„Literatūros salos“ Šiaurės vasarą
Koks nedovanotinai vėlyvas šitas mano prisiminimas. Bet, matyt, yra dalykų, kuriems reikia atskiros nuotaikos ir nusiteikimo.
Šių metų forumo „Šiaurės vasara“ nebūties taškelius visą vasarą lopau kitais literatūros renginiais. Įrėminau savo ŠV liepos pabaigos „Literatūros salomis“ Rokiškio rajone, Juodonyse, ir rugpjūčio pabaigos festivaliu „Poezijos ir vyno dienos“ Ptujuje, Slovėnijoje.
Keista, kai pats ką nors organizuoji. Tada nebegali į viską žiūrėti atsietu žvilgsniu. Stebiu, kokiu lengvu žingsniu tvarkosi „Literatūros salų“ organizatorės, o kartu žinau, kad tas lengvumas tėra išorė. Reikia būti susikaupusiam, visada turėti planus B ir C, šalintis bet kokio vyno (nes teks nulėkti iki Rokiškio stoties ir ką nors parvežti į sodybą), tuo pat metu šypsotis, antraip būtinai kas nors prieis ir paklaus, ar viskas gerai. Dar – stengtis pavalgyti, nes paprastai tai pasimiršta arba nesvarbiems dalykams laiko neatsiranda.
„Literatūros salos“ buvo skirtos Juozui Tumui-Vaižgantui. Šiais metais apie Vaižgantą kalbama ir rodoma, o ir feisbuke tarp mano draugų nemažai literatūros žmonių, tad ką pamiršau po mokyklos metų, vis primena įvairūs įrašai – jo kūrinių citatos, laiškų ištraukos. Todėl Jurgitos Žanos Raškevičiūtės pranešimas „…nėra tos dienos, kad aš apie jus neatminčiau: Juozo Tumo šeimyninė korespondencija“ buvo vienas labiausiai lauktų, o ir ne veltui. Kitą dieną Rimvydas Petrauskas skaitė pranešimą „Annus mirabilis 1515: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Europa rudenėjant Viduramžiams“. Ne viskas galvoje liko, bet šitas pranešimas užbūrė ir dabar jau 1515 metus galvoje nešiosiuosi kaip Lietuvai svarbius. Roma Bončkutė kalbėjo apie Vaižganto ir Žemaitijos sąsajas. Minimos vietos buvo puikiai pažįstamos, tačiau kai kurios dar nelankytos, tad įsitraukiau į kitų kelionių po Žemaitiją planus. Visada gera išgirsti žemaitišką šnektą ir pačiai ja bent kelis žodžius pasakyti, juolab kad tų galimybių vis mažiau ir mažiau.
Mane greičiausiai visur persekioja „Šiaurės vasaros“ atmosfera, tad ir čia vis ieškojau pievelės prigulti, todėl „Studentų pieva“ tam puikiausiai tiko. Tiesa, pieva buvo tik pirmą dieną, nes antrąją iš jos studentus ir klausytojus išvijo lietus. Šita pieva – tarsi įžanga į kalbančio ir pasakojančio mokslininko karjerą. Įsivaizduoju, kad tie, kurie „Literatūros salas“ lanko nuo pirmųjų metų, mato literatūros žmonių progresą ir keitimosi procesą, o tai – pats gražiausias dalykas.
Pirmą vakarą vyko gražus ir šiltas susitikimas su Sauliumi Šalteniu. Kalbinamas Viktorijos Šeinos, sakinys po sakinio, jis, man regis, žavėjo ne mane vieną. Po šito pokalbio buvau pasiryžusi pradėti kasdienio dvidešimties kilometrų ėjimo praktiką (ilgai, aišku, netraukiau). Vėlai vakare vykusius protmūšius, kuriuos rengė protinga, graži ir miela Aistė Kučinskienė, išdidžiai praleidau. Kur jau ten man su literatūrologais galynėtis. Vėliau iš nuogirdų supratau, kad bent vieną klausimą tikrai būčiau atsakiusi.
Antrajame literatūros vakare, poezijos skaitymuose, kai kuriuos eilėraščius jau buvau girdėjusi arba skaičiusi, tačiau tai neatėmė poezijos klausymo malonumo. Klausomos poezijos privalumas yra tas, kad vėliau, kai jau pats skaitai, gali įsidėti poetų balsus į jų eilėraščius ir skaityti taip, tarsi jie tau pūstų tuos žodžius į ausį. Taip jau ištiko, kad kai kuriuos poetus galiu vadinti draugais, šitai irgi „Literatūros salas“ man įprasmino.
Uršulės diskotekoje pati jau sėdėjau susisupusi į šimtą apdangalų, bet aikštė ūžė, šoko poetai, ministrai, mokslininkai ir kiti gražūs žmonės.
Atsuku prisiminimų juostą ir galvoju, kiek visko daug gali tilpti viename renginyje per tris dienas. Būta pranešimų, diskusijų, pokalbių, poezijos, laužų, šokių, ekskursijų, protmūšių, dainų, maudynių, mielų žmonių.
O Ptujuje, poezijos skaitymuose vėlyvą vakarą, žmonių buvo minia, jie plojo poetams ir šaukė „Bravo!“ Tikiuosi, kad tokių laikų su ovacijomis poetams, būdami piečiausi bent jau tarp trijų Baltijos šalių, kada nors sulauksime. Bet tam reikia, kad liktų kokybiškų literatūros renginių ir kad į juos važiuotų ir tie, kuriems literatūra yra pirmiausia skaitymo malonumas.
