Staravieras

Donelaičio skaitovas Tomas Vaisieta

Sovietiniais laikais per televiziją dažniausiai rodydavo Akademinio dramos teatro spektaklius ar jų aktorių parengtus skaitymus. Nors mano įspūdingiausias per televizorių matytas spektaklis buvo Dalios Tamulevičiūtės režisuotas jaunimiečių „Škac, mirtie, visados škac!“, bet tai buvo gerokai vėliau. Gal kokioje ketvirtoje klasėje buvau įsispitrijęs į aktoriaus Tomo Vaisietos skaitomas Kristijono Donelaičio „Metų“ „Pavasario linksmybes“. Vaisieta toks stambus vyras, panašus į didelį lėtai skraidantį paukštį, su petardos skiautere, toks tikras Vištinas. Skaitė gražiu, sodriu, aiškiu balsu. Ir su tokia ekspresija, tokia jėga, džiaugsmu, kad aš patikėdavau, jog pavasaris tikrai atėjo! O tas žiurkes su šeškais akyse matyte matydavau. Net sesuo Birutė prie televizoriaus pašaukdavo:

– Vytaut, eik veizieti, tava numylietini ruoda!

Ir eidavau. Buvo ir dar vienas niuansas. Tomas Vaisieta labai priminė mano kūminą, tėvo brolį Leoną. Leonas mane mylėjo, vis puode vadindavo. Tai ko man ir Vaisietos nemylėti?

Nesu tikras, ar tai man septintoje klasėje padėjo mokytis „Metų“ ištrauką, bet per visus mokyklos mokymosi metus Donelaičio „Metai“ man niekada nebuvo atgrasūs kaip daugumai to meto ne tik mokinių, bet ir lietuvių kalbos mokytojų.

 Po daugelio metų, pirmaisiais skurdžiaisiais Nepriklausomybės metais, išklerusia aprūdijusia „Latvija“ dardu į Aukštadvarį ar dar kokį biesą, bet ta kryptimi. Pavasaris, tik įžūliai sugrįžęs tikrasis šaltis, viskas sukaustyta. Apsidairau į bendrakeleivius, taip abejingai, mieguistu žvilgsniu. Bet pastebiu vieną matytą ypatą. Akurat, priekyje įsitaisęs mano vaikystės didysis Vištinas, skaitovas Tomas Vaisieta. Matyt, į kokią literatūrinę popietę darda. Akimirksniu girdžiu jo balsą, akyse stovi per televizorių matyti vaizdai. Autobusiukas stoja kone prie kiekvieno stulpo, keleiviai keičiasi, tik mes, kelionės veteranai, nuo Vilniaus tebesikratome. Artėja Trakai, po jų man lipti. Žiūriu, sėdi jis dykas be kaimyno. Įsidrąsinu ir šlumšt šalia jo. Matau, nebaltakiuoja, gal pamanė, kad labiau priekyje mėgstu sėdėti. Laimei, daug negalvojęs praveriu burną ir prisipažįstu kone mylintis, kaip kokia senmergė Holivudo žvaigždei. Papasakoju savo įspūdžius, tą patirtą džiaugsmą, kai jis skaitydavo Donelaitį. Negana to, pasakau, kad tyliai skaitydamas Donelaičio tekstus tarsi girdžiu aktoriaus balsą. Jis tarsi visam gyvenimui man įgarsino Donelaitį.

Pamačiau tokį nustebusį, kiek sutrikusį veidą, kurį lėtai lėtai atveria plati linksma šypsena ir ašaromis apšokusios akys. Padėkojo, spustelėjo suokalbiškai ranką, tiksliau, mano kairį šoną, tiesiog įspaudė save ir pakilo. Atsisveikinęs dar kartą šyptelėjo ir išlingavo iš autobusiuko. Mačiau, kaip nuplasnojo link Trakų centro, spėjau, ar ne į Vytauto Didžiojo gimnaziją?

Staravieras

Buvau tik neseniai įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą. Pirmame kurse vienas nusprendžiau nusibelsti į Leningradą. Vienai dienai, be nakvynės. Nors tiek niekingai trumpai, bet net po šitiek metų ir dabar drįstu girtis, kad miesto dvasią, jo žmones visgi pajutau. Ir dabar atvykęs į Sankt Peterburgą gerai jaučiuosi. Tą kartą spėjau šį tą pamatyti: Ermitažą, nuo Rembrandto iki prancūzų impresionistų, pasivaikščiojau Nevos krantine, perėjęs tiltą užklydau į Kunstkamerą, perėjau Nevos prospektu, aptikau net Šv. Kotrynos bažnyčią, nuo prospekto nusukau į Fiodoro Dostojevskio muziejų. Net kažkokį kaimo turgelį atsimenu. Grįžau traukiniu per Pskovą.

Jau išaušus, pasibaigus traukinio dunksėjimo lydimo miego etapui, sulanksčius ir užkėlus į vagono palubę matracą, pridavus „patalynę“, padrikai apsiprausus, prieš tai kantriai laukus eilėje prie vagono tualeto ir galutinai visiems įsitaisius monotoniškam knapsėjimui plackarto vagone, pastebėjau, kad kiek pasikeitė ir žmonės. Dabar likome keturi vyrai. Aš sėdėjau prie lango, priešais mane neaiškus personažas didoka žilstelėjusia barzda, į dešinę rusų armijos majoras, šalia manęs kažkoks pusinteligentis, panašus į technikumą baigusį agronomą. Toks raudonžandis smailianosis, į puspaltį įkritęs. Šiedu buvo daugmaž trisdešimtmečiai, barzdyla aiškiai buvo vyriausias, bet dar tikrai ne pensininkas. Sėdime, kas arbatos užsisako kampuotose stiklinėse, įstatytose į aliumininį rėmelį su ąsele ir įmerktu aliumininiu šaukšteliu, kas be nieko kiurkso. Persimetame vienu kitu žodžiu ir vėl knapsome, tingiai dirsteldami pro langą – kokia stotis, tai praeinančiuosius nulydime. Įvažiavome į Lietuvą. Pasiekus Ignaliną po trumpo stabtelėjimo karininkas apsiskelbia eisiąs parūkyti, bet prieš palikdamas mūsų grupelę dar kartą dėbtelėjęs pro langą piktai išbezda frazę:

– Литва… Страна националистов…^*

Girdime, kaip garsiai dunda traukinio ratai į bėgius, bet tambūrą kariškis uždaro, ir mes jį pamirštame. Barzdyla ima kuistis savo kuprinėje, išsiima laikraštyje suvyniotą krūvą ėdalo. Matau virtą šoninę, duoną, agurkėlius. Viską gražiai susidėlioja man priešais nosį ir jau ės. Ir… ką matau, negaliu net patikėti savo akimis. Jis ima ir persižegnoja! Ne katalikiškai, kažkaip kitaip. Taip ramiai, tarsi sakytų, kad pagaliau išsigiedrijo ar rytoj bus pirmadienis. Smalsumas taip mane apėmė, kone niežtėti pradėjo, nors pasiusk! Pirmą kartą matau viešoje vietoje besižegnojantį žmogų, ir dar vyrą! Atsargiai jį stebiu, dar ir tas „agronomas“ šalia šinasi, neaišku, kas per tipas. Nepatogu gi taip tiesmukai klausti: „А вы верующий?“^** ir sukti šnekas apie religiją ir panašius dalykėlius. Bet žiūriu – ogi kiaulės kūnas suvyniotas į lietuvišką laikraštį, aiškiai matau pavadinimą „Komjaunimo tiesa“. Na dabar jau turiu kabliuką, juolab kad ir maitinimosi programą buvo bebaigiąs – paklausiu, ar nebūsiąs iš Lietuvos, jeigu tokia gazieta jam į rankas pakliuvusi. Tą ir padarau. Jis noriai, ne atbulais dantimis, man atsakinėja. Taip, besąs iš Lietuvos, prie Jonavos gyvenantis.

– Taк может быть и литовский язык знаете?^*** – su naivia viltuke tarsteliu.

O jis ima ir prakalba lietuviškai. Žiūriu, ir mano kaimynas kažkaip linksmiau sukrutėjo. Pokalbis ima liete lietis. Tiksliau, pasakojo barzdotasis, aš, kaip paaiškėjo, ir kaimynas tik klausėmės, tik klausinėjome. Pasirodo, besąs staravieras^****. Prisilaikantis savo tradicijų, ir šeima jo, ir aplinkiniai tikintys. Pagrindinė jo mintis buvo Dievo galybė, nuostaba prieš pasaulį, mūsų gyvenimo trapumas. Beje, kai pasakiau, kad Vilniuje studijuoju, papasakojo apie stačiatikių šventuosius kankinius lietuvius Antaną, Joną ir Eustachijų, apie kažkokią nesprogusią bombą. Kad rusai piligrimai ten iš visur atvykstą, kad ten esąs vienuolynas. Kažkaip įstrigo…

Traukinys linksmai dudūkština, o mes dar linksmiau kalbas varinėjam. Ir Vilnius jau nebetoli. Grįžta rusų majoras, net nepajutome, tik spėjome kilstelti akis nutilę. O jo veidas… nabagas. Kaip šūdą kandęs. Pratylėjo visą likusį kelią, mums taip pat šneka nebesisuko. Pakilo neatsisveikinęs pirmasis, tik Vilniaus prieigoms pasimačius.