Nespauskite klavišų „Alt“+F4
Nuo rugpjūčio 9 iki rugsėjo 7 dienos Klaipėdos pilies muziejaus Šiaurinėje kurtinoje ir Karlo poternoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius lankytojams pristato parodą „Faktas-forma“, kuri yra to paties pavadinimo tarptautinio formos meno festivalio dalis. Nors šiemet rengiamas pirmą kartą, projektas tęsia daugiametę respublikinių mažosios plastikos parodų Klaipėdoje tradiciją.
Klaipėdos pilies muziejaus Šiaurinės kurtinos pirmo aukšto fojė parodos kuratorių buvo paversta skulptūrų taku. Jame – Arvydo Ališankos skulptūra iš bronzos ir granito „Knygnešys“, kurios plastinis paradoksas tas, kad simbolinė knygnešio skulptūra konstruojama iš slaptai gabenamų knygų. Kūrinio pozicija skulptūrų take tarsi kuria naratyvą, kuriame knygnešys knygas neša į lietuviškų sodybų formas atkartojančių darbų pusę (apie juos šiek tiek vėliau). Mindaugo Šnipo impregnuotos medienos objektas „Koja“ tęsia ėjimo, aktyvumo temą, o Kęstučio Musteikio objektai „Sielos“, pasak autoriaus, iliustruoja tikėjimą, kad mirus siela palieka kūną ir iškeliauja per stuburą ir viršugalvį, nes ji – nemirtinga. Algirdo Boso skulptūrinis objektas iš raudonmedžio ir metalo „Forma pajūryje“ akcentuoja marinistinį Klaipėdos krašto aspektą. Bene labiausiai parodos temą stengiasi atliepti konceptuali Danutės Garlavičienės akmens masės, oksidų ir angobo objektų instaliacija „Sferos deFORMAcijos faktas-10“. Menininkė bando atsakyti į klausimą, kaip keičiasi objekto forma (sfera) veikiama aukštos temperatūros. Dešimt objektų, veikiami aukštos temperatūros, gali ir nepasiduoti – deformacija neįvyks, užtat objekto valia nebus palaužta, tobula sferos forma įveiks destruktyvią jėgą. Kas mes, kad laužytume objekto autonomiją? Skulptūrų taką užbaigia Aušros Jasiukevičiūtės „Karmazinų kraštovaizdis“ – tai instaliacija iš keturių anagamos krosnyje išdegtų piliakalnių, žemių, samanų ir veidrodinio Dūkštos upelio. Pasak autorės, kūrinyje užfiksuotas siekis perprasti tai, kas yra čia, po kojomis, ir kas dabarčiai suteikia išgyvenimo galią, kas iš praeities teka į ateitį.
Net keli parodos eksponatai, matyt, yra sukurti prieš kelerius metus minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Norisi tikėti, kad menininkai ne tik reaguoja į tam tikras strategiškai naudingas datas, bet ir iš tikrųjų nuoširdžiai atliepia mūsų kultūros istorijos monumentaliąsias
Daumantas Kučas. Lietuvininko sodyba. 2013.
Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka
temas ir renkasi jas interpretuoti nepamindami savo vidinių nuostatų. Tik stebina, kad skulptorius Kęstutis Dovydaitis, nusprendęs kūrinį dedikuoti Donelaičiui, nepasivargino pasidomėti, jog tikrasis Donelaičio kūrinio pavadinimas visai ne „Metų laikai“, o tiesiog „Metai“. Toks keistas Donelaičio ir Vivaldi suplakimas į vieną kūrinį parodo atsainų požiūrį į kito menininko palikimą. Kaži kaip Didžiojoje Britanijoje būtų sutiktas Šekspyrui dedikuojamas kūrinys, pavadintas „Romeo ir Džuliana“, „Makdakas“ ar „Karalius Latras“? Tačiau tenka pripažinti, kad dėl šio liapsuso kūrinys nepraranda meninės vertės ir parodos ekspozicijoje atrodo įspūdingai ir paveikiai (reikėtų paminėti, kad tai yra kinetinė skulptūra, kuri sukasi prijungta prie elektros, matyt, turėdama priminti metų laikų ciklišką kaitą). Šiek tiek kitaip atrodo skulptoriaus Daumanto Kučo darbai Donelaičio tema – bronziniai „Lietuvininko sodyba“ ir „Metai“ (!) bei keraminis „Kaminskienės kluonas“. Visi trys objektai kalba apie namus, saugumą, tapatybę, formas, kurios net ir nebeegzistuodamos dar veikia pasaulį.
Trobos, pirkios formą kaip būdą kalbėti apie nepraeinančias vertybes naudoja ir keramikė Daiva Ložytė šamoto ir angobo kūrinyje „Palikimas III“, kuris eksponuojamas Pilies muziejaus Karlo poternos erdvėse, šalia unikalių istorinių eksponatų. Autorė teigia, kad ją įkvėpę nuolat gamtos ir žmogaus paliekami ženklai, kurių poveikis vėliau virstąs kokia nors konkrečia forma – faktu, kuris cikliškai vėl paliekamas kitai kartai ir jos interpretacijoms. Apie atminties perdavimą mąsto ir Saulius Milašius: jo medinis „Žirgelis“ – tai archeologinio radinio (vieno iš pirmųjų skulptūrinių žirgo atvaizdų Lietuvoje) įkvėptas kūrinys, savotiška istorijos ir meno sintezė, fakto ir formos bendrystė. Iš juodojo laivų ąžuolo, nerūdijančio plieno ir melchioro sukurtos trys Aurimo Anuso „Krivūlės“ irgi atrodo tarsi autentiški archeologiniai radiniai. Ant jų išraižyti pagoniški užkalbėjimai mena baltiškosios religijos laikus. Menininkui svarbi istorinė atmintis, jam rūpi, ką išsaugojome ir ką praradome, žmonių praeitis ir ateitis. Šios simbolinės lazdos, naudotos žmonėms į bendruomenės sueigą kviesti, praeities valdžios ženklas, eksponuojamos Klaipėdos mero regalijų nišoje, tarsi ironiškai įvertina mūsų įsišaknijusį poreikį nuolatos būti valdomiems stiprios rankos arba „stiprios lazdos“ – per tūkstantį metų nesugalvota alternatyva vieno, dažnai netobulo ir galinčio klysti žmogaus pastatymui į lyderio poziciją, kuri neretai sugadina, išpuikina, „iškreivina“ žmogų kaip kreivą krivūlės lazdą. Asmeninį santykį su istorija deginto medžio instaliacija „Neparašyti laiškai“ kontempliuoja Jurga Užkurnytė. Pasak autorės, ją įkvėpė eilėraščių rinkinys „Neparašyti laiškai“, Mykolo Vilties pseudonimu išleistas JAV 1966 metais. Ši skulptūrinė instaliacija skirta prisiminti / priminti beatodairišką Lietuvos partizanų kovą. Degintas medis čia yra aliuzija į susprogdintą bunkerį ir koplytėles, likusias be savo šventųjų.
Romualdo Inčirausko skulptūriniai aliuminio ir bronzos objektai „Trojos arklys“, „Skeptras I“ ir „Skeptras II“ yra iš menininko projekto „Civilizacijos – I“, kuriame menine kalba ir artefaktais interpretuojama civilizacijų kilimo ir nykimo problema. Nykimo temą tęsia metalo menininkės Remigijos Vaitkutės kūrinys „Pelenų diena“, kuriame vaizduojami iš ketaus išlieti kaulai pelenų krūvelėje, įkomponuoti į vieną iš nišų ir eksponuojami su ištrauka iš amerikiečių poeto T. S. Elioto eilėraščio „Pelenų trečiadienis“: „Kadangi nėr vilties sugrįžti vėl, / Kadangi nėr vilties, / Kadangi vėl sugrįžti negaliu, / Nei trokšt kitų gabumo, išminties, / Daugiau aš nebesieksiu tų daiktų / (Kaip senas aras nebeties sparnų), / Kodėl turiu, / Jei jėgos įprastai valdyti dings, liūdėt?“ Tai puikiai iliustruoja posakį memento mori – visi praeities didžiūnų turtai ir galybė galiausiai virsta pelenų krūvelėmis arba, geriausiu atveju, muziejų eksponatais. Katalikų tradicijoje Pelenų diena – tai gavėnios pradžia, pažymėta ypatingos atgailos dvasia, kai išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti ir sugrįžti pas Dievą. Sugrįžimas neįmanomas apsikrovus daiktais, ordinais, medaliais, antpečiais. Šiame kintančiame pasaulyje vienintelis stabilus dalykas yra užtikrintumas, kad viskas kada nors baigsis ir visiems išauš paskutinė diena arba „pelenų diena“, bet dėl to neverta graudintis, nes „mirtis sulygina Aleksandrą Makedonietį su jo armijos žirgų prižiūrėtoju“.
Pavykusi ekspozicija gali apgauti, kad viskas jos organizatoriams ėjosi tarsi sviestu patepta, bet pakalbinus kuratorių komandą pasitvirtino nuojautos, kad menininkai kiek tuštokose ir neužbaigtose muziejaus erdvėse, kurioms labai trūksta lavinančių traukos objektų ir net tokių elementarių dalykų kaip nuorodos anglų kalba turistams, vis dėlto nebuvo sutikti labai šiltai. Pasirodo, išryškėjo institucinio nesusikalbėjimo elementai, tokie kaip, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kad būtų nuvalyti stiklai, po kuriais eksponuojami menininkų kūriniai, arba pasirūpinta jų geresniu apšvietimu. Parodos atidarymo vakarą teko išgirsti, jog daugelis techninių parodos rengimo kliūčių kilo dėl to, kad nemažai muziejaus darbuotojų tuo metu atostogavo, bet tai tikrai neturėtų būti tokios didelės (47 darbuotojai) biudžetinės įstaigos pasiteisinimas. Ką ir kalbėti apie tai, kad parodos atidarymui ir tą pačią dieną vykusiam forumui „Atminties kultūra“ ji sugebėjo parūpinti tik vieną mikrofoną ir tą patį beveik neveikiantį. Veikiau tai organizacijos sustabarėjimo (vadovybė nesikeičia ilgus metus – dabartinis direktorius dirba nuo 1992 metų) vaisius. Iš dalies tai jau istorija. Mūsų istorija, kad ir kokia nemaloni prisiminti ji kartais būtų. Istorinis faktas, kurio ne tik forma, bet ir turinys turėtų būti keičiami, tobulinami. O menininkai kuria, priima ne visada palankias sąlygas kaip iššūkius ir ieško naujų išraiškos formų. Na ką gi, c’est la vie! O dabar jau galite spausti „Alt“+F4.
