VYTAUTAS JURŠĖNAS

Drąsiųjų keliais

 

Vasara baigėsi, tačiau norams, kad kai kuriuos viešuosius sprendimus užklotų rudens lapai, ko gero, išsipildyti neteks. Kelerius metus palengva rusenusi paminklų ir atminimo lentų tema šią vasarą įsiliepsnojo ir, tikėtina, kartosis reguliariai – ypač artėjant Seimo rinkimams. Lentų, paminklų, gatvių pavadinimų yra daug, ir nuomonę dėl jų turėti, panašu, labai lengva – daug lengviau nei dėl, pavyzdžiui, ekonomikos, energetikos ar švietimo ir net truputį lengviau nei dėl aplinkosaugos. Apytiksliai panašiai lengva kaip dėl krepšinio.

Diskusijų centrifugos niekaip neišskiria dviejų sudedamųjų. Pirmoji – objektyvus, faktais ir įrodymais grįstas vienos ar kitos istorinės asmenybės veiksmų pėdsakas ir sąžiningas atsakymas, pirmiausia sau, kokius jausmus jų visuma kelia. Antroji – lygiai toks pat drąsus atsakymas sau, kokias norim matyti viešąsias erdves, kokiu naratyvu tą reginį norėtume įgarsinti; ką esame pasiryžę daryti, kad artėtume prie tokios vizijos, labiausiai – kokio kitų žmonių, su kuriais dalinsimės šia aplinka, elgesio pageidautume. Kitaip tariant – kiek esam atviri konstruktyviems kompromisams.

Škirpos ir Noreikos atminimo padėtis iš vienos pusės, Cvirkos, Žaliojo tilto skulptūrų, Salomėjos Nėries – iš kitos turi daug daugiau panašumų, nei norėtų sutikti kritikuojantys tik vieną iš šių pusių. Vilniaus valdantieji, prieš 4 metus pasitikrinę padėtį pavieniu naktiniu šūviu, dabar paleido ištisą papliūpą į, kaip turbūt siūloma traktuoti ir mums, nebeišvalomai užterštas atgyvenas. Tačiau ar tikrai reikia pasirinkti tarp baltos ir juodos? Šit dauguma keliaujančiųjų turbūt matę ne vieną apaštalo Pauliaus, pirma persekiojusio krikščionis, dalyvavusio šv. Steponą užmėtant akmenimis, o tik paskui tapusio krikščionybės skleidėju, įamžinimą.

Žinom, kad ir Cvirka, ir Škirpa, ir Noreika turėjo ryškių nuopelnų, tačiau jei kalbame apie bendrumus, turėtume atsigręžti į veiksmus, kurių neišeina teigiamai vertinti moraliniu požiūriu. Ir Škirpos atsišaukimai vokiečiams žengiant į Lietuvos teritoriją, ir Noreikos parašai, susiję su getu, ir Cvirkos dalyvavimas „parvežant saulę“ ar įskundžiant kolegas rašytojus turi labai aiškią sąsają – visi šie veikėjai, kaip bežiūrėsi, ilgesniam ar trumpesniam laikui sąmoningai pasirinko stipresniojo – atėjūno pusę, taip pasmerkdami daugybę bendrapiliečių didžiulio, smetoninėj Lietuvoj neregėto masto represijoms. Ir hitlerinis, ir stalininis režimai, su kuriais minėti veikėjai bendradarbiavo ganėtinai reikšmingu lygiu, nepripažino ir Lietuvos valstybingumo. Nė vienas iš paminėtųjų tiesiogiai nekaltinamas žudymu, nors turbūt reikėtų pripažinti, kad tie dokumentuoti Noreikos veiksmai, kurie laikomi kontroversiškais, apskritai buvo artimiau susiję su masinių represijų vykdymu nei tai, kuo pasižymėjo Cvirka. Žinoma, negalima visiškai nuleisti negirdom argumentų, kad iš tuometinių pozicijų viskas galėjo atrodyti kitaip – „mažiausia blogybė“, galėjo būti veikiama labai ribotos tos akimirkos informacijos sąlygomis ar kad būta žmonių, kurie rinkosi žiaurius kompromisus bendradarbiaujant paaukoti mažiau, kad išgelbėtų daugiau, kaip bandė Jakovas Gensas. Be abejo, tų dienų teisiniai ir etiniai standartai, karo ir ankstyvo pokario meto realybė iš tiesų buvę kitokie ir juos vertinti iš nūdienos perspektyvos yra nevisiškai sąžininga. Į šiuolaikinį lygį žmogaus laisvių suvokimas ėmė stiebtis tik sulig trečiuoju konstitucionalizmo raidos etapu, prasidėjusiu jau po Antrojo pasaulinio karo. Pastarasis, beje, smarkiai jaudina vien jau todėl, kad jis buvo čia pat; tarp mūsų tebėra jį atsimenančių ir bemaž visi esam susidūrę su pirminiais šaltiniais. Šiuo laikotarpiu veikusių ryškesnių asmenybių ir klaidos tampa ryškesnės ir skaudesnės, pasekmės skaudina daugybę ir šiandien gyvų Lietuvos gyventojų ar jų palikuonių, o nekritiška parama tokį sprendimą priėmusiam žmogui kelia baimę, ar tokia pozicija nėra propaguojama kaip priimtina ir ateityje. Vien tai, kad simpatizuoji tam tikrai šalies raidos vizijai (kurią bepigu dabar matyti iš perspektyvos, su visom jos galimom savybėm ir grėsmėm), neturėtų apakinti sąžinės tiek, kad neįžvelgtum principinių paralelių tarp šių požiūrių.  

Taip pat tai nereiškia, kad kituose laikotarpiuose nedaryta nuodėmių, nebūta žiaurumų ar dalykų, kurie užkliūtų vienai ar kitai mūsų pliuralistinės visuomenės daliai. Šiuolaikinių sambūvio principų neatitinka daug žymių istorinių figūrų (prisimenu prieš keliolika metų vienam forume įnirtingai aptarinėtą temą maždaug tokiu provokuojančiu pavadinimu: „Vytautas Didysis – niekšas, lietuvių tautos žudikas?“), ir tai suvokę labai nesunkiai galėtume nuslysti prie išvados, kad beveik niekas rimčiau paaudituotas nebenusipelnys įamžinimo. Tuščios ir sterilios atminties sienos su vis mažiau paveikslų tariamai neutraliam arbitrui, liberalioms jėgoms, neturinčioms tiek daug investicijų šalies praeityje ir mieliau besisemiančioms stiprybės kreditų iš ateities, yra mažiausias ir patogiausias bendras vardiklis.

Čia ir prieiname prie antrojo klausimo – kiek ir ką reprezentuoti turėtų šalies viešosios erdvės? Sostinės statusą turinčio miesto ypatingas priedermes atstovauti visai šaliai papildo ir faktinė ekonominio sunkiasvorio padėtis tarp Lietuvos regionų, galinga gravitacija, pritraukianti žmones – ir požiūrius – iš įvairių valstybės kampelių; čia aptiksime ir daug užsieniečių ar tautinių mažumų gyventojų. Dėl šios įvairovės užduotis sugyventi Vilniuje yra sudėtingesnė nei bet kurioje homogeniškesnę gyventojų sudėtį turinčioje vietovėje. Dinamiškas miesto gyvenimas iškelia kitą skirtybių – nauja prieš sena – dimensiją, apimančią ne tik skulptūras ir atminimo lentas, bet ir parkus, medžius gatvėse, sentimentų keliančius senus statinius (pvz., „Žalgirio“ stadionas) bei kitas viešąsias erdves, ir todėl truputį stebina neabejingų tam, kas sena, nesugebėjimas ir, regis, net nesistengimas sukurti koalicijos rūpimais klausimais. Ir socialdemokratiškesnė kairė, ir konservatyvi dešinė prireikus nesunkiai susitaria su liberalais, tačiau tarpusavy, regis, nieku gyvu, ir to visiškai užtenka, kad mieste ilgai gyvavęs savitai reprezentatyvus ir, regis, neskausmingas seno ir naujo, su kaire ir dešine siejamų simbolių balansas imtų netekti vieno matmens. Vieni nesipriešina ar net džiūgauja, iš viešumos šalinant kitų užsistojamus reliktus, ir netrukus tą patį gauna atgal. Viskas iš pažiūros sąžininga – dygesnių atminties šerių netenka ir vienas, ir kitas skruostas.

Tačiau kaitos pasekmes pajunta ir visi kiti – pašaliniai, centristai ir nuosaikieji, – tie, kurie ne tik nepersistengdavo varžytis su idėjiniais oponentais, bet net ir „saviškių“ atminimo lentas vargiai pastebėdavo, o skulptūras tebuvo pratę matyti kaip įprastą dekoraciją ar tiesiog orientyrą susitikimams. Ir su kaire, ir su dešine siejami reliktai, tykiai tūnoję dešimtmečius, nebuvę jokių kraštutinių jėgų susirinkimų ar didelių aistrų reiškimo vietomis, tampa mobilizaciniais simboliais būtent po to, kai į juos pasikėsinama, o kilusiam triukšme garsesni būtent mažiau nuosaikūs balsai, kurie repetavo dėmesingai ir seniai, nes žinojo, kad konfrontacija kada nors bus. Gyvenimas kaista, antraščių daug, rezultatų – ne. Kiekviena iš pusių jaučiasi labiau nuskriausta, strateginiu požiūriu reikšmingesne, faktiškai sistemine auka, ir net supriešinusių sprendimų priėmėjai sunerimsta, kad ne viskas klostosi taip, kaip jiems atrodė iki tol. Miestas, kuris buvo visų, ima atrodyti niekieno, apkasai gilėja, aukštos įtampos laidų daugėja, svarbesnės bėdos, įskaitant kasdienes, priverstos laukti savo eilės. Skruostai nebedygūs, bet jie subraižyti – ir atrodome net blogiau nei nesiskutę ir matosi tai iš toliau. Saugumo sumetimais uždaroma sinagoga.

Kaip iš šios padėties išbristi? Viena iš viešumoje pasiūlytų idėjų – kurti bendrus istorinės atminties principus – turi nemenką perspektyvumo užtaisą, jei tai būtų daroma tikrai kantriai, sąžiningai ir siekiant plataus sutarimo, tokio, kuriuo paskui ilgus metus būtų galima remtis, kaip daugelis kliaunamės Konstitucija. Viena jos sudedamųjų dalių galėtų būti kruopštus šlovinimo atskyrimas nuo santūresnio dalyko – pačios atminties. Tai atvertų kelią naujiems, jau po truputį pasigirstantiems kompromisiniams, o ne „viskas arba nieko“ sprendimams, kaip atminimo lenta iš dviejų (fizinių ar struktūrinių) dalių – kai šalia nuopelnų paminimi ir neigiami, žinoma, ne įtariami, o faktiniai, įrodyti duomenys apie asmenį, jei jis laikomas kontroversišku. Su gatvėmis galima daryti panašiai (kai kurios ne tik Europos šalys ir dabar aprašo, kieno čia vardu pavadinta). Skulptūroms savo ruožtu galėtų būti pritaikyti įvairūs meniniai sprendimai, parodantys tokio asmens veiklos nevienareikšmiškumą, – susitepusio nekaltu krauju postamentas, pavyzdžiui, galėtų rausvai švytėti tamsoje, o jei kam įsiknietėtų pervadinti Tarybų gatvę Visagine, kodėl gi netiktų ją verčiau padaryti akligatviu. Kūrybingumas čia atstovautų ir šiek tiek šalin nustumtai liberaliai, naujovės dedamajai, nes, pasakęs viską, ką pasakiau, pripažinsiu ir tai, kad status quo, kai vienas kitam priešiški, o ir kai kurioms žymios visuomenės dalies vertybėms nepritariantys veikėjai ir lentos egzistuoja be platesnių paaiškinimų ir dar atkakliai laikomi pagarbos ženklais (gal todėl kritiškai žiūrima į „Krantinės arką“, nes paminklas esą gali būti tik aukštinantis), išties buvo šiek tiek keista.

Ar visa tai reikštų žalią šviesą bet kam? Būtų galima vardinti įvairius kriterijus: ne – okupantų kariams, vadams, nacių ir sovietų simbolikai, bet galima ir paprasčiau – kaip lakmusą tiesiog imti Nepriklausomybę: tai, kas tikrai buvo nepakenčiama ir ką reikėjo pašalinti, ir buvo pašalinta Sąjūdžio laikais. Su visu kitu juk sėkmingai gyvenom ilgus dešimtmečius ir neatsirado jokio pagrindo manyti, kad esam kažkokie šventesni, morališkai ar protiškai pranašesni. O naujus objektus nuo šiol kurdinti tik sulaukus labai plataus pritarimo ir nuodugniai patikrinus, iniciatoriams pasiūlant: ar tiks, kad būtų visa tiesa? Ar geriau nieko? Net neva gera valia pagrįsti sprendimai, kuriems trūksta paramos ir užbaigtumo, gali sukelti nepageidaujamą efektą – ir net ten, kur nuomonės laisvė siauresnė: prieš porą metų Sankt Peterburge maršalo Mannerheimo atminimo lentą pakabinusi valdžia buvo priversta ją po kelių mėnesių pašalinti dėl nuolat pilstomų raudonų dažų.

Pratindamiesi perdėtai neheroizuoti, kartu mokytumės ramiau priimti ir kiekvienas savo paties, kartais tautiečio, kartais užsieniečio netobulumą. Prisipažinsiu, kad visai laukčiau ateinant tokios dienos, kai į Vilnių atvykstąs turistas jau iš anksto būtų girdėjęs keistą, intriguojantį gandą, kad šis miestas ypatingas – neperbrauktas niveliuojančiu XXI amžiaus korektoriumi. Kad jis turįs daug visokių skulptūrų, vietelių ir štrichų, kurių nepakanka pamatyt iš toli, nes prie kai kurių (čia susidomės net bulvarinių antraščių išlepinta asmenybė) galima paskaityt, ką šis gerasis žmogus padaręs ir ne tokio gero. „Kita vertus, – pagalvos jisai, – pas mus to nerasi. O čia šalis nei slapsto, nei niekina savo praeities. Gal ir tiesą sako toj reklamoj – gal ir visai drąsi šita šalis.“

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.