Iš latvių poezijos [Ziedonis, Vērdiņš, Ostups]

 

IMANTS ZIEDONIS

(1933–2013)

Iš „Epifanijų“

 

●

 

Labai noriu būti laimingas. Man jau 37 metai, bet ar buvau kada laimingas? Jei taip, – kada? Pasaulis pilnas filosofinių mokymų, visus juos esu studijavęs, mąstęs, vertinęs, priėmęs ar atmetęs. Bet nė vienas nepasiūlė daugiau laimės už kitus. Visada ir visur bus nelaimingųjų. Ar nėra pasaulyje būvio, kad žmogus jaustųsi tikras dėl savo laimės pojūčio? Ar nėra tokios plokštumos, kurioje galėčiau būti tiesia linija ir nevinguriuoti, nesitrenkti į sieną, nedaryti kilpų?

Ar tokį būvį patyriau? Mėginu prisiminti.

Vaikystė. Vaikystę viso pasaulio žmonės prisimena kaip laimės šalį. Net patys vargingiausi, bado ir negandų kraštų gyventojai vaikystę prisimena kaip nebesugrąžinamą gėrį. Kodėl? Įdomu, kodėl žmonės trokšta sugrįžti vaikystėn? Galbūt – kad viską pradėtų iš naujo? Bet pradėti iš naujo – tai pradėti dar vieną gyvenimą, kuris vėl bus pilnas nelaimių. Juk Gauja nebus gražesnė už Dauguvą, Jenisiejus nebus gražesnis už Misisipę, kiekvienoj upėj savos drumzlės. Tik šaltiniai visų upių švarūs. Taigi mat, kodėl šaltiniai – švarūs? Ką reiškia – šaltiniai švarūs? Skaidrūs. Taip, perregimi. Dar tiksliau – atviri. Atvirai nuo kalno atsrūva gaiva. Atvirai spindi akmenys šaltinyje. Vanduo atvirai švarus ir šaltas, saulė negali jo įšildyti, ir, žinoma, negali to nei kiaulė, nei žmogus. Tai štai kas yra vaikystė! Šaltinis nemoka apsimetinėti.

Upokšnis nėra atviras, upė nėra atvira – patikrink, kad gudrus, kokių srutų priteka upokšnin, o upėj susimaišo švaruma ir kanalizacija, balti kačiukai krante nereiškia upės švarybės. Aš nepriekaištauju nei upokšniui, nei upei, bet man mieliau žvelgti šaltinin. Pasaulis nori žiūrėt į šaltinį ir visada to norėjo – vadinasi, kažkas ten yra!

Kas yra šaltinyje?

Kai buvau mažas, buvau tiesus. Aš klausinėdavau visko. Man nebuvo gėda bučiuoti savo mamą.

Na, o dabar? Dabar aš atviras tiktai tada, kada einu į gamtą. Aš neapsimetinėju. Man nereikia apsimetinėti. Kai džiūgauju, dainuoju savo „falšyvu“ balsu, kurio kitais kartais (tarp žmonių) gėdijuosi. Aš kalbuosi pats su savim. O kai plieskia saulė ir man karšta, išsirengiu nuogas ir riedu taku kaip žirnis.

Aš tarškiu su kėkštu, aš spjaunu voverei ir visa tai man teikia džiaugsmo. Vaikiška, ar ne? (Atkreipėte dėmesį į pastarąją frazę? Aš susigėdau, kad galiu būt išjuoktas dėl savo naivumo, dėl savo laimės, ir ėmiau teisintis. Aš ėmiau maskuotis. Šaltinis suribėjo, akmenys tapo nematomi, nebematomas – žvyras. Tai apsimetinėjimo pradžia. Tai pradžia žmogaus nelaimingumo. Ir todėl aš atšaukiu tą frazę.)

Ak, vaikiška ar stebuklinga – argi tai ne tas pats?!

O tada – priešais ateina žmogus! Aš išsigąstu ir lekiu į krūmus, apsirengiu ir išeinu į miško pakraštį. Ilgai žvelgiu į laukus ir kaimo trobesius. Ten toliau yra kelias, dar toliau miestas. Ir ten aš labai noriu būti laimingas. Miškas keliaus drauge. Ar miškas keliaus drauge? Ar keliaus drauge mano voverė, ar ji atsitūps ant šviesoforo ir geltoną šviesą grauš kaip milžinišką riešutą?

Kokiame Dailės teatre žydi raudoni erškėčiai? Kokioje gatvėje, ant kokio akmens išdrįsčiau atsistoti basas? Tai pasakykit man, nelaimingieji, – ar būsiu aš laimingas? Ir jūs ar esat laimingi? Pasakykite man, nelaimingieji!

 

 

●

 

O kadangi iš jūsų niekas neatimta, tai ir nežinot, kaip rauda ežiukai, kai tėvą ežį pramogaudami nusinešat kepurėje. Na, o kadangi namų niekada neturėjot, tai ir nežinot, kaip sopa medžiui, kai jį kerta prie namų durų.

Jūs kaip nudrėksti lapai – nuo kokio medžio? Ką jūs išmanot, kaip šermukšniai kaunasi su kirminais. Ar esat nuo to ąžuolo, kuris ir apsnigtas dar nemeta lapų? Ar jūs tie visi lapai aplinkui? Visų iš eilės medžių ir nė vieno.

Ąžuolų lapai gula ant žemės, ant savų gilių, lazdynų lapai – ant savų riešutų – o kokių medžių lapai – jūs?

Jums vis viena, kur perėti vaikus, jūs esat varnos pempių žemėj! Jūs žvirbliai strazdų būry! Jūs pelės žuvėdrų lizduos!

Svetima žemė gali duoti duonos. Svetima žemė gali džiaugsmo duoti. Vaikams – kelnes ir marškinius, kepurę. Nugalėtojo pojūtį. Pergalės iliuziją.

Jokia kita žemė neduos kūrėjo ramybės. Ramybę duoda tiktai tėvų žemė.

O kai jūs numirsit, skersvėjai kauks jūsų karstuose!*

 

 

 

●

 

Ne, ne gėles reikia dovanoti, bet gėlių metodiką. (Kamgi tau gausybės ragas, jeigu turi Gerosios Vilties ragą – kyšulį!)

Iš ryto nušvinta gėlių rūkas, o dieną pakyla gėlių vėjas, gėlių brizas nuo jūros.

Nereikia tau vazos, nei skintų gėlių nereikia. Jeigu minutė – neužmirštuolė su šešiasdešimčia žiedų, tai pulso tvinksnis – žiedas. Kai aš kuždu tau šitai, ir tavo ausis – gėlė.

Atsibuskim su antraisiais gėlių gaidžiais! Atsibuskim su trečiaisiais gėlių gaidžiais! Visur dar gėlių tyla, tik į gėlių šiaudus eina dėti gėlių višta, o gėlių kūtėj atsidūsta karvė kaip gėlė, ir visi sužiūra į mišką, kur iš eglių pirkaitės lenda dar nesipraususi gėlė – saulė. Saulės gėlė. Ji teka čion, ir mums jau metas uždainuoti.  

 

 

●

 

Iš kiškiakopūsčių ir rasakilų, iš besimezgančių eglių kankorėžių. Iš paparčių mažų letenėlių ir žemuogių žiedų. Iš Joninių (o Jono pati buvo pradingusi žolynų žalią vakarą, atrado ją tik per Petrines, visą žiedais apkritusią).

Iš šieno kalnų, iš perkūno, žemai per dangų važiuojančio, iš aguonų sode už lango ir tamsių žagarvyšnių.

Iš grybų pradrėkstų samanų, iš spanguolių raistų, iš traktorių, kur laukus aria, ir gandrų, jau besibūriuojančių.

Iš rudens, purvo ir rūko, iš vėlių, pagarbiai pasirodančių (ir tada, kai pačios pagarbos nesulaukia) ir laiminančių mūsų vaikus. Iš vėlių, per šlapdribą ateinančių ir sustojančių vidur lauko.

Iš apšerkšnijusios saulės.

Iš pakalnės palių, nuo kalvos garmančio srauto, iš kovo mėlyno ledo ir violetinio beržyno.

Iš pirmųjų kurkulų griovy, iš pievų, kur lydekos neršia, iš pernykštės žolės dūmo ir liepsnos.

Aš laukiu savo tėvynės išnyrant.

Ir jau ilgai aš laukiu. 

 

 

KĀRLIS VĒRDIŅŠ

(g. 1979)

Naujas gyvenimas

 

Pradėsime naują gyvenimą vienišoj betono saloj su elektros stulpu ir keliom varnom ant laidų. Kaip du pavargę ledlaužiai pramuštais dugnais gulėsime paplūdimy tarp tuščių alaus butelių.

Ir tik retkarčiais reikės pasijudinti, nustverti rankas, kurios tiesias į mus iš grimztančių laivų, išvynioti kokį nors butelyje atplaukusį raštelį su atsisveikinimo žodžiais žmonai ir vaikams ir klaikiom rašybos klaidom.

Tačiau iš tų išmestų daiktų nieko gero – naktimis, kai aluje skęstanti sala sukas ratu, nuo jos nuplaunama viskas, kas neprikalta, nepririšta ar neįsipynę į jūržoles.

Liekame mes apsikabinę, susivijusiais kaminais, laižome juos kaip džiugūs pudeliai. Kiekvienas bučinys pavirs mažyte neužmirštuole apdergtoj salos pakrantėj, o aštuntą ryto užgiedos sirenų balsais. O tada mes eisim į darbą.

 

 

Vidaus tvarkos taisyklės

 

Aš neprieštaravau, pažiūrėjau ir patylėjau, atsidusau, sėdau prie savo stalo. Kitiems irgi nieko labai nepasakojau, tik keliems pasisakiau, ką apie visa tai manau.

Bet nė vienas manęs neklausinėjo, viską padarė tyliai, ir paskui jau nieko pakeisti nebuvo galima.

Tik vėliau išgirdau, kažkas neva pasakęs, kad ateityje būsią kitaip – viską jau iš anksto išdėstysią, kai kuriems net ir parodysią, o tarpusavy nieko aptarinėti nebus galima, juolab, sergėk Dieve, kur nors kitur. Taip ir kitiems pasakiau, o kažkuris buvo toks kvailas, kad nuėjo paklausti, ar iš tiesų taip ir bus.

Dabar visi ant mūsų labai pyksta, sakė, būsią nemalonumų. Mane tai truputį išgąsdino, bet garsiai nieko nepasakiau. Tik sėdėjau mūsų kambary prie savo stalo, tada įėjo ji, apžvelgė patalpą ir nueidama pareiškė: „Čia jau nieko nėra.“

 

 

Ženklai

 

Vos tik kas nors nepatiks, išsyk pranešk – signalizuok suraukta kakta ir primerktom akim, neleisk man kankintis, abejoti ir spėlioti.

Te staigesnis galvos kryptelėjimas ar vos įžiūrimas lūpų virptelėjimas būna aiški užuomina – mudviejų planeta pavojuje, mažasis princas veltui ieško jos lenkto horizonto, kad įsikibtų, išsilaikytų, nenugarmėtų į juodąsias skyles.

Tegu kalba sugniaužti kumščiai ir ant galvos užtraukta antklodė – mano bruzdesius slopinantis adresante, mano semiotikos vadovėli, atsimerk nors akimirkai, bent liežuvį parodyk.

 

 

Mamyte, aš turiu planą!

 

Sugrįžti gyventi pas mamą – parvažiuoti su visais daiktais, atvirai pripažinti: mamyte, aš stengiausi, pati matei, stengiausi. Bet vis dėlto ne man visa tai.

Ir atsipūtęs visą dieną gulinėčiau, žiūrėčiau serialus, gyvenčiau iš mamos algos, o vėliau – pensijos. Iki to laiko pensijos tikrai bus normalios. Padėčiau jai tampyti pirkinių krepšį, leisčiausi pabaramas, pamokomas, pamyluojamas. Rūškanais žiemos vakarais verkšlenčiau ir zyzčiau:

„Mamyte, mano vertybių sistemoje vyriškumo kategorijai ne vieta! Mamyte, savo tapatybę noriu konstruoti kaip sąmoningai marginalizaciją pasirinkusi asmenybė! Mamyte, mano taktika – pati deviantiškiausia iš visų savidestrukcijos modelių!“

Mamytė žiūrėtų, šypsotųs ir galvotų: „Išaugs, išaugs sūnelis iš šitų sapalionių ir bus malonus pašnekovas.“

 

Vertė Audrius Musteikis

 

 

ARTIS OSTUPS

(g. 1988)

 

Artėja audra

 

Artėja audra, jau ievos vėdina jai alėją.

Mėšlungiškų šaknų šimtkojis įsitempęs laukia.

 

Senis pakiemy giljotinuoja gaidį,

ištrauktą iš jaukios pilaitės, iš sugulovių sparnų.

 

Galva su išplėstom iš nuostabos akim nukrinta žolėn.

Budelis jaučias tuščias kaip negili kaladės išduba,

 

kurioj greit kreša kraujas; pirmas griausmas, šuns inkštimas.

Muzika suskamba kirviui gyslotoj rankoj.

 

 

Rytinės įžvalgos

Mano įkvėpimas trunka nuo 10:23 iki 11:47. 

Erik Satie, „Muzikanto diena“

 

1. Keičiantis metų laikams, mūsų pusryčiai vis labiau barokėja.

 

2. Audros suderinta lapija → šviesa lyg perskeliant vaisius.

 

3. Klausi, ar atsimenu mėnulį padžiautuos marškiniuos; nuo vandens vaza tamsėja.

 

4. Įrašas sąsiuviny: „Poezija – tai nusivylimas kalba.“ Įrodymai?

 

5. Nėra jokio skirtumo tarp mano smegenų ir slyvos kauliuko.

 

6. Pirmasis įrodymas: vardas „paukštis“ nemeta sparnuoto šešėlio.

 

7. Mes išnyksim kaip triukšmai, mintantys iš mūsų delnų.

 

 

Hanzos gatvė

 

Stovėti naktį balkone – po kairei tarp kaminų slapstosi mėnulis, po dešinei dingsta porelė Aleksandro vartuos – ir perdėtai vaizduojant vienatvę sukinėti tarp pirštų grafino kamštį iš skaidraus Bohemijos stiklo. Stovėti lyg bajorui su chalatu priešais peizažą ir net nenujaust, kad šis mirksnis, lyg ir vien tavo, priklauso visai kitam gyvenimui, kuris nelauktai – it vėjo gūsio pagriebtas kaspinas – įsipynė čionai, kad po akimirkos vėl pranyktų tamsoje. – Kokias šukes saugo savyje ši atbaigta forma?

 

Vertė Arijus Lugalis