Ar menui pakeliui su politika?
Rasa Antanavičiūtė. Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse. Monografija. V.: Lapas, 2019. 439 p.
Menotyrininkės, meno kuratorės Rasos Antanavičiūtės knyga yra kaip niekada aktuali šiomis dienomis, kuriomis vis dar netyla debatai ir ginčai dėl Vilniaus viešųjų erdvių. Išsamus, istorinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotas leidinys yra puiki alternatyva norintiems į klausimą pažvelgti inteligentiškesniu požiūriu negu tas, kuris yra pateikiamas internetinėje spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Man asmeniškai – daug įdomiau ir prasmingiau negu tautininkų ir Vaido Baumilos ginčai feisbuke, kurie mane, deja, kažkokiu būdu vis tiek pasiekia.
Toliau pernelyg nedaugžodžiaudami aptarkime stipriąsias R. Antanavičiūtės monografijos savybes, pakalbėkime apie tai, ko joje pritrūko, ir pasvarstykime, ar šioje knygoje menas kartais neprasilenkia su politika.
Ovacijos tyrimo detalumui ir nuoseklumui
2010–2015 m. Vilniaus dailės akademijoje rašytos disertacijos pagrindu parengtoje monografijoje detaliai aprašomas besikeičiantis Vilniaus viešųjų erdvių veidas 1895–1953 m., laikotarpiu, per kurį mieste pasikeitė net devyni politiniai režimai. Tinkamesnio laiko šiam leidiniui pasirodyti ir būti negali – jį atidžiai perskaityti turėtų kiekvienas pilietis ir politikas, turintis ir raiškiai artikuliuojantis nuomonę, kokiems paminklams ir lentoms Vilniuje stovėti ir kabėti galima ar negalima. Kruopštus R. Antanavičiūtės tyrimas nuomonėms suteiks naujų kontekstų, o jų turėtojoms ir turėtojams galbūt naujų perspektyvų.
O kaip dėl analitinių niuansų ir tikslinės auditorijos?
Kaip ir aišku, kad mokslinės monografijos nėra skirtos ištisai skaityti. Knygoje sudėtos istorinės nuorodos gali praversti kitam sostinės viešųjų erdvių tyrėjui ar savo pasakojimą norinčiam pagilinti ekskursijų vadovui. Knygoje gausu vizualinės medžiagos – archyvuose ir atminties institucijose surinktų nuotraukų ir atvirukų, tad ją galima vartyti ir kaip albumą, atskleidžiantį, kaip per istoriją keitėsi iki skausmo pažįstamos sostinės vietos. Vis dėlto kas ta tikslinė auditorija – miestiečiai ar mokslininkai, knygoje nėra įvardyta, tačiau po knygos „rėmus“ apibrėžiančio įvado prasidedantys itin deskriptyvūs kiekvieno iš nagrinėjamų laikotarpių aprašymai bus aktualūs tik specialistams.
Nors tyrimo detalumas yra, be abejonės, stipriausia „Meno ir politikos Vilniaus viešosiose erdvėse“ savybė, knygai trūksta ryškesnių analitinių įžvalgų ir išvadų. Vietomis jų pateikta, tačiau jos išnyksta istorinių, architektūrinių detalių gausoje. Skaitant apie viešosios erdvės pertvarkas lenkų ar kaizerinės Vokietijos valdymo metais ir kitais laikotarpiais nenustoja kamuoti klausimas: „O kas iš to?“ Išsamiai aprašyti dominančio reiškinio niuansus būnant pasyviu inteligentišku stebėtoju neužtenka: norėdamas kilstelėti mokslinį darbą į kitą lygį, autorius turi išdrąsėti, nebijoti tapti aktyvus ir girdimas.
Vienas iš būdų, kuriais monografijai buvo galima suteikti aiškesnius analitinius kontūrus, – įvardyti Vilniaus politinio ženklinimo tikslines auditorijas iš pat pradžių, o ne baigiamajame knygos skyriuje! Šių trijų tikslinių auditorijų (ne Vilniuje gyvenantys miestą okupavusios šalies piliečiai, dominuojančiai politinei galiai atstovaujantys Vilniaus gyventojai ir, atvirkščiai, su dominuojančia politine galia nesitapatinantys vilniečiai, p. 343–344) įvardijimas pačioje knygos pradžioje būtų suteikęs svarbų kontekstą. Trumpai tariant, bėgdamas per puslapius su besikeičiančio Vilniaus vaizdais ir aprašais, skaitytojas galėtų patirti tą „aha!“ momentą, aiškiau suprasdamas, kodėl ir kokiais tikslais būdavo priimami specifiniai su viešąja erdve susiję sprendimai. Dabar tas nuostabos momentas ištinka tik paskutiniuose monografijos puslapiuose, kuriuose įvardijamos tos trys tikslinės auditorijos, – tai štai kur šuo pakastas!
Meno ir politikos vieta Vilniaus viešosiose erdvėse
Ar miesto viešųjų erdvių planavimas ir dizainas visuomet yra tiek menas, tiek politika? Šių dviejų visuomenės viešajam gyvenimui svarbių elementų sintezė knygoje suvokiama labai statiškai. Knyga orientuoja į klausimą kaip: kaip keičiantis režimams keitėsi aikštės, skverai, paminklai ir atminimo lentos. Skaitytojas nesužino nieko apie kodėl, t. y. priežastinius ryšius. Politinė statomų paminklų reikšmė lyg ir aiški, tačiau skaitytojas beveik nieko nesužino apie jų meninę reikšmę ir vertę lietuviškame ir platesniuose kultūriniuose kontekstuose. Trumpai tariant, nors menui ir politikai yra kaip ir pakeliui Vilniaus viešosiose erdvėse, nieko nesužinome apie tai, kaip šie du elementai vienas kitą veikia. Ateityje galima mąstyti apie būdus, kaip šis pasakojimas galėtų pasiekti platesnį skaitytojų ratą. Bet kol kas Vilniaus miestovaizdžio tyrinėtojai ir kiti specialistai šios knygos tegu nepraleidžia.
