Mažų daiktų dievai

Mūsų kasdienybė susideda iš nesuskaičiuojamos daugybės daiktų, gyvenimą dažnai baigiančių šiukšlynuose, dar kartais atliekų perdirbimo gamyklose. Daiktų istorijos domina įvairių sričių tyrinėtojus – antropologus, istorikus, etnologus, psichologus, žurnalistus, – nes kiekvienas daiktas turi savo istoriją ir kiekvienas jų padeda ją pažinti. Vienas Analų mokyklos kūrėjų Lucienas Febvre’as rašė: „Istorija, žinoma, rašoma naudojantis rašytiniais šaltiniais, kai tokių yra. Bet ji gali būti rašoma ir be jų. [...] Ji gali būti rašoma remiantis viskuo, ką istoriko išradingumas sau leidžia naudoti. [...] Be abejonės, aistringiausia istoriko darbo dalis – prakalbinti nebylius objektus.“

Taigi viena iš istoriko užduočių – prakalbinti nebylius daiktus. Net jei ir sutinkame, kad tai aistringa užduotis, reikia pripažinti, kad tai taip pat nemenkas iššūkis. Archeologų atrastas daiktas nekalbus, jis nepasakoja nei apie laikotarpį, kuriame buvo pagamintas, nei apie savo paskirtį. Apie daikto istoriją, panaudojimą galime spręsti iš archeologinio konteksto, kuris, deja, ne visada būna tikslus ir ne visada padeda nustatyti daikto paskirtį. Tada tenka ieškoti analogų, platesnio vietovės, kur daiktas atrastas, konteksto, lyginti su kitomis vietovėmis, kultūromis ar net civilizacijomis. Senovės graikų šventyklose archeologai randa nesuskaičiuojamą daugybę daiktų, kurių panaudojimas nėra iki galo aiškus, o ir objektų skaičius stebina.

Maža hidrija. V a. pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org

Mūsų tikslas – prakalbinti daiktus, atrastus senovės graikų šventyklose. Kokiu tikslu jie buvo atnešami į šventyklas? O tų daiktų būta įvairių, priklausomai nuo kiekvieno dievo kulto. Pateiksime Artemidės šventyklos Taso saloje pavyzdį, ten rasta: brangenybių, rūbų, veidrodžių, šukų, šaukštų, strėlių, žvejybos įrankių, durų vyrių, raktų, vinių, antropomorfinių ir zoomorfinių statulėlių (dvidešimt penki tūkstančiai figūrėlių fragmentų), keraminių indų – sąrašą būtų galima tęsti. Ši Artemidės šventykla archeologiniais radiniais nėra niekuo ypatinga, jie, reikia pripažinti, gana gausūs, bet tai nėra išskirtinis atvejis, panašių šventyklų galima lengvai surasti senovės graikų pasaulyje. Visi šie daiktai buvo sunešti tikinčiųjų, kurie, norėdami pamaloninti, deivei aukodavo gana įvairias aukas. Šiame tekste norėtume pakalbėti apie kategoriją daiktų, dažnai randamų ne tik šventyklose, tyrėjai juos vadina mažais arba miniatiūriniais daiktais.

Maži, vos kelių centimetrų, objektai yra didelių daiktų miniatiūrinės kopijos, dėl šios priežasties jų funkcionalumas kartais atrodo abejotinas. Tad kalbame apie sumažinto dydžio daiktus. O tokių daiktų būta įvairių, jų randama ne tik šventyklose, bet ir nekropoliuose, privačiuose namuose. Didelė šių daiktų dalis keraminiai: įvairių formų vazos ir indai. Kita kategorija apima baldus: vos kelių centimetrų kėdes, stalus, lovas, taip pat namų, laivų modelius. Nereikėtų pamiršti įvairių figūrėlių, vaizduojančių tiek gyvūnus, tiek mirtinguosius ir dievus. Dažniausiai pasitaikančios miniatiūrinio dydžio vazos – skifai ir hidrijos. Normalaus dydžio hidrijos, naudotos kaip vandens talpyklos, siekia 35–50 cm, vadinamosios miniatiūrinės hidrijos – vos 15–20 cm. Nimfų grotoje netoli Delfų miesto buvo rasta maždaug devyni tūkstančiai miniatiūrinių vazų, didžiąją jų dalį sudarė skifai – taurės, naudotos gerti vynui ir atlikti aukojimo ritualus. Skifų dydis svyruoja nuo penkių iki penkiolikos centimetrų. Vadinamieji miniatiūriniai skifai nesiekia penkių centimetrų, kaip pavyzdį galime paminėti Rodo saloje, Fikelūros kapinėse, rastą skifą, kurio dydis vos trys centimetrai. Didžiąją dalį Demetros ir Korės šventykloje Korinte rastų miniatiūrinių keramikos indų sudarė fialos – žemos plačios taurės be ąselių, naudotos per vyno aukojimo ritualus. Normalaus dydžio fialų skersmuo siekia maždaug šešiolika centimetrų, mažų – mažiau nei aštuonis centimetrus.

Miniatiūrinių būta ne tik keramikos dirbinių, bet ir baldų (Dimitra Andrianou, „A World in Miniature: Hellenistic Miniature Furniture in Context“, BABesch, 2007, 82, p. 41–50). Delo saloje rastas 2,5 centimetro apskritas švininis stalas su trimis gyvūno formos kojomis, jo skersmuo vos 4,3 centimetro. Šis stalelis rastas viename iš saloje buvusių gyvenamųjų namų. Švinas – nebrangi medžiaga, iš kurios galėjo būti gaminami vaikų žaislai. Kaip kitą pavyzdį galime minėti net keletą miniatiūrinių baldų, rastų Pidnos miesto kapinėse. Viename kape, kur buvo palaidotas vaikas, rastas miniatiūrinis stalas, lova ir grotelės. Miniatiūrinė kėdė, taip pat padaryta iš švino, buvo rasta Demetros šventykloje Eretrijoje. Švinas nebuvo naudojamas aukojamų daiktų gamybai, todėl galima spėti, kad ši kėdė galėjo būti vaiko žaislas. Rašytiniai šaltiniai suteikia nedaug informacijos apie tokių miniatiūrinių objektų funkciją šventyklose. Pauzanijas pasakoja apie nedidelę lovą, padarytą iš dramblio kaulo, kurią jis pats matė Heros šventykloje Olimpijos mieste ir kuri buvo Hipodamijos žaislas. Mergaitė tikriausiai paaukojo šį žaislą deivei prieš ištekėdama, kaip manoma, tai buvo vienas iš priešvestuvinių ritualų.

Šie miniatiūriniai objektai parodo, kad senovės graikų kultūroje egzistavo tam tikras mikrokosmas, kuris imitavo tikrą gyvenimą. Makedonijoje buvo rasta tai, ką šiandien pavadintume lėlių namais: miniatiūrinių keramikos dirbinių, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių, namų modelių, miniatiūrinių krosnių ir baldų. Šie radiniai buvo atkasti neolito periodo vietovėje Dikili Tash, tačiau tyrinėtojai nesutaria, kam jie buvo skirti – tai vaikų žaislai ar religiniams ritualams skirti objektai (Christina Marangou, „Problemes d’interpretation des objets miniatures de Dikili Tash (Néolithique Récent)“, in Archaeology and Fertility Cult in the Ancient Mediterranean, Malta: University of Malta, 1986, p. 55–61).

Maži daiktai interpretuojami įvairiai. Iš pirmo žvilgsnio mums gali pasirodyti, kad šie daiktai galėjo

Normalaus dydžio hidrija. IV a. pr. Kr.

būti vaikų žaislai. Kai kuriais atvejais tai tikrai įmanoma, tačiau archeologai skeptiškai žiūri į tokią interpretaciją ir siūlo į juos pažvelgti kiek kitokiu aspektu. Nekropoliuose randami miniatiūriniai baldai ir indai dažnai siejami su gyvenimu po mirties ir puotos ritualais, labai svarbiais senovės graikams. Nemaža dalis šių objektų randama vaikų kapuose. Minėtoje Nimfų grotoje netoli Delfų buvo rasta daug miniatiūrinių indų, taip pat ir vaikų statulėlių bei daugiau nei dvidešimt tūkstančių žaidimo kauliukų. Visus šiuos daiktus galime susieti su vaikyste, todėl jie galėjo būti atnešti vaikų ar paauglių atliekant tam tikrus perėjimo ritualus, tačiau šiandien nieko tikslaus apie jų ryšį su jaunais žmonėmis ir jų atliktais ritualais negalime pasakyti. Miniatiūriniai indai, kaip ir statulėlės, rastos Delfuose, atkeliavo iš Korinto dirbtuvių. Galimas daiktas, kad šie daiktai buvo perkami prieš einant į šventyklą, tikriausiai visai netoli nuo jos įsikūrusioje prekyvietėje.

Tyrinėtojai kalba apie miniatiūrizacijos procesą, kuris būdingas ne tik senovės graikų, bet ir kitoms kultūroms, nusidriekusioms rytiniu Viduržemio jūros pakraščiu, Mesopotamijai ir senovės Egiptui. Miniatiūrinių daiktų randama ir kituose žemynuose, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje. Archeologai ilgą laiką nuvertino šiuos objektus kaip prastos kokybės, pagamintus serijomis ir kaip nebrangias aukas, vargšų atneštas į šventyklas. Tyrinėtojai šiandien nesutaria, kokia gi buvo šių daiktų funkcija. Tarkim, australų archeologas Thomas Jamesas Dunbabinas teigė, kad miniatiūriniai keramikos dirbiniai buvo aukojami dievams vietoj normalaus dydžio objektų. Mainco universiteto archeologas Oliveris Pilzas siūlė juos interpretuoti kaip simbolinius ženklus, išreiškiančius normalaus dydžio daiktus. Galime įsivaizduoti, kad kur kas lengviau nešti nedidelę vazą negu, tarkim, beveik pusės metro.

Šie miniatiūriniai daiktai nebuvo naudojami, archeologai retai ant jų randa panaudojimo žymių. Kaip pavyzdį galime paminėti Demetros šventyklą Likijoje, kur buvo rasta virš kelių tūkstančių miniatiūrinių lempų, iš kurių vos keletas turėjo panaudojimo žymių. Šios lempos į šventyklą buvo atneštos vien tik aukojimo tikslais. Kitas pavyzdys – Dzeuso šventykla Olimpijoje, kur rasta šimtai miniatiūrinių bronzinių trikojų be panaudojimo žymių. Tyrinėtojai mano, kad šie trikojai išreiškia socialines aristokratijos vertybes, nes, net ir mažo dydžio, jie išsaugo simbolinę reikšmę. Stanfordo universiteto archeologas Michaelas Shanksas teigė, kad miniatiūrinio dydžio keramika yra ryšio tarp tikinčiojo ir dievo išraiška. Tad šie objektai, atnešti kaip auka į šventyklą, gali išreikšti asmeninį pamaldumą, tai ne tik neturtingų žmonių būdas pagerbti dievus.

Prancūzų archeologas Jeanas-Marcas Luce’as kalba apie defunkcionalizacijos procesą, dažną Europos istorijoje (Jean–Marc Luce, „From miniature objects to giant ones: The process of defunctionalisation in sanctuaries and graves in Iron Age Greece“, Pallas, 2011, p. 53–73). 1917 metais Marcelis Duchamp’as Niujorko parodoje eksponavo „Fontaną“, pasirašytą pono Mutto, kiek vėliau žurnale „Blind Man“ autorius pasakojo, kad „nesvarbu, ar ponas Muttas padarė šį fontaną, ar ne. Jis jį pasirinko. Jis paėmė paprastą daiktą iš gyvenimo, pastatė jį, kad jo naudingumas dingtų atsiradus naujam pavadinimui, ir sukūrė naują idėją objektui.“

Anot J.-M. Luce’o, tai, kas buvo nebereikalinga, senovės graikai atnešdavo į šventyklas ir padovanodavo dievams. Tai nereiškė, kad dievai ar šventykla iš tų daiktų turėjo kokios nors naudos, tai nebūtinai vertingi objektai. Rašytiniai šaltiniai kalba apie šiuos jau nebefunkcionalius daiktus, epigrama iš Palatino antologijos šešto tomo tai puikiai iliustruoja: „Aštrius peilius, kurie pjovė gyvulių kaklus, dumples, kurių vėjas pakurstė ugnį, kiaurasamtį su tūkstančiu skylių, trikojį, groteles mėsai kepti [...] visa tai, Hefaistai, tau dovanoja virėjas Timasionas, turėdamas, kaip ir tu, kojų negalią.“

Šios virėjo aukos – virtuvės įrankiai, kuriuos jis naudojo savo darbe, – paaukotos Hefaistui, ugnies ir metalurgijos dievui. Tai nereiškia, kad dievui reikalingi šie įrankiai ir kad jis turės iš jų kokios nors naudos. Tai paprastas virėjo būdas pamaloninti dievą dovanomis, net ir menkomis, o jam tikriausiai šių daiktų jau nebereikia, nes nebegali užsiimti savo amatu. Defunkcionalizacija leidžia šiems objektams tapti aukomis, skirtomis pamaloninti dievus ir mainais paprašyti pagalbos ir globos. Tikėtina, jog miniatiūriniai daiktai buvo gaminami tam, kad būtų paaukoti dievams, tai galėjo būti vienintelė jų paskirtis, už kurios slypėjo ir simbolinės reikšmės.

Maži daiktai pamalonindavo senovės graikų dievus, tačiau šie ne vieninteliai „mėgo“ mažus daiktus. Kitose kultūrose galima rasti analogijų, kaip pavyzdį paminėsime Amazonijos Vari gentį, kuri savo ritualuose taip pat naudoja miniatiūrinius daiktus. Šios genties atstovai tiki, kad žmogaus dvasia sapnuodama atsiskiria nuo kūno ir klaidžiodama miške gali būti sugauta burtininko-šamano. Tam, kad priviliotų dvasią į mišką, šamanas ant medžių šakų pakabina miniatiūrinę lovą ir mažą tinklelį, virš kurio kabo patrauklios dovanos: mėsa, žuvis, medus ir įvairūs miniatiūriniai daiktai, kurie tam tikra prasme tampa dvasių gaudyklėmis. Pietų Amerikos civilizacijoje miniatiūriniai objektai taip pat buvo mėgstami dievų. Inkai naudojo miniatiūrinius objektus (tiek indus, tiek figūrėles) įvairiuose ritualuose. Šiandien Anduose jie vis dar naudojami: miniatiūriniuose induose laikomos aukos, perduodamos kalnų dvasioms. Skirtingos kultūros, religijos, ritualai, laikotarpiai, o daiktai panašūs. Mažas daiktas gal ir ne visada funkcionalus, bet patraukia dėmesį. Gal ir senovės graikai tokiu būdu bandė pritraukti dievų globą?