Matevušas

 

Nieko nenustebinsi pasakęs, jog laikas lekia šuoliais. Šuoliais pralėkė ir tie šimtas trisdešimt metų, kuriuose buvo įrašytas ir Mato Untulio gimimo faktas, ir jo mirties data, ir jo atminimo tąsos paliudijimas. Kol jį mename, tol ir mes patys, ir mūsų gimtoji kalba esame atminimo verti. O jeigu kada nors stos užmaršties metas, tai nebeliks ir mūsų atminimo, ir kalbos, kuria kalbėjome gyvi būdami. Tada ateis mūsų nebūties era. Bet kol kas neskubėkime išsisklaidyti erdvių platybėse ir trumpai prisiminkime šio iškilaus ir kartu neapsakomai kuklaus žmogaus gyvenimo faktus.

 

Glausta biografija

 

Matas Uñtulis gimė 1889 m. rugsėjo 21 d. Rumšaičių kaime, kuris anuomet priklausė Ylakių valsčiui (dabar – Skuodo r.). Sulaukęs dvidešimties metų, Kijevo universitete jau studijavo teisę. Po trejų metų studijų už priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai buvo išmestas iš universiteto, o už lietuvišką veiklą suimtas ir kalinamas. Bet tai nepalaužė, 1915 m. jis eksternu baigė Saratovo universiteto Teisės skyrių, o 1916–1918 m. mokytojavo lietuvių karo pabėgėlių mokykloje Velikije Lukuose, nuo 1918 m. – Telšiuose. 1920 m. gegužės–spalio mėnesiais buvo Steigiamojo Seimo atstovas nuo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos. Paskui pasitraukė iš politikos. Nuo 1920 m. rudens iki 1927 m. vėlyvo rudens direktoriavo Švenčionių, Palangos ir Ylakių gimnazijose. Ylakiuose neilgai teko padirbti gimnazijos direktoriumi, nes dėl laisvamaniškų pažiūrų buvo atleistas iš einamų pareigų.

1928 m. rudenį atvykęs į Vilnių Lietuvių mokslo draugijoje vadovavo lietuvių kalbos žodžių ir tautosakos rinkimo darbams; nuo 1933 m. buvo draugijos valdybos narys. Lenkijos valdžios 1923 ir 1936 m. buvo ištremtas iš Vilniaus krašto. Nuo 1941 m. spalio dirbo Lietuvių kalbos institute. Nuo antrosios ketvirtojo dešimtmečio pusės gimtojoje Žemaitijoje rinko lietuvių tautosaką, materialiosios kultūros eksponatus. Iš viso per savo gyvenimą užrašė apie 80 000 žodžių, daugiau nei 5 000 tautosakos kūrinių. Parašė knygeles: „Lenkai esame ar sulenkinti lietuviai“ (1930, lenkų kalba), „Kodėl prarastas Vilnius?“ (1931), išvertė Ethelės Lillianos Voynich  romaną „Gylys“ (1929). Taip pat parengė spaudai Simono Daukanto „Žemaičių pasakas“, į lietuvių kalbą išvertė Nikolajaus Gogolio komedijas.

1952 m. rugsėjo 9 d. nenustatytomis aplinkybėmis nežinomų piktadarių buvo nužudytas dabartiniam Klaipėdos rajonui priklausančios Endriejavo seniūnijos Lelėnų kaime. Jo palaikų buvimo vieta iki šiol nežinoma.

 

Tolima giminystė…

 

Mano a. a. tėvas nedaug ką papasakojo apie savo tolimąjį giminaitį. Jis sakydavo, kad Untulių giminė labai plati, kur bekeliaudamas aplink Skuodą pirštu dursi, ten Untulį rasi. Todėl jisai giminyste su Matevušu (taip jį vadino ne tik mano tėvas, kiti giminaičiai, bet ir kiti vietiniai žmonės) nė kiek nesigyrė, nors ir žinojo, kad anas buvo garsus ir mokytas žmogus. Tėvas man užsimindavo, kad nors ir esąs M. Untuliui giminė, bet tik kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, tačiau iš tėvo pasakojimų sužinojau, kad pokario laikais jis daugiau nei mėnesį kartu su Matevušu praleido Lyksūdės malūne, kur mano tėvas tada malūnininkavo.

Kadangi Matas pasiprašė mano tėvo leisti jam kurį laiką pagyventi malūne, kol jisai rinks žemaitiškus žodžius Šatėse ir aplinkiniuose kaimuose, tėvas mielai sutiko jį priimti. Vakarais jiedu mėgdavo ne tik šiaip pasiplepėti, bet ir papolitikuoti. Tėvo žodžiais, Matevušas jam sakęs, kad tokia gadynė, kokia tada buvo prie Stalino, ilgai negalės trukti, nes žmonės vis dėlto yra laisvi padarai iš prigimties, todėl amžinai negali būti „jojami“, o nekaltas kraujas visada šaukiasi savo kankintojų kraujo ir tasai šauksmas būna išgirstas. Tuometinius sovietų pakalikus jis vadindavęs „subinlaižiais“, nepalaikęs ir turto ar valdžios besigviešiančių pašlemėkų, nesvarbu, kokiais laikais šie begyventų. Šiaip jis mėgdavęs labiau kitų klausytis, negu pats kitiems piršti savo mintis. Tačiau nebuvo ir tylenis, prireikus rasdavo bendrą kalbą su visais, kuriais pasitikėdavo, kuriuos gerbdavo. Ypač mėgdavęs kalbinti vaikus.

 

Kartais žiūrėdavę įtariai

 

Tėvas užsimindavo, kad kai kurie kaimiečiai į Matevušą žiūrėdavę šnairomis, nes jisai jiems atrodydavęs įtartinas. Ir nieko keisto, juk tada ir patys laikai buvo persunkti įtarinėjimų. Todėl tikrai nepatikimai galėjo atrodyti kuprotas žmogelis, sėdintis ant suolelio malūno pašonėje arba vaikštinėjantis po Šačių turgų ir kažką užsirašinėjantis į nedidukes kartonines korteles.

Dalis kaimiečių jo privengdavo, kai kas galbūt jį palaikydavo net šnipu, kuris užsirašinėja nugirstas kalbas… ir paskui nežinia kam visas tas žinias perduoda. Kai vėliau sužinodavo, kad Matevušas užsirašinėja žemaitiškus žodžius, sparnuotesnius, vaizdingesnius posakius, pasakas arba visokiausius porinimus, jų širdys atlyždavo. Tada patys, neprašomi, imdavo pasakoti visokiausias istorijas. Nors būta ir tokių, kurie jį laikė ne rimtu mokslo žmogumi, o kuriam, matyt, nuo didelių išgyvenimų protelis pasimaišė. Kad ir kaip kukliai Matevušas rengėsi, buvo neapsakomai tvarkingas ir laikėsi švaros. Pats skalbdavosi savo drabužius, kojines, jokių patarnautojų jam nereikėję, maistui buvęs neišrankus, pasisotindavęs ir sausa duona, jei nieko gardesnio negaudavo paragauti. Iš kitų žmonių kalbų teko girdėti, kad negailėdavęs pinigų jauniems, gabiems studentams paremti, o pats, galima sakyti, gyveno skurdokai, netgi asketiškai.

 

Matas Untulis šatiškių atsiminimuose

 

Šatiškiai gerbė M. Untulį, daug kam jis yra padėjęs. Vadino jį laisvamaniu, bet dėl to nesmerkė. Be to, jam nepatiko arši ateistų kova prieš Bažnyčią. Jis dažnai lankydavosi klebonijose, ten nakvodavo. Žmonės, pažinoję jį, sakydavo, kad iš jo asmenybės spinduliavo gerumas, humaniškumas. Anot jų, tie būdo bruožai jam padėjo išgirsti tai, „kas yra kartu ir tragiška, ir labai rimta, ir kas žmogų pradžiugina“. Jis sugebėjo iš lietuvių kalbos ištraukti ir užfiksuoti jos perlus, todėl įėjo ne tik į akademinio žodyno, bet ir į visos lituanistikos istoriją.

Iš Rozalijos Nikiforovienės (g. 1927) atsiminimų: „Dažnai matydavau Matą Untulį paprastom dienom sėdintį prie medžio, ir kokį keistą, įdomesnį žodį išgirdęs brūkšt brūkšt užsirašydavo. Dažnai žmonės iš jo juokdavosi, manydami, kad jis pusdurnis. Man atrodo, kad jis buvo tikintis žmogus, nes gyvendavo pas tikinčius žmones. M. Untulis iškūprindavo kažkur ir po kiek laiko sugrįždavo. Keistai atrodė, kad tais laikais žmogus renka žodžius ir užsirašo.“

Iš Stasės Untulytės-Malakauskienės (1914–2009) atsiminimų: „Antrojo pasaulinio karo metais su vyru gyvenau pas dėdę Juozapą Untulį Lyksūdėje, kur dažnai užsukdavo ir Matas Untulis. Iš dėdės pasakojimų žinojau, kad Matas yra mokytas, moka kelias kalbas, yra mokslus ėjęs, gimnazijoje dirbęs. Jis rinko žodžius, patarles, tautosaką. Pats kalbėjo žemaitiškai. Šnekėjo nedaug. Buvo juokdarys. Daugiau klausėsi, kaip mes kalbame. Matas nueidavo į Lyksūdės malūną, atsisėsdavo kur nors ir klausydavosi, kaip žmonės šneka. Eidavo ten, kur didesnis žmonių būrys, užsirašinėdavo ir nešvankius žodžius. Jis drausdavo vyrams gerti degtinę, sakydavo, jog kenkia sveikatai, pykdavo, jei vyrai palikdavo šeimas. Vilkėdavo ilgą, baltą megztinį. Vasarą beveik visada ateidavo įsisegęs gėlę. Valgė mažai, buvo neišrankus valgiui. Ką padėjai, tą ir valgė, nebuvo pratęs prie ištaigų.“

Iš Stasio Valužio (g. 1930) atsiminimų: „Pas žmones Matas Untulis eidavo paprastai apsirengęs, kad žmonių netrikdytų. Įdomi buvo jo kepurė, su koziriu, kepurėj buvo daug kišenėlių, o ten – lapelių. Pasiraitodavo kelnes, vasarą vaikščiodavo basom kojom. Nešiojo akinius. Maisto su savimi nesinešiojo, jam žmonės duodavo… Aš ganiau karves, mėgdavau, įsilipęs į medį, dainuoti, o M. Untulis klausydavosi. Sužinojęs, kad mėgstu ir knygas skaityti, siūlė važiuoti į Vilnių, būtų davęs ir išlaikymą. Sakė, kad pinigus grąžinsiu, kai mokslus baigsiu. Klausiau mamos, ar važiuoti, o ji pasakė, kaip aš pats noriu. Ji buvo nemokyta, nevertė, o aš negalėjau apsispręsti. M. Untulis davė pinigų, kad galėčiau lankyti Mosėdžio pradžios gimnaziją.“

Iš šių prisiminimų fragmentų galima spręsti, kad M. Untulis buvo paprastų žmonių mylimas, nors tarsi ir laikydavosi nuo visų nuošalėje, lyg stebėdamas juos, patsai nenorėdamas veltis į jį supančius įvykius.

 

Piktinosi beširdžiais

 

Kai šatiškius ir lyksūdiškius pasiekė žinia apie M. Untulio žūtį, žmonės nuoširdžiai piktinosi ir paskutiniais žodžiais keikė beširdžius žmogžudžius, kurie taip ir nesulaukė teisėto atpildo, nes nebuvo nustatyti. Tikėjosi bent to, kad Dievas juos anksčiau ar vėliau už tai nubaus.

Iš tėvo ir kitų žmonių girdėjau, kad Matevušo kūno niekas taip ir nerado. Galvažudžiai jį, kai kuriems Lelėnų kaimo gyventojams matant, tempė į mišką, o jisai prašėsi, kad šie jį nušautų čia pat, pakelėje, kad paskui žmonės galėtų palaidoti jo kūną. Deja, jo prašymas liko neišgirstas. Po kurio laiko žmonės miške rado išmėtytas korteles su jose užrašytais žemaitiškais žodžiais, sakiniais. Šlykštūnams žodžių neprireikė… Pačios aukos neliko nė pėdsako, tikriausiai jį pakišo kur nors miško tankumyne po velėna. Be to, nelabai kas iš pareigūnų ir ėmėsi ieškoti jo palaikų.

Dabartiniais laikais apie galimus M. Untulio žudikus tarp žmonių ėmė sklandyti įvairiausios versijos. Vieni kaltino miško brolius, neva šie nugalabijo keistuolį už tai, kad jis nekentė ponų ir buvo laisvamanis, kiti porino, kad tai galėjo būti užsimaskavusių stribų darbas, nes šie nekentė žodžių rinkėjo už burnojimą prieš naująją valdžią. Treti svarstė, kad šį šviesuolį nugalabijo paprasčiausi plėšikaujantys galvažudžiai, kurių pokario metais irgi buvo privisę nemažai…

Deja, tiesos niekas taip ir nenustatė.

 

„Apkaltino“ ir mane

 

Niūrus juokas pakutena lūpas, kai prisimenu, kad gavau pylos nuo vieno vilniškio patrioto už tai, jog esu netikusio žmogaus giminaitis ir dar bandau juo didžiuotis. Tai nutiko senais laikais, pačioje XX a. pabaigoje – 1999 m. Tada su Skuodo kultūros centro Žemaičių teatru gastroliavome Vilniuje – Mokytojų namuose rodėme mano sukurtą ir režisuotą žemaitišką tragikomediją „Kurmis ont dėdėlė kelė“. Po vaidinimo prasidėjo malonus pasibuvimas su Vilniaus žemaičiais, kurie buvo susirinkę pasižiūrėti vaidinimo.

Kai po kurio laiko išėjome į Mokytojų namų vidinį kiemelį įkvėpti gryno oro, vienas iš žiūrovų pasiteiravo manęs, gal aš esąs to paties kraujo kaip ir Matas Untulis. Atsakiau jam irgi klausimu: „Na ir kas, jeigu esu?“ Tada pašnekovas ir išpoškino man tiesiai į tarpuakį tokius žodžius: „Tavo vietoj nesigirčiau tokia giminyste! Negi ir tu esi toksai pat laisvamanis ir užstoji ubagus bei šaipaisi iš kunigų?“ Nesumojau nieko mandriau jam atsakyti, tik pasakiau, kad esu paprasčiausias Untulis ir man nesvarbu, ar aš jam prie dūšios, ar ne. Tą vakarą tas žmogus daugiau su manimi nebesikalbėjo… O aš ir nepasigedau jo kalbinimo. Tik buvo gaila žmogelio, kad jisai toks kvailas, kaipo žemaitiškai būtų pasakęs M. Untulis – „lamis“.

 

Pasidarė dar mielesnis

 

Po šitokio akibrokšto M. Untulis man pasidarė dar mielesnis. Juk niekam ne paslaptis, kad jis buvo taurus ir nesavanaudis žmogus, tikras idealistas. Argi jis kaltas, kad nekentė egoistų, veidmainių, savanaudžių ir karjeristų, kas jie tokie bebūtų pagal einamas pareigas ir kur begyventų? Negi dėl to jį galima smerkti? Manau, kad jam ir mūsų dienomis ne pyragai būtų gyventi, nes dvasiniai parazitai ir toliau tebeieško aukų, niekaip neįstengia iki galo prisisotinti, tik kitus naikindami jie tesugeba išgyventi. Tokie tad dvasinio gyvenimo dėsniai, tokie patys kaip ir materialiojo pasaulio. Puolimas – silpnųjų gynyba.

O Dievas, mano galva, būna tik tada gyvas, kai gyvena žmogaus širdyje, o ne diktuojamose madose ar apgaulingose apeigose, kurios dažnai baigiasi veidmainingais karnavalais miestų aikštėse ir naujais nuodėmių pliūpsniais tarp aukso bokštų. Todėl drįstu manyti, kad Jis neapleido ir M. Untulio, nes gyveno jo širdyje, o Matevušo įžiebtoji šviesa tebešviečia jį menančių arba apie jį girdėjusių paprastų žmonių sielose ir tebetvilko ugnimi veidmainius, kurie nori atrodyti esą šventesni už patį Dievą.

 

Prieš trisdešimtį metų

 

1989 m. lapkričio 3 d., praėjus šimtui metų nuo M. Untulio gimimo, Rumšaičių kaime, kelio Skuodas–Barstyčiai šalikelėje, buvusios jo gimtosios sodybos vietoje, buvo atidengtas tautodailininko Jono Pušinsko sukurtas ąžuolinis paminklas, vaizduojantis gimtosios kalbos medį. Ši ąžuolinė skulptūra buvo skirta pedagogo, kalbininko, tautosakos rinkėjo M. Untulio svarbiausiam gyvenimo darbui – 80 000 žemaitiškų žodžių įliejimui į Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Ant gimtosios kalbos ąžuolo šakų užrašyti žemaitiški žodžiai, tapę lietuvių kalbos dalimi: sausgelžis, karklės, rukšla, luzgis, muris.

Ši skulptūra – tai ne tik mūsų gimtosios kalbos grožio ir gyvybingumo simbolis, bet ir tarsi kukli šlovės giesmė, skirta didžiam žmogui, kuris grūdelį po grūdelio, kaip darbštuolė bitutė žiedadulkes, rinko mūsų tautos dvasios spindulius, sudygusius mūsų žodžiuose. Šio žmogaus dėka mes ir po mūsų ateinančios kartos žinos, kad bus gyvi tol, kol gyvens jų tariami gimtieji žodžiai.

 

Atmintį išsaugojo Šačių kraštotyrininkai

 

Apie M. Untulį labai daug galima sužinoti iš buvusios Šačių pagrindinės mokyklos mokytojos kraštotyrininkės Magdelenos Taurinskienės 2004 m. parengto didelės apimties kraštotyros darbo „Matas Untulis“. Jai šį triūsą atlikti ir užbaigti padėjo kraštotyros būrelio nariai Monika Zonytė, Edita Keraitė ir Tomas Skara. (Likimo ironija – dėl per mažo mokinių skaičiaus Šatėse uždaryta buvusi pagrindinė mokykla.) Šis darbas Šatėse buvo išspausdintas kaip 143 puslapių knyga, kurioje galima atrasti daug įdomių faktų iš M. Untulio gyvenimo. Ši kraštotyrinė studija dabar saugoma Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos Šačių filiale. Ja pasinaudojau ir aš, rašydamas šį straipsnį.

 

Vietoj pabaigos

 

Šį pasakojimą užbaigsiu minėto kraštotyros darbo epilogo eilutėmis: „Rinkdamas, analizuodamas informaciją, supranti, kokia įvairiapusė buvo M. Untulio veikla. Pradedi suvokti, kad kultūrinis suaktyvėjimas po spaudos draudimo panaikinimo Lietuvoje apėmė ir mūsų kraštą, esantį toli nuo Vilniaus. M. Untulis „atvedė“ Šates į Vilnių. Koks didžiulis buvo jo noras kultūrą, švietimą „atvesti“ į kaimą. Vartai Akademinį žodyną ir mirgėte mirga santrumpa „Šts“. Šatės jam turbūt buvo mielos ir savos, nes ir spaudoje kartais pasirašydavo „Šatiškis“.

Laikas bėga ir bėgs. Dar viena karta pakeis kitą, bet šis leidinėlis liks priminimas ateinančioms kartoms, kad karštas lietuviško žodžio mylėtojas Matas Untulis yra kilęs iš mūsų gimtųjų vietų [Šačių – E. U.].“