Kilmė
Sanmao (tikr. Chen Mao-ping, 1943–1991) – Taivano rašytoja, vertėja. Studijavusi ir daug metų gyvenusi Ispanijoje (Madride, Kanaruose, tuo metu Ispanijai priklausiusioje vad. Vakarų Sacharoje), Vokietijoje, vėliau keliavusi po Pietų Ameriką, tėvynėje, Kinijoje ir Honkonge išgarsėjo autobiografine patirtimi paremtomis memuarinio pobūdžio kelionių po užsienio šalis knygomis. Daugiau kaip kelių dešimčių knygų autorė.
Kilmė
Aš turiu paprastų daiktelių kolekcijų, kurių materialiai nelabai įvertinsi, o ir kiekiu jos neprilygsta jokiai antikvarinių daiktų parduotuvei. Bet jie beprotiškai man artimi. Galbūt tokie jausmai kilo nuo žavėjimosi jais, o gal dėl to, kad jie visi atkeliavo iš skirtingų pasaulio vietų. Kita vertus, ir vienos, ir kitos mano vadinamosios kolekcijos pripildė mano namus džiaugsmo ir jaukumo. Tačiau visos šios priežastys nepaaiškins šių kolekcijų svarbos man. Iš tikrųjų aš jas taip vertinu būtent dėl to, kad kiekvienas įsigyjamas daiktas slėpė daugiau ar mažiau skirtingą istoriją.
Kartais, nakties tyloje spoksodama į tas kampe ar lentynose sudėliotas puošmenas, širdyje galvoju apie kiekvieną prie jų kažkada prisilietusį žmogų. Todėl, kad šie daiktai turėjo žmogiškojo prado, jie tapo mano gyvenimo dalimi. Žinoma, tikrieji gyvenimo pėdsakai nelieka vien daiktuose. Bet tos praeities, kuri įsirėžė į mano mintis, elgesį, charakterį ir kalbėseną, tikrai negali tobulai išreikšti. Tačiau ir nėra būtina visiškai atvirai visam pasauliui to atskleisti.
Užpraeitų metų pradžioje paprašiau Vu Hongmingo padaryti kelių senų galvos papuošalų nuotraukas. Tai dariau tikrai ne dėl ypatingo tikslo. Tuo metu galvojau, kad jie likimo atsiųsti man, tačiau jei likimas mus ir išskirs, tikrai negalėsiu sielvartauti, nes turėsiu išsaugojusi nuotraukų. Gali būti ir taip, kad vieną dieną nuotraukos irgi dings, tačiau aš vis tiek negalėsiu liūdėti. Apskritai žmonės ateina ir išeina be nieko. Mirtingųjų pasaulyje galima turėti viską, bet taip pat vos nusisukus viskas gali pavirsti į nieką. Ką dar galime išsinešti kartu arba pasilikti, jei ne meilę? Be to, meilė yra brangiausia ir didingiausia, niekas jai neprilygsta amžinumu.
Iš tos papuošalų nuotraukų krūvos kiekviena atskirai turi savo kilmę ir praeities istoriją. Žinoma, šios nuotraukos yra tarytum brangiausi pasaulyje žmonės. Septyniuose žurnalo „Grožis“ numeriuose buvo išspausdintos viena po kitos galvos papuošalų istorijos, kurių tiesiog negalėjau nepapasakoti. O vėliau nustojau rašyti dėl to, kad nebegyvenau Taivane.
Tuokart, 1986-aisiais, norėdama pasirūpinti butu, esančiu Kanarų salyne, atsisveikinau su didžiausiais savo eksponatais, kurie kėlė daug prisiminimų. Juos išdovanojau draugams ir kaimynams. Tuomet, kai trijų pėdų aukščio vandens laikrodis, pusės žmogaus dydžio afrikietiškas būgnas, šimto metų senumo seifas, girnos, porcelianinis servizas, daugybė piešinių ir kaligrafijos dirbinių, akmenų, kompasų, plūgų, taip pat ir sunkiai surinktų senų laikrodžių, kėdžių, kitų senų baldų vienas po kito iškeliavo tai į vienus, tai į kitus namus, pamačiau dovanas gaunančiųjų džiaugsmą ir aiškiai supratau, kad tą akimirką likimo skirtas mano buvimo su jais laikas pasibaigė. Ne, aš neliūdžiu, aš gerai suprantu visą šitą tvarką – jų atėjimas ir išėjimas, niekas nėra vien tik atsitiktinumas.
Bet aš vis dar turiu krūvą daiktų, kurie vienas už kitą vertingesni. Vu Hongmingas pasiūlė juos nufotografuoti, ir aš džiaugsmingai sutikau. Tądien, kai dirbom iki aušros, Hongmingui vos paėmus fotografuoti kokį vieną daiktą, aš tiesiog pasakodavau to daikto istoriją. Kartu buvę mūsų bičiuliai manęs ir klausia, kodėl gi aš nebeužrašinėju kiekvieno daikto kilmės istorijos. Pirmiausia nebenoriu rašyti, nes tai vargina, taip pat supratau, kad šie daiktai galiausiai negali būti mano amžinai. Net jei jie ir būtų palaidoti su manimi, vis tiek jie netaptų mano dalimi, o jei tartume, kad jie taptų dalimi manęs, kokia būtų viso to prasmė? Visi žmonės miršta, o daiktai gali būti perduoti. Ir žmonės, kurie tiki tokiu likimu, žinodami šių daiktų istoriją, tęstų mano rašymus. O ar yra įdomesnė kolekcija? Jeigu žmonės priimtų tokį likimą, jie rašytų, ir tai būtų geriausias laisvalaikio praleidimo būdas. Galų gale vieną dieną atsidūrusiems žinomose istorinėse vietose žmonėms irgi norėsis kolekcionuoti. Šitaip motyvuota, pakilios nuotaikos ėmiausi plunksnos, išsidėliojau nuotraukas ir vieną po kitos pradėjau rašyti istorijas.
Iš pradžių, surūšiavusi brangenybes, norėjau istorijas apie kiekvieną jų spausdinti atskirai, bet galiausiai susimąsčiau. Tame nepaliaujamame kasdieniame mąstyme aš nesu sistemiška, besilaikanti normų ar griežtų taisyklių, na, tokia būti tikrai negalėčiau ir neprivalau. Ko nėra, to nėra. Mėgstu bet kokiomis sąlygomis būti gyvai mąstančiu žmogumi. Štai iš legendos apie Dangaus Deivę labiausiai man įstrigusi ta mintis, kad Dangaus Deivė po visą dangų barstė gėles, bet iš jų taip ir neišbarstė rašmens „ilgaamžiškumas“. Tačiau ji ne negalėjo, o tiesiog to nedarė.
Todėl ir aš savo brangenybes tvarkau kuo ramiausiai, o kadangi kiekviena istorija yra atskira, tai ir kiekvienas daiktas yra būtent jo laiko ir vietos dalis. O aš ir neprivalau jų pagal savo pačios tvarką sugrupuoti. Būtent dėl to leidau sau paimti atsitiktinę nuotrauką ir, išsitraukusi rašiklį, pradėjau rašyti istoriją. Galų gale tai yra istorijų knyga, o ne kolekcininko sąvadas. Griežtas išdėstymas kaipmat panaikina stiprybės ir laisvumo pojūtį. Jei darbas neįdomus, tai ir rašyti nesinorės. Ir kaip tuomet galėčiau prisiversti imtis plunksnos?
Labai gaila, nes prieš tai žurnale „Grožis“ paskelbtos istorijos apie galvos papuošalus negalėjo būti pakartotinai išspausdintos šitame žurnale „Karūna“. Belieka tik laukti, kol jau paskelbta dalis bus išleista knygos pavidalu, ir joje aprašyti galvos aksesuarai „susitiks“ su jiems likimo skirtais žmonėmis.
Vestuvių dovana
Tuomet neturėjome buto, mašinos, lovos, spintos, dujų, baldų, vandens, elektros, maisto, rūbų, netgi nuotakos suknelės ir puokštės.
Bet mums vis tiek reikėjo susituokti.
Vestuvių laiką teismas paskyrė šeštą valandą popiet. Dienos metas. Tądien turėjau susituokti su Heksiu, bet nepasiprašiau išeiginės, o jis taip pat, kaip įprasta, dirbo. Specialiai kelis kartus ėjau dviejų kilometrų ilgio gatve, kad nupirkčiau keletą kibirų vandens, juos atsargiai supyliau į vonią. Taigi reikia švęsti. Dykumoje tekančiam vandeniui partempti man prireikė daug jėgų, todėl labai pavargau. Taigi prieš vestuvių ceremoniją netikėtai užmigau ant kilimėlio.
Artėjant sutemoms, Heksis pabeldė į duris taip, lyg muštų būgną. Pašokau atidaryti jų, o mano galva vis dar buvo pilna plaukų suktukų.
Nesitikėjau, kad Heksis rankose laikys didelę popierinę dėžę. Pamačiusi jo spindinčias ir ypatingų jausmų kupinas akis, iškart pradėjau spėlioti, kas gi per daiktas yra šioje dėžėje. Spėliodama pagriebiau ją ir sušukau:
– Ar čia tik ne šviežiai skintos gėlės?
Mano žodžiai akivaizdžiai įskaudino Heksį, o tai pastebėjusi ir aš pradėjau jaustis nejaukiai. Buvo akivaizdu, kad tokio daikto čia, dykumoje, neįmanoma gauti. Tačiau aš tiesiog tikėjausi per vestuvių ceremoniją rankose laikyti gėles.
Atidariusi dėžę ir pažvelgusi vidun, iškart pradėjau be paliovos klykauti, kaip vaikas džiaugiausi Heksio širdimi. Dėžėje gulėjo kupranugario kaukolė. Jei būčiau kam apie tai pasakiusi, būčiau išgąsdinusi, bet aš visa širdimi nuoširdžiai pamilau ją, ir tikrai ne dėl to, kad melagingai suintriguočiau jaunąjį. Tikrai ji man labai patiko, ir aš šią dovaną labai pamėgau. Heksis sako, kad dykumoje visi greit išmirs, iškeps, tačiau jis dar suspėjo gauti visą kaukolę. Padėjau ją ir, uždėjusi ranką jam ant peties, švelniai pabučiavau. Tą akimirką negalvojome apie tai, ko mums trūksta, tik galvojome, kaip po valandos tapsime vyru ir žmona. Tas laimės jausmas privertė vienu metu degti dviejų žmonių akis. Heksis, einant šeštiems santuokos metams, paliko šį pasaulį. Išėjo taip staigiai, kad nespėjome vienas su kitu atsisveikinti. Iš dalies taip, kaip nutiko, buvo ir geriau, todėl kad mes amžinai liksime kartu.
Šitos kaukolės, kad ir mirsiu, niekam neatiduosiu. Prašysiu, kad ji lydėtų mane skrendant į kitą pakrantę, į ilgai lauktą pasimatymą.
Kryžius
Jis gulėjo didelėje glazūruotoje prausyklėje. Jį dengė milžiniška krūva spalvotų nailoninių vėrinių ir plaukų segtukų. Be kryžiaus, šiame mažame kioskelyje visi kiti daiktai buvo modernūs. Tarp jų atradusi archajiškos formos dirbinį sustojau. Tada paėmiau jį ir nuvaliau rytinės saulės spinduliuose. Tik todėl, kad jis toks gražus, elgiausi su juo švelniai. Indėnų kilmės moters, pardavinėjančios daiktus, maloniai paklausiau:
– Ar šis kryžius yra jūsų asmeninis?
Ji abejingai palinksėjo, tada rankomis paėmė žiupsnelį ryžių ir įsidėjo į burną. Prie ąselės kryžiaus viršuje buvo pririštas kanapinis lynas pakabinti. Turbūt kryžius buvo kabinamas ant sienos.
– Ar namuose jį kabinate? – dar kartą paklausiau, ir moteris vėl palinksėjo, o tada pasakė kainą.
Negali sakyti, kad kaina adekvati, nes ji visiškai priklauso nuo pirkėjo vertinimo. Todėl nesiderėdama padaviau reikiamą sumą.
– Aš jį imu! – pasakiau pardavėjai ir širdyje kaipmat pajutau kylantį kaltės jausmą.
Juk tai daiktas, turintis religinę reikšmę. Įsigijau jį už pinigus, ir visi šie apmąstymai privertė jaustis nejaukiai daikto savininko akivaizdoje.
– Aš jį tinkamai laikysiu dėl Jūsų, – pažadėjau kioskelio savininkei, kuri skaičiavo pinigus ir į mane nekreipė dėmesio.
Moteris mano išbarstytus karoliukus susėmė į krūvą ir energingai pašaukė kitą klientą.
Tai buvo 1981-aisiais Ekvadore, mažo miestelio Riobambos rytiniame turgelyje.
Iš kinų kalbos vertė Kristina Selivanovaitė