Tanžeras su Paulu Bowlesu

 

Man patinka būti tarp žmonių, kurių kalbos nesuprantu, – tuomet supantis pasaulis pradeda kalbėti išlaisvinta ženklų ir simbolių kalba. Tereikia ilgai žiūrėti į gatvę ir ja judančius žmones. Sėdėdamas prie café noir puodelio kavinėje nedidelėje vieno dulkino Maroko miestelio aikštėje, stebiu derybų vaizdus, kurie atkartoja Paulo Bowleso romano „Dangaus prieglobstis“ herojaus įspūdžius prieš septyniasdešimt metų: „Kartais Taneris paprasčiausiai vaikštinėdavo pačios Bou Nuros turguje ar įsitaisydavo kur nors jo pakraštyje po arkomis, iš čia stebėdavo kokį nors begalinį pirkimo procesą: ir pirkėjas, ir pardavėjas pasitelkdavo visus įmanomus vaidybos elementus, kitąsyk kone apsipildami ašaromis, vienas stengdamas numušti, kitas – užkelti kainą.“¹ Europiečio požiūriu, galima niekinti tokius beprasmius žmogeliukus, bet Bowleso herojus, stebėdamas po turgų lėtai vaikščiojančius ramius senukus, susimąsto, kad jei sulaukęs jų amžiaus sugebės laikytis šitaip oriai, galės drąsiai tvirtinti, jog gyvenimas nenuėjo veltui, nes tokia laikysena gali būti tiktai natūrali vidinio pasitenkinimo ir gerovės išraiška.

 

Eidas

 

Iki paryčių skambiai pavadintame „Atėnų“ viešbutyje neduoda užmigti vis įsijungiantis elektrinis galąstuvas, kurio žviegimas aidi ir taip triukšmingoje arabiškoje gatvėje prie Bab Suko vartų prieš pat įėjimą į mediną. Jeigu raumeningi vyrukai tuos savo peilius galąstų vien į akmenis, kaip tai daro nuo pat ryto, triukšmą būtų galima pakęsti, bet kirvuko taip senoviškai nepagaląsi, tad prie bendro džyrinimo choro nuolatos prisideda elektrinis prietaisas.

Nenutrūkstamu srautu Ševšaveno gyventojai neša ir neša daiktus, be kurių rytoj bus neįmanoma įvykdyti svarbiausios apeigos: kirvukus, trumpaašmenius peilius, iešmus, pjūklus kaulams pjauti. Atrodo, kad visi jie nutarė pagaląsti savo aštriuosius įrankius būtent šią dieną. Gatvė kupina chaotiško ir džiaugsmingo ruošimosi šventei šurmulio – šeimininkės perka pomidorus, svogūnus, prieskonius, ryšulius šiaudų arba šakų, ant kurių atliekamas aukojimas, anglis mėsai kepti… Prekybinis chaosas, kurį nustelbia nuolatos įjungiamo to prakeikto elektrinio galąstuvo garsas, aprimsta po vidurnakčio, tačiau po langais pasigirsta gatvelėje laviruojančių automobilių pypsėjimas – išvežamos šiukšlės, surenkami prekybiniai stalai ir prekių likučiai…

Rytoj bus švenčiamas Eidas (arba Id al Kebir), kuris, pasak rašytojo Tahiro Shaho, yra šventė, „kai visas arabų pasaulis džiūgaudamas pjauna avinus ir linksminasi šeimos glėbyje“. Tą dieną minimas Abraomo aukojimas, kai jis ant Morijos kalno vietoj savo sūnaus Išmaelio, kaip teigia Koranas (Šventasis Raštas sako, kad tai buvo Izaokas), paaukojo ėriuką, kurį jam atsiuntė Dievas.

Maroko miestus savaitę prieš Eidą gaubia šventinė atmosfera. Visur pakelėse pilna avinų, prie kurių prieina žmonės, apžiūrinėja ir pražiodę tikrina dantis. Sunkvežimiais ir vežimais, traukiniais, autobusais, pririšti prie motociklų arba bandomis į miestus gabenami net ne tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių avinų. Visur jų pilna. Pačiame Tanžero centre prie medinos maži sunkvežimiukai atgabena avinus, juos besispardančius tempia visa šeima. Vyras traukia virvę, o žmona ir vaikai stumia aviną iš užpakalio siaurais medinos laipteliais. Avinų pilna visur – autobusų stotyje, parduotuvėse, prie prekybos centrų, namų tarpduriuose.

Per Eidą būtina apsivilkti naujais arba geriausiais rūbais, mečetės pilnos baltai apsirengusių vyrų, neateina tik ligoniai. Pasimeldus ir paskelbus, kad karalius jau atliko aukojimą, gatvėse pasigirsta avinų bliovimas. Avinas nebėra laikomas vien tik aukojimo gyvuliu kaip seniau, jis yra laikomas šventu ir švariu gyvuliu. Jis pjaunamas per Eido šventę, vestuves ar gimimo dienos iškilmes. Kai kuriuose kaimuose prieš vestuves jaunikis, be kitų dovanų, privalo padovanoti nuotakos šeimai vieną arba kelis avinus.

Atlikti aukojimą per Eidą – didelė garbė, kuri tenka šeimos galvai. Šis ritualas atliekamas pagal nustatytą musulmonišką tradiciją. Avinas guldomas galva į pietus. Jam nupjaunama galva, o liemuo iš pradžių padalijamas išilgai, taip pasidaro viena rytinė pusė, kita – vakarinė. Tada kiekviena pusė perpjaunama skersai, kad vienas gabalas gulėtų į pietus, o kitas į šiaurę. Kiekvienas ketvirtis dar perskiriamas pusiau ir išeina aštuoni gabalai. Pagaliau visi šie gabalai savo ruožtu supjaustomi į šešias dalis ir iš viso jų gaunama 48. Tada moterys pradeda kepti mėsą, vaikai nuošaliose gatvelėse susikuria laužus, kepa avinų galvas ir čia pat valgo garuojančias smegenis.

Kadangi ne visos šeimos gali įsigyti aviną, dažnai Eidą švęsti susirenka keturios šeimos ir pasidalija vieną aviną. Pagal islamo tradiciją tą dieną aukojimo mėsa padalijama į tris dalis – viena lieka šeimos nariams, kita skiriama giminaičiams, o trečia atiduodama vargšams. Vargšams atiduodama prastesnioji avino dalis – taip pat ir galva, kurią seniau atiduodavo vergams arba kokiai nors juodaodei moteriai. Avino galvą ir kitas prastesnes dalis dar reikia nusvilinti ir iškepti, tad kitos dienos rytą prie Bab Suko vartų grupė jaunuolių atsigabena rąstų, malkų, šakų, pasistato plieninius kepimo virbus ir sukuria laužą dar nepradėjus aukojimo ritualo. Gyventojai vis neša ir neša avinų galvas, jos kepamos čia pat, aikštėje, o gaižūs dūmai veržiasi pro „Atėnų“ viešbučio langus iki kitos nakties vidurio.

 

Rudi žmonės rudame fone

 

Maroke dalykai gali būti visiškai kitokie, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Istorija čia sustingusi, ji išlieka užkonservuota tokiomis formomis, kurias aprašė europiečių keliautojai prieš šimtą metų. Aukštojo Atlaso kalnų atšlaitėse berberų, kurie save vadina amazigh („laisvi žmonės“), piemenys purvinomis vilnonėmis skraistėmis gano avis. 60 proc. Maroko gyventojų save laiko berberų palikuonimis, o apie 40 proc. kalba viena iš trijų berberų kalbų, nors berberai pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje net neminimi. Dauguma berberų gyvena aukštai kalnuose, kur viešpatauja sausra, skurdas ir nepriteklius. Vos įžengus į kai kuriuos berberų kaimus vaikai pradeda šūkauti: „Erumi! Erumi!“ („Romėnas!“), tartum prisimindami valdovus, pasitraukusius prieš šešiolika šimtmečių. Berberai iki šiol taip vadina visus europiečius. Berberų namų suplanavimas nekinta šimtmečiais: pirmame aukšte – tvartas, kuriame laikomi mulas, karvė, dar kelios vištos, antrame aukšte – gyvenamieji kambariai. Tarsi romėnų laikais moterys lėtai juda laukuose skindamos dygliuotas žoles, o vyrai pašarui stiebas po stiebo rauna liucernas. Kai kur plūgas, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra tik lengvas sulenktas medžio gabalas su nedideliu geležiniu strypeliu, traukiamas, kiek leidžia gyvulių jėga.

Pastaruoju metu turistai iš Lietuvos dėl dažnų pigių oro linijų bendrovių skrydžių į Marakešą ar Agadyrą yra pamėgę Maroką. Apie Maroką, kainas, prieskonius, kilimus ar Marakešą internete galima pasiskaityti įvairiausių keliautojų įspūdžių. Tradiciškai rašoma apie odų raugyklas, Kutubiją, Džema el Fna aikštės kerėtojus ir apelsinų sulčių spaudėjus, senamiesčio gatvių raizgalynes ir prekiautojus, kurie užkelia kainas keturis kartus ir su kuriais reikia derėtis ne dėl pinigų, o dėl pagarbos.

1938–1939 metais britų rašytojas Georgeʼas Orwellas gyveno Maroke ir daug keliavo po šalį, o savo, europiečio, įspūdžius aprašė dienoraščio puslapiuose: „Atogrąžų kraštovaizdyje akis užkliūva už visko, išskyrus pačius žmones. Ji pastebi išdžiūvusią žemę, opuncijas, palmes ir tolimus kalnus, bet neužkliūva už vietinio kaimiečio, stebėtojo panosėje purenančio žemę. Jo odos spalva nesiskiria nuo žemės, be to, tai nepalyginti nuobodesnis reginys. Tik dėl šios priežasties badaujančios Azijos ar Afrikos šalys ir yra tokios populiarios tarp turistų. Niekas neorganizuoja pigių kelionių į stresą keliančius kraštus. Bet ten, kur žmonių oda rudos spalvos, skurdas praslysta pro akis. Ką Marokas reiškia prancūzui? Apelsinmedžių giraites arba darbą kolonijinės imperijos administracijoje. O anglui? Kupranugarius, pilis, palmes, užsienio legionierius, žalvarinius padėklus ir smulkius nusikaltėlius.“²

Išdžiūvusi grumstuota žemė, primenanti suskaldytas plytas, pro turistų akis praslysta tarsi nereikšminga kraštovaizdžio detalė. Na gal išmaniaisiais telefonais dėl kelionės įamžinimo reikia, duodant kokį dirhamą, nufotografuoti kupranugarį, asiliuką ir juo jojantįjį, senutę, sulinkusią po ryšulių našta, pusnuogius berniukus ar vyrus, iki juosmens besimurkdančius balandžių išmatose Marakešo ar Feso odų raugyklose. Naujas turistinis kolonializmo variantas veikia visu pajėgumu ir jam nuosmukis negresia kaip kitoms ekonomikos sritims.

 

Tanžeras

 

Kitą dieną atvykstame į Tanžerą. Art nouveau stiliaus viešbutis „Lutetia“ Princo Moulay Abdallaho gatvėje buvo pastatytas prancūzų šeštojo dešimtmečio pradžioje, Tanžero klestėjimo laikais, kuriuos dabar primena tik knygos ir buvusio interjero likučiai. Viešbutyje įmantrūs lenkti laiptai, už kurių per visą sieną kabo didžiulis veidrodis, viliojantis tamsus baras, kitados galbūt matęs Paulą Bowlesą, Jacką Kerouacą ar Alleną Ginsbergą, kambariuose – iš Prancūzijos ąžuolo pagamintos spintos, masyvus rašomasis stalas, tvirtos kėdės, nedidelis senu užraktu rakinamas kambariukas lagaminams. Net lempos išlikusios iš tų laikų. Tačiau viskas gerokai pasenę, aplūžę, nugyventa ir nudėvėta. Kaip ir dauguma art deco statinių Tanžere, apie kurį „Lonely Planet“ rašo, kad nors praeities šešėliai paliko pėdsaką šiame mieste, miesto hedonistinė dvasia galutinai išnyko.

Šiuolaikinio Tanžero istorija prasidėjo 1912 metais, kai didžiojoje Maroko teritorijos dalyje Prancūzija įvedė protektoratą. Šiaurinę šalies dalį kontroliavo Ispanija, o dėl strateginėje vietoje esančio Tanžero uosto šalys ilgai negalėjo susitarti. 1912 metais į Tanžerą atvyko dailininkas Henri Matisse’as. Apsistojęs „Grand Hótel Villa de France“, jis nutapė vieną garsiausių savo darbų – „Vaizdą pro langą Tanžere“.

Tuo metu į Tanžerą kėlėsi ispanai ir prancūzai, įvairių tautybių karo pabėgėliai, Maroką pradėję atrasti amerikiečių ir anglų turistai. Pirmuoju europiečiu, nusipirkusiu namą Tanžere ir pasilikusiu čia trumpam pagyventi, tapo rašytojas Richardas Hughesas, išgarsėjęs romanu „Audra Jamaikoje“.

1923 metais Tanžeras tapo tarptautine zona ir laisvuoju uostu, jį pradėjo valdyti devynios šalys – JAV, Belgija, Olandija, Italija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Portugalija, Ispanija ir, kad ir kaip būtų keista, Švedija. Taip atsirado „laisvasis Tanžero miestas“, kurio legendą romane „Interzona“ išpopuliarino rašytojas Williamas S. Burroughsas. Tanžeras klestėjo pinigus uždirbdamas iš bankininkystės (veikė apie 70 bankų), prekybos ir, žinoma, pinigų plovimo bei kontrabandos. Gyventi Tanžere europiečiams tuomet buvo lengva – esant aukštam valiutos kursui viskas kainavo perpus pigiau ir taip jau pigioje Afrikoje. Iki pat interzonos gyvavimo pabaigos Tanžeras traukė europiečius dėl rytietiškos specifikos ir malonumų, lengvai prieinamo kifo – narkotikų iš Rifo kalnų, hedonizmo ir seksualinės laisvės. Iki 1956 metų, kai Tanžeras įėjo į Maroko sudėtį, jis buvo vienintelis ir labiausiai žinomas gėjų kurortas, baruose buvo pilna alkoholio iš viso pasaulio, veikė viešnamiai, multimilijonieriai prabangiose vilose kėlė puotas užsakydami draugams skrydį iš Niujorko konkordu ar tūkstantį kilometrų atsigabendami lenktyninius kupranugarius iš tolimosios Sacharos. Kad milijardierės Barbaros Hutton rolsroisas galėtų įvažiuoti pro medinos vartus, jie buvo perstatyti ir išplatinti. Toks buvo Tanžeras.

Literatūrinis Tanžero gyvenimas, matyt, labiausiai yra susijęs su Paulu Bowlesu, kuris 1931 metais aplankęs šį miestą pavadino dream city. Čia jis su pertraukomis praleido šešiasdešimt aštuonerius metus. 1949 metais apsistojęs Fese, viešbutyje prie medinos, Bowlesas parašė romaną „Dangaus prieglobstis“ – šis šokiravo anglakalbius skaitytojus neįprastu geografinio kraštovaizdžio aprašymu, smurto, sekso, beprotystės bei natūralistinėmis ligos ir mirties scenomis. Ne mažiau anglakalbę visuomenę stebino ir faktas, kad Niujorke gimęs rašytojas, kompozitorius ir fotografas Paulas Bowlesas nusprendė persikelti gyventi į Tanžerą. Tiesa, tuo metu Maroke jau gyveno Williamas Somersetas Maughamas, o Samuelis Becketas netgi nusipirko namą Sefru miestelyje prie Atlaso kalnų. Tačiau Bowlesas tapo ta asmenybe, kuri pritraukė į Tanžerą savo garsiuosius draugus – Williamą S. Burroughsą, Alleną Ginsbergą, Jacką Kerouacą, Tennessee Williamsą (šis čia parašė pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pirmąją dalį), Trumaną Capotę, Gore’ą Vidalį. Į Maroką pradėjo vykti margaspalviai hipiai iš Europos, atradę, kad hašišą galima ne tik rūkyti, bet ir valgyti – madžunos pastos pavidalu. Pamažu buvo sukurtas romantinis Bowleso literatūrinės aplinkos įvaizdis, bet kai kurie kritikai Bowlesą vadino ištremtuoju karaliumi, pas kurį atvyksta visas Vakarų šiukšlynas – „suteneriai, parazitai, svajotojai, žurnalistai, o retkarčiais ir tikri poetai“. Į Maroką linksmybių patraukė Jimi Hendrixas, Janis Joplin, Frankas Zappa, baleto žvaigždė Rudolfas Nurejevas ir visos sudėties „The Beatles“, „Jefferson Airplane“ ir „Rolling Stones“. 1968 metų sausio 1 dieną BBC televizijos pjesių autorius Johnas R. Hopkinsas dienoraštyje įrašė: „Nežinau, ką jie ten deda į madžuną. Praeitą naktį Paulas ir Talitha Getty surengė vakarėlį savo pilyje medinoje. Aira, Joe ir aš nuėjome pamatyti bitlų. Ten buvo Johnas Lennonas ir Paulas McCartney, abu gulėjo ant nugaros. Jie negalėjo atsistoti nuo grindų, jau nekalbant apie kalbėjimą. Aš dar niekada nemačiau tiek daug žmonių, apimtų tokios nekontroliuojamos būsenos. Puiki diena. Atlaso kalnuose siautė pūga ir dabar sniegas nuklojo lygumas iki pat kalnų prieigų. Čia, Maroke, mes gyvename neįprastą gyvenimą, viena koja – devynioliktame amžiuje, kita – dvidešimtame. Prabanga eina koja kojon su paprastumu. Manęs nenustoja žavėti neliestas šių vietų grožis.“³

 

●

 

Prieš išvykdamas iš Tanžero, užėjau į „Hótel el Muniria“, kuriame Williamas S. Burroughsas rašė „Nuogus pusryčius“ ir kuriame buvo apsistoję jo aplankyti atvykę Jackas Kerouacas ir Allenas Ginsbergas. Dabar čia švarus ir jaukus šeimos pensionas. Galbūt į Rytus europietis ne tik keliauja dėl egzotikos ir naujų potyrių, kurie bus sugromuliuoti feisbuke, bet ir bando ieškoti vidinės ramybės, natūralesnių žmonių santykių, kuriuos iš dalies lemia čia gyvenančiųjų mentalitetas, galbūt savastį atranda keliaudamas po dykumas ir kalnų prieigas. Kelionėse mintys labiausiai nuskaidrėja, tuomet gali susiformuoti tokie sprendimai, kokie nesusiformuoja nejudriai sėdint vienoje vietoje steriliose Vakarų Europos miestų erdvėse. Ir dabar europiečiai, turintys stabilių pajamų, čia, Maroke, įsikuria ilgesniam laikui. Kodėl? Vienas vokietis pacitavo Paulą Bowlesą – „žmogus taip niekada ir nestabteli, gailėdamas laiko įsijausti į detalę, vis pasakai: tai padarysiu rytoj, bet širdies gilumoje visada žinai, kad kiekviena diena – vienintelė ir nepakartojama, kad sugrįžti neįmanoma, kad kito karto nebebus“⁴.

 

Tanžeras, 2019 m. rugpjūtis