Gyvenimo akademija

Ieva Lakutė – latvių rašytoja, vertėja, gyvenanti ir dirbanti Londone. Apsakymas Dzīves akadēmija spausdintas latvių kultūros mėnraštyje „Satori“ (2018, Nr. 7).

 

 

Butas, vyras ir vairavimo teisės.

Tokie buvo trys kiekvienos save gerbiančios, dvidešimt penkerių metų slenkstį peržengusios latvės sėkmingo gyvenimo rodikliai. Būtent tie rodikliai, kurių dvidešimt devynerių Laura iki šiol liko taip ir neįgyvendinusi.

– Na, tai turi ten savo toj Anglijoj kokį kadrą, ką? – paklausė teta Olga, į išgaubtą lėkštę dėdamasi riebią mišrainės porciją.

Į Latviją Laura buvo atskridusi praleisti savo ilgųjų atostogų. Lyg tyčia šios sutapo su kasmetine kapų švente^*. Aplankyti tetos Olgos į Priekulę suvažiavo visi giminaičiai, kurie dabar Anglijoje gyvenančią Laurą baksnoja pirštais ir tyrinėja it kokį muziejaus eksponatą.

– Ne… Na, buvo keli potencialūs kandidatai… – sakė Laura, mintyse pergalvodama paskutinius tris.

Džonas iš „Tinderio“, kuriam priklausė nuosava sodų apželdinimo firma. Ją valdė su vaikystės draugu Džeku. Šio būta mėgėjo kartkartėmis įsivelti į avantiūras su narkotikais. Tosios buvo rimtas galvos skausmas Džonui. Dėl jų tekdavo nuoširdžiai atsiprašyti ir atšaukti pasimatymus su Laura.

Tada buvo Edas – kūrybingas ir muzikiniais gabumais apdovanotas alkoholikas. Per antrą pasimatymą Laurai gitara pagrojo savo kūrybos dainą apie sutiktą gyvenimo meilę. Diena prieš trečią pasimatymą jis pranešė, kad nėra pasiruošęs rimtiems santykiams.

Na ir, žinoma, Čarlzas, per penktą pasimatymą prasitaręs, kad jau penkiolika metų yra nelaimingai vedęs. Teigė Laurai norįs būti atviras ir sąžiningas.

– Bet kuriuo atveju, nieko reikšminga, – atšovė Laura, perimdama medinį šaukštą iš tetos Olgos. Nors Laura yra vegetarė jau daugiau nei metus, įsidėjo sau į lėkštę du šaukštus mišrainės – nenorėjo niekam Priekulėje sukelti širdies smūgio.

– Na, bet klausyk… – ryškiai išdažytomis lūpomis Olga prilietė menkutę taurelę. – Bet kada tuomet ruošiesi tuoktis? Liksi paskui senmergė!

Nors Laura buvo baigusi bakalauro ir magistro studijas bei besiruošianti pradėti astrofizikos doktorantūros studijų programą anglų kalba (!), vienintelis tetos Olgos rūpestis buvo tai, kad jos brolio dukra neliktų senmergė.

– Nebe tie metai, kad galėtum taip vėtytis… – pasidalino išmintimi Olga, prie mišrainės įsidėdama du silkės suktinukus. – Mano laikais devyniolikmetės jau buvo senmergės.

Laurai tebuvo dvidešimt devyneri. Pagal Anglijos standartus ji dar buvo visai vaikutis: visas gyvenimas prieš akis, visos galimybių durys plačiai atvertos. Bet, vos spėjusi atsidurti Latvijos oro uoste, ji automatiškai buvo įskaičiuota į nelaimingų ir pasmerktų senmergių gretas.

– Jei dar vaikelio nori… Apie viską reikia galvoti laiku, – prieš visą dėmesį skirdama mišrainei ir silkių suktinukams, dar kartelį pasidalino savo išmintimi Olga.

„Senmergės amžius“ Latvijoje prasideda apie dvidešimt penktuosius. Trisdešimties galiojimo laikas jau būna visai pasibaigęs. Gyvenimas tiesiog ima ir sustoja. Lyg jį sustabdyti pakaktų tokio mažo asmeninio armagedono. Net Lauros ginekologė, pas kurią ji lankosi profilaktinės apžiūros (kadangi Anglijos sveikatos apsaugos sistema, didžiąją dalį ligų gydanti paracetamoliu, Laurai kelia didelių abejonių), pasisakė Lauros asmeninio gyvenimo klausimu:

– Oi, devuška. Vot točna spiralė? Juk jos dedamos trejiems metams. O kaip su vaikučiais? Nu što proischodit s našimi. O mes čia greit visi išmirsim. Jūs to norit?

Laura nesuprato, nuo kada jos sprendimas dvidešimt devynerių įsidėti spiralę tapo toks visuotinai reikšmingas. Visgi tokios ginekologės šnekos pabudino stipriai užslopintus patriotinius jausmus. Laura neseniai buvo perskaičiusi knygą „Pažadinti Lačplėšį“. Išeidama iš ginekologės kabineto pajuto, kaip joje iš lėto bunda Lačplėsis. Jos misija buvo išgelbėti latvių tautą. Jai reikėjo pasiaukoti. Reikia mesti tas studijas Bristolio universitete ir nedelsiant grįžti į Latviją. Tegu kūnas pasitarnauja nykstančios tautos labui. Tik kur atrasti tą Lačplėšį, kuris padėtų šį žygdarbį atlikti? Taip iš tiesiog neturėjimo ką veikti juk negims. Gal gandras atneš? Gal pavyks kopūstuose miegantį atrasti?

Garsus tetos Olgos čepsėjimas pertraukė gilius Lauros apmąstymus.

– Girdi, – vėl prakalbo teta, pereidama prie krabų salotų, – o kaip ten toj Anglijoj, na, ten tam tavo Brisdolyje…

– Bristolyje, – pataisė Laura.

– Teisingai. Bristolyje. Kaip ten žmonės, mašinom juk irgi važinėja?

– Taip, žinoma.

– Ir kaip tu dar teisių neišsilaikiusi? Kaip tu išvis nukeliauji iki to savo universiteto?

– Na, aš pavažiuoju dviračiu. Arba einu pėsčiomis. Taip sveikiau, – pridūrė Laura.

– Hmmm… Taip. Taip, taip. Dabar šitas madoj, – burbtelėjo susimąsčiusi teta Olga. – O aš girdėjau, kad važiavimas dviračiu gali palikti moterį nevaisingą. Siaubingai pavojingas padarinys.

Laura vos nepaspringo mišraine, taip vos neaptaškydama priešais sėdinčios tetos Mirdzos.

– Ką? Iš kur tokie košmariški tyrimai?

– Taip, ir tu nesijuok. Na, ten – Šveicarijoj turbūt – padarė tokį vieną eksperimentą. Specialiai, kad šitai išsiaiškintų. Pasirodo, kad moterims, kurios važiuoja dviračiu bent pusvalandį per dieną, atrofuojasi labai svarbios ląstelės. Ateityje tai gali sutrukdyti pastoti. Negana to, dar sėdmenų raumenys susitraukia. Ir taip dėl vadinamosios sveikatos visa ateitis šuniop.

Ačiū Dievui, tą akimirką teta Mirdza išgelbėjo pokalbį nuo nudardėjimo į griovius, įterpdama eilinę pastabėlę apie tai, kaip josios dukros gyvenimas Amerikoj nusisekė.

– Ei, bet paklausyk, ką mano Ilzytė ten, Niujorke, daro. Berniukas bus. Parodė man sonografijos nuotrauką, tokią juodai baltą. Per skipę.

– Per skaipą, – pataisė Laura.

– Ai, velnias juos žino! – nuoširdžiai susikeikė teta Mirdza. – Dabar juk tiek daug tų modernybių, spėk jas visas sekti!

Ilzė buvo Lauros pusseserė, kuri – priešingai negu Laura – buvo įgyvendinusi tris sėkmingo moters gyvenimo rodiklius. Dar ir su kaupu! Buvo laimingai ištekėjusi už amerikiečio Maiklo, su kuriuo pavyko įsigyti namą Niujorko valstijoje (tai leido padaryti abiejų susiklosčiusi karjera rinkodaros srityje). Ir, žinoma, Ilzė buvo ir išsilaikiusi teises, ir su mamos bilietu. Maža to, ji visa tai sugebėjo pasiekti būdama jaunesnė negu dvidešimt penkerių.

– Na, taip, taip jau yra… – nutraukė Laura, skaičiuodama, po kiek mažiausiai valandų būtų padoru pamėginti mandagiai atsiprašyti. Mat ryt anksti ryte ji jau turėsianti būti Rygoje; išvažiuoti reikėtų jau šiandien, o ir autobusai šeštadienio vakarais Priekulėje labai retai važiuoja.

– Džiaugiuosi dėl Ilzės, šaunuolė, – numykė Laura.

– Taip, tikri šaunuoliai. O anądien depozitą už namą sumokėjo. Čia tai Maiklo tėvai truputėlį padėjo, – prisipažino teta Mirdza.

Tetos veide Laura lyg įžvelgė nusiminimą dėl to, kad pati nebūtų išgalėjusi padėti Ilzei. Į vestuves važiuoti neprisireikė – tai sutaupė gėdingą videoskambutį per skipę, kurio metu Ilzė būtų sužinojusi, kad jos mama neturi pinigų atvykti pasveikinti dukros su nauja gyvenimo pradžia. Laiminga pora buvo apgalvojusi ir tokį scenarijų. Todėl sėkmingai atšvęstos dvejos vestuvės – vienos Niujorke ir kitos – Priekulėje.

Laura pabandė įsivaizduoti save Ilzės vietoje. Dvidešimt devynerių Laura vis dar nuomojosi būstą su dviem draugais (visai dažnai aptinkamas fenomenas Anglijoje, bet negi eisi ir aiškinsi čia visiems). Ji pagalvojo, kas būtų, jei būstas, kuriuo ji šiuo metu dalinasi su kitais, priklausytų tik jai vienai…

Kas būtų, jei vietoj nešvarių indų krūvos ją kiekvieną vakarą pasitiktų vyras su rožių puokšte rankose (kurią jis, kaip klestintis verslininkas, galėtų sau leisti), po ilgos darbo dienos pamasažuotų astrofizikos fakulteto laboratorijoje išvargintas kojas. Prieš paruošdamas vakarienę, padarytų viską, kad patenkintų žmoną lovoje. Taip greičiausiai ir gandrai aplankytų. O kartu su gandrais – ir laimė?

Lauros nugara perėjo pagaugai. Santuoka – ir ypač tobula santuoka – jai kėlė panišką baimę. Ne todėl, kad ji dar nebuvo radusi „savo gyvenimo vyro“, su kuriuo galėtų būti kartu. Veikiau todėl, kad kiekvienąsyk, vos pradėjus naujus santykius su potencialiu „gyvenimo vyru“, Laurą apimdavo nesuvaldomas noras pabėgti. Po kelių mėnesių gyvenimo kartu ji, vos pajutusi beatsirandantį komfortą, imdavo muistytis. Iš minčių tekdavo baidyti siaubo scenas, kuriose ji, it kokia fermos karvė, viena ranka pririšta prie verdančio sriubos katilo, kita – prie lovelės su rėkiančiu vaiku. O tokia siaubo scena kartotųsi: kapų šventei reikėtų ruoštis kiekvieną vasarą.

– Klausyk, o kiek ilgai tu čia pas mus svečiuosiesi? – teiravosi teta Olga, desertinį šaukštelį įmerkdama į dubenėlį su plaukiančiosiomis salelėmis^**.

– Latvijoje? Kokį mėnesį. Susiorganizavau tokias užtektinai ilgas atostogas. – („Ko dabar gailiuosi“, – galvojo Laura.) – Kad galėčiau nueiti prie jūros, pasidžiaugti saule. Žinoma, visai dykai nekiurksosiu. Turiu gana daug pasiruošti prieš pradėdama doktorantūrą. Galbūt norėtumėt, gal galėčiau jums pristatyti savo tez…

Olgos staigus žvilgsnis iš padilbų privertė Laurą nutraukti mintį šios nė nebaigus. Teta į ją įsistebeilijo it mažas, padykęs vaikas, kurį prigavo dykinėjant. Jos ranka, padėjusi desertinį šaukštelį, paniro į rankinę.

– Tada jau tikrai turėtum suspėti…

Iš rankinės teta ištraukė ploną bukletą. Šis ryškiai raudonomis raidėmis baltame fone skelbė:

„Gyvenimas yra menas. GYVENIMO AKADEMIJA ieško auklėtinių. Prisijunk prie naujosios programos „SUKURK LAIMINGUS SANTYKIUS“ ir sužinok, kad ir tu gali būti laiminga.“

– Kas tai? – paklausė Laura. Staigaus negerumo apimta, ji pastūmė savo dubenėlį tolyn.

– Na, kaip dabar. Skaityt nemoki? Akademija. Apie tai, kaip susirasti vyrą, – papiktinta nesupratingumo atsakė teta Olga. – Praeitą savaitę į mūsų Knygų šventę buvo atvykusios mergaitės. Šaunios, malonios. Gražios, – teta Olga reikšmingai nužvelgė Lauros pilkšvus marškinėlius su ryškiai žaliu „Art is Not Dead“ užrašu. – Kaip gėlės.

– Ir ką gi gero jos tau pasakė? – sukluso teta Mirdza, pakeldama akis nuo savo dubenėlio su plaukiančiosiomis salelėmis.

– Oi, merginos! – atsiduso Olga. – Ten visko moko. Vadovė apskritai auksinis žmogus. Tokia laiminga, save atradusi moteris. Būčiau jaunesnė, būtinai užsirašyčiau. Ten net… – teta Olga pasilenkė artėliau, kad kiti svečiai nenugirstų. – …moko, kaip padaryti intymų masažą.

– Ką? Kas čia per nesąmonės? Kokios čia pievos? – iškošė Laura, vos suvaldydama norą išsitraukti telefoną ir pradėti tyrinėti Priekulės autobusų tvarkaraštį.

– Taip. Ir tai tikrai veikia. Jos visos atrodė tokios laimingos. Ir gražios, – žavėjosi teta Olga. – Viena iš jų – tokia blondinka – man tokį dalyką čia pasakė. Išvis likau be žodžių. Kaip aš galėjau visą gyvenimą nugyventi su Alfonsu apie tai nė kiek nenutuokdama, – dramatizavo Olga. – Gal mūsų santykiai būtų kitaip susiklostę…

Olgos vyras Alfonsas jau dešimt metų ilsėjosi po žeme po ūmios, alkoholizmo sukeltos kepenų cirozės. Nepaisant bendrų fotografijų, kapų šventės proga puošiančių visas lentynas, jųjų gyvenimas privatizuotame dviejų kambarių bute Priekulėje buvo visiška priešingybė tam gražiam šablonui, kuriuo Ilzė dūmusi visiems akis.

– Įsivaizduoji, – toliau kalbėjo Olga, – tos mielos mergaitės man malonėjo papasakoti. Pasirodo, kad 99 % klaidų santykiuose padarom būtent mes – moterys, – pranešė. – Nėra ko stebėtis, kad jie visą akademiją atidarė šitam reikalui. Juk pastaruoju metu…

Laura išplėšė bukletą iš tetos Olgos rankų.

– Ir kiek jie plėšia už tokį šūdą?

– Kas čia per žodžiai? Labai normaliai. Išeini vieną kursą ir užteks visam gyvenimui. Tik 1 117 eurų.

– 1 117 eurų?! Kad pasiklausytum, kaip viena labai nusisekusi, itin gudri biznierė visus mulkina? Kad sužinotum, jog vienintelis būdas moteriai save realizuoti yra laimingi santykiai? Kad vienintelis dalykas gyvenime, ko verta mokytis, yra tai, kaip prie savęs išlaikyti vyrą? Kad vyras yra tokia dieviška būtybė, jog pakaltinamas tik už 1 % klaidų?

– Kalbama juk ne tik apie vyrą, – išmintingai tarė Olga. – Kalbama apie darnius santykius. Y jai gerai, y jam.

– Ir tautai gerai! – teta Mirdza palaikė seserį.

– O, visiškai teisingai! – sutiko teta Olga, gardžiuodamasi plaukiančiųjų salelių kąsniu.

Laurai apetitas visai pradingo. Kam čia išvis įdomūs jos astrofizikos tyrimai, jei viskas, kas įrodo moters vertę, tėra tai, kaip jai sekasi santykiuose su vyrais?

– O ko ten dar moko? Kaip padaryti gerą blowjobą?

– Laura. Rimtai? Prie stalo? – davė pastabą teta Mirdza.

Akimirką Laura nustėro.

– Iš kur tu išvis žinai, kas yra blowjobas?

– Na, per skipę dar ne to gali išmokti, – atsakė teta Mirdza, švelniai besteldama šaukšteliu.

Teta Olga šios pastabos arba nesuprato, arba nusprendė ignoruoti.

– Na, prisijungsi? – blizgančiomis akimis įsistebeilijo į savo dukterėčią, lyg ši būtų buvusi daug žadantis, bet pusiau žlugęs projektas, kuriam tereikia apsukraus architekto, idant viskas susitvarkytų.

– Kaipgi! – atsakė Laura. – Olga, nu come on. Nejaugi manai, kad tavo santykiai su Alfonsu išsikvėpė tik todėl, kad tu padarei tuos 99 % klaidų?

– Apskritai tai niekas ten neišsikvėpė, – atkirto Olga, mėgindama nuslėpti įsižeidimą. – Mes kartu nugyvenom dvidešimt penkerius metus. Ar apskritai esi turėjusi santykius, kurie trunka ilgiau nei metus? Ką tu išvis gali suprasti apie santuoką?

– Ne. Aš paprasčiausiai nemanau, kad sėkmė ir laimė gali būti laimingos santuokos kriterijai. Negi tu kiekvieną dieną jauteisi laiminga gyvendama su Alfonsu? – Laura nesugebėjo liautis, nors ir seniai jau reikėjo. Vis dėlto kapų šventė. Ir yra dalykų, apie kuriuos padorūs žmonės nediskutuoja.

– Santuoka juk nėra rojus, – paantrino teta Mirdza. Jos,kaip susituokusios moters, stažas – apvalūs trisdešimt metų.

– Kam išvis tada tuoktis? – nesuprato Laura.

– Na, kaip. Kas per klausimas? – nesuprato klausimo esmės Olga.

– Kam. Tada. Tuoktis? – pakartojo Laura. Lėtai ir aiškiai.

– Na, bet… kaip? Tegu būna nors kas, kam kotletų iškept, jochaidi! – įniršo ir teta Olga.

– Dėl kotletų reikia tuoktis? Aš pati galiu sau kotletų pasidaryt! – atkirto Laura. – Apskritai aš jau daugiau negu metai nevalgau mėsos. Ir išvis – man labiau patinka merginos.

– Kaip, kaip? – pastatė ausis teta Olga, o tetos Mirdzos veido išraiška buvo tokia, kad Laura mintyse pradėjo ieškoti F.A.S.T.^*** požymių, apie kuriuos Anglijos televizija skanduodavo per kiekvieną reklaminę pertraukėlę.

– Taip. Anglijoje visi yra vegetarai ir visos merginos yra biseksualios, – ne visai teisybę išpoškino Laura. Tada išsitraukė iš rankinės telefoną ir pasinėrė į autobusų tvarkaraščių nagrinėjimo meną.

Akimis skenuojant ilgas eilutes su datomis, stotelėmis ir laikais, Lauros mintys pamažu pragiedriejo. Ji atsipeikėjo, ką tik ką pasakiusi. Tada Laura iš paskutiniųjų pasistengė pataisyti padėtį.

– Visos merginos. Žinoma, išskyrus mane. Anglijoje visi tokie laisvamaniai. Siaubingai neatsakingi žmonės. Cha cha.

Galbūt iš visų kapų šventės svečių, visų Priekulės ir Latvijos gyventojų Laura ir buvo ta keistuolė.

– Slava tebe Gospodi, – lėtai ištarė teta Olga. Tuo tarpu Mirdza peržegnojo savo krūtinę.

Kitas autobusas, vežantis iš Priekulės į Rygą, buvo po keturiasdešimt penkių minučių. Laura dar galėjo suspėti.

 

Vertė Saulė Kubiliūtė