliai legitimuoja? Veikiausiai du: pirmąkart su organiškumą atėmusia depolitizacija, atsidavimu vartojamos plazmos subprodukto pavidalui ir patekimu į oficiozinio / institucinio meno istoriją, o antrą – bešliaužiant į Parodos kalną kaukių baliaus apsuptyje.
