Angelas

 

Dacė Vygantė (g. 1970) – latvių prozininkė, poros apsakymų knygų autorė.

 

 

Tiesiog taip vyksta.

Tu įeini į knygyną po savo butu. Tai dosniai apšviesta erdvi patalpa, panaši į daugelį miesto knygų parduotuvių. Tau patinka paimti į rankas tomą blizgiais, nekaltybės laku aptrauktais viršeliais ir įkvėpti viliojantį ką tik išspausdinto popieriaus kvapą. Žinoma, tau patinka skaityti. Bet tai ne pagrindinė priežastis, kodėl čia ateini. Tu nori pamatyti jos veidą – dideles, gilias, truputį liūdnas akis, išlenktą lūpų liniją, iškilius skruostikaulius, blyškiai žvilgančią kaktą ir, jei šviesa nuo lango krenta tinkamu kampu, glosnų pūkelį virš viršutinės lūpos.

Ji vardu Inga, tu tai perskaitai ant ženkliuko, prismeigto prie melsvai žalsvo džemperio. Kritiškai įvertini, kad jai labiau tiktų padūmavęs žydras tonas, kuriame chameleoniškai mainytųsi turkis ir mėlynai violetinis efektas: tai išryškintų jos tamsiai tviskančius vešlius plaukus ir padarytų ją panašią į Persefonę Dantės Rosečio paveiksle. Tu nori su ja pasikalbėti, išgirsti jos balsą. O knygynas – palanki vieta užmegzti diskretiškam pokalbiui ar net diskusijai.

Parodai lengvą sumišimą ir klausiamai į ją pažiūri.

– Kuo galiu jums padėti?

Balsas nosinis, abejingas. Sakai, kad mielai išklausytum, kokius gerus skaitinius pasiūlytų žinovė. Ji suskelia monotonišką frazę apie einamąjį bestselerį. Apsimeti, kad atidžiai apžiūrinėji oranžinį apelsiną knygos viršelyje. Pakreipi galvą ir pastebi įtemptą ploną odą jos kaklo duobutėje ir kaip virš krūtinkaulio supulsuoja kraujagyslė, kai ji atmeta galvą paskleisdama vos juntamą eukaliptų šampūno ir cigaretės dūmo vilnį. Regi, kaip ji rūko kur nors vidiniame kieme prie apsilaupiusios sienos, gelsva cigaretė lengvutėliai virpa tarp laibų pirštų su smailiais nagais, ant kurių nelygiais potėpiais užteptas žydras lakas. Ji pažvelgia aukštyn į debesis ir nepastebi žuvėdros, kuri šalia šiukšlių dėžėje klykaudama pešioja maitą.

Staiga išgirsti save klausiant:

– Gal jūs turit kokių nors biografijų? Matot, aš rašau kursinį darbą apie… kompozitorius.

Kai prarandi balsą ir pražiota burna stebiesi, kaip gali būti, kad iš visų pasaulyje galimų temų, kuriomis pasišnekėtum su tau patinkančiu žmogumi, pasirenki banaliausią melą, ji jau pakėlė ranką ir moja vyresnės kolegės link. Jauti artėjančią katastrofą ir ryžtingai tari:

– Štai, čia jau šis tas yra! – ir puoli prie stendo, kur stovi įžymių žmonių veidai, ištrauki iš lentynos pirmą pasitaikiusį tomą ir paskubom paaiškini jai, kad tokiose didelėse patalpose tu sutrinki, net nesugebi pamatyti to, kas prieš nosį. Sustingsti. Dzingteli plastikiniai auskarai su spindinčiais akmenėliais, ji pasisuka ir lengvabūdiškai nusijuokia. Tau truputį apsvaigsta galva. Matai, kad duobutė jos kakle truputėlį rausteli, o lūpos atveria sniego baltumo dantų eilę su „Swarovski“ kristalu ant vieno iš jų. Išeini ir knygą apie krepšinio žvaigždę vogčia palieki prie kasos.

Jums susitinkant trečią ir ketvirtą kartą, tu jau žinai, kad jos oda skleidžia erzinamai pigią „Oriflame“ egzotiką. Ir jos prakaitas. Jis kaskart kitoks. Pagal jo aromatą gali nustatyti, ar ji susijaudinusi, išsigandusi ar nuobodžiaujanti.

Tada pasistengi, kad jūsų pašnekesiai būtų trumpi, lengvai pakilūs, sąmojingi, jokiu būdu ne per daug intelektualūs. Palengva sustiprėja viltis, kad tarp jūsų mezgasi ryšys – ypatinga nuotaika, ne tik ta paviršutiniška, džiugi darna, kuri sukibirkščiuoja tarp suinteresuoto pardavėjo ir išmanaus malonaus kliento, bet gilesnė, intymesnė.

Tu džiugiai atsiliepi visada, kai ji tau draugiškai pamoja arba kviečia pasidomėti atidėta knyga – romanu, poezijos knygele ar biografija. Ji jas išsirinko, bet tau tai reiškia viena – ji įsitraukusi. Tu leidi jai iš lėto susipažinti su savo rūpestingai išreiškiamu skoniu. Ji pakerėta – tu tai jauti. Bet skubėti negalima, skuba nėra tavo sąjungininkė. Tu tai žinai. „Tu tai žinai“, – kartoji sau. Net jei reikėtų įsikąsti liežuvį arba suleisti nagus giliai sau į delnus.

Kai, tau einant pro parduotuvę, per stiklą netyčia susitinkate žvilgsniais, tu nusišypsai ir pamoji ranka, ji tau taip pat nusišypso, ir tada tavo veidas kurį laiką spinduliuoja šilumą. Tu įsivaizduoji, kad ji jaučia tą patį. Mielai prisimeni tą akimirką, kai tarp jos kiek pravertų, ryškiai padažytų lūpų šmėkšteli raudonas liežuvio galiukas, tada lūpos vėl užsiveria lyg pusiaudienio gėlės, pajutusios vakaro vėsą, ir ji atsigręžia į kokį nors nekantrų klientą. Jei šalia pasitaikytų koks pažįstamas žmogus, tu jaustum pagundą tarti: „Matai, čia mano pardavėja.“ Ne, subari save, tu nieko neparodytum, tu nenori susijaudinti ir tikrų tikriausiai nenori dalintis.

Iš jūsų trumpų pašnekesių tu sužinai apie Ingos gyvenimą svarbių detalių: apie katiną, vardu Džastinas, apie jos pomėgį smaližiauti želė guminukus, apie tetą, pas kurią ji apsistojusi ir kuri dievina česnakus bei įtaisė ją dirbti šioje parduotuvėje. Vieną dieną išgirsti, kad jos draugas pasirodė esąs kvailys – kaip ir visi vyrai. Kartą prašnekate apie muziką, tu pamini, kad žaviesi klasika, ir pastebi švelniu veidu perbėgantį lyg nusivylimo šešėlį, bet tada ji maloniai pameluoja šiaip nenusistačiusi prieš rimtus muzikos kūrinius, bet tam reikią gero nusiteikimo, o ji kasdien klausanti popso, ten esama energijos, ji ritmiškai palinksi galva, ir su šiais judesiais susiūbuoja visas kūnas. Tu pakančiai tyli, nes manai, kad ji, ko gero, nėra girdėjusi meistriškai atliekamo muzikos šedevro, to jos niekas nėra pamokęs.

Kartą tau reikia savaitei išvažiuoti. Nieko per daug svarbaus, tik pareiga. Į patėvio laidotuves. Paskambina tavo motina ir prašo atvažiuoti. Su ja tu nebendrauji jau dvejus metus – maždaug tiek laiko praėjo nuo to karto, kai iš girtumo paskambinai ir paklausei, ar ji prisimena tavo vaikystę – tą metą, kai tau ant galvos pirmą kartą pasirodė dedervinės ir prikimo balsas. Ji atsakė labai gerai atsimenanti – tai buvę tada, kai tau miške įkando erkė. Tu išjungei ryšį ir kitą rytą prisiekei niekada niekam neskambinti išgėrus, o motinai išvis neskambinti.

Tu viską padarai kaip pridera, laidotuvės praeina pagal klasikinį scenarijų ir be incidentų. Ir tada ruošiesi važiuoti atgal, nors motina daug kartų prašo neskubėti.

Bet apie motiną tu nebegalvoji. Visą kelią galvoji tik apie Ingą. Atsiduodi prakaituotomis autobuso sėdynėmis, žmonių paliktomis kelio dulkėmis, alkis suka vidurius. Per laidotuves negalėjai nieko valgyti. Bet tai nesvarbu. Greitai žingsniuoji, ne, skrieji gatve, jau iš tolo pamatai knygyno šviesas, savo žėrintį švyturį. Lyg reikėtų persirengti, nusiprausti, bet tu nebegali laukti. Atlapoji knygyno duris, pamatai jos tamsias garbanas ir iškart pasijunti kaip namie.

Blyškiame Ingos veide suspindi neapsimestinis džiaugsmas, ji sunerimusi dėl tavo nebuvimo ir susidomėjusi išklauso ne per ilgą, mandagumo ribų neperžengiantį pasakojimą, paryškintą taikliomis detalėmis – ne per daug gedulingomis, bet ir ne per daug frivoliškomis. Ji tikrai gailiaširdiškai tau paspaudžia ranką, negana to – glamone gal nepavadintum, bet ji lengvai perbraukia tau per rankos išorinę pusę, nuo alkūnės iki pat pirštų galiukų. Sunkiai įveiki norą pasakyti, kad mirė tavo motina, – tada turbūt tvirčiau apkabintų, gal net pabučiuotų. Bet meluoti nenori. Šiuose santykiuose – ne. „Šiuose santykiuose – ne“, – primeni sau dar kartą. Kurgi tau dabar, kai esi taip arti.

Penktadienį užeini prieš pat parduotuvę uždarant ir lyg tarp kitko pakvieti ją arbatos. Tau šąla rankos ir šiek tiek virpa viršutinė lūpa, todėl ją kiek prilaikai dantimis. Viskas šimtu procentų saugu. Dieną pro langą pastebėjai, kad jai sloga, tai rodė paraudusi nosis ir apsiblausęs žvilgsnis – žinoma, ji pavargusi. Žinai, kad tetos bute jos laukia pustuštis šaldytuvas ir nepraeinantis česnakų tvaikulys, o tu gyveni virš knygyno, tai taip patogu. Žinoma, jai niekur skubėti nereikia, bet, sužinojusi, kad tavo vakarienei numatytos krevetės ir daržovių troškinys be česnakų, sutinka net greičiau, nei planavai. Tu taip pat turi jos mėgstamos ulongo arbatos ir gero išlaikyto vyno. Specialiai taupyto tokiam vakarui. Net jei kol kas ji to neįvertins.

Įėjusi į tavo jaukų butą, ji nusivelka džemperį apnuogindama lieknas, veikiau liesas, rankas ir vaikiškai kampuotą sudėjimą. Tu akimirką netenki žado. Taip smarkiai ji tau kai ką primena. Minutėlę dvejoja, ar nusiauti batus, pažvelgia į šviesias grindis, tada į savo kerzinius luitus ir, lyg įsitikinusi, kad šiedu elementai nesuderinami, nenoriai nusiauna. Tu apsimeti, kad nematai, kaip ji nevikriai stengiasi užlankstyti ties pėda prairusią kojinę. Įprastu gestu paleidi Bethoveno 9-ąją simfoniją, atliekamą Čikagos orkestro. Paduodi jai pledą ir paragini įsitaisyti krėsle, atsipalaiduoti ir mėgautis dangiškais garsais. Ji apsidairo ir pripažįsta, kad knygų lentynos įspūdingos. Tau suvirpa širdis, nes ji žino ir tai, kad tas portretas ant sienos užfiksuotas Anos Leibovic fotoaparatu, yra mačiusi viename albume ten apačioje, knygyne. Tada jos žvilgsnis nusileidžia prie vyno butelio. Tu jai įpili ir parodai, kaip, lengvai pateliūskavus, taurės sienelėmis gėrimas nuteka laibomis linijomis, lyg gotikinės bažnyčios langai. Ji krizendama prataria kažką panašaus į „nu, taigi“ ir išgeria iškart beveik visą. Tada plačiai nusišypso ir paklausia, kaip orkaitėje sekasi krevetėms. Tau nespėjus atsakyti, pati vėl pripila taurę – įsipila kiek greičiau, nei tu tikėjaisi. Kitaip negu tu. Tu negali nuryti nė gurkšnio, tik pavilgai lūpas.

Staiga ji keistai susmunka krėsle, didelės akys pritvinksta ašarų.

– Aš taip nebegaliu, – suklykia ji. Tu pritildai muziką. – Man reikia pasipasakoti, – šniurkščioja ji.

Tu įsikimbi taurės ir mažumėlę drebi. Ji šnypščiodama dėsto apie savo berną, kuris, šunsnukis, jai visą gyvenimą supyzdino, ir ji nori uždirbti daug pinigų, kad pasididintų krūtis ir pagaliau būtų ideali. Netikėtas žodžių srautas tave truputį suglumina ir beveik sugadina tavo susikurtą nuotaiką, šiurkštybės rėžia ausį, bet tu įsikalbi parodyti nedidelį ekscentriškumą ir sakai, kad gadinti tokį grožį – beprotybė. Pakeliui į virtuvę nesusilaikai, paglostai jai skruostą ir lūpomis vos juntamai prisilieti prie raudono ausies lezgelio.

– Kas tu – ar durna?

Ji pastumia taip smarkiai, kad tu pakaušiu truputį kliudai knygų lentyną.

Tarsi nieko neprideramo neįvyko, bet kokiu atveju šį gestą galima paaiškinti įvairiai, žinoma, jeigu turima patirties, leidžiančios elgesį įvairiai aiškinti. Tačiau jei tokios neturima, bet yra gerai išvystyti instinktai, kaip šios stirnaitės, tai neveikia. Ji ūmai atsikvoši, tampa miela ir paslaugi, net bando banaliai juokauti. Tu jai sakai, kad nori kaip geriau (vėl ta frazė), bet ji elgiasi kaip kvailė, pasakai jai, kad ji kvailė, ką sau įsivaizduoja, sugriebi ją už rankos ir tuo pat metu supranti, kad šią akimirką ji nutolusi nuo tavęs taip, kad sugrįžti nebeįmanoma. Vargais negalais susivaldai ir atsiprašai. Ji tylėdama tvirtu žingsniu eina prie kabyklos – taip, kad neprisiliestų prie tavo rankos, – griebia paltą, praneša, kad nepakenčia kapinių muzikos, ir su vienu per skubėjimą neapautu batu rankoje išsvirduliuoja rimtais reikalais.

Tu nori ją pasivyti, viską paaiškinti, bet pajunti šleikštulį ir tvinksėjimą smilkiniuose, iš virtuvės smelkiasi aitrus svilėsių kvapas, tu trenki taurę į sieną, sustaugi, karštligiškai spaudai telefoną ir skambini savo vyrui, šauki, kad vėl, vėl suklydai, kad reikėjo pradėti Veberio „Katėmis“, o ne Bethoveno simfonija, reikėjo pradėti „Katėmis“! Jis pažada atvažiuoti, kai tik galės, ir prašo tavęs negerti alkoholio, niekur neiti, dėl Dievo ar dėl jo, gerai neišgirsti, ir vaistų nevartoti, bet jau per vėlu. Pakelis su tabletėmis tavo rankose.

Dėl vyro išgeri tik kelias. Nenori jam to padaryti. Jis išmokė tave gaminti valgyti – rodė žingsnis po žingsnio kaip mažam vaikui, – vedė į zoologijos sodą pas žvėrelius, glostė tavo žvyneline aptrauktas rankas; jūs šnekėdavotės ištisas valandas, jis pasakojo, kokia palaima duoti kitam, kas geriausia, ir garsiai nesvajojo apie vaikus, nes buvai aiškiai pasakiusi, kad vaikų niekada neturėsi. Tik tais retais kartais, kai būdavote artimi, galvojai ir išties net žinojai, kad darai neteisingai.

Kartą įsirangei jam į glėbį ir papasakojai viską apie savo motiną, apie tai, kaip ji išvežė tave iš Rygos, iš muzikos mokyklos į kaimą, gyventi kažkokiame miško internate, apie kurį neturi jokių įsidėmėtinų prisiminimų. Ir kad ji tave atplėšė nuo vienintelės tikros, artimiausios draugės. „Geros mergaitės taip nedaro, tai bjauru, mergaitės taip nedaro!“ – šaukė ji kandžiu, šaižiu balsu.

Tu buvai pasiruošusi, kad vyras norės išsiskirti. Bet jis pažadėjo saugoti tave tol, kol susitvarkysi savo gyvenimą. Tau atrodė, kad jis tai pasakė be kartėlio, su lyg ir vos juntamu palengvėjimu balse.

Dabar jis laiko tave už plaukų, tau vemiant skrandžio turinį į unitazą. Tu sakai jam, kad mirsi – persipjausi venas arba nusinuodysi, kad šitaip nebegali; jis pažada būti šalia, parūpinti gydytojo pažymą kokiam tik reikia laikotarpiui, jis prausia tau veidą, nušluosto minkštu rankšluosčiu, lovoje tave apkloja. Įsikibusi jo marškinių prašai nupirkti trisdešimt pakelių guminukų meškučių ir nusiųsti juos į knygyną ir kelis kartus liepi prisiekti, kad parūpins Ingai bilietą į Džastino Byberio koncertą. Jis glosto tau galvą ir guosdamas aiškina, kad viskas būsią gerai, jis pagalvosiąs, kaip sutvarkyti, kad šis atvejis neįgautų platesnio rezonanso, kaip su mergina iš sporto klubo, kuri iškvietė apsaugą. Tu dar kurį laiką verki, vadini jį angelu ir nepaleidi jo šiltos rankos, kol nugrimzti į košmarišką miegą.

Jei dar būtum neužmigusi, būtum pamačiusi, kaip vyras atsikelia, nueina prie lango, stebi, kaip brėkšta, akimirką pasižiūri į savo atspindį, kuriame ryškiai atsispaudęs jo pavargęs veidas. Tada sutvarko užuolaidą, įprastais judesiais nurenka stalą, nuo grindų rūpestingai surankioja šukes, ant krėslo numestą svetimą džemperį įkiša į maišelį ir palieka prie buto durų. Kad iš ryto viskas būtų švaru.

 

Iš: Dace Vīgante. Tad redzēs. Rīga: Zvaigzne ABC, 2018

Vertė Laimantas Jonušys