Priešlaikinė patriotinė Vėtra, arba Dešinioji tapatybės politika

Stebėdamas vidurvasario kovas dėl nukabintų lentų „herojams“, ilgai galvojau, ką gi man primena visas tas šaršalas, kuris užsikūrė tuomet, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus įsakymu Vilniuje naktį, demonstruojant stulbinamą politinę drąsą ir ryžtą, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nukabinta atminimo lenta generolui Vėtrai.

Dramos epicentre – lietuvių tauta ir jos garbė. Tik šįkart repertuare ne tautinio pasididžiavimo, o įžeisto tautinio ego demonstravimas, mat, tvirtu dramos veikėjų įsitikinimu, dergiamas geras tautos „herojų“ vardas ir šventas jų atminimas. Trūko tik sniego, deglų ir kaukėmis užmaskuotų jaunuolių veidų, o visa kita – beveik kaip per kasmetines vasario ir kovo mėnesių „patriotinių jėgų“ organizuojamas eitynes. „Čia vis dar Lietuva ar Šiaurės Jeruzalė?“ – klausė vienas mitinge Vėtrai apginti šmėžavęs plakatas. Na, Šiaurės Jeruzalę padėjom sunaikinti II pasaulinio karo metais, bet, dėkui Dievui, čia vis dar Šiaurės Atėnai.

Lietuvių Lietuva mitingo dalyviams ir visiems prijaučiantiems greičiausiai yra prioritetinis reikalas. Tad ir mintis, kad Jonas Noreika savo parašu pasmerkė ne vieną tūkstantį lietuvių (žydų kilmės), jiems veikiausiai skamba panašiai absurdiškai kaip ir teiginys, kad cepelinai nėra išskirtinis lietuviškas patiekalas. Lietuva – lietuviams, o jų herojų liesti nevalia. Juk lietuviai iš principo geri žmonės. O jei koks nors lietuvis padarė ką nors nedoro, tai tokiu atveju toks lietuvis jau yra arba ne lietuvis, arba jis paprasčiausiai yra narsus kovotojas su užsienio okupantais kovoje už tautos išlikimą ir laisvę.

Tokie į(si)tikinimai – ilgo proceso pasekmė: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios „patriotinės“ eitynės, nuolatiniai dokumentiniai ir vaidybiniai filmai apie dainuojančias revoliucijas, Televizijos bokšto gynybą, Baltijos kelią, Emiliją iš Laisvės alėjos, laisvės kainą ar buvimą tarp pilkų debesų mums kasmet konstruoja per amžius niekam niekaip neprasikaltusios ir tik tyliai, ramiai prie pakelės kryžiaus stovėjusios ir nieko niekad neužkliudžiusios vienišos ir laisvę mylinčios tautos mitą. Toks pasakojimas išlaisvina, tačiau ne tam, kad galėtume mąstyti, kalbėti(s) ir veikti, o tik tam, kad atsiribotume nuo šalimais gyvenančių kitų ir nuo atsakomybės už mūsų jiems padarytas skriaudas ir nusikaltimus. Tautiškai susipratusių asmenų mitingas prieš Vėtros ir Kazio Škirpos niekinimą iš tiesų ir buvo mitingas už pačių mitingo dalyvių laisvę nuo visų tų, kurie mitinguotojams primena tai, kas nepatogu.

Esant panašioms situacijoms, dažnai girdime nuosaikių dešiniųjų ir centristų raginimus „nedaryti skubotų sprendimų“, „matyti platesnį vaizdą“, „pirmiausia gerai išdiskutuoti“ problemą ar kaip nors kitaip sustoti ir laikinai suskliausti problemą. Tokius raginimus gal ir būtų galima svarstyti, jei ir pačių diskutuojamų atminimo ženklų herojais paskelbtiems antisemitams ir nacių talkininkams viešas buvimas būtų suspenduotas, pavyzdžiui, juos kaip nors apdengiant ar užmaskuojant tol, kol vyktų ta taip trokštama diskusija. Priešingu atveju diskusija, kai, ginčijantis dėl to, ar objektas X turi kaboti ar ne, tas objektas kuo ramiausiai kabo ir toliau konstruoja minėtą herojiškos tautos mitą, yra pasmerkta būti ne visai nuoširdi. O ir apskritai tokios diskusijos, į kurias esame kviečiami, primena vienoje patalpoje susėdusių žmonių, kurių kiekvienas mūvi maždaug kelis dešimtmečius neplautom kojinėm, samprotavimus, kodėl kambaryje smirda: gal čia atmosferos slėgis kaltas (konspiracinė teorija), gal vėjas iš gretimo kaimo atneša smarvę (išorės priešas), o gal kas iš kolegų pabezdėjo (priešas šiapus vartų). Kitaip tariant, tokie kvietimai tik atitraukia dėmesį nuo būtinų priimti sprendimų.

O kaip kiti šių dėl Šimašiaus intervencijos pirma laiko suorganizuotų patriotinių renginių dalyviai?

Didelis triukšmas dėl nukabintos lentos kilo liepos 27 d. rytą. Kazio Škirpos alėjos pavadinimas pakeistas dar prieš kelias dienas. Na, o liepos 29 d. dėl lentos kilusią vėtrą turėjo gesinti liberalų šiuo metu dominuojamos Vilniaus miesto savivaldybės feisbuko paskyroje paskelbta žinia apie civilinės saugos pratybas: „Savanori, mums reikia tavęs! Gedimino legionas esi Tu – prisidėk prie Vilniaus miesto ir dalyvauk antrose mūsų rengiamose civilinėse saugos #pratybose. Šį kartą ieškome tų, kurie nori atlikti „evakuojamų žmonių“ vaidmenį Astravo AE „avarijos“ metu.“ Tačiau kas vyko iki šių visai tautai „svarbių“ dalykų ir kas Vėtros ir Škirpos skandalo metu galėjo pasimesti ir pasimiršti? Gal dar prieš liepos 27 d. viešojoje erdvėje prasidėjusi ir nemažai dėmesio sulaukusi diskusija apie Vilniaus stoties gentrifikaciją ir savivaldybės remiamų verslininkų kovą su neišsimiegančiais dėl jų verslo ir kaži kodėl „į dialogą nelinkusiais“ senaisiais Vilniaus stoties rajono gyventojais?

Toliau, dešinėje politinio spektro pusėje, – „žmonių partija“ pasivadinusių konservatorių politinė „Nepaprastos daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijos“ interpretacija su lapsus linguae apie „žydelką“. Lyg ir nieko naujo, tad ties tuo ir neapsistokim.

Na, o pačioje tolimiausioje lietuviškojo politinio spektro dešinėje randame savotiškus neospaliukus – jau gerus kelis dešimtmečius didelio sukrėtimo akivaizdoje gyvenančio vieno tokio TSPMI filosofo, prapylusio pirmą Sąjūdį ir dabar manančio, kad antrą kartą galėtų pasisekti geriau, jaunuosius sekėjus, kurie be atvangos pamokslauja apie naujos ir šįkart tikrai krikščioniškoms ir tautiškoms vertybėms atstovaujančios partijos neišvengiamą susikūrimą ir su jos pasirodymu veikiausiai ateisiančią „istorijos pabaigą“, kai jau niekas nedrįs tyčiotis iš lietuvių tautos ir tradicinių vertybių. Žinoma, dalykai patys nepasidarys, ir lakstymas po mitingus antisemitams apginti yra didelio darbo tautos labui dalis. Vienas tokių darbininkų po mitingo feisbuke džiaugėsi: „Mitinge reikalauta atminimo ženklų grąžinimo ir antisemitizmą visuomenėje sukursčiusio [sic!] mero atsistatydinimo. Tiesa, Leonas Kerosierius priminė, kad partizanai problemas sprendė paprasčiau nei mes dabar sprendžiame – pliumpt ir viskas :O Kadangi yra nesupratusių, tai paaiškinu, kad ne, nereikia spręsti problemų ‘pliumpt ir viskas’ būdu. Bet šiaip, jeigu rimtai, tai būta geros nuotaikos, daug jaunų žmonių ir net per gausios kalbos nelabai prailgo.“ Primena seną anekdotą: „Pažiūrėkit, koks draugiškas ir švelnus dėdė Stalinas. Sėdi va ant kelių mergaitė ir nieko. O galėtų užmušti.“

Kita vertus, prastas dešiniųjų humoro jausmas nestebina. Stebina kas kita. Prieš kelerius metus liejosi dešiniųjų raudos, kad Lietuvoje neturime normalios kairiosios partijos, kad po II pasaulinio karo Europos ir viso pasaulio kairieji nustojo atstovauti darbininkų interesams ir užsiėmė „visokių mažumų“ teisių gynyba – suprask, klasinę politiką išmainė į tapatybės politiką, t. y., užuot susitelkę tik į kovą už darbo klasės interesus, šią kovą drįso išplėsti ir prieš išnaudojimą lyties, rasės ir tautybės pagrindu. Socialdemokratinių partijų silpnėjimas daugelyje Europos šalių buvo aiškinamas kaip dėsninga tokio posūkio tapatybės politikos link išdava.

Tačiau ar šis nevalingas susijaudinimas dėl Škirpos ir Vėtros (ką ir kalbėti apie nuolatinį nepakankamo partizanų atminimo įamžinimo temos kultivavimą ir kryžiaus žygius prie raidę W) nesuteikia pakankamai pagrindo kalbėti apie tai, kad patys Lietuvos dešinieji yra išvarę tokią gilią tapatybės politikos vagą, jog vargu ar iš jos dar ką nors mato aplink. Žinoma, šita tapatybės politika pirmiausia rūpinasi daugumos tapatybe ir neturi nieko bendra su feminizmu, atstovavimu tautinių mažumų ar LGBT bendruomenei priklausančių asmenų teisėms. Tai daugumos tapatybės politika, mažumoms numatanti teisę visuomenėje žinoti savo vietą.

Tačiau kokia energinga ir kokia neproduktyvi yra ši politika! Kiek rašalo jau išlieta propagandai apie tautą sunaikinti trokštančias karingas feministes, liberalmarksistus, genderistus, veganus ir kitas ne baltiškos kilmės mitines būtybes. Ar tiek pat jėgų visi šie šiapus ir anapus konservatorių partijos esantys tradicinių vertybių, moralės ir tautos garbės sergėtojai kitados skyrė, sakykim, Darbo kodekso stabdymui, kovai su viešųjų paslaugų prieinamumą šalyje mažinančia šaponomika, Astravo elektrinės statybų stabdymui ar paramai mokytojams jų streiko metu. Ne. Lengviau užsiimti kalbėjimu, reikalauti „nuimti balvonus“, o vėliau, jų nebelikus, persimesti ant Cvirkos, na ir žanro klasika – internetuose savo gerbėjams rašyti paklodes apie tai, kodėl rinkimuose nebuvo įmanoma sudaryti vieno fronto su Juozaičiu, ar milijonąjį  kartą svarstyti, kiek kartų gali atgimti tauta. Šitą… o kaip ten su milijoniniais „Maximos“ pelnais ir legionais vargą vargstančių kasinink(i)ų? O gal kapitalistas darbininkui tautietis, tad viskas atitinka tradicinę tvarką?

Pabaigoje – šiek tiek pozityvo. Jei jau kam nors be galo rūpi tauta ir tam tikri jos atributai, tai ar yra koks nors būdas būti geresniu nacionalistu už šiandienos Lietuvos dešiniuosius? Galbūt. Jeigu kas nors nerimauja dėl lietuvių kalbos išlikimo ir prestižo, tai ar, užuot kovojus prieš raidę W, nebūtų prasmingiau kovoti už didesnį kokybiškos filosofinio arba grožinio pobūdžio užsienio literatūros vertimo į lietuvių kalbą finansavimą? Ar tokie vertimai, praplėsdami to, kas gali būti išreikšta lietuvių kalba, ribas, nestiprintų lietuvių kalbos daug labiau nei vien lietuvių kalbos formos, šiuo atveju – jos raidyno, pilėniška gynyba?

Ar tautiniais herojais negalėtume paskelbti ko nors, kas nenuteikinėjo vienų lietuvių prieš kitus, ko nors, kas, kaip mėgsta pabrėžti uolūs tautinės savigarbos sergėtojai, „be galo sudėtingomis to meto aplinkybėmis“ būtų gynęs ir rūpinęsis visais Lietuvos piliečiais, kad ir kokios jie tautybės? Argi valstybės garbė, jei jau kam nors toks dalykas tikrai nuoširdžiai rūpi, gali slypėti kur nors kitur, o ne tokiame jos narių elgesyje?

Tačiau jei dešiniesiems lygiai vienodai rūpėtų ne tik jų tautiečių, bet ir jų piliečių problemos ir godos ir jei jie užsiimtų ne tik, sakykim, tautiniu formalizmu ar daugumos tapatybės politika, tuomet vargu ar vis dar galėtume juos vadinti dešiniaisiais.