KASPARAS POCIUS

Teatras, gamyba, anarchija

 

Į teatrą pavyko patekti pro kitas duris – ne pro tas, pro kurias įeina žiūrovai. Rugpjūčio 10–25 dienomis dalyvavau Oskaro Koršunovo teatro Klaipėdoje surengtoje darbo ir poilsio stovykloje, kurioje vyko kūrybinis darbas: nepaprastai talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro aktorystės ir režisūros kurso studentai rengėsi statyti Šekspyro dramą „Otelas“. Buvau į šią stovyklą pakviestas perskaityti ciklą paskaitų, kuriose gilinomės į pasaulinį („visas pasaulis – scena“) „Otelo“ kontekstą – kolonizaciją ir dekolonizaciją, dabartinio pasaulio transformacijas, didžiųjų naratyvų ir šiuolaikinės propagandos mechanizmų kritiką.

Patekti į teatrą ne pro tas duris – didelis privalumas, ypač žmogui, ne itin gerai susipažinusiam su teatru. O aš negaliu pasigirti puikiu teatro išmanymu, nesu itin dažnas jo lankytojas. Bet tam tikri jame vykstantys procesai negali nežavėti. Nesitikėjau, kad teatro studentai gali sukurti tokią tvirtą grupę ir taip rimtai dirbti patys. Tai man leido stebėti pravertos kitos durys – kalbu apie kasdieninį fizinį ir aktorinės meistrystės pasirengimą, kruopštų pjesės skaitymą, etiudų kūrimą, rodymą ir aptarimą. Iš gatvės atėjusiam žmogui tai atrodo absoliučiai titaniškas darbas, jį, žinoma, lydi nuovargis, tačiau viską atperka potyrių intensyvumas, sodraus gyvenimo atradimas, naujų emocijų, jutimų ir suvokimų formavimosi procesas, kuris yra ne kas kita kaip pats kūrybinis procesas.

Šį kūrybos kaip gamybos procesą šiuolaikinėje filosofijoje įdomiausiai aptaria prancūzų mąstytojai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Remdamiesi chaoso prancūzų teatre kūrėjo Antonino Artaud posakiu, kad sergantis kūnas panašus į perdegusią gamyklą, jie sieja tradicinio teatro ir psichoanalizės kritiką ir smerkia oidipinį teatrą – teatrą, kuriame reprezentacinės šeimyninės scenos ir modeliai prasiskverbia anapus rampos šviesos ir kuria patriarchalines struktūras, teatrą, kuris veikia kaip šeima ar valstybė. Remdamiesi Deleuze’u ir Guattari teatrą galime matyti kitaip – kaip geismo gamybos procesą, kur anapus minėtų reprezentacinių modelių atsidūrusios kūrybinės jėgos (kaip Marxo aptartos gamybinės jėgos) kuria naujus įmanomus arba neįmanomus pasaulius. Bet pagrindinė šių geismo mašinų kuriama medžiaga, savaime suprantama, yra geismas. Geismas kurti, patirti tai, ką Deleuze’as ir Guattari vadina tapsmu, to geismo virsmas kolektyviniu, galimybė juo užsikrėsti visai aktorių grupei ir perduoti tą geismą minioms žiūrovų.

Keletą dienų praleidęs su aktorių grupe nebeturėjau jokių abejonių, kad aptarti šias sudėtingas sąvokas su studentais nebus sunku – geismo mašinų sąveikos principus ši grupė jau įgyvendina praktikoje. Jų begalinis noras dirbti, režisūros ir aktorystės funkcijų perskyros nepaisymas, neribota saviraiška leidžia anapus to, ką Deleuze’as ir Guattari vadina organizacijos plokštuma, matyti konsistencijos plokštumą – suvokti, kad saviorganizaciją puikiai praktikuojančiai grupei tampa įmanoma kur kas daugiau nei reprezentacijos svertais pasikliaujančiai grupei. Tai, kaip organizuojamas grupės darbas, tampa tik išoriniais rėmais, aktoriai ir režisieriai savo darbą suvokia kaip vibruojančios terpės kūrimą – terpės, kurioje pastebimas kiekvienas gestas, kiekviena emocija, girdimas kiekvienas žodis. Palankiausia kūrybai tokia erdvė tampa tada, kai grupei pavyksta judėti pirmyn atsižvelgiant į kiekvieno savo nario geismus, emocijas, jutimus. Dar subtilesnis šis mechanizmas tampa tada, kai suvokiame, kad tapatybės sąvoką šiuolaikiniame mąstyme keičia paskirybės sąvoka – kad mes niekada iki galo neatitinkame mums reprezentacinių struktūrų suteikiamų vaidmenų, kad mūsų paskiri geismai neatskiriami nuo mūsų situacijos, nuo to, kaip mes gyvename šiandien, nuo egzistencinio klausimo, kas mes esame ir kaip mes esame šiandien.

Tokia puikiai rezonuojanti grupė vadovaujasi artimo bendradarbiavimo, o ne paklusimo ir hierarchijų kūrimo principais. Manau, kad tai išlaisvina ir patį režisierių, kurį pati grupė garsiai ar nebyliai kviečia būti gaujos vadu. Tapsmą gauja, vilkų ruja Deleuze’as ir Guattari aptaria greta kitų tapsmo procesų, leidžiančių individams ir grupėms išsivaduoti iš hierarchijų ir galios struktūrų kuriamo iliuzijų teatro. Tapsmas gauja, prisijungimas prie jos leidžia jausti kolektyvines vibracijas ir palengvina kūrybinius procesus.

Aišku, griauti hierarchijas reikia ir grupės viduje. Kita vertus, jei eksperimentuojant, kuriant vaidmenis ar siekiant ryškesnių išraiškos priemonių pasitelkiamas hierarchiškas, diskriminuojantis judesys ar veiksmas, turi būti aiškiai suvokiama, kad tai – tik kūrybinė priemonė, kad tam tikrais stereotipais nebus vadovaujamasi, jų neliks baigus kurti tą sceną. Politinis nekorektiškumas leistinas tik kaip priemonė kritiškai persvarstyti dabartį. Jei visas pasaulis yra scena, tai joje keliami klausimai turi tapti klausimais visam pasauliui.

Grupės vibracijos leidžia jai tapti terpe, kuri pati sau yra psichologė. Kartu vykstantis kūrybinis darbas ne tik padeda mums likti ištikimiems vienas kito geismams, bet ir leidžia grupės nariams padėti vienas kitam išsekimo, emocinės krizės ar kitais atvejais. Grupė tam tikrais momentais gali ir turi veikti kaip psichoanalizės grupė. Taip ne tik nepaliksime kitų už borto, bet ir palengvinsime kūrybinį procesą.

Tokia grupinė saviorganizacija, saviraiška ir savigalba leidžia pačiai grupei savo kūrimąsi suvokti kaip kokybiškai naujovišką teatro – pasaulio kūrimo procesą. Šį procesą stebinčio politikos filosofo galvoje iškyla nepaprastai artima sąsaja su anarchizmu, saviorganizaciją bei kolektyvo ir individo perskyrų peržengimą postuluojančia politine praktika. Ar Oskaro Koršunovo teatrą ir jame vykstančius procesus pozityviai galima vadinti anarchistiniais? Taip, ir pačia produktyviausia prasme – kaip procesą, kur gamybos procese kuriamo geismo srautai sugriauna stagnuojančias struktūras, o siekiu keisti pasaulį užkrečiami visi – tiek pati grupė, tiek teatro žiūrovai. Prie to prisideda puiki grupės saviorganizacija, jos troškimas kurti ir išlaikyti produktyvumą. Anarchizmas tokioje grupėje yra ne begalinė neapibrėžta utopinė vizija, bet produktyvus kūrybinis naujo pasaulio kūrimo čia ir dabar procesas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.