Apie fotografiją ir atmintį
Antano Sutkaus paroda „Pro memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti
Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.
Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.
Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.
Kita vertus, jaučiu, kad žvelgdamas į štai šiuos žmones, į išlikusiuosius, negaliu sau leisti dar kartą, šįkart jau savo vaizduotės valia, juos atskirti, paversdamas pamokančios istorijos – virtualaus laiko, virtualios erdvės – personažais. Negaliu paversti jų vien parankiais, savaime suprantamais didžiojo nusikaltimo ženklais, gyvaisiais dokumentais ar įkalčiais. Negaliu paskubomis apibendrinti, suprastinti savo istorinį nerimą į, tebūnie, pamokantį, tačiau nuostolingai paprastą, objektyvuotą ir beveidį pasakojimą. Pasidavęs didaktiniam impulsui, tarsi pastatyčiau tarp mūsų naują sieną. Turiu aklai nemesti pasakojimo lyg tinklo ant portretų, bet atrasti būdą jam pačiam išaugti iš mano žvilgsnio į paskiro žmogaus veidą.
Dmitrijus Gelpernas. Gimęs 1914 m. Kauno getas, Dachau.
Antano Sutkaus nuotrauka
Norėčiau manyti, kad šis pasipriešinimas anonimiškumui, troškimas atsiverti ryšiui veržiasi iš manęs. Tačiau jį žadina patys atvaizdai, per juos prieinama Sutkaus ir jo sutiktų žmonių fotografinė laikysena. Sąmoningai rašau: sutiktų žmonių. Mat daugelyje žmones vaizduojančių Sutkaus fotografijų, taip pat ir šiose, būtent susitikimas yra tas etinis įvykis, kuris suteikia joms savitą išraišką ir atveria žiūrovams duris į kito žmogaus gyvenamą laiką ir erdvę. Laikysena – irgi svarbus žodis. Šių portretų visuma man daro kitokį įspūdį nei labiau įprasti meniniai portretai. Regis, portretai niekuo neišskirtiniai, šie žmonės tiesiog pozuoja. Bet šiuo atveju būtent tai viską keičia. Matydamas juos paprasčiausiai dalyvaujant žanro konvencijoje, pats vis dėlto negaliu tiesiog stovėti priešais kaip konvencionalus ir neutralus žiūrovas, kurio kūniškas buvimas štai čia, priešais atvaizdą, niekaip nesusijęs su atvaizdo prasme. Atrodo, negaliu suprasti šių portretų nesuteikęs jiems papildomo matmens, kurį sudarys mano paties pozicija kasdienybėje. Nustatydamas santykį su atvaizdu turiu pasakyti, kaip ketinu būti savo visuomenės narys. Ar priimsiu atminimą kaip prievolę, kad užsitikrinčiau gerą vardą tarp aplinkinių? O gal praturtinsiu savo socialinį, kultūrinį, politinį buvimą netekties atspalviais? Kokius dar būdus galiu įsivaizduoti?
Kai bandoma suprasti ir apibrėžti fotografijos prigimtį, dažnai išsiskiria dvi dabar jau kone tradicinės kraštutinės pozicijos.
Pagal vieną poziciją fotografija yra panaši į kalbą, kurios „pasakymai“ (nuotraukos) paklūsta savitoms atvaizdo gramatikos taisyklėms, taip pat sritinių fotografinės kalbos tipų ypatybėms (kaip yra kasdienė, mokslinė ir meninė kalba, taip ir kasdienė, mokslinė ir meninė fotografija). Dėl to fotografija, kaip ir žodinė kalba, nepriklauso nuo daiktų ir būtybių tikrovės. Kaip ir žodžiai, fotografiniai atvaizdai reprezentuoja daiktus ar būtybes ne tiesiogiai, bet metaforiškai, kurdami nuorodos į pasaulį iliuzijas ir panašumo efektus. Atvaizdo ryšys su pasauliu – ne atitikimas ar pakartojimas, bet konstruojama prasmė, kurią atvaizdas įgyja tada, kai savita jo tvarka suteikia formą, tarsi laikiną prieglobstį, mūsų mąstymui, jausmams, pojūčiams. Taip naudodamiesi fotografijos teikiamomis galimybėmis kuriame savo pasaulio vaizdinius ir jais gyvename.
Pagal kitą poziciją fotografijos esmė kaip tik yra tiesiogiai perteikti tikrovę, jos fragmentus padaryti vėl esamus. Cheminis šviesos atspaudas visada patikimai (nes medžiagiškai ir mechaniškai) išsaugo pirminę fotoaparato ir pasaulio susidūrimo situaciją. Fotografiją ir pasaulį sieja natūralus priežastinis ryšys. Fotografija atitinka tikrovę tiesiogiai žymėdama tai, kas neabejotinai buvo. Ji perduoda mums tikrovę ir leidžia pakartoti tai, kas kitaip nepakartojama. Todėl, pasak prancūzų semiotiko Roland’o Barthes’o, bent natūraliomis sąlygomis pati fotografija, kaip atvaizdo paviršius, yra nematoma: visada matome pirmiausia tai, kas vaizduojama, pačią tikrovę, o susidomėjimas atvaizdo tvarka yra antrinis.
Šių dviejų teorinių pozicijų polemika atitinka dvilypumą, kurį pats išgyvenu priešais ciklo „Pro memoria“ portretus. Viena vertus, Sutkaus gebėjimas kurti atvaizdus kaip susitikimus su fotografuojamais žmonėmis yra lyg dovana, kurią norėdamas priimti turiu pasiduoti metaforiniam pasaulio vaizdiniui. Aš gaunu teisę įžengti į kito žmogaus pasitikėjimo lauką su sąlyga, kad pats pasitikėsiu atvaizdo tvarka kaip pasiūlymu savitai įsivaizduoti, suprasti ir pažinti pasaulį, o visų pirma visuomenę. Sutkaus meninė kalba itin sociali, dėl jos poveikio kiekvienas ir kone bet koks žmogus atrodo artimas, taigi nenormalia apimtimi sužadinamas artumo efektas. Ši meninė kalba įtraukia fotografą, fotografuojamą žmogų ir žiūrovą į etinį-meninį veiksmą, kuriantį naują vertybinę kategoriją socialinei tikrovei pagrįsti – beribį tarpasmeninį solidarumą.
Kita vertus, šie portretai – tai susitikimai su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą. Šio istorinio įvykio niekaip negaliu laikyti išvien sukonstruotu, vien tariamai nurodomu menine atvaizdo kalba ar tiesiog atvaizdo kontekstu. Žmonės, kuriuos matau, ir visi tie, kurių nematau, ne tik išliko ar neišliko per Holokaustą, jie ir jos išgyveno Holokaustą ir, grubiai kalbant, „turi“ jį kaip patirtį. Todėl žiūrėdamas į portretus pajuntu abejonę dėl savo vaizduotės galių – vargu ar galiu ką nors suprasti žvelgdamas vien į atvaizdą. Regis, norėdamas suprasti, turiu dviem žingsniais priimti tiesioginį tikrovės liudijimą: pirma, atvaizdas atstoja, atkartoja žmogaus kūną, veidą, rankas, žodžiu, tikrą asmenį priešais mane; antra, tas asmuo atstoja, atkartoja savo paties ar pačios ir kitų to paties likimo žmonių patirtį, patį jų likimą. Yra ir trečias žingsnis – priimti patį Holokaustą kaip tikrovės liudijimą, šiuo atveju Lietuvos tikrovės. Lig šiol maniau galįs tai padaryti tik kontempliuodamas buvusios visuomenės, buvusios kasdienybės nesatį, o štai dabar, žvelgdamas į priešais mane esančiųjų portretus, esu sutrikęs.
Žvelgdamas į šiuos portretus, regis, noriu pernelyg nuoširdžiai sušukti: „Juk tai tiesiog žmonės!..“
Iš pažiūros tai niekam tikęs pasakymas, nes jis arba tautologiškas (savaime aišku, kad žmonės!), arba neleistinai naivus (o ką, nejaugi manei, kad ne žmonės?..). Vis dėlto mano intencija kitokia. Tiesą sakant, aš nenoriu nieko pasakyti. Šis sušukimas, kuriuo bandau atgauti vidinę pusiausvyrą, – paradoksalus, nes turi prasmę tik tiek, kiek nieko nereiškia. Juo aš nenoriu išsakyti kokio nors logiško teiginio, tik bandau pasitelkęs kalbą atsiverti ciklo „Pro memoria“ portretams, įsteigti erdvę, kurioje kontrapunktu galėtų skambėti neapsakomai šilti susitikimai ir neaprėpiamas istorinis apmaudas, simbolinis, metaforiškas solidarumas ir tikrovės liudijimas esatimi.
Man regis, norint suteikti erdvę suskambėti ypatingam ciklo prasmių kontrapunktui, reikia prisiminti šių portretų eksponavimo situacijai būdingą specifinį foną, kurį lig šiol praleidau pro akis. Tas specifinis fonas – tai neįprastai susiklostęs laikas. Žodyje susiklostyti inkrustuota klostės figūra išties atrodo tinkama šiai situacijai, kai vienas istorijos etapas uždengia kitą. Mat reikšminga, kad Sutkus pradėjo fotografuoti buvusius getų kalinius 1988 m., praėjus keturiasdešimt ketveriems metams po Kauno geto ir keturiasdešimt penkeriems – po Vilniaus geto likvidavimo (atitinkamai 1944 ir 1943 m.). Tai reiškia, kad prieš nufotografuojami tokie, kokius dabar juos matome, šie žmonės ne tik išgyveno getus, bet ir nugyveno ilgus gyvenimus. Todėl šiuose portretuose neišeina matyti vien istorinio blogio aukų ar ženklų. Tai žmonės, kurie gyveno ir gyvena kartu su mumis, o banalios kasdienybės požiūriu – tai tiesiog mes. Jie ilgai patylomis nešiojosi, gludino mūsų Holokaustą ir štai dabar paveldime kasdienybės tėkmės nuskaidrintą, veidais, rankomis ir laikysenomis prijaukintą netektį.
Taip pat nepalankių aplinkybių suklostytas laikas komplikuoja simbolinę susitikimo situaciją, kuri tokia natūrali ir spontaniška ankstesnėse Sutkaus „Lietuvos žmonių“ fotografijose. Mat buvę getų kaliniai yra žmonės, kurie ilgą laiką buvo prarasti mūsų visuomenei, taigi ir fotografijai. Kaip tokių, kažkada patyrusių visišką socialinį išstūmimą, jų negalėjai sutikti. Veikiau buvo natūralu ir spontaniška apie juos nutylėti. Šitoks nutylėjimas pagal nebylų susitarimą tarsi parodo, kad beribis tarpasmeninis solidarumas, kurį įvardijau Sutkaus meninės kalbos branduoline vertybe, vis dėlto gali susidurti su gana skirtingais barjerais ir pareikalauti vis kitaip permąstyti socialinius ir politinius pasaulio vaizdinius, kuriais gyvename. Priklauso nuo to, su kuo norime būti ar vėl tapti solidarūs. Ciklo „Pro memoria“ atveju turime įveikti daugybę ilgą laiką puoselėtų smulkių nuotolių, nustoti kliautis įmantriausiais etninio rūšiavimo mechanizmais, kurie mums trukdo priimti bene didžiausią visų laikų Lietuvos nelaimę.
Dabar turime progą šiuos žmones susigrąžinti, būriu sutikti iš naujo, o tai suteikia papildomą politinės patirties matmenį fotografiniams susitikimams pagal Sutkų. Šįkart fotografas sugrąžina visuomenei geto kalinių kolektyvinio moralinio asmens veidą, vadinasi, atlieka politinį veiksmą, kuris įmanomas tik dėl ypatingos meninės kalbos daromo įspūdžio, bet kartu tą įspūdį viršija. Šįkart politinis veiksmas viršija meninės kalbos poveikį, nes, norėdami atrasti tokį pat ar lygiavertį tarpasmeninį solidarumą su buvusiais getų kaliniais kaip su kitais, geriau pažįstamais Sutkaus fotografijų veidais, turime patys savo pastangomis suardyti per ilgą laiką susiklosčiusį nežinančiųjų ir nutylinčiųjų solidarumą. Nė kiek neprovokuojantis menas tampa principingos ir nuoširdžios laikysenos iššūkiu visuomenei, pratusiai nutylėjimais ir prasimanymais dangstyti geranoriškumo, pagarbos ir teisingumo stoką. Norėdami, kad ciklo meninė kalba atskleistų mums savo potencialą, turime iš naujo įsivaizduoti savo gyvenamą visuomenę, išsklaidyti žeminančius mitus ir prietarus, imtis atrasti istorijos pojūtį. Tik netektims jautri visuomenė gali tikėtis sukurti istoriškai gyvybingų vertybių ar vizijų; tik nesačiai dėmesinga visuomenė gali tikėtis, kad čia atsiskleis žmonių įvairovė ir bus tiesiami tiltai į ateitį. Taip „Pro memoria“ padeda mums atkurti politinį žvilgsnį į pasaulį.
Kaip įprasta, vėluojame, mat ciklas užbaigtas 1997 m., vadinasi, jau prieš dvidešimt dvejus metus. Ir vis dėlto Antano Sutkaus ciklas „Pro memoria“ leidžia mums pagaliau susitikti, geriau suprasti, kas esame.
Paroda Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikia iki spalio 6 d.
