Balerinos

 

Nors iš parkingo ėjau užsižiūrėjusi į vingiuojantį prie ežero takelį su metaline lentele „Poilsio zona“, pasukusi galvą viešbučio link jas pamačiau iškart. Penkių būrelis sėdėjo prie staliukų ir valgė, viena jų užsigulusi ant stalo ir alkūne parėmusi smakrą. Juodi jų triko pavėsyje susiliejo su juodais metaliniais staliukais ir kėdėmis, kurių atlošai buvo akėti kaip bičių koriai. Visa kita kiemo dalis skendo saulėje – nuotraukoje tamsų jų kampą būčiau iškirpusi. Sukdama prie pagrindinio įėjimo žiūrėjau, kaip jos šakutėmis bado maistą ir dedasi į plačiai atvertas burnas. Viena šviesiaplaukė nuleidusi ranką numetė kąsnį aplink besitrinančiam pilkšvam katinui. Pauostęs ant grindinio nutėkštą pomidoro gabaliuką, jis nuėjo prie kito staliuko, bet pasibaidė, kai prie jo sėdinti mergaitė į viršų sukeltais kirpčiukais pradėjo tabaluoti kojomis, kurios nesiekė žemės. Stebėdamos viena kitą jos apsidairė aplink, o mane pamačiusios nusisuko ir suprunkštė. Kitos grupelėmis sėdėjo prie staliukų restorane po dešine, tik įėjus.

– Labas, prašom prie registratūros, – administratorė pilku kostiumėliu pasitiko vos peržengus slenkstį, nespėjau net apsidairyti. – Grupė kokia?

– Kokia grupė? Aš šiandien ryte rezervavau vienvietį, – kad pasakiau per tyliai, supratau iškart, bet tikėjausi, kad spėjo išgirsti.

– Atsiprašau? – suraukusi nosį ji palinko į priekį, susirūpinusi įsižiūrėjo į mane ir pakėlė tamsiai rudai dažytus antakius. Spėjau, kad jai virš trisdešimt.

– Marija Gudžiūtė aš, vienvietis, – kuprinę numečiau ant žemės.

Jaučiau, kad nugara šlapia, nors atplėšiau maikę nuo odos, ji netrukus ir vėl prie jos prilipo. Pirštais įsikibusi į registratūros stalą ir sukiodamasi į šalis bandžiau suskaičiuoti, kiek jų čia yra.

– Visos vienodos, ką? Lėlytės mano. Pamaniau, kad ir tu į stovyklą, – ji šypsojosi taip smarkiai, kad žandai siekė akis, kurios žiūrėjo į mane kaip į mažą vaiką. – Ir balselio neišgirdau. Aš matau, keturi šimtai šeštas, gerai, čia kortelė, interneto slaptažodis viduj, čia viskas.

– Gal yra laisvų namelių prie viešbučio? – telefonu apie stovyklą neužsiminė, o mintis, kad neužsiminė tyčia, mane siutino.

– Žinok, nebus, pas mus dabar balerinos, viskas užimta, – paskubomis kalbėjo ji veidą nusukusi į kompiuterį, nes už manęs atsistojusi moteris ilgais garbanotais plaukais norėjo ją kažko klausti.

– Mergaitės vakarieniaus nuo penktos, tai į restoraną paprašysim nuo septintos. Pusryčiaus jos iki devintos, tai nuo devintos prašom pusryčiai restorane už nugaros, – nutilusi ji nusibraukė ant akių užkritusius trumpai kirptus kaštoninius plaukus ir palingavo galvą, pritardama viskam, ką susakė, ir pasitvirtindama, kad susakė viską. Supratau – pasilikti pas mamą būtų buvę paprasčiau.

– Man tinka, jokių problemų, – ketinau paklausti apie baseiną, bet nebedrįsau trukdyti: už nugaros stovinti moteris priartėjo prie stalo ir pasisukusi stebėjo mane.

Aš pati pakėliau akis į laikrodį, kabantį virš administratorės galvos, nes nežinojau, kur daugiau žiūrėti, išskyrus jos krūtinę – ji buvo didelė.

Padėkojusi pakėliau nuo žemės kuprinę ir užsimetusi ant peties nuėjau užleisdama vietą garbanei, o ši puolė skųstis, kad negali prijungti projektoriaus. Kai pilkšvais laiptais lipau į viršų, pamačiau, kad jų pilna visur – dvi mane aplenkė, kita, baksnodama į lango stiklą, rodė grimasas perkarusiam juodam katinui antrame aukšte, dar su trimis prasilenkiau lipdama į savo kambarį ketvirtame – lifto nebuvo. Jos visos – ir kieme, ir restorane, ir viešbutyje – buvo su juodais triko ir viršugalvyje suveržtais kuodais. Veidai taisyklingų bruožų, bet ne visų. Ūgio buvo ir žemesnio. Nors dauguma smulkutės, mačiau ir stambesnių, kurios neaišku ką čia veikė. Atrodė nuo septynerių iki dešimties. Skyrėsi ir tai, ką jos avėjo, nes lauke valgančios mergaitės buvo su kedais, sėdinčios restorane, kiek spėjau įžiūrėti, ant baltomis pėdkelnėmis aptemptų pėdų neturėjo nieko, o lakstančios koridoriais kilimu vilko dvigubai didesnes dušo šlepetes. Ant priekyje laiptais lipančios šviesiaplaukės dešinio kulno raudonavo žaizda. Mažas raudonas taškelis prasiskverbė pro baltas pėdkelnes ir tįso žemyn plona kraujo srovele. Prasilenkdama iš priekio žaizdos nebūčiau pamačiusi, bet eidama jai iš paskos negalėjau žiūrėti į nieką kita.

Uždariusi duris kuprinę numečiau ant lovos, užuolaidas užtraukiau beveik aklinai ir viena koja primynusi kitos kulną nusispyriau susmirdusius kedus. Be prakaituotų sporto drabužių, kedų, maudymosi kostiumėlio, mamos aukštakulnių ir rytojaus suknelės, daugiau nieko neturėjau. Spintoje susiradau chalatą, bet jis buvo XL dydžio: pečiai gulėjo nusmukę sulig alkūnėmis, o pats beveik vilkosi žeme. Iš plastikinio maišelio išėmiau šlepetes, numečiau jas ant grindų ir įsispyrusi patrypčiojau vietoje – per didelės bent dviem dydžiais.

Balerinas vėl pamačiau antrame aukšte. Ten jų būrelis stovėjo prie lango ir erzino nudriskusį rusvą katiną su balta dėme ant kaktos. Atidariusios langą jos iškišdavo ranką, o jam lendant į vidų staigiai užtrenkdavo, tas vos spėdavo atitraukti galvą. Ketinau sudrausti, bet iš salės praviromis durimis išlindo garbanė ir jos kikendamos subėgo vidun. Ant durų kabėjo nespalvotas plakatas KEEP CALM AND DANCE BALLET. Nulipusi žemyn apsidairiau po fojė: pasirodė maža, bet jauki. Prie įėjimo į SPA buvo įrengtas skaitymo kampelis su knygų lentyna, keturiais geltonais foteliais ir tamsiai rudu žurnaliniu staliuku – ant jo buvo numesta „TV antena“. Už registratūros stalo nieko nebuvo, todėl paskambinau prie gėlių vazos pastatytu skambučiu. Kad bent metus prisidėčiau, plaukus išsileidau ir suglosčiau į šoną, gumytę užsimoviau ant dešinio riešo. Registratorė priėjo ne iš karto, bet kai jau stovėjo priešais, pamačiau prie jos krūtinės prisegtą kortelę su užrašu KRISTINA, kurios anksčiau nebuvo.

– Iš kur čia pas jus tiek kačių?

Ji turbūt pietavo, nes prieš atsakydama rankos mostu paprašė, kad leisčiau sukramtyti.

– Neklausk. Pradėjo veistis ir nežinom, ką daryti. Prie ežero eini, taip? – nelaukusi atsakymo, ji iš po registratūros stalo ištraukė ir man į rankas įgrūdo didelį baltą rankšluostį.

Norėjau paklausti apie baseiną, bet man sutrukdė dvi balerinos, kurios priėjusios prie mūsų lyg niekur nieko įsiterpė ir nukreipė Kristinos dėmesį. Aiškino, kad salėje trūksta kėdžių, ir neatrodė patenkintos, kai ji pažadėjo atsiųsti ūkvedį.

– Gaila, kad toks grožis turės užaugti, – Kristina stebėjo jas lipančias laiptais, todėl atsisukau ir aš.

Mačiau, kaip viena jų velka purvinas basas kojas, o kita į burną susikišusi pusę delno pirštu krapšto dantis, ir galvojau: ar mes su ja matome tą patį? Ir supratau, kad ne. Kristina grįžo už registratūros stalo, o aš nuėjau šalin – susinepatoginusi, kad sutrukdžiau jai pietauti.

Rusvomis betono trinkelėmis išklotas kiemas dabar buvo tuščias, bet kaip iš reklamos: violetiniai gvazdikai masyviuose gėlių vazonuose ką tik palieti, ant pavėsin sustumtų juodų metalinių staliukų nė vieno trupinio. Viešbučio fasadas minimalistinis, bet modernus – žiūrėjau į jį persisukusi ir užvertusi galvą. Eidama atbulomis balkonuose mačiau iškabintus rankšluosčius ir mažyčius maudymosi kostiumėlius, bet apsisukau išgirdusi pro pagrindines duris ateinančias balerinas. Priekyje, už lentelės „Poilsio zona“ ir trinkelėmis kloto takelio, driekėsi veja. Ją priėjusi nusispyriau šlepetes ir stoviniuodama vietoje mindžiojau žolę. Priartėjau prie trijų balerinų violetiniais triko. Priėjusios posūkį, už kurio – medžiai ir ežeras, dvi iš jų nubėgo į priekį. Likusi mažiausioji nesistengė jų prisivyti, priešingai – ji sulėtino žingsnį ir plona kaip siūlas dešine ranka pasikrapštė užpakalį, o kai atsisuko ir suprato, kad aš viską mačiau, susiraukusi parodė liežuvį.

Miško zonoje buvo vėsiau, nes saulė pasislėpė už medžių viršūnių. Balerinos spietėsi prie medinio namelio vitrininiais langais. Pora suposi sūpynėmis, kelios – tarp medžių įtemptuose hamakuose. Viena mažytė šviesiai rožiniu triko susidėjusi rankas už nugaros atsisuko, kurį laiką žiūrėjo į mane, staigiai nusisuko ir nubėgo į vidų. Ant suoliuko prie namelio durų sėdėjo trys priekyje manęs ėjusios mergaitės, jos atsiraišiojo sportbačius, praeidama girdėjau jas kalbantis:

– Liepai jau buvo Komunija birželį. Liepa, juk buvo, ką? Ką tu sakei?

Artėdama pasisukau į jas, užsikėlusias po vieną koją ir išsižergusias, kad galėtų atsirišti raištelius.

– Kad mãmos neklausiau ir brolį mušiau, – kalbėdamos jos žiūrėjo ne viena į kitą, o nuleistomis nosimis žemyn į batelius.

– Tai aš sakysiu, kad pãmokų normãliai neruošiau ir sesę mušiau, – jau be batelių jos atsistojo ir žiūrėjo viena į kitą, įdėmiai.

– Nenusižiūrinėk tu, pati galvok, – toldama jų beveik nebegirdėjau.

Aikštelėje prie ežero, be manęs, daugiau nieko nebuvo. Rankšluostį pasiklojau priešais ilgą tiltelį su metalinėmis kopėtėlėmis gale. Ant rankšluosčio atsisėdau nenusivilkusi chalato ir palengva jį nusitraukiau tik kai jau beveik gulėjau. Persivertusi ant pilvo delnais parėmiau smakrą. Maudymosi kostiumėlis įsitempė kaip virvė.

Kai atsibudau, mane supo absoliuti tyla, bet prieš atsistodama pasukiojau galvą ir įsitikinau, kad aplink nieko nėra. Priėjusi tiltelio galą įsikibau į šaltus kopėtėlių turėklus. Kad neužlipčiau ant gličiomis žolėmis apaugusių paskutinių laiptelių, atsikabinau nuo turėklų ir iki kaklo panirau į vandenį. Nuplaukiau į ežero vidurį. Apsisukusi grįžti ant tiltelio pamačiau būrelį mergaičių spalvotais kostiumėliais ir dvi vyresnes moteris – garbanę ir dar vieną. Jos visos stovėjo rateliu, o kai išsiskirstė, mergaitės nuo tiltelio nusileido prie kranto ir lėtai įbrido į tamsų vandenį, bet tik iki juosmens. Likusios ant tiltelio moterys atsisėdo ant jo krašto ir iki kelių atsiraitojusios džinsus kojas įmerkė į vandenį. Plaukdama artyn vis aiškiau mačiau mažas figūras vandenyje: daugumos pilvai po pietų buvo išsišovę ir jos stovėjo palinkusios į priekį, kitos – pečius nuleidusios žemyn ir susikūprinusios, tik keletas įsitempusios kaip stygos. Visą kelią iki kopėtėlių planavau, kaip reikės išlipti, bet net ir įsikibusi į jas stovėjau nepasiruošusi ir išsigandusi. Pamačiusi mane garbanė nustojo tabaluoti kojomis ir įdėmiai įsižiūrėjo, galvos nenusuko, kol aš tvirčiau įsikibusi palipau į viršų ir atsistojau ant tiltelio. Šlapias kostiumėlis kūną aplipo kaip tos gličios žolės laiptelius: nuleidusi akis mačiau išsišovusius šonkaulius, susiraičiusius plaukus ir kaulėtą krūtinę. Nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų, ji stebėjo, kaip aš muistydamasi ir prisidengusi rankomis artėju jos link.

– Labai atsiprašau, pamaniau, kad čia mano mergaitė, – sušuko man jau lipant ant žolės.

Atsigręžiau pasakyti, kiek man metų, bet ji nusigręžusi juokėsi su moterimi mėlynais marškiniais.

Įsisupusi į rankšluostį žiūrėjau, kaip ji bando sustatyti balerinas nuotraukai. Suskaičiavus iki trijų visoms reikėjo pakelti dešinę koją ir sustingti tokia poza. Susikabinusios už parankių ir sustojusios vorele jos kėlė kojas ties trimis, bet kuri nors susvirduliuodavo ir reikėdavo pradėti iš naujo. Garbanė po dar keleto bandymų nuleido telefoną ir pamojo joms lipti į krantą. Viena jų vandenyje stovėjo kaip įbesta ir pajudėjo tik kai garbanė priėjo prie kranto ir paklausė, ar ji ir vėl siusioja į vandenį.

Eidama į viešbutį namelyje mačiau repetuojančias balerinas. Įsikibusios į atramą jos lankstėsi pirmyn ir atgal, pritūpdavo ir atsitiesdavo, o tada – iš naujo, tik greičiau. Dvi mergaitės stovėjo viena priešais kitą ir kalbėjosi koją užmetusios ant atramos. Viena jų stovėjo įsitempusi, o kita sulenkdavo ant žemės pastatytą koją ir po kelių sekundžių vėl ją ištiesdavo. Pavargusi nukėlė koją nuo atramos ir pasilenkusi taisėsi susisukusias pėdkelnes, kol tiesioji pakėlusi nosį stebėjo ją iš viršaus.

Viešbučio kieme vyko sujudimas, triukšmą išgirdau dar neišlindusi iš miško. Prie pagrindinių durų stovėjo būrelis vyresnių mergaičių, iki šešiolikos. Jos maigė telefonus ir garsiai juokėsi. Norėdama išvengti šurmulio takelį kirtau skersai ir išlindau prie šoninio išėjimo, kur pamačiau Kristiną be švarko, prasegtais baltais marškiniais. Kairės rankos pirštais balansuodama cigaretę dešiniame delne spaudė telefoną ir nykščiu kažką įnirtingai rašė. Mane pastebėjo, kai buvau jau visai šalia, ir žiūrėjo klausiamu žvilgsniu. Rankas sukišusi į gilias chalato kišenes paprašiau cigaretės ir ji sudvejojusi iš pakelio ištraukė ir man padavė dvi: „Vieną vakarui, ką?“ Kol rūkėme, ji man papasakojo, kad iš Vilniaus atvežė grupę vyresnių balerinų ir kad rūko ji čia, nes mergaitės pro šitą pusę nepraeina. Dar kad stovykla vyksta jau trečius metus iš eilės ir daugumą balerinų ji pažįsta: „Gaila, žinai, kai paaugusios atkrinta.“ Kai paklausė, kiek man metų, išgirdusi atsakymą išpūtė akis ir nusijuokė, kad jai mažiau. Norėdama nukreipti kalbą, parodžiau ant šiukšlių konteinerio dangčio užšokusią rainą katę. Stebėjome, kaip ji balansuoja dideliu, į šonus liulančiu pilvu – matėsi, kad greit turės kačiukų. Auksinė grandinėlė ant Kristinos kaklo žibėjo saulėje, kaip ir šešėlių blizgučiai ant jos akių vokų.

– Čia jų daugiausia, nes restorano durys. Naktį valgyti paslapčiom išnešu. Nori, aš tau pirtį užkursiu, galėsi baseine ramiai pabūti? – įmetusi nuorūką į pravertą konteinerį ji atsisuko į mane laikydama sunkų jo dangtį, kad įmesčiau savąją.

Kai įmečiau, užsisagsčiusi marškinius iki viršutinės sagos ji pritariančiai man linktelėjo ir mudvi nuėjome į kiemą. Jame ją pasitiko būrys paauglių, o viena jų, šviesiai rožinėmis plaukų sruogomis ir smulkiai pintomis kaselėmis, pribėgusi stipriai apkabino ir šonu pasuktą galvą su ausinėmis ausyse priglaudė prie krūtinės. Spiečiaus apsupta į mane Kristina nebekreipė dėmesio.

Kambaryje įjungiau televizorių ir patikrinau telefoną, bet žinių dėl lagamino nebuvo. Radau tik Agnės nuotrauką su bandomąja šukuosena, kuri man pasirodė senamadiška, – taip ir parašiau. Kai akys pavargo nuo „Candy Crush“, paskambinau mamai, ji paaiškino, kad rytoj manęs atvažiuos prieš vienuoliktą, nes bažnyčioje reikia būti lygiai dvyliktą. Klausydamasi migdančio jos balso prie durų išgirdau kažką lakstant ir priėjusi pro akutę mačiau, kad į kambarį šalia manęs įsikraustė Kristinos draugė rožiniais plaukais. Jos kambariokė buvo žemesnė, didele nosimi.

SPA zonoje buvau viena. Chalatą pasikabinau prie pat pirties durų, kad galėčiau iškart į jį įlįsti. Šlapiomis šlepetėmis šlepsėjau nuo jų iki baseino ir atgal. Plaukiodama pro didžiulius langus mačiau lauke slampinėjančius katinus ir atpažinau rytinį pilkšvą. Balerinos atbėgo, kai apsigobusi chalatu gulėjau ant gulto. Jų buvo apie penkiolika – viena garsesnė už kitą. Atpažinau ir savo kaimynę, nors plaukus ji buvo sukėlusi į aukštą kuodą, kuris šokinėjant baseine nejudėjo iš vietos. Jos pečiai buvo tiesūs ir kaulėti, o rankos ir blauzdos raumeningos, bet tik kai įtempdavo. Šviesiais plaukeliais padengta oda lygi ir perlamutrinė. Ji dėvėjo dviejų dalių juodą maudymosi kostiumėlį su baltais žirneliais: negalėjau įžiūrėti, ar krūtinės forma sugulė dėl pakietinimo, ar buvo natūrali. Klubai ne platesni už mano. Veidas smulkus, apskritas, nosis siaura, didelėmis šnervėmis. Prisimerkusi įžiūrėjau tamsiai raudonu blizgiu pateptas taisyklingos formos lūpas ir išsipūtusius vis dar vaikiškus žandus. Baseine ji stovėjo būrelio viduryje ir sukinėdamasi aplink aiškino, kad taškytis bus galima tik gavus leidimą. Kai pakėlusi abi rankas vienu mostu nuleido žemyn, vanduo pasipylė į visas puses, kaip ir šūkčiojimai, kuri iš jų didesnė šiknė. Triukšmui nutilus akys ėmė merktis ir aš užsnūdau. Atsibudau kažkam spaudžiant mano ranką, o atmerkusi akis pamačiau šalia sėdinčią Kristiną.

– Marija, SPA užsidarė, – šypsodamasi ji rodė ryškiai rožines dantenas.

– Šakės, aš užmigau, – stodamasi užsirišau atsilaisvinusį chalato diržą ir mudvi išėjome į koridorių, kur Kristina iš po registratūros stalo ištraukė naują chalatą ir šlepetes.

– Atsargiai, nes su šlapiu dar peršalsi, – ką tik atsibudusi jaučiausi kaip iškritusi iš medžio, taip jai ir pasakiau.

– Jaučiuosi kaip iškritusi iš medžio, aš šiandien į namus parskridau, nes rytoj sesės vestuvės, bagažą pametė ir dar nemiegojus, žinai, – aiškinausi po pažastim spausdama naują chalatą.

– Baik tu, visko pasitaiko, – iš po stalo pasiėmusi tamsiai rudą rankinę ji ėjo išėjimo link.

Sekiau iš paskos ir sustojau tik kai ji užtrenkė pagrindines duris, o aš supratau, kad praėjau laiptus į viršų.

Po karštu dušu stovėjau, kol rankų pirštų pagalvėlės susiraukšlėjo kaip razinos. Įsisupusi į naują chalatą atsisėdau ant lovos ir įsijungiau televizorių – rodė kažką apie Argentiną. Ištraukusi iš kuprinės, suknelę numečiau ant lovos ir paskambinau į registratūrą paklausti, ar ją galima išlyginti. Įsispyrusi į kedus ir nešina suknele nulipau žemyn. Chalato kišenėje gniaužiau antrą Kristinos cigaretę. Nauja administratorė buvo vyresnė ir į kalbas nesileido, tik pasakė, kad suknelė iki rytojaus devintos bus išlyginta, o paprašyta žiebtuvėlio atsakė, kad tokiais dalykais neužsiima, ir paklausė, iš kurio aš kambario. Nedaug trūko, kad būtų paprašiusi parodyti asmens dokumentą. Žiebtuvėlį susiveikiau restorane ir tuo džiaugiausi, nes lauke niekas nerūkė. Eidama prie konteinerių, kur ryte rūkėme, pamačiau ant dangčiu uždengto žalio šiukšlių kibiro sėdinčią kaimynę. Sėdėjo ji abiem rankomis įsikibusi į dangčio kraštus ir muistydamasi, bet beveik iškart sustingo. Šalia jos stovėjo dar trys balerinos – baltos jų pėdkelnės švietė tamsoje. Mane pamačiusios jos susižvalgė ir nubėgo į vidų, o kaimynė lėtai atsistojo ir pro sučiauptas lūpas išspaudusi „labas vakaras“ lėtai nuėjo joms iš paskos. Nevalgius tabako dūmai lipo prie gomurio ir kėlė šleikštulį, rydama seiles jaučiau prėską jų skonį. Paskutinį kartą rūkiau per Naujuosius metus. Pakėlusi šiukšlių kibiro dangtį lenkiausi įmesti į jį nuorūką, bet sustingau pamačiusi viduje gulinčią negyvą katę – tą pačią, kurią su Kristina matėme dieną. Iš viršaus ji atrodė kaip išpampęs kailio gumulas, akys išsprogusios ir letenos pakeltos į viršų. Gulėjo ji ant blizgaus žalio svogūnų skonio „Lay’s“ pakelio, ausis dengė ’s. Jaučiausi, tarsi kas būtų spyręs į pilvą, atsitraukiau, kad galėčiau įkvėpti, bet nuo šilto oro ir šiukšlių kvapo pasijutau dar blogiau. Paėjusi į šalį žagtelėjau ir rankoje turėtą nuorūką numečiau ant žemės. Grįžusi prie šiukšlių kibiro pakėliau dangtį ir įkišau ranką – katė dar buvo šilta. Išpampęs pilvas nusviręs į šoną. Ką daryti – nežinojau. Aplink nieko nesimatė ir nesigirdėjo, stovėjau apšviesta mirksinčios lemputės. Užmetusi dangtį greitu žingsniu, beveik bėgdama, grįžau į viešbutį. Administratorės prie stalo nebuvo, o mano aukšto koridoriuje, kaip ir visame viešbutyje, vyravo mirtina tyla. Kambaryje radau Agnės žinutę, paskambinusi geras penkiolika minučių klausiausi instrukcijų, ką ir kaip rytoj turėsiu daryti, – ir vėl ėmiau gailėtis, kad sutikau būti liudininke. Kai radau progą įsiterpti, papasakojau jai apie katę. Agnė, nes ji yra Agnė, susakė, ką turiu daryti, o kai pasakiau, kad nesikišiu, nes tai ne mano reikalas, turėjau išklausyti moralą apie suaugusio žmogaus atsakomybę. Padėkojau už pamokslą ir priminiau, kad tai ne aš katę uždusinau, nes atrodė, kad ji puola mane.

– Aš į tavo žaidimus nesileisiu, – kalbėjo pašnibždomis, turbūt kad Karolis neišgirstų.

– Šukuosena šūdina, – išrėžiau ir padėjau ragelį.

Svarsčiau, ką ji rytoj darys sužinojusi apie dingusią suknelę. Raminau save, kad jeigu mane pamatys prieš pat ceremoniją, siusti nebeturės laiko, tuo labiau prie žmonių. Įjungusi visas šviesas ir patylinusi televizorių klausiausi bet kokio krustelėjimo gretimame kambaryje, tik kad nieko nesigirdėjo. Netrukus televizorių pagarsinau, kad negirdėčiau, jeigu kambaryje kas ir būtų.

Mane pažadino viešbučio telefono skambutis – Kristina skambino pasakyti, kad jau devynios, ir paklausti, ar išlygintą suknelę norėsiu pasiimti dabar ar po pusryčių. Atsakiau, kad užeisiu, kai pavalgysiu, ir išjungiau televizorių, kurio ekrane moteris su raudona prijuoste pylė tešlą į sausainių formeles. Kol vonioje išgėriau tris stiklines vandens, galva įsiskaudo nuo minties, kad turėsiu veltis į katės istoriją. Radau praleistą mamos skambutį: atskambinusi paklausiau, ar negali atvažiuoti anksčiau, bet ji atsakė, kad dešimtą turi būti pas kirpėją, todėl niekaip nespės. Aš net šukų neturėjau, bet jai apie tai nieko nesakiau ir atsisveikinusi nusiprausiau veidą drungnu vandeniu. Saulė jau spigino pro stoglangį, todėl net basomis stovėdama ant šaltų plytelių jaučiau, kad kaistu. Purvinų rūbų krūvoje susiradau dėmėtas kelnaites ir užsitraukiau, liemenėlei neturėjau jėgų.

Balerinos restorane sėdėjo susispietusios kaip avilyje. Su džinsais, treningais ir palaidais plaukais jos atrodė kaip mergaitės iš bet kurio kiemo, išskyrus kelias, kurios net ir su nutįsusiomis maikėmis sėdėjo tiesiomis nugaromis neliesdamos kėdžių atlošų. Įsidėjusi į lėkštę kiaušinienės su šonine jaučiau, kaip nuo maisto kvapo burnoje kaupiasi seilės, ir mintyse suskaičiavau, kad nevalgiau jau daugiau kaip pusantros paros. Atsisėdau prie vienintelio laisvo staliuko, bet viena buvau neilgai: laisvą kėdę užėmė moteris geltona suknele be rankovių, lėkštėje ji atsinešė tik trikampį skrudintos duonos gabaliuką ir lėtai jį traškino užgerdama balinta kava. Dairydamasi garbanę pamačiau prie lango: ji sėdėjo su moterimi, kuri vakar kartu su ja buvo ant tiltelio, ir dar dviem. Ketinau atsistoti ir prieiti prie jų pasikalbėti, bet nespėjau, nes jos atsistojo pirmos ir praėjo pro mano staliuką kalbėdamos apie autobusą. Kaimynę pamačiau prie staliuko lauke. Mosikuodama rankomis ji įnirtingai kažką aiškino ir rodė telefone aplink sėdinčioms mergaitėms, šios prapliupdavo juoktis ir jų juokas iki mūsų ataidėdavo darniu unisonu. Mane erzino kiekvienas jos judesys ir grimasa, o į šonus besidraikančias rožines kasytes norėjau nurauti jai nuo galvos. Skruostus buvo pasidažiusi – rusva spalva kirtosi su veido raudoniu. Ji atrodė puikiai nusiteikusi ir burną užčiaupdavo tik kramtydama. Apie tai, ką padarė, norėjau papasakoti visoms: garbanei, jos kolegėms, balerinoms, omletą iš virtuvės į salę nešančiai padavėjai, duonos traškintojai, o labiausiai – Kristinai. Tegu sužino apie savo lėlytes – taip galvojau gnaibydama šoninę ir rydama omletą, kuris šildė susitraukusį skrandį. Kartą kaimynė į mane net atsisuko ir pamačiusi nusišypsojo, bent man taip pasirodė, nes priešais sėdinti traškintoja muistydamasi užstodavo vaizdą, kurį nekantravau sudrumsti. Pabaigusi kavą nusprendžiau, kad apie katę papasakosiu Kristinai ir paprašysiu, kad ji pasikalbėtų su auklėtojomis. Pavalgiusi kaimynė su savo būreliu praėjo pro mane ir stabtelėjusi „labas rytas“ pasakė taip garsiai, kad prie kitų staliukų sėdinčios mergaitės atsisuko pažiūrėti, kas aš tokia. Džemperį ji buvo susikišusi į šviesiai mėlynus džinsus aukštu liemeniu, o raudonų „Converse“ raišteliais apsirišusi kulkšnis. Jos užpakalio forma iš šono atrodė kaip išpiešta – lygi ir simetriška. Traškintoja braukdama nuo savęs trupinius paklausė, ar aš pramiegojau, ar nespėjau persirengti, ir tik tada susipratau, kad normaliai apsirengusių žmonių pilname restorane sėdžiu su chalatu ir dušo šlepetėmis.

Kristina prie registratūros stalo stovėjo su ūkvedžiu – supratau iš jo uniformos. Artėdama tikėjausi išgirsti jį pasakojant apie ryte rastą negyvą katę ir raginant patikrinti kiemo kamerų filmuotą medžiagą. Kristina iš tolo atrodė susirūpinusi ir klausydamasi lėtai lingavo galvą. Tuoj ji nusiims savo rožinius akinius – galvojau taisydamasi plaukus, bet priėjusi supratau, kad jie sprendžia, kur dėti nereikalingas kėdes, vakar be reikalo nuneštas į salę. Mane pamačiusi Kristina pamojo ranka, kad prisėsčiau. Knygų kampelyje nieko nebuvo, bet sėdėti nebenorėjau, todėl apsimečiau, kad dairausi po knygų lentynas, kuriose daugiausia vietos užėmė gėlių vazonai. Lentynoje gulėjo albumas „Neregėta Lietuva“, paėmusi jį į rankas iškart pasigailėjau – toks sunkus buvo. Šalia jo rėmėsi lietuvių–anglų kalbų žodynas ir antra „Silva rerum“ dalis. Vienoje lentynoje nebuvo nieko, išskyrus per vidurį pastatytą auksinės spalvos gongą. Kai Kristina pagaliau priėjo, paklausiau, kam jis reikalingas, o ji, vesdamasi mane į tarnybinį kambarį, atkirto, kad jis čia dėl grožio. Išlyginta suknelė atrodė geriau, nei prisiminiau, – kas, jei ne aš, tuo pasirūpino? Kristina neatrodė sužavėta ir paklausė, ar su ilgomis rankovėmis nebus per karšta. Ilgiu ji taip pat beveik siekė žemę, bet aš džiaugiausi, kad uždengs ir rankas, ir kojas. Be sofos ir rašomojo stalo su kėde, kambaryje buvo tik didelė spinta, iš kurios Kristina mano suknelę ir ištraukė. Mindžikuodama vietoje jau žiojausi pasakoti jai apie kaimynę, bet ji pirma paklausė, ar kosmetinė irgi liko lagamine. Atsakiau, kad taip, ir apsidžiaugiau, kai ji pažadėjo mane padažyti: „Paskambink man prieš leisdamasi, kad būčiau pasiruošusi.“ Prieš grįžtant į koridorių ji priėjo artyn ir nuo rankovės nutraukė išlindusį siūlą – aš nužiūrėjau bordinius jos nagus ir užsimaniau tokių pačių.

Į suknelę įlindau be vargo – gal tik per krūtinę galėjo būti laisvesnė, bet kai pabandžiau be liemenėlės, pečių nebetempė. Pilvą įtraukiau, nes po pusryčių jis kyšojo išsipūtęs. Avėdama batus stovėjau svirduliuodama: ploni kulniukai buvo nelygūs, nes numindyti. Sunkiai sukišau į kuprinę nešvarius rūbus ir įgrūdau kedus, panaudotas šlepetes ir chalatus palikau numestus vonioje ant grindų. Paskambinusi Kristinai į registratūrą pasakiau, kad nusileisiu už dešimties minučių. Kuprinę užsimečiau ant dešinio peties, o batus laikiau kairėje rankoje. Nepasakiusi apie katę Kristinai, sugalvojau pasikalbėti su pačia kaimyne – tegu žino, kad aš žinau. Išėjusi į koridorių pabeldžiau į jos duris, bet išgirdusi už jų žingsnius supanikavau – apsisukau ir nubėgau prie laiptų ir žemyn. Puldama per du laiptelius prasilenkiau su mergaite, ši kreivai nužiūrėjo mano basas kojas, nors pati buvo apsivilkusi nudriskusius medvilninius šortus ir dėmėtą maikę ilgomis rankovėmis. Pajutusi, kad ji mane stebi sustojusi viršuje, atsigręžusi iškišau liežuvį, o ji to nesitikėjusi susiraukė ir pasukiojusi pirštą prie smilkinio nubėgo tolyn.

Kristina mane pamačiusi nužiūrėjo nuo galvos iki kojų ir palinksėjusi galva nusivedė į tarnybinį kambarį. Ten ant stalo ji jau buvo išrikiavusi savo makiažo priemones ir kremus, šepetį, medines šukas, vatos diskelius, dėžutę su vatos pagaliukais, pastačiusi valomojo vandens buteliuką ir apskritą stalinį veidrodį. Pasodinusi ant kėdės paklausė, kiek turi laiko, ir maivydamasi aiktelėjo, kai atsakiau, kad daugiausiai penkiolika minučių. Iššukavusi plaukus suėmė į tvirtą uodegą ir supurškė laku, veidą nuvalė ir ištepė.

– Akys ar lūpos? – iš spintos ištraukė didelį rankšluostį ir mane juo apklojo kaip dideliu seilinuku.

– Gal lūpos? – suabejojau, bet ji, kilnodama ant stalo sudėtas šešėlių paletes, atsakė, kad akys man tiks labiau.

Krūptelėjau, kai įgriuvusi į vidų vakar matyta vyresnė administratorė paprašė Kristinos ateiti. Likusi viena neturėjau ką daugiau veikti, tik žiūrėti į savo atspindį veidrodyje – pigi skysta pudra sukrito į mimikos raukšles. Ištraukusi ranką pirštu priliečiau veido odą, o atitraukus jis buvo rusvai oranžinis. Sugirgždėjus durims greitai pakišau ranką po rankšluosčiu. Įėjusi Kristina pasakė, kad rado, kas ją trumpam pavaduos, ir pasitraukusi į šalį pristatė mano kaimynę – priėjusi artyn ji ištiesė ranką ir aš ją paspaudžiau. Prieš išeidama Kristina pažadėjo kuo greičiau sugrįžti ir patikino, kad Vaida – toks buvo kaimynės vardas – ne tik perspektyviausia balerina, bet ir prieš pasirodymus visai savo trupei makiažą daro. Tarsi tai patvirtindama Vaida paklausė „akys ar lūpos“ ir išgirdusi Kristinos atsakymą iškart čiupo į rankas šešėlių paletę ir šepetėlį. Prieš Kristinai išeinant pasakiau, kad vėliau norėsiu su ja pasikalbėti, bet Vaida į tai nesureagavo ir veidrodį paguldė stiklu į stalą. Stovėdama priešais mane ji paprašė užsimerkti, o tai padarius švelniai perbraukė akies voką šepetėliu. Kai paklausta atsakiau, kad eisiu į sesers vestuves, ji įsijautusi pradėjo pasakoti, kad pati turi dvi seseris ir nė viena iš jų makiažo daryti nemoka – tik ji. Nesulaukusi mano reakcijos ėmė kalbėti apie savo tėvus, tada apie stovyklą ir galiausiai, kad yra Kristinos mylimiausia. Jaučiausi bejėgė tarsi atsisėdusi į kirpėjos kėdę. Jos akyse nebuvo nė menkiausio ženklo, kad būtų išsigandusi, o aš vietoje negalėjau nusėdėti. Kai paprašiau pastatyti veidrodį, atsakė, kad taip įdomiau, bus siurprizas. Nors neišsidavė, jaučiau – ji žino, kad aš žinau. Kalbėjo nenutildama, neturėjau progos įsiterpti. Užmaskavusi paakius paėmė tušą ir pakišusi jo šepetėlį po blakstienomis liepė užsimerkti, atsimerkti, užsimerkti ir atsimerkti. Antakiams naudojo juodą pieštuką – per tamsų. Baigusi dažyti akis paėmė didesnį šepetėlį ir juo bent trimis spalvomis tepė skruostus. Per jos kalbas nebegirdėjau savo minčių, galiausiai pasidaviau ir kėdėje sėdėjau kaip važiuodama konvejeriu. Galvą spaudė ir saldūs kvepalai, kurie jai judant vijosi aplink mano nosį ir į šalis besidraikančias smulkias jos kasytes. Grįžusi Kristina atsistojo priešais mane ir pasilenkusi apžiūrėjo Vaidos darbą. Jos reakcijos laukiau sulaikiusi kvapą.

– Tu tikrą baleriną iš jos padarei, – spausdama Vaidos alkūnę Kristina pamerkė man akį ir žiūrėjo į ją kaip dovaną išpakavęs vaikas, kuris dar nežino, kad Kalėdų Senelio nėra.

Paėmusi į rankas veidrodį ir kramtydama apatinę lūpą tyrinėjau violetinius savo akių vokus, rudus skruostikaulius ir juodus antakius. Prie blyškios kreminės suknelės spalvos veidas atrodė kaip apšviestas prožektoriaus šviesos. Jaučiausi kaip klounas, bet vis tiek dėkojau Kristinai ir prisiverčiau nusišypsoti.

– Čia Vaidai dėkoti reikia, – ir aš padėkojau, kol Kristina lėtai glostė blizgančius jos plaukus.

Kaimynė dar paprašė leidimo mane nufotografuoti ir aš šypsodamasi pasisukau į jos atkištą „iPhone“ – ant jo dėklo nupieštos balerinos kojos buvo ilgos kaip gandro.

Kai Kristina paklausė, apie ką norėjau pasikalbėti, Vaida stipriai apkabino ją per juosmenį ir jos linguodamos laukė, ką atsakysiu. Bet aš nieko nebenorėjau sakyti ir drumsti ramybės, gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad vėluoju. Vaida mindžikavo kambaryje, kol Kristina savo daiktus nuo stalo susidėjo į vakarykštę rudą rankinę. Praeidama ji man į rankas įgrūdo popierinę servetėlę ir sušnibždėjo, kad vėliau pasitvarkyčiau, bet spėjo tik tiek, nes Vaida iškart priėjo ir kvėpuodama į nugarą laukė, kol aš lėtai išėjau pro duris. Su Kristina atsisveikinome paskubomis, nes aš vėlavau, o jos prie stalo laukė garbanė, kuri mane pamačiusi nusijuokė, kad viena iš jos mergaičių išvažiuoja.

Įsižiūrėjusi į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mama puolė šaukti, kur mano suknelė ir kas čia per veidas. Kai prisipažinau, kad mano bagažą pametė, visiškai pasiuto.

– Tu tai dabar man sakai? Ar tu Agnei sakei? Čia tavo mokyklos išleistuvių suknelė? Kuo tu čia užsiėmei? Juk būtume naujus daiktus supirkusios, – savo šukuosena ji beveik lietė mašinos stogą.

– Dabar sakau, Agnei nesakiau, o suknelė išleistuvių, – mėtinis Kristinos servetėlės kvapas pasklido po saloną, bet lango nenuleidau specialiai.

– Kiek tau metų? – viena ranka krapštydamasi sidabriniais karoliukais siuvinėtame savo rankinuke ir žvilgčiodama į mane veidrodėlyje ji atrodė pavargusi.

– Keturiolika, – prisikišusi servetėlę prie nosies įkvėpiau pilnus plaučius.

– Žinok, taip ir atrodo.

Toliau važiavome nesikalbėdamos, kol ji neištvėrė ir pradėjo skųstis, kad jos kirpėja nemoka retinti galiukų. Aš servetėle valiausi akių vokus, pakreipusi galvą žiūrėjau į balkonuose džiūstančius balerinų maudymosi kostiumėlius ir džiaugiausi, kad nuo jų tolstu.