Sabalėnų sodybos pasaulis

Vytautas Pyragas – fizikas, gamtos mokslų daktaras, disertaciją apsigynęs 1973 m. Kazanėje. Gimė 1942 m. Sabalėnų kaime (Prienų r.) Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Pyrago šeimoje, užauginusioje dvylika vaikų. Puslaidininkių fizikos institute yra ėjęs vyr. mokslo darbuotojo pareigas, šiuo metu gyvena Vilniuje. Vyresnieji jo broliai Antanas ir Albinas buvo įsitraukę į partizaninę veiklą, 1949 m jie abu buvo suimti ir nuteisti po dešimt metų lagerio. Netrukus, 1951 m., visa šeima su mažamečiais vaikais ir nėščia motina buvo ištremti į Sibirą. Į Lietuvą Pyragai buvo sugrįžę 1957 m., tačiau neilgam – „sibiriokai“ nelabai tada buvo laukiami, todėl tų pačių metų vėlyvą rudenį beveik visa šeima patraukė į savanorišką tremtį į Kazachstaną. Vėliau iš Karagandos įvairiais aplinkiniais keliais vyko galutinis šeimos sugrįžimas į Lietuvą, užsitęsęs apie penkiolika metų.

 

 

Kilmė ir giminės

 

Apie Pyragų atsiradimą Prienų rajono Sabalėnų kaime girdėjau dvi skirtingas versijas. Brolis Antanas sakė girdėjęs pasakojimą, kad jie atsikėlė iš už Nemuno, kur buvo žinomi kaip pyragų kepėjai, tad nuo to ir kilusi tokia pavardė. Senoji Pyragienė, tėčio brolio žmona, pasakojo legendą, kad Pyragas tarnavo Napoleono Bonaparto kariuomenėje ir, jai traukiantis, naktį, kai visi miegojo, peršliaužė per miegančius kareivius ir pabėgo, o paskui ten ir pasiliko.

Mano senelis Povilas Pyragas vedė Oną Laukaitytę, gyvenusią netoli nuo Prienų, visai šalia poeto Justino Marcinkevičiaus sodybos. Jie išaugino tris vaikus: dukrą Mariją (1884–1934) ir du sūnus – Albiną (1895–1989) ir Antaną (1899–1988). Jų buvo gerokai daugiau, bet kitus iššienavo amžiaus pradžioje siautėjusi šiltinės epidemija. Kiek pamenu iš tėčio kalbų, paskutinis žodis jų šeimoje visada būdavęs močiutės.

Albinas liko gyventi tėviškėje Sabalėnuose, tarnavo jau šauktinėje Lietuvos kariuomenėje, vedė Anastaziją Griškaitę ir išaugino aštuonis vaikus: Vytautą (g. 1924; užėjus rusams jis buvo paimtas į kariuomenę ir netrukus žuvo), Eleną (g. 1927), Kazimierą (g. 1929; jis buvo suimtas 1949 m., sėdėjo Vorkutoje), Joną (g. 1931; buvo suimtas 1949 m., dirbo šachtose, apie 1970 m. mirė nuo plaučių silikozės), Albiną (g. 1933), Justiną (g. 1936), Veroniką (g. 1939) ir Janiną (g. 1941). Ši šeima nebuvo ištremta tik dėl to, kad kare žuvo jų sūnus.

Mūsų tėtis Antanas Pyragas ketverius metus mokėsi carinėje rusiškoje mokykloje, paskui dar baigė kažkokius paruošiamuosius kursus ir galėjo būti mokytoju. Mokytojaudamas įsižiūrėjo savo mokinukę Kazytę Šakalinskaitę, vėliau ją vedė. Mergina buvo dar jauna, ir tėvai nenorėjo jos leisti tekėti, tad kaime buvo pasklidusi legenda, kad kažkas iš giminių prišliaužęs pasiklausė jaunųjų pokalbio, vykusio pasislėpus rugiuose. Tėtis sėdėjo ir verkė, kad jai neleidžiama tekėti, o mama glostė jį ir sakė: „Šūdas, Antanėli, neverk, šūdas.“ Tėtis mokėjo rusiškai, buvo tais laikais apsišvietęs žmogus, atsimenu, jau Sibire man besimokant šeštoje klasėje padėdavo spręsti matematikos uždavinius. 1918 m. jis savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Apdovanotas Savanorio medaliu ir I laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu, apie kurį jis taip ir nesužinojo. Įsakymas buvo užsimetęs kažkur kanceliarijoje ir tik neseniai surastas archyvuose. Tėtis mėgo pasakoti apie pirmąjį žygį, kaip jie sulaikė ir nuginklavo plėšikaujančius vokiečių kareivius, kaip bėgo po pirmojo susidūrimo su bolševikais, kalbėjo ir apie Giedraičių mūšį, kur jis su savim tampė kulkosvaidį „Maksimą“. Karo tarnybą baigė vos ne intendantu, nes pasakojo, kad galėdavo iš akies nustatyti kariuomenei perkamų gyvulių svorį. Baigęs tarnybą kaip savanoris gavo dešimt hektarų buvusio Jokimiškio dvaro žemės. Paėmęs paskolą pripirko dar du sklypus (iš viso turėjo dvidešimt devynis hektarus) ir 1924 m. vedęs įsikūrė naujakurių kaime, pavadintame Kudirkų vardu.

Mūsų mama Kazimiera Šakalinskaitė-Pyragienė (1904–1987) iki tol gyveno šalia Sabalėnų esančiame Purvininkų kaime. Turėjo už save vyresnius du brolius ir seserį. Vyriausiasis brolis 1918 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir 1919 m. žuvo mūšyje prie Panevėžio. Antrasis brolis liko gyventi tėviškėje, kur paskui gyveno ir jo dukra Birūta (g. apie 1925). Vyresnioji sesuo ištekėjo už veterinaro iš Pakuonio Kleizos. Mama su tėvu išaugino dvylika vaikų: Antaną (g. 1925), Albiną (g. 1927), Oną (g. 1929), Algirdą (g. 1931), Algimantą (g. 1933), Arvydą (g. 1934), Aldoną (g. 1936), Kazimierą (g. 1938), Vytautą (g. 1942), Joną (g. 1944), Praną (g. 1949), Kęstutį (g. 1952).

 

Pirmieji prisiminimai, vaikystė

 

Mūsų, vaikų, gyvenimas sukosi prie balos, kur mes maudėmės, gaudėme karosus, kur ganėsi žąsys ir buvo girdomi gyvuliai. Ten pat buvo skalaujami skalbiniai, apskritai bala buvo svarbi vieta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Taip buvo vasarą, o žiemą į ledą įšaldydavome kuolą, prie jo pririšdavome kartį, prie jos rogutes, ir tai vadinosi maniežas, kuriuo vaikus įsukdavo tiek, kol jie nenulėkdavo nuo rogių. Vis dėlto žiemą į lauką išeidavome ne taip jau dažnai, daugiau sėdėdavome namuose, nes nelabai kuo turėjome apsirengti tokiai vaikų oravai.

Balos buvo dvi: bala ir balikė. Balikė buvo nedidelė, gili (jos kontūrai dar yra išlikę). Jos vanduo buvo laikomas švariu ir imamas indams plauti, nežinau, kam dar, bet prie jos artintis mums nebuvo leidžiama. Neturėjome šulinio (sako, kažkada buvo bandyta kasti, bet vandens nerasta), todėl maistui gaminti vanduo būdavo nešiojamas apie du šimtus metrų iš kaimynų Sinkevičių. Jie turėjo labai gilų šulinį, iki vandens buvo gal kokie dvidešimt metrų. Žiemą balikė būdavo gerokai išsemiama, ir kartais tarp pirmojo užšalusio ledo ir vėlesnio susidarydavo nemaža tuštuma, į kurią buvo galima įlįsti. Pavasarį per potvynį abi balos susiliedavo, ir vyresnieji bernai iš nukeltų vartų ar kito inventoriaus darydavosi plaustus arba bandydavo plaukioti kubile.

Didžioji bala buvo maždaug tokio pat ilgio, kaip yra išlikusi ir dabar, tik kiek siauresnė, ir, aišku, jos gylis buvo toks, kad vaikai nepriburbuliuotų, tad siekdavo maždaug devynmečiui iki kaklo. Vyresnieji kartais iškapstydavo balos viduryje vadinamąsias gyles, kad galėtų gąsdinti mažesniuosius. Kai mama liepdavo sriubai prigaudyti karosų, vieni sudrumsdavome vandenį, kad karosai nieko nematytų, o kiti traukdavo per balą kašėmis. Pavykdavo neblogai, bent jau būdavo linksma.

Dar iš mažų vaikų darbų prisimenu kiaušinių ieškojimą. Višta, padėjusi kiaušinį, visada pradėdavo garsiai kudakuoti. Išgirdęs tokį garsą, ieškai, iš kur jis pasigirdo. Dažniausiai vištos slėpdavosi kluone tarp šiaudų. Kartais pasisekdavo surasti gūžtą su kokia dešimčia kiaušinių. Kai višta ruošdavosi perėti, ji tapdavo labai karšta. Tokiu atveju, jei nebūdavo planuojami viščiukai, mes ją maudydavome baloje. Rodos, padėdavo.

Galu į balą stovėjo namas, į balą žiūrėjo du jo langai. Po jais buvo darželis, kur augo gėlės ir medelis, rodos, ieva. Apie 1949 m. prie balos kranto kasė durpes, ir buvo iškasta kokių dviejų metrų gylio duobė, joje maudytis nebuvo leidžiama. Už balos, kaip ir dabar, buvo sodas, dar labai jaunas, pamenu, kad dviejų rankų pirštais apkabindavau obelų kamienus, tad savo obuolių mano vaikystės metais dar nelabai turėjome. Vienąkart man šovė mintis visas obelis palaistyti srutomis iš duobės šalia tvarto. Turėjau skardinę, dar, matyt, iš karo inventoriaus, ir projektas buvo sėkmingai įvykdytas. O to karo liekanų visur buvo pilna, pavyzdžiui, vaikams naktį pasiusioti mūsų namuose stovėjo didelė patrankos gilzė. Kaimynui Rukui į kiemą nukrito dalis patrankos sviedinio, iš jo jis pasidarė priekalą. Dar jis sakydavo, vasi (turėjo tokį priežodį), jei toks pataikytų į nugarą, tai gerokai pastūmėtų.

Stovint prie balos veidu į namą kairėje namo pusėje buvo dar vienas sodas, sodintas šiek tiek vėliau už pirmąjį. Jame augo, rodos, ir slyvos, ir dar kažkas. Ten ėjo kelias pro Galickius iki kitų Pyragų, mūsų dėdės sodybos, juo eidavome į mokyklą, ir šiaip ta pusė buvo daugiausia išvaikščiota. Dar toliau į kairę, už kokių šimto metrų nuo balikės, buvo nedidelis revukas, kuriuo pavasarį nuo laukų nubėgdavo vanduo, ir mes eidavome žiūrėti į toje vietoje susidarantį krioklį. Ten augo dvi vyšnios, ir tą vietą mes vadinome Vyšnikėmis. Netoli nuo tos vietos, kur matydavome krioklį, dar buvo toks kupsčiukas, kur vėlyvą pavasarį rasdavome pirmąsias žemuoges. Kartais su suaugusiaisiais eidavome iki šiliuko – taip vadinome kokių pusės kilometro pločio ir dešimties kilometrų ilgio maždaug už kilometro esantį miškelį – žemuogiauti. Tarp mažiukų vykdavo konkursas, kas mamai parneš gražiausią smilgą, privarstytą žemuogių. Dabar kai pagalvoji, tai tiesiog angeliukai buvome.

Į dešinę nuo namo buvo kiemas, kur vyko visa ūkinė veikla. Iš dešinės kiemas rėmėsi į kluoną, kur buvo sukraunamas šienas, ten buvo kuliami javai, stovėjo vežimai. Pamenu, mes su Kaziu ten bandėme parašiutus: prisirišę paklodes šokinėjom nuo balkių į šieną ir vis sakydavome, kad tikrai parašiutas sulaiko. Žiūrint tiesiai, kitoje kiemo pusėje stovėjo tvartas. Jis buvo neseniai pastatytas iš rąstų, bet dar neturėjo stogo, tad viršuje buvo sukurta kažkokia kepurė. Ten gyveno gyvuliai. Už tvarto stovėjo tualetas, vadinamas šikinyku, aukštai pakeltas, ir visa duobė puikiai matėsi iš lauko. Kai duobė prisipildydavo, ji būdavo užmetama žemėmis, o tualetas perkeliamas į naują vietą. Istorijos, kaip žmonės netyčia įklimpsta į tokią paslėptą duobę, buvo mėgstamas kaimo folkloras. Kieme, netoli tvarto, prie būdos buvo pririštas šuo Margis. Jis buvo gana piktas, daug lodavo, ir pagal jo elgesį buvo galima suprasti, kada ateina stribai. Pamatęs žmogų su šautuvu, įlįsdavo į būdą ir jau lodavo iš ten. Gal į jį buvo šauta. Pamenu, kaip vienąkart nešiau jam ėsti, ir pakeliui mane užpuolė žąsinas. Nuo jo traukiuos ir spardau jam į snapą, o tas šnypščia ir eina į mane. Baigėsi gėdingai: užkliuvo koja, pargriuvau ir ėdalą išsipyliau ant savęs, o žąsinas užplasnojo ant manęs. Kai išvežė kaimynus Galickius, pas mus prisiplakė du jų šunys – mažas Boksas ir didesnis Maušius. Jie būdavo nepririšti, ir viskas būdavo ramu, kol kas nors nuo grandinės nepaleisdavo Margio. Tada kildavo didelės peštynės, turbūt Margiui buvo pavydu, kad jie laksto nepririšti.

Į kitą balos galą nuo kaimyno Ruko pusės kaip ir įtekėjo nedidelis griovelis, kurį mes vadinom grebe. Ši grebė tęsėsi gal porą dešimčių metrų. Pavasarį tikriausiai ja į balą subėgdavo vanduo. Jos krantuose buvo molinė, kur lipdymui prisikasdavome molio, vasaros virtuvė, kiek toliau stovėjo vištidė, kur mane vienąkart buvo užpuolęs gaidys. Kažkodėl tie stambesnieji paukščiai nejautė jokios pagarbos vaikams. Toliau, pro kluoną, ėjo kelias iki Ruko, o paskui suko dešinėn į vieškelį.

Kol buvome maži, ten buvo visas mūsų pasaulis. Iki kokių ketverių metų visi, ir berniukai, ir mergaitės, vaikščiojom su suknelėm. Turbūt dėl to, kad jas paprasčiau buvo pasiūti. Gal ir tą mažai kas prisimena, bet kai jau gaudavom kelnes, tai buvo lyg ir vyriškumo pripažinimas.

Mūsų namas buvo nedidelis, gal perpus mažesnis, lyginant su dėdės Pyrago namu. Iškart įėjus buvo lyg ir virtuvė ar prieškambaris su moline asla ir duonkepiu pečium. Iš kitos to pečiaus pusės buvo krosnis su virykla, kur visą laiką kas nors virė – arba mums, arba gyvuliams. Kai man buvo kokie penkeri metai, o gal ir mažiau, visa koja buvau prilipęs prie tos viryklos durelių. To įvykio žymę turiu lig šiol. Prie viryklos buvo primūrytas šiltas gultas, rodos, vadintas sienike, ant kurio buvo galima miegoti. Į šį kambariuką pakliūdavom praeidami tarp pečiaus ir sienos. Ten kažkurie žiemą miegodavo. Vasarą vyresnieji miegodavo kluone. Einant nuo pečiaus į kairę buvo durys į geriausią kambarį – seklyčią. Ją perėjus buvo durys į dar vieną kambarį, kur stovėjo tėvų lova ir audimo staklės. Tame kambaryje mes savo reikmėms nuo sienos nulupinėjome vadinamąsias kauzikes, laidų tvirtinimus – matyt, kažkada, greičiausiai prie vokiečių, ten buvo įvesta elektra. Neatsimenu, ar kas miegojo seklyčioje. Į namą įeidavom per sukaltą lentų priemenę, kurios gale buvo sandėliukas, ir ten stovėjo dėžė su grūdais. Sesuo Aldona neseniai pasigyrė, kad į tuos grūdus šokinėdavo nuo aukšto. Galėjo ir anksčiau prisipažinti. Dar, atsimenu, ant aukšto prie langelio buvo karvelidė, bet karvelių nebuvo.

Visi pasisėdėjimai vykdavo seklyčioje. Ten prie lubų buvo pritvirtinta stora spyruoklė, ant kurios suposi pakabinta pintinė (vygė) kūdikiui. Paskutinis ten buvo sūpuojamas Pranas. Apšviesti kambariui vakarais buvo uždegamos žibalinės lempos. Paskutiniu metu buvo atsiradusi karbidinė, skleidžianti mėlyną šviesą. Jei reikėdavo nueiti į kitą kambarį, tai užsidegdavome balanas. Moterys vakarais verpdavo vilnas, vaikams kai kada tekdavo jas kedenti arba iš tolkų vynioti siūlus.

Vienas svarbiausių jau paaugusių vaikų darbų buvo karvių ganymas. Pagrindinis reikalavimas buvo, kad gyvuliai nenužabaliotų į kaimynų (ir ne tik kaimynų) javus arba daržus. Tai buvo tikras gyvenimas su nuotykiais, pramogomis ir bėdomis. Aš ganiau kartu su vyresniuoju broliu Kaziu, tad visa atsakomybė, jei kas nutikdavo, tekdavo jam. Iš blogesnių prisiminimų – tai, kad anksti keldavo, o iš blogiausių – kad reikėdavo basam per ražieną vytis karvę. Nupjauti rugių stagarai vis taikydavosi lįsti tarp pirštų, nes vasarą lakstydavome tik basi. Rudenį arba pavasarį nešiodavome klumpes, bet ši avalynė gera tik tada, kai lauke purvas, tada jas palikdavome prie durų. O šiaip jos vaikščioti nepatogios, ir pavasarį visi labai laukdavom, kada leis bėgioti basiems. Kažkoks ir požymis apie tai buvo – ar kai gegutę išgirsi, ar kai vyturys parskrenda.

Per didelį karštį karves labai puldavo zyliai (literatūriškai sakant, turbūt gyliai). Kartais neapsikentusios jos imdavo zylioti – pakelia uodegą ir lekia, į nieką nežiūrėdamos. Tada turėdavome teisę jas parvaryti į tvartą, ir tai mums būdavo savotiška amnestija. Kartais sugudraudavome – pagauni zylį ir įkiši karvei į ausį. O kai viena karvė suzylioja, tai paskui ją ir kitos. Aišku, kad nesudegtum, reikėjo žiūrėti, kad sąlygos būtų panašios į tokias, kai karvės natūraliai zyliodavo. Ganydami karves susigalvodavome visokių pramogų. Tada dar rasdavom daug nuo karo likusių šovinių, tad ištraukę paraką nemaža ko prisigalvodavome. Pievoje, pilnoje vandens duobėje, gulėjo didžiulis patrankos sviedinys. Jis, matyt, buvo neaptiktas, kai artimiausi kaimynai po karo laukuose surinko panašius daiktus ir, sudėję į krūvą, padegė. Sprogimas, sako, buvo toks, kad netoliese nuo bakūžės nukėlė stogą. Tai buvo, rodos, Golekų sklype, ir ten matėsi didelės duobės.

Ką daryti su tuo baisuokliu, nesugalvojome, nors tarp vaikų specialistų ardyti sprogmenis užteko, ir dažnai tai baigdavosi blogai. Vėliau, sako, jį išsivežė kažkokia tarnyba. Galickynėje (Galickiai buvo išvežti 1948 m.) buvome suradę pistoletą, paslėpėme jį po velėna už kluono. Ten jis ir liko. Iš nekaltų užsiėmimų įdomiausias buvo kopinėti laukinių bičių medų. Tais laikais laukinių bičių buvo visokių ir visur. Gyveno jos ir urvuose, ir senos žolės gūžtose, ir šiaudiniuose stoguose – kur tik jos nesusikraudavo namų. Gera bičių savybė buvo ta, kad įgeldamos jos nepalikdavo geluonies kaip naminės, todėl jei ir įgeldavo, tai ne taip skausmingai. Reikėdavo surasti korį, o tada per šiaudukus iščiulpdavome medų. Rodos, jis buvo skanesnis nei naminių bičių.

Vienu metu buvome sugalvoję tokią pramogą. Šalia mūsų pievos ėjo vieškelis, ir juo kartais pravažiuodavo vežimai. Pamatę atvažiuojantį vežimą, išbėgdavome į kelią ir sukeldavome dulkių audrą. Paskui pasislėpdavome krūmuose ir žiūrėdavom, kas bus. Vieną kartą, pamatę važiuojantį dviratininką, kaip visada, pridūmijom ir pasislėpėm. Pasirodo, važiavo kunigas. Jis sustojo, surado mus ir… davė saldainių. Po to daugiau taip nebedarėm.

Mums su Kaziu didelių bėdų dėl karvių pabėgimo kažkaip nekildavo. Pagarsėjęs šioje srityje, pagal pasakojimus, buvo kiek anksčiau už mus ganęs Arvydas. Jis buvo didelis miegalius ir dažnai pievoje užmigdavo. Vyresnieji, aptikę jį miegantį, dažnai sugalvodavo gana abejotinų juokelių. Pavyzdžiui, pasakojo, kad kartą pririšo prie jo šunį ir parodė katę. Įsivaizduoju, ką reiškia pabusti tokiu būdu. Dar pasakoja, kad vienąkart jam užmigus karvės įlindo į kaimyno daržą. Tas jas suvarė į savo kiemą ir uždarė. Pabudęs Arvydas eina prašyti, kad grąžintų gyvulius. Kaimynas sako: gerai, bet už kiekvieną turi sukalbėti poterius. Toliau jau buvo liaudies kūryba, kaip jis tuos poterius kalbėjo, pavyzdžiui: „Tėve mūsų, kuris esi… o telyčią irgi atiduosit? Sveika Marija, malonės pilnoji, o, va, bulius jau per tvorą lipa…“ Gal jis užmigdavo užtat, kad būdavo vienas, o mes visada ganėme dviese? Nors jau vėliau augo panašus „fenomenas“ – Jonas. Pamenu, Sibire, kai mes visi vakare kažką veikdavome, jis užmigdavo ant suolo. Mes, prieš vesdami jį į lovą, irgi mėgdavome pajuokauti. Pavyzdžiui, išvedi jį į kambario vidurį ir pastatai. Jis stovėdamas miega, tik galva knapsi į visas puses.

Kokie buvo mėgstamiausi vaikų žaidimai? Pirmiausia, jeigu susirinkdavo kompanija, – tai kvadratai. Tą žaidimą mėgdavo ir suaugusieji, kartais vykdavo tikros batalijos. Antroje vietoje buvo vadinamoji puliandra, dabar jau užmiršta. Tai žaidimas, žaidžiamas su dviem lazdomis, ilga ir trumpa. Užtekdavo dviejų trijų žmonių. Dar žaisdavome karą, tada dažniausiai inscenizuodavome kokius nors neseniai įvykusius susirėmimus, apie kuriuos buvo kalbama. Man nepatikdavo, kad vyresnieji būdavo partizanais, o mums, mažesniems, tekdavo būti stribais. Dar varinėdavome keliuku rinkę nuo pečiaus, žaisdavome slėpynes (skiniuką), pasidarydavome nagines, aišku, kuo aukštesnes.

Pradinė mokykla buvo Mickų sodyboje, iki kurios buvo apie du kilometrai. Man mokykla tapo atskira istorija, prie kurios verta šiek tiek apsistoti. Pradėjau ją lankyti 1947 m., būdamas penkerių metų, nes mokėjau gerai skaityti ir lietuviškai, ir rusiškai (aišku, nieko nesuprasdamas). Tėvai mano sugebėjimus rodydavo svečiams. Skaitydavau iš kokios knygos, o tie aikčiodavo. Pirmoji mokytoja buvo Janina Mykolaitytė, vėliau ji buvo susieta su partizanais ir mano brolių bei pusbrolių byla. Visos keturios klasės vienu metu mokėsi vienoje patalpoje. Kadangi buvau gerai paruoštas, tai už kokio mėnesio ar dviejų mane perkėlė į antrą klasę (tada vadino skyriumi). Tuomet su manimi, tik aukštesnėse klasėse, iš mūsiškių mokėsi Kazys ir Aldona, iš pusbrolių Pyragų tikrai buvo pusseserė Janė ir galbūt Veronika. Kiek prisimenu, antrą klasę užbaigiau sėkmingai ir 1948 m. turėjau pradėti trečią, bet… Tėtis, pasitaręs su mokytoja, nusprendė, kad per anksti tokiam mažam taip šuoliuoti, ir pakartotinai mane paliko antroje klasėje, matyt, kad truputį subręsčiau. Va, tada ir prasidėjo. Buvau paliktas antroje klasėje ir 1949, ir 1950 m. Atsimenu, niekaip negalėjau išmokti daugybos lentelės. 1951 m. jau pradėjau eiti į trečią klasę, bet tada mus išvežė į Sibirą. 1950 m. vietoj J. Mykolaitytės, kuri dėl partizanų bylos turėjo išvykti, buvo atsiųstas kažkoks nuobodus senis. Kazys, Aldona ir Arvydas jau mokėsi aukštesnėse klasėse Išlauže. Bet mano vargai antroje klasėje tuo dar nesibaigė. Sibire, praleidus vienus metus, teko vėl pradėti nuo antros klasės, bet jau rusiškoje mokykloje.