(Ne)išgyventi, apvirtus gyvenimo valčiai

Iš pradžių ketinau eskizą rašyti tik apie Marijos Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“. Norėjau parašyti ir kaip kino apžvalgininkė, ir kaip moteris, pati serganti psichikos ligomis, gulėjusi ligoninėje, gerianti vaistus. Manau, šiuo atveju vienas kitam netrukdo, nes kai kurių faktų ar charakterių subtilybių ieškojau ir savo patirtyje. Paskui išgirdau apie Ernesto Jankausko režisuotą (scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė) filmą „Čia buvo Saša“, kuriame analizuojama įvaikinimo tema. Išgirdau, pamačiau ir nusprendžiau parašyti apie abu, nes šiedu filmai, mano galva, turi jungiančių taškų – abiejuose nagrinėjama socialinės atskirties tema, dėl tam tikrų aplinkybių paribyje atsiduriančių žmonių būtis. Tiek „Išgyventi vasarą“, tiek „Čia buvo Saša“ kūrėjai vaikšto plonu ledu – ryžtasi kalbėti apie sudėtingas, dažnai apeinamas problemas, tačiau greta dramos tolygiai pasitelkia ir humorą, greta tamsos – šviesą. Ir dar – abiejuose skamba senos geros dainos. Tai kelio ir tapsmo filmai, kuriuose ilgai brendusi kulminacija įvyksta per vienos dienos kelionę. Filmai režisūra, scenarijumi, aktorių darbo kokybe maloniai išsiskiria (ne tik) matytų lietuvių filmų kontekste. Nesakau, kad jie abu be priekaištų, bet mačiau tikrai daug gerų dalykų, kuriais ir noriu pasidalinti.

Tiesą sakant, sunku buvo patikėti, kad „Išgyventi vasarą“ – debiutinis Marijos Kavtaradzės ilgametražis filmas. Filmas tikrai išsiskiria branda, gana gilia psichikos sutrikimais sergančiųjų pasaulio pajauta. Įsivaizduoju, ir koks iššūkis ryžtis kurti šia tema scenarijų, ir koks iššūkis tokiame filme vaidinti. Gelminė Glemžaitė (Justė) ir Paulius Markevičius (Paulius) buvo itin įtaigūs. Gerai, kad pasirinkti skirtingi sutrikimai ir charakteriai – Paulius serga bipoliniu sutrikimu ir yra ant manijos fazės ribos. Justė – užsisklendusi, atsiribojusi, depresijos kamuojama pacientė. Taip ne tik atsiskleidžia pilnesnis psichikos sutrikimų vaizdas, bet ir sukuriama įtampa, dinamika. Įdomus ir Indrės (akt. Indrė Patkauskaitė) personažas. Ji – psichologė, kuri, kaip susidaro įspūdis, ne itin nori konsultuoti pacientus, ją domina biofeedback metodas ir moksliniai tyrimai. Todėl Justės ir Pauliaus gabenimas į Palangos ligoninę jai tampa dideliu iššūkiu, ir pasidaro aišku, kad kelionė ne mažiau nei pacientus keičia ją pačią.

Apie ką man labiausiai kalbėjo „Išgyventi vasarą“? Pirmiausia tai ligos priėmimas, suvokimas, recepcija ligonio ir jo aplinkos akimis. Štai Justė sako: „Aš nesergu“, nors mėgino žudytis. Paulius klausia: „O jei aš nesergu, bet esu tiesiog labai labai „chujovas“ žmogus?“ Mėginimas suvokti savo ligą, neigimas, abejojimas – labai svarbi, tiksli ir reikšminga dalis. Prisipažinsiu, kad iš pradžių suabejojau cituotąja Pauliaus fraze, man čia pristigo organiškumo ir įtaigos, o paskui užteko pažvelgti į save: kiek kartų, sirgdama jau penkerius metus, savęs klausiau – gal čia ne depresija, gal tiesiog aš tokia esu – tinginė, amorali, niūri, netalentinga?.. Ir tada patikėjau Pauliumi. Ne mažiau reikšminga filme ir aplinkos reakcija į ligą – čia, pamačius užrašą ant mašinos, skamba frazė: „Jūs ką iš durnyno pabėgot?“ Nors paskui šią frazę ištaręs automobilių meistras pasikviečia psichologę Indrę, ir iš konteksto tampa aišku, kad kalba apie asmenines problemas, susijusias su santykiais ar psichikos sveikata. Šis epizodas puikiai parodo, kaip vis dar kartojame iš laikų gūdumos atėjusias frazes, klijuojame etiketes, patys būdami pažeidžiami. Sirgti psichikos liga ir dabar – gėda. Vis dar sunku pasakyti artimiausiems – Paulius neprasitaria broliui, nors, pasirodo, brolis žinojo, bet neaplankė… Galima suabejoti, ar dabar niekas nepasikeitė. Juk kiek švietimo, nepriklausomybės metų, kiek sveikatos apsaugos sistemos reformų? Iš patirties sakau: vis dar taip – ne visur, ne visiems, bet daug kur. Važiavau lankyti draugės į Naująją Vilnią. Taksistas buvo atsargus ir pasakė, kad jo kolega atsisakė ten vežti vieną jauną merginą, nes bijo „psichų“. Deja – taip. Labai tikslūs žodžiai skamba iš Pauliaus lūpų apie ligos trukmę – lengva sirgti mėnesį, pusę metų, na, dar metus. Visi paguos, paglostys galvą ir išties ranką. Deja, kai sergi penkerius, aplinkiniams, kartais net patiems artimiausiems, atsibosta – kiek galima, juk čia tik „galvos problemos“, gali susitvarkyti… O tu, kaip ta širšė apelsinų sultyse, turi kažkaip išsikapstyti arba būsi brutaliai iš puotos išmesta. Brolis ims susitikinėti su tavo mergina, sunkią depresiją keis manija, liksi vienas tuščiam bute su dešimtim tablečių saujose…

Artimos aplinkos nesupratimą liudija ir tragikomiškas epizodas su Justės palatos kaimynės Augustės tėvais. Jie nenori pripažinti, kad dukra serga psichikos sutrikimu, nori ją pasiimti „iš šito durnyno“ ir pagydyti soliariumu, sporto klubu ir papildais. Visa tai labai gerai, bet čia akcentai krenta ir ant tokio pobūdžio ligos supratimo stygiaus, ir ant graudaus artimųjų bejėgiškumo.

Jau minėjau, kad man patiko ir tamsos bei šviesos pusiausvyra filme. Dramatiškus įvykius atmiešti doze humoro, manau, sveika ir taiklu. Tai irgi žymi ir bejėgiškumą, ir mėginimą pasipriešinti juodajai skylei, dėvint ironijos kaukes ir juoko šarvus. Ligoninėje mes kalbėdavomės ne tik apie savo ligą. Juokaudavome apie seksą, santykius. Šokdavome. Ir verkdavome – aišku. Filme taip ir svinguojama – nuo nejaukių frazių apie potencijos silpnėjimą, vartojant venlafaksiną, iki anekdoto apie depresija sergantį drugelį. Taip, svyruojant, svarstyklėms krypstant tai į vieną, tai į kitą pusę, trys kelionės draugai artėja ir tolsta vienas nuo kito, nuo ligos, nuo sveikimo.

Taip pat įdomūs Pauliaus ir Justės pasirinkimai ir savotiškas apsikeitimas vaidmenimis. Filmo pabaigą įrėmina vaikino savižudybė ir herojės randus slepiančių tvarsčių nuvyniojimas, suponuojantis atsivėrimą, savo silpnumo ir tvirtybės pripažinimą pasauliui. Ir dar – šypsenos pratimai, iš kurių Justė iš pradžių šaipėsi (juos darė palatos draugė). Menka viltis, kaip ir rožinis plaukimo ratas baseine.

„Išgyventi vasarą“ man kalbėjo ir apie sistemą – gydžiausi „Ąžuolyno“ klinikoje, ten viskas kiek kitaip nei kitose, kiek teko girdėti. Bet sistemos skurdas prasimuša visur – ir aplinka, ir maistas, ir biurokratija, abejingi ir, priešingai, labai pacientu besirūpinantys gydytojai.

Taigi, giriu ir džiaugiuosi, kad toks filmas pasirodė ir jau sulaukė sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose.

„Čia buvo Saša“ man taip pat pasirodė talentingai sukurtas filmas, kaip jau minėjau, labai džiaugiausi scenarijumi, daug kur – režisūros sprendimais. Taip pat žavėjausi aktorių vaidyba, ypač mažuoju Saša (akt. Markas Eimontas) – organiška, taiklu ir vietomis virpina širdį. Trumpai apie siužetą, kad būtų aiškiau: dėl vaikų namų sistemos klaidos Tomas ir Jurga gauna dieną praleisti ne su Jurgos išsvajota mergaite Aleksandra, o su dvylikamečiu Saša. Ir jau čia kyla svarbi moralinė dilema – ar teisinga suteikti vilties vaikui, kuriam nieko negali pažadėti, net jei tai darai teigiamų paskatų vedamas?

Labiausiai šis filmas man kalbėjo apie traumos veikimo mechanizmus. Per buitinį nelaimingą atsitikimą praradusi negimusį kūdikį, Jurga pasineria į skausmingą gedėjimą, atsiriboja nuo vyro ir yra apsėsta įvaikinimo idėjos. Ji, neatsižvelgdama į vyro nuomonę, nori įsivaikinti būtent mergaitę – ieško prarastosios dukros pakaitalo. Tomas (akt. Valentinas Novopolskis) mėgina padėti žmonai, tačiau, rodos, jo jausmai, jo teisė gedėti niekam nerūpi. Ir sunku kaltinti gedinčią žmoną – kai savos kančios tiek daug, labai sunku atspindėti dar vieną tamsą. Daug kančios patyrė ir vaikų namuose gyvenantis dvylikametis Saša. Netekęs motinos, atstumtas ir paliktas tėvo (šio nauja moteris jau laukiasi kito vaiko, o tėvas įsitikinęs, kad Aleksandras – ne jo sūnus), Saša tampa mažu išgyventi besistengiančiu žvėriuku, pykčiu, nederamu elgesiu, šokiruojančia, grubia kalba bedangstančiu jautrią, sueižėjusią širdį. Visa filmo šerdis – trijų savaip nelaimingų žmonių – Tomo, Jurgos ir Sašos – susitikimas, kuris neišvengiamai pakeis visų trijų gyvenimus. Nes tampa aišku, kad kiekvienas iš jų gali palengvinti kito naštą, tik tai suvokti – viso filmo trukmės laiko vertas menas.

Sašos, Jurgos ir Tomo dienos kelionė kupina neigimo, mirštančių iliuzijų, nepasitikėjimo ir atsivėrimo, skausmo ir drąsos. Nes į santykį kartais reikia nerti taip, kaip, bijodama aukščio, šuoliui pasiryžo Jurga – pamiršti, užsimerkti ir nušokti. Ir plaukti kartais išmokstame tik apvirtus valčiai, nors galime daug diskutuoti, ar tai pats tinkamiausias būdas nuplaukti reikiamas distancijas. Įdomu stebėti, kad su Saša ryšį iš pradžių lengviau užmezga Tomas, nes Jurgos galvoje – vis dar gražuolė būsima dukra, ir ji tenori, kad diena su Saša greičiau pasibaigtų. Stebime virsmą – nuo emocinio šalčio, sausų mandagumo taisyklių reikalavimo iki ryšio užmezgimo ir kartu su berniuku traukiamos „Juodos orchidėjos“. Vis dėlto filmo kulminacija ir veikėjų charakterių raida labiausiai atsiskleidžia per ribinę situaciją. Tada Jurga pagaliau išgirsta vyrą ir paleidžia savo tobulos dukters iliuzijas, suplėšydama lapelius su seniai išrinktais vardais. Gaila, kad neišmokstame būti anksčiau.

Įvaikinimo tema filme taip pat paliesta tikrai įdomiai ir užkabinančiai. Keliami klausimai ir apie sistemą, ir apie įtėvių pasirengimą, ir apie priežastis, dėl kurių nusprendžiame tapti tėvais, apie lūkesčius ir kodėl kartais taip sunku priimti tą, kuris smarkiai skiriasi nuo galvoje susidėlioto paveikslo. Labai tiksli detalė, apie kurią jau teko girdėti, – Saša sako, kad jis jau per senas įvaikinti, o dar berniukas, – nes įtėviai paprastai pasirenka mažesnes mergaites… Žiūrėdama į Sašą, vis mąstydavau, kiek apleisties gali pakelti vaikas ir kokių nežmoniškų pastangų reikia, kad visai nepalūžtų… Taip pat atskleidžiama ir aplinkinių reakcija – įtaigiausiai ir vėl tragikomiškai – Jurgos močiutės lūpomis, nes juk ką žmonės pasakys, ir dar įkiš „juoduką“? Šie senolės žodžiai puikiai paremiami simboliu – per Velykas herojės tėvas nuperka rudus kiaušinius, o kaip juos marginti, kaip keisti spalvą, jei jie jau spalvoti? Gyvybės, prisikėlimo simbolis ir dar tai, kad kartais ir iš rudų kiaušinių gali išeiti ne prastesnis margutis…

Du filmai, kuriuos abu rekomenduoju. Linkiu išmokti išplaukti, net jei apvirtus gyvenimo valčiai plauksite pirmąsyk.