Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis

 

Teodoras Tripplinas (1813–1881) – gydytojas, keliautojas, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų lenkų literatūroje. „Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis“ dvitomiu išleistas Vilniuje 1858 metais, knygoje aprašomi 1856 metų išvykos įspūdžiai. T. Tripplinas panemunės pilis ir dvarus lankė ne vienas, ištraukose minimas rašytoją lydėjęs ponas Adomas Medekša, Lapino herbo bajoras, ir „jaunasis Andriolis, Maskvos dailiųjų menų mokyklos studentas“. Dienoraščio autorius neslepia susižavėjimo krašto gamta ir istoriniu paveldu, jo pasakojime juntama romantizmo aura, ne visuomet artima istorinei tiesai, tačiau atspindinti to laikmečio dvasią.

 

Vertėja

 

 

Rugsėjo 13 d., šeštadienis

[...]

Sugrįžome prie krantų tos gražios istorinės upės, kurios jokios mūsų krašto negandos nesugebėjo išplėšti iš poezijos, atimti jos didybės ir galios. Argi nėra Nemunas galingas, nors jį supa tiek griuvėsių? Plukdo savo krištoliniais vandenimis tiek didžiulių laivų, išskleistomis burėmis keliaujančių link žiočių ir prie ištakų, iš to matyti, kad tie vandenys yra gilūs, o jų plati vaga leidžia su tuo pačiu vėju plaukti visu pajėgumu, nors ir zigzagais. Kiekvienas didis dalykas turi savyje kažką imponuojančio, kuo uždega: o didi upė yra Nemunas! Ne sruvena lėtapėdiškai per smėlį ir dumblą kaip kokia savęs nevertinanti tėkmė, ne nusenka kaip užakęs kanalas, o kaskart gilina ir tvirtina savo vagą, ir surenka srauniausių upių vandenis iš toli su vis didesne jėga. O kai stebiu didžius žmonių kūrinius ant jo aukštų krantų, nors ir virtusius griuvėsiais, didžiuojuosi, kad tokia puiki upė teka per mano tėvynės žemę… nors ir pakraščiais. [...]

Esame Skirsnemunėje, šiandien sunykusiame miestelyje, prieš trisdešimt metų buvusioje dar gana turtingoje seniūnijoje, kadaise – riterių ordino komtūrijoje. Čia didysis kryžiuočių ordino magistras keturiolikto amžiaus pradžioje pastatė pilį ir pavadino ją Kristmemeliu¹, iš ko ir kilo žemaitiškas vietovės pavadinimas Skirsnemunė. Minėtoji pilis atlaikė septyniolikos dienų apgultį, kurią surengė didysis kunigaikštis Vytenis 1314 metais. Lietuvių karvedys nesugebėjo paimti pilies, tačiau žemės drebėjimas 1328 metais taip ją nuniokojo, o Nemuno vandenys paplovė, kad mūrai nugarmėjo verpetuose ir šiandien jų nė ženklo nėra likę.

Visgi čionai 1431 metais Švitrigaila sudarė sutartį su didžiuoju ordino magistru Pauliumi Rusdorfu; po to istorija apie Skirsnemunę tyli iki pat tų laikų, kai Žygimantas III čia įkūrė miesto seniūniją, kurios paskutiniu seniūnu buvo Medekša, pagarsėjęs kaip energingas krašto gynėjas padalijimų karuose².

Skirsnemunės bažnyčia – graži, tvarkingai prižiūrima, nors grindinys labai nelygus. Šventoriuje – kapas, kuriame palaidoti keli Gelgaudai ir Puslowskiai. [...]

Gyvena Skirsnemunėje vienas žydas, kuris pažinojo seniūną Medekšą. Vadinasi jis Salomonas Feinbergas, rimtas ir malonus senukas, tėvas, senelis ir prosenelis labai gausios ir tikrai mielos šeimynos, kuri mus svetingai priėmė karčemoje ir kaip įmanydama stengėsi mums pasitarnauti. [...]

 

Rugsėjo 14 d., sekmadienis

Šiandien iš ryto, po begalinių konsultacijų ir receptų, išrašytų atskiestu batų tepalu ant popieriaus, išplėšto iš senų registrų knygų, išėjome, lydimi gražiosios Salomono Feinbergo anūkės, išauklėtos labai fein Tilžėje, į sodybą, kurioje kadaise rezidavo Skirsnemunės seniūnas, o dabar įsikūręs pilininkas³ su raštininku.

Sodo apsuptyje, vešlių liepų pavėsyje stovi liekanos seno, kadaise tvirto rūmo: vienas ilgas kambarys, dvi skliautuotos kamarėlės, paverstos kalėjimu, ir du kambarėliai, kur gyvena tarnautojas ir jo šeima. Visgi išlikusi dalis frontono byloja, jog kadaise tai buvę dideli rūmai, statyti su tikromis architektūrinėmis pretenzijomis; tik keista, kad pas mus viskas taip greitai nyksta, net tai, kas tvirtai statoma. [...]

Su gražiausiomis Reino apylinkėmis lygina tas vietoves, kuriose tarp dviejų aukštų, griuvėsiais vainikuotų krantų sparčiai rangosi didelė, savo bangomis tiek laivų plukdanti upė.

Nėra čia, žinoma, tokių gerai išlaikytų gotikinių pilių kaip Ofenberge ir Bingene, tokių griuvėsių kaip Koblence ir Ėrenbreitenšteine, vynuogynų kaip Johanisberge ir tokių miestų kaip Kelnas, Vormsas, Špejeris, Maincas, Strasbūras ir Bazelis – viskas čia mažesnio mastelio, taip kolosaliai neakina savo grožiu, bet įspūdžiai lenkui tie patys ir gal net stipresni, jeigu jis žino istoriją amžių, kurie nubildėjo tais stačiais krantais, jeigu brangina gimtojo krašto praeitį.

Už pusmylio nuo Skirsnemunės, dešinėje, Augustavo gubernijai priklausančiame Nemuno krante, pamatysi gražų dvarą su dideliu parku ir rūmais, o kairiajame, žemaičių, krante išvysi aukštai virš galvos iškilusius senovinės, žinoma, vis dar gyvenamos pilies bokštus.

Pilis iš dešinės vadinasi Gelgaudiškis; ją kadaise pastatė kryžiuočiai; iš kairės antroji pilis taip pat vadinasi Gelgaudų pilimi⁴, ir ją taip pat keturiolikto amžiaus pradžioje sumūrijo kryžiuočiai⁵. Du didesni bokštai iš vienos pusės, du mažesni – iš kitos supa pilies viršų, šaudymo angos bokštuose apskritos ir užsibaigia komtūro kryžiumi. Nesenu laiku šis didelis, dviejų aukštų pastatas buvo visas apgyventas, dabar tik dalis pirmo aukšto gyvenama. Pilis buvo užlieta vandens, nors ant aukšto kalno stovi; o po žeme, dabar jau beveik visai užverstas, vedė tunelis į kitą pusę Nemuno, iki pat Gelgaudiškio pilies. Bent jau taip pasakoja vietiniai vyresni žmonės; tikrai žinoma, kad kryžiuočiai mokėjo kasti ir mūryti tunelius po upėmis; meistrystė, kurią jau Ispanijos maurai buvo įvaldę.

Gelgaudiškyje gyvena prūsų baronas von Kendelis, Varšuvoje pagarsėjęs sūrio, panašaus į olandišką, gamyba; Gelgaudų pilyje gyvena ponia Mignatte, Rusijos imperijos pulkininko našlė. [...]

Priimti su žavingu svetingumu, daugiau nei valandą pramogavome pilies viduje, apžiūrinėdami dar nesunykusias senas ir gerai išlikusias naujesnes freskas, pasakojančias apie šių mūrų praeitį. Jie buvo fonas ne vienam istoriniam romanui, pavyzdžiui, geriausio siužeto vardo vertas a. a. Jono Gelgaudo romanas su ponia Kościałk…⁶, kuris baigėsi dvikova pilies salėje, stebint keliems liudininkams ir pačiai poniai K… Bet duokime ramybę mirusiems; ponas Jonas jau seniai ilsisi koplyčioje už sodo ir jau pirmą naktį po laidotuvių neteko drabužių ir batų, o ponia K… Nemuno srovėse surado sau kapą. Bet susitinka įsimylėjėlių dvasios apleistuose bokštuose, kasnakt susitinka, sveikinamos pelėdų, kurių čia gyva galybė. [...]

 

Nuvažiavome dar mylią ir štai esame prie senovinės kryžiuočių pilies Raudonės⁷, sumūrytos iš raudonų plytų ir dėl to taip vadinamos. Pilis erdvi, kvadratinio plano, yra neabejotinai ta pati tvirtovė, kurią didysis kryžiuočių ordino magistras Ludolfas Königas von Weitzau paliepė keturiolikto amžiaus viduryje pastatyti. Apgulė ją Kęstutis 1381 metais, bet paimti neįstengė, nors Kaributas, Vladislovui Jogailai įsakius, atėjo jam į pagalbą su pastiprinimu. Visgi po trejų metų Vytautas atėmė tą pilį iš kryžiuočių kartu su visomis kitomis jų valdomomis. Kryspinas Kirszensteinas, vokiečių riteris, tarnavęs pas Žygimantą Augustą ir gavęs Lenkijos pilietybę, nusipirko Raudonę ir čia apsigyveno. Pirmoje aštuoniolikto amžiaus pusėje pilis per giminystės ryšius perėjo Olędzkiams, kurie ją apleido ir 1710 metais pardavė kunigaikščiui Zubovui. Kunigaikštis, sužavėtas griuvėsių, pradėjo juos restauruoti, norėdamas sugrąžinti pirmykštį gotikinį stilių, bet mirtis sutrukdė jam užbaigti šį girtiną darbą. Vėliau, nuo 1820 iki 1835 metų, pilis vis labiau nyko; priėjo iki to, kad iš jos mūrų išluptas plytas pardavinėjo krosnims ir kaminams Jurbarke mūryti. Galiausiai senoji pilis pateko į dabar čia gyvenančios ponios generolienės Kaisarovos rankas, kuri paskyrė daug lėšų ne tik pilies ir sodo sutvarkymui, bet netgi katalikų koplyčios perstatymui į bizantiško stiliaus stačiatikių cerkvę. Tiesa, kad dėl to buvo prarastas šio pastato gotikinis stilius, nors bet kokiu atveju viskas labai gražu, švaru, stogai žaliai nudažyti ir paauksuoti. Terasa į sodo pusę puiki, pilna gėlių.

Pilies kieme kadaise buvo gilus šulinys, pilnas vandens, o vėliau užverstas. Atkasę tą šulinį, po svirtimi atrado vertikalią duobę tokio gilumo, kokio svirties pėdžia⁸ aukščio, t. y. 140 pėdų⁹. Niekas nežino, kam buvo reikalinga ta duobė. Restauravo pilį architektas Anichini, tas pats, kurio talentu vėliau žavėjomės Raudondvaryje.

 

Kairėje upės pusėje, už mylios nuo Veliuonos, ant aukšto gėlėto kranto buvęs gubernijos maršalka Burba pastatė Belvederį, naujus rūmus su bokštu viduryje puikaus sodo, kuriame surinkta gausybė kultūrinių ir laukinių augalų. [...]

 

Rugsėjo 15 d., pirmadienis

Maršalkos Burbos Belvederis stovi prie Seredžiaus miestelio, kur Dubysa įteka į Nemuną. Čia tarp Belvederio ir Seredžiaus esama kalno, kurį žmonės vadina Ratnas Palemunis arba Palemono kalnas. Kiti jį kažkodėl vadina Piliakalniu. [...]

Seredžiuje, karčemoje pas žydą, aišku, išgėrėme rinktinio midaus, o paskui, sukaupę jėgas, kopėme į Palemono kalną, kurio nuožulnioje, apvalioje viršūnėje, sprendžiant iš juodo anglies sluoksnio ant žemės, degė amžinoji ugnis.

Jau net nekalbu apie vaizdus, apie puikią augaliją, kelią, kuris iš ten veda į malonius Belvederio sodus. Istorija paženklino tą žemę neišdildomu žavesiu, gamta – didybe, menas – puošnumu [...].

 

Puikus Veliuonos dvaras, pastatytas gražioje vietoje, o viduje esama geros dailės kūrinių kolekcijos, tarp jų – du Alberto Dürerio paveikslai. Kiti du kūriniai, vaizduojantys Dianos nimfas ir Veneros gimimą – tikri tapybos šedevrai. Ponas Zale…¹⁰ moka vertinti savo senovinę rezidenciją ir puikiai išmano jos istoriją, kurios fragmentus nesyk pats iškasė savo žemėje senovinių ginklų ir pinigų pavidalu. Čia pirmąsyk pamačiau senus rublius ar veikiau įkirstus¹¹ sidabro lydinius. [...]

 

Rugsėjo 16 d., antradienis

Auštant, nepaisydami lietaus ir audros, su drąsiu ir vikriu jaunuoju Andrioliu¹² mažyčiu laiveliu ar, veikiau, skobtu mediniu luotu persikėlėme į kitą Nemuno krantą, iš ten skubėjome palei kairį krantą į Panemunę¹³ rytuose, kur taip pat esama istorinės rezidencijos, kadaise neabejotinai kryžiuočių įkurtos, šiandieną savo įspūdingomis liekanomis dar liudijančios anuometinę galią. Pirmiau toji valda priklausė Čartoriskiams, vėliau – Tiškevičiams, Belazarams, galiausiai perėjo pono Fergizo, buvusio lenkų kariuomenės pulkininko, nuosavybėn.

Nieko Panemunėje nesuradome, tik paukščių klegesį pavėsingo sodo alėjose. Dvaro pastatai supa erdvų kiemą, vartai iš rytų pusės gynybiniai, viskas byloja, jog tai kadaise buvo tvirtovė.

Dar vienas gražus istorinis-romantinis padavimas siejamas su šia vieta: apie dailios ir turtingos kašteliono dukters pagrobimą; tokiu būdu Panemunė perėjusi iš vienos giminės rankų į kitos. Taip pasakojo kunigas, kurį sutikome pakeliui.

Užsukome ir į Svetošino dvarą pas baroną Rönnę (priešais Belvederį kitoje upės pusėje) ir per įsišėlusį Nemuną grįžome į dešinį krantą savo kišeninio dydžio laiveliu.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė