Eleonora ir mes
Gail Honeyman. Eleonorai Olifant viskas gerai. Romanas. Iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 438 p.
Debiutinis niekam anksčiau negirdėtos škotų autorės romanas „pavergė milijonus skaitytojų visame pasaulyje“ – tai citata iš lietuviško leidinio viršelio anotacijos. Toliau vardijamos premijos, informuojama, kad romanas išverstas ar verčiamas į kone 40 kalbų, nupirktos jo ekranizavimo teisės. Beje, ir Lietuvoje jį išleido ne bet kas, o LRS leidykla. Skamba solidžiai ir gundo šiaip jau „popsinės“ literatūros privengiantį skaitytoją. Tad atsiverčiame ir skaitome.
Tai jaudinanti istorija apie vienišą keistuolę Eleonorą, giliai traumuotą vaikystės negandų ir tvirtai įsigūžusią į savąjį šiek tiek psichopatinės vienatvės kiautą (pasakojama pirmuoju asmeniu). Eleonorai trisdešimt, ji išsilavinusi, turi darbą, gyvena socialinių tarnybų parūpintame būste ir neturi nė vieno artimo žmogaus. Niekam ji nerūpi ir pati nieko nemyli, prisirišimą puoselėja vienintelei gyvai būtybei – kambariniam augalui, kurį vadina Pole. Stropiai atlieka savo pareigas biure, niekad nevėluoja ir neima laisvadienių, su kitais žmonėmis bendrauja tik tiek, kiek neišvengiama, ir kas savaitgalį tyliai ir tvarkingai prisigeria savo bute. Tačiau vieną dieną it deus ex machina tame pačiame biure atsiradęs naujas geraširdis ir atsipalaidavęs bendradarbis bei lemties pakišta situacija – gatvėje pargriuvęs nepažįstamas senukas, kuriam jiedu išgelbsti gyvybę, iš to išplaukiančios naujos patirtys ir pažintys – ima trupinti tą, regis, nepramušamą keistuolės šarvą. Po truputį prieš skaitytojo akis veriasi herojės sielos žaizdos ir šiurpi patirtis. Savo pačios jėgomis Eleonora neįstengia pasukti gyvenimo kita linkme, ir tai vaizdžiai parodo kurioziška fantominio įsimylėjimo istorija, pasibaigianti visišku psichologiniu krachu. Tačiau pagalba iš šalies ateina laiku, herojė išgelbėjama. Kitų žmonių gerumas ir dėmesys gydo. O čia dar ir išmintinga psichoterapeutė, ir sėkmingas karjeros pokytis, ir stebuklingu būdu į gera pasikeitęs kolegų požiūris. Viltinga (jei ne laiminga) pabaiga. (Pliusas autorei: bent jau pavyko išvengti kokčiai banalaus meilės romano!)
Parašyta sklandžiai ir įtraukiančiai. Kaip dabar įprasta sakyti, „gerai skaitosi“. Nieko nelaukiant norisi pasidžiaugti profesionaliu vertėjos Vaidos Kelerienės darbu – tekstas gražus, taisyklingas, natūralaus skambesio. Priekabi akis pastebėtų vos vieną kitą klaidelę, tarkim, porą abejotinų priešdėlių (p. 89: pračiulbęs strazdas; p. 143: nusprendėm prasieiti pėsčiomis). Šypseną sukėlė tarp kitų religinių denominacijų minimi kvakeriai, kažkodėl virtę kveikeriais (p. 101). Neapsižiūrėta ir vertėjos, ir redaktorės. Na, bet juk neklysta tie, kurie nieko nedaro…
Internete pilna entuziastingų atsiliepimų. Nėmaž nestebina knygos populiarumas, gal tik glumina jo mastai. Ką toks skaitytojų santykis su Eleonoros personažu byloja apie mus? Kad šitoks kritinis vienišumas lengvai atpažįstamas? Kad šiuolaikinėje visuomenėje susvetimėjimas tampa norma? O gal suveikia amžinieji psichologiniai mechanizmai, susitapatinimo ir paguodos troškimas, nes kas gali geriau paguosti už laimingą pabaigą ir panašias gėrio pergalės schemas (argi ne tuo grįstos visų laikų pasakos)? Štai kritikė Lina Buividavičiūtė portale „15min.lt“ atvirai prisipažįsta: „Kartais tokios knygos guodžia – ne vieni. Tokie netobuli. Sužeisti. Keisti. Tokie, kokie esam.“
Visi žinome, kad komercinė kūrinio sėkmė nebūtinai liudija meninę sėkmę (arba nesėkmę). Mielai teisinu populiariąją literatūrą, jei ji sukurta meistriškai. Įžymieji Bridžitos Džouns dienoraščiai žaižaruoja neatsispiriamu sąmoju, beprotiško populiarumo Hario Poterio epopėja paperka bent jau išties išradinga vaizduote; tai ne vieninteliai tų kūrinių privalumai, gal tik akivaizdžiausi. Eleonoros Olifant atveju, deja, akivaizdžiausia yra manipuliacija. Mumis, skaitytojais. Mūsų emocijomis. Vėl – ką tai sako apie mus?
Emocijos ir sentimentai, žinia, neatskiriama žmogiškos prigimties dalis. Kita vertus, emocijų ir sentimentų kad ir stipriausias sužadinimas iš esmės nieko neduoda mūsų giliajam „aš“, nepatenkina estetinio poreikio, nesukelia katarsio. Į galvą ateina gerokai aptrintas chrestomatinis posakis „dvasios penas“. Regis, mūsų dienomis jį bus sėkmingai pakeitęs „emocijų penas“. Gal statistiniam XXI a. skaitytojui visai užtenka Eleonoros tipo istorijų? Tik va, perskaičius smilktelėjo nejaukus jausmas, jog rašė… kompiuteris. Tiksliau, pagal tam tikrą algoritmą sukurta ir paleista speciali komercinės literatūros rašymo programa (laimė, kol kas dar tik menama). Kodiniai žodžiai: vienatvė, socialinė izoliacija, trauminė patirtis, gerumas, dėmesio ženklai, psichoterapija, dvasinis gijimas. Happy end. Gera tai skaityti. Vidinis vaikas mumyse džiūgauja. „Tikroji“ literatūra anaiptol nebūtinai taip veikia. Vargu ar kas įstengtų džiūgauti, skaitydamas kad ir Anos Kareninos priešmirtines mintis…
Nesiūlau ir nenoriu užginčyti tokio tipo literatūros patrauklumo nei suniekinti jos populiarumo. Kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla, visi tą žinome. Tiesiog man tai atrodo simptomiška. Su Eleonora lyg ir viskas aišku. O su mumis?..
