Apie Zalcburgo festivalio atidarymą
Kasmetinis Zalcburgo festivalis yra viena iš labiausiai gerbiamų klasikinės muzikos tradicijų šiomis dienomis. Jis garsėja aukštos klasės pasirodymais ir plačiu repertuaru, apimančiu tiek operos, tiek dramos, tiek koncertinius pasirodymus. Kiekvienais metais festivalis siūlo ypatingas Wolfgango Amadeaus Mozarto ir Richardo Strausso kūrinių interpretacijas, taip pagerbdamas šių kompozitorių – vietinio dievuko bei Zalcburgo simbolio ir vieno iš festivalio įkūrėjų bei prezidento – muzikinį palikimą. Kita žymi Zalcburgo festivalio tradicija – kito festivalio įkūrėjo Hugo von Hofmannsthalio dramos „Kiekvienas“ (Jedermann) pastatymas. Šiemet per šešias savaites trunkantį festivalį publikai pristatoma 200 renginių, iš jų 9 – naujų operų pastatymai: Mozarto „Idomenėjas“, Luigi Cherubini „Medėja“, Georgo Friedricho Händelio „Alčina“, Georgės Enescu „Edipas“, Jacques’o Offenbacho „Orfėjas pragare“, Giuseppės Verdi „Simonas Bokanegra“, Richardo Strausso „Salomė“, Francesco Cilèos „Adriana Lekuvrer“ ir Verdi „Luiza Miler“. Iš viso festivalį žada aplankyti apie 250 000 klasikinės muzikos gerbėjų.
Festivalis 99 kartą buvo atidarytas liepos 21 dienos rytą salėje „Felsenreitschule“, šventines kalbas rėžė Austrijos prezidentas Alexanderis van der Bellenas, Zalcburgo meras Wilfriedas Haslaueris, Austrijos kanclerė Brigitte Bierlein ir teatro režisierius Peteris Sellarsas. Nuskambėjo smuiko solo pasirodymas, kurį publikai padovanojo basakojė muzikė Patricia Kopatchinskaja, taip pat buvo pristatyta ir pirmoji šių metų opera – Mozarto „Idomenėjas“. Ceremonijos pabaigoje nuskambėjo Austrijos bei Europos Sąjungos himnai ir Austrijos prezidentas oficialiai atidarė festivalį.
2019 metais festivalio tema pasirinkti antikiniai mitai. Pasak organizatorių, prieš 2 000 metų sukurti mitiniai pasakojimai, neturintys tiesioginių sąsajų su modernaus žmogaus gyvenimu, kelia ir narplioja kiekvienam aktualius žmogaus egzistencijos klausimus, pasakoja apie karą, pasiaukojimą, kerštą, kaltę ir apleistumą. Festivalio tikslas yra palaikyti antikinės kultūros lobyno aktualumą šiandien ir neleisti šioms meno vertybėms nugrimzti užmarštin. Ir vis dėlto atidarymo ceremonijoje mitus nustelbė kalbos kita, šiandien dar aktualesne klimato kaitos ir aplinkosaugos tema.
Vadovų kalbose buvo paminėtos aktualios, globalios politinės problemos ir skatinama iš esmės keisti bendrą visuomeninę struktūrą. Tokio pobūdžio ir tematikos kalbėjimas kultūros ir meno festivalyje neturėtų stebinti, nes Zalcburgo festivalis nuo pat pradžių yra orientuotas į meno galią keisti, įkvėpti visuomenę ir paakinti spręsti aktualias politines problemas. Festivalis įkurtas 1920 metais ir taip vertybiškai ir idėjiškai jį suvokė Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus patyręs vienas iš festivalio įkūrėjų Maxas Reinhardtas. Pasitelkdamas festivalį jis siekė suteikti balsą ir įtaką menininkams bei jų kūrybai. Šios institucijos vertybės yra puoselėjamos ir šiandien.
Ypatingo dėmesio sulaukė Mozarto operos „Idomenėjas“ režisieriaus Peterio Sellarso kalba. Peteris Sellarsas (g. 1957) – amerikiečių kilmės teatro režisierius, Kalifornijos universiteto profesorius, novatoriškomis meninėmis interpretacijomis pelnęs tarptautinį pripažinimą ir įvardijamas kaip vienas svarbiausių šiandienos operos ir teatro režisierių pasaulyje. Jis tiki muzikos galia mus paveikti ir sujaudinti, sužadinti smalsumą ir entuziazmą ir savo kūryboje pasitelkia šią galią, metai iš metų stebindamas pasaulio publiką.
Energinga šio režisieriaus kalba vadinosi „Besiklausant vandenyno: planetos pokyčiai ir kultūrinis veiksmas – ateinančios kartos „ekologiškos civilizacijos“ reikalingumas, prasmė ir svarba“ (Listening to the Ocean: Planetary Change and Cultural Action – The meaning and urgency of ‘ecological civilization’ in the next generation). Pavadinime iš esmės išsakyta pagrindinė mintis, kurią bandyta alegoriškai atliepti kalboje ir operos „Idomenėjas“ pastatyme. Kalbėdamas apie muzikos galią režisierius teigė, kad „opera yra patyriminė meno forma, kuri kuria erdvę, kurioje galime susipažinti su praeitimi, išgirsti tiek savo protėvių, tiek ateities kartų, tiek savo pačių vidinius balsus“. Tačiau, kaip jau užsiminta anksčiau, pagrindinis festivalio atidarymo dalyvių dėmesys krypo ne į programą, muziką ar meno temas, o į kiekvieną šiandien paliečiančios klimato kaitos grėsmę.
Režisierius kalbos pradžioje užsiminė apie vandenynų taršą. Metaforų kalba Sellarsas siejo „Idomenėjo“ siužetą su šiandieninėmis problemomis, teigdamas, kad ši opera iš esmės yra apie vandenyną. Vandenyno simbolis mene gali būti suvokiamas kaip „fizinė galia, kosminė galia ir magnetinė moralinė būtis“, tačiau realybėje vanduo, užimantis 70 procentų mūsų pasaulio ir žmogaus kūno, yra pati galingiausia gyvybės palaikymo sistema. Operoje „Idomenėjas“ vandenynas personifikuojamas jo valdytojo dievo Neptūno pavidalu, tačiau į pirmą planą iškeliamas gamtos keršto motyvas, taip brėžiant paralelę tarp Idomenėjo istorijos ir šių dienų. Režisierius savo kalboje įvardijo kylantį šiandienos vandenų kerštą – šylančius vandenynus ir nykstančius koralinius rifus – procesus, kurie paveiks kiekvieną iš mūsų. Jis perspėjo, kad Idomenėjas, kaip tautos lyderis, aklai pasitikėdamas savo nenugalimumu, stoja į kovą prieš dievus ir gamtą. Viskas baigiasi didele katastrofa – Neptūnas paskandina Idomenėjo valdomą miestą ir jo gyventojus. Režisierius kreipėsi į šiandienos pasaulio lyderius, įsitikinusius savo galia stoti į kovą prieš gamtą ir ją nugalėti. Pasak režisieriaus, šylantys vandenynai, kylantis vandens lygis ir visuotinis atšilimas mums siunčia perspėjamuosius ženklus ir rimtus grasinimus, į kuriuos turime tuojau pat reaguoti. Operos „Idomenėjas“ veikėjai nuolat skundžiasi ir kaltina dievus dėl siunčiamų negandų, užuot į juos įsiklausę. Panašiai elgiasi ir modernus žmogus. Reikia tikėtis, kad mūsų nelaukia Idomenėjo tautos likimas. Tokiomis paralelėmis tarp antikinio siužeto, jo pristatymo scenoje ir dabartinės situacijos švelniai perspėjama apie globalinės tragedijos grėsmę.
Tačiau Sellarsas pasidalijo ir optimistine žmonijos ateities vizija, siūlydamas kurti naujo pobūdžio civilizaciją, kurioje ekologinis sąmoningumas bus savaime suprantamas. „Mes nesame atskirti nuo gamtos, tačiau pamažėle tampame plastikiniais žmonėmis ir tai yra degradacija ne tik aplinkai, bet ir mums patiems“, – teigė režisierius. Pasak jo, pasaulyje nėra jokio blogio, yra tik ignorancija. Ignoruojantieji užsiima destrukcija, žalinga tiek jiems patiems, tiek jų aplinkai. Jiems sunku pamatyti dievų ir gamtos siunčiamus ženklus. Tai yra mūsų dienų tragedija, įvardijo Sellarsas. Jo manymu, tragiška, kai Vakarų kultūra ignoruoja kitas kultūras ir kitų šalių gyventojus, taip pat ir jų gamtinius išteklius.
„Idomenėją“ sukomponavęs Mozartas antikiniuose siužetuose įžvelgė ir ateitį, leisdamas savo amžininkams atverti širdis naujoms galimybėms, naujiems jausmams ir potyriams. Tuomet, Apšvietos epochoje, buvo tikima žmogaus gebėjimu pačiam išspręsti visas iškilusias problemas ir įvesti pasaulyje tvarką. Sellarsas išreiškė tikėjimą žmogumi ir savo kalboje – jis teigė, kad moderni žmonija įstengtų įvesti visuotinius pokyčius kapitalistinėje sistemoje, bankų sistemoje ir sukurti socialinį bei politinį teisingumą visoms tautoms ir jų kultūroms. Tokiems tikslams pasiekti reikia kiekvienam pasiekiamo mokslo, edukacijos, taip pat ir moterų įgalinimo pasitelkus mokslą. Pasak režisieriaus, tokiomis priemonėmis galėsime sukurti ekologišką civilizaciją ateities kartoms, o šioje misijoje savo vaidmenį taip pat turi atlikti ir menininkai.
Režisierius savo kalbą tęsė aptardamas meno galią į viešumą iškelti opias politines problemas. Jis pabrėžė visų pasaulio kultūrų kūrybinio palikimo reikšmę. Aplinkosauga yra globali kritinį tašką pasiekusi problema, tai yra kiekvieno iš mūsų reikalas. Ir kiekvienos kultūros menininkai turėtų siekti, kad šią problemą išgirstų visuomenė. Režisierius užbaigė kalbą pasidalydamas savo suvokimu, kad Mozartas operą „Idomenėjas“ perteikia kaip veikalą apie ateitį ir gijimo procesą. Dievas Neptūnas atima valdžią iš Idomenėjo ir atiduoda jo sūnui. Taigi, pasak Sellarso, ir šiandien mes turime klausytis jaunesnių, tėvai turėtų klausytis savo vaikų, kurie garsiai kalba apie gamtosaugos ir klimato atšilimo problemas. Pasak režisieriaus, jo karta buvo imperialistai ir vartotojai, o dabar atėjo laikas pasveikinti kitą kartą, kurią sudaro kūrėjai, aktyvistai, taisytojai, statytojai ir gydytojai. Mozarto muzika jo gyvenamuoju laikotarpiu buvo futuristinė, nukreipta į ateitį, lygiai kaip ir pati operos žinia. Iš viso to būtų galima daryti išvadą, kad liepos 20 dieną festivalio atidarymo ceremonijoje skambėjusiose kalbose buvo aprėpta daugybė tiek laiko patikrintų, tiek aktualių tik šiandienos žmogui temų.
Vis dėlto pati atidarymo ceremonija, o ypač Sellarso kalba, sulaukė nemažai kritikos, be to, ko gero, neapsieina nė vienas viešas pasisakymas. Ironiškai brėžiamos paralelės tarp gamtosauginių kalbos motyvų ir šias vertybes neatitinkančių Zalcburgo festivalio rėmėjų sąrašo, kurį sudaro tokios tarptautinės kompanijos kaip „Audi“, „Siemens“, „Rolex“, „Nestlé“, „Swarovski“ ar „Roche“, neabejotinai prisidedančios prie pasenusio tvarkos modelio, paremto gamtos išteklių išnaudojimu siekiant kapitalistinių tikslų. Dėl tokių kontrastų tarp kalbėjimo ir pačios organizacijos veiklos kilo abejonių dėl festivalio bendruomenės polinkio keisti įsisenėjusią sistemą rimtumo. Kaip žinoma, ne naujiena panašaus pobūdžio situacijos, kai aukštesniųjų sluoksnių atstovai mėgaujasi kurdami idealizuotą aukštomis vertybėmis paremtą įvaizdį, grindžiamą gražiomis kalbomis, tačiau vis vien veikia vedami kiek paprastesnių motyvų. Kritikai internete teigė, kad kapitalizmas ir valdžios sistema žino, kaip apsiginti, o Zalcburgo festivalis yra to dalis. Su nepasitikėjimu buvo klausomasi Austrijos prezidento žodžių, raginančių atsisakyti nacionalizmo ir populizmo bei rinktis solidarią Europą. Be abejo, dauguma klausytojų šiai kalbai pritarė vertybiniu požiūriu. Tačiau skeptikai abejojo, ar šios kalbos bus patvirtintos realiais vyriausybės veiksmais, pasak kritikos spaudoje, atidarymo kalbos skambėjo kaip tobulo verslo modelio pristatymas.
Nepaisant nuolat viešuosius renginius supančios kritikos, festivalis buvo atidarytas pakelta galva ir klausytojai buvo patenkinti tą vakarą skambėjusiais pirmaisiais Zalcburgo festivalio pasirodymais. Taip buvo pradėtas keturiasdešimt dviejų dienų maratonas, susidedantis iš kiekvieną dieną vykstančių koncertų ir spektaklių.
