Literatūra / Vertimai

2019 08 23

Iš Amerikos azijiečių poezijos

Bene rimčiausias ir žymiausias Jungtinių Amerikos Valstijų poezijai skirtas žurnalas „Poetry“ 2017 m. liepos–rugpjūčio numerį skyrė Amerikoje gimusių ir (ar) gyvenančių poetų, kilusių iš Azijos šalių, kūrybai. Antologijos pobūdžio leidinyje pristatyta per penkios dešimtys keturiasdešimt penkių azijiečių kilmės poetų angliškai rašytų eilėraščių. Su kai kuriais iš jų siūlome susipažinti.

VIJAY SESHADRI

(g. 1954)

Gimė pietų Indijoje, penkerių metų su tėvais emigrantais atsidūrė JAV; poetas, eseistas, buvęs žurnalo „The New Yorker“ redaktorius, keturių poezijos rinkinių autorius. Eilėraščių knyga 3 sections (2013) buvo apdovanota Pulitzerio premija. Gyvena Brukline.

Perkūno trenktas

Namas sugriuvo, ir jo nuolaužos sutraiškė mane, sutrynė

į dulkes, bet štai aš čia,

vaikštinėju, lyg būčiau gyvas –

kavalierius

su ramune prie atlapo,

rūstus, niekad nepasotinamas sibaritas,

trikojis šuo,

milžinas po saulės skėtuku

Fonten de Vokliūze,

vienintelis abisinas

abisinų bažnyčios chore.

(Kažkas turėjo padaryti mano autoportretą.)

Tiesiog nuostabu. Atrodo, rankomis galiu apglėbti Žemę

per pusiaują (40 075 km apimties).

DUNYA MIKHAIL

(g. 1965)

Irako asirė, Bagdade dirbusi žurnaliste ir vertėja; 1996 m. patekusi Saddamo Husseino režimo nemalonėn per Jordaniją pabėgo į JAV. Čia išleisti trys iš arabų kalbos versti jos poezijos rinkiniai. Rašo arabiškai ir angliškai. Gyvena Mičigane, dėsto arabų kalbą Ouklando universitete.

Lentelės II

Aš užmerkiu akis ir matau tašką.

Jis tampa šviesos dėmele.

Ši išauga iki dydžio žmogaus,

kuris tolsta tol,

kol pavirsta į šviesos dėmelę,

į tašką.

Kaip Komunijos duona

tavo žodžiai ištirpsta mano burnoj

ir niekad nemiršta.

Man nesvarbu, po kuriuo dangum –

tik giedok savo giesmę iki galo.

Kaulų miestas, kuriuo springstu,

yra ir druska,

ir cukrus,

ir verdantis vanduo

virdulyje be dangčio.

Klausk, ne kiek namų buvo pastatyta.

Klausk, kiek gyventojų liko tuose namuose.

Liepsna išsprogsta kaip milžiniškas augalas

ir suryja juos po vieną

drauge su paklydusia ir atrasta avele.

Ta, kurios daina

neturi pradžios

nei pabaigos…

Ta, kurios balsas susiliejo

su žvaigždėmis ir mėnuliu…

Kur ji?

Sapnai būna dviejų rūšių:

vertikalūs ir horizontalūs.

Pasakyk, kokio pavidalo tavo sapnas,

ir aš pasakysiu, iš kur tu.

Ugnis ir šviesa –

abidvi degina.

Einame miegoti, kai kita Žemės rutulio pusė pabunda.

Diena ir naktis

sausakimšos sapnų.

Tavo žvilgsnis

perveria mane

kaip žaibas.

Drugelis, prieš akimirką plevenęs

virš užmuštųjų, –

tai siela,

ieškanti namų.

Mūsų laikas drauge

išsirpo

ir suzmeko kaip uogos.

Ar kamera gali pagauti

išgąstį akyse

žvirblio patelės, matančios

jos akyse dūžtančius kiaušinius?

Mažumėlė oro tiek daug reiškia paukščiui.

Ore išsiplečia visas pasaulis.

Debesys susiburia ir vėl išsisklaido.

Lapai moja vienas kitam.

Paukščiui visa kas kybo ore.

Mūsų žingsnių išnešiotos

granato sėklos

ne iš dangaus.

Mano popierinis laivelis, upės išplukdytas

į pasaulį

su ypatinga žinia.

Vieną dieną jis gal ir atplauks,

nors ir pavėlavęs,

kaip ir visos tiesos.

Išdžiūvę lapai

ana ten

pirmieji mūsų troškimai.

Batai prie durų

sugrįžusiesiems jau nebetiks.

Pirštais ji skaičiuoja akmenukus.

Kiti akmenukai – po vandeniu –

tai jai nepasiekiami nuostoliai.

Smiltys,

išbirę pro tarpupirščius,

mūsų žmonės.

Saulė išryškina

skylę valtyje,

spindesį peleko

tebekvėpuojančios žuvies.

Diena ir naktis

perskiria mūsų žingsnius kelyje,

lygiai kaip

padalina pasaulį.

Aš gimiau.

Aš rašau poeziją.

Aš mirsiu.

Jos šešėlis

tebelesina

paukščius.

RICK BAROT

(g. 1969)

Filipinuose gimęs, San Fransisko įlankos teritorijoje užaugęs poetas, trijų poezijos rinkinių autorius, Guggenheimo fondo stipendininkas. Gyvena Takomoje, dėsto Ramiojo vandenyno liuteronų universitete.

Odė su pertrūkiais

Kažkas virtuvėje plauna indus.

Kažkas svetainėje žiūri žinias.

Kažkas miegamajame pincetu laiko

naudotą pašto ženklą ir deda jį į kolekciją.

Kažkas bara šunį, loja dabar jau

dešimtmečiais, kas dešimtmetį vis kitas šuo.

Kažkas skaito laikraštį ir klausosi

beisbolo radijo transliacijos tuo pat metu…

Altoriaus papėdėje įmeti monetų

į medinę dėžę, ir priešais nušvinta

didžiulis aptrintas paveikslas. Šventas objektas

būna apšviestas kelias minutes, kol vėlei

užtemsta. Visoj Italijoj pilna tokių

bažnyčių. Smilkalų, akmens kvapas…

Kažkas traukia pelenus iš nedidukės

židinio ertmės, nors tai galbūt vyko

prieš šimtą metų, kai namas buvo tik pastatytas,

o mes jame negyvenom. Kažkas rašo

laišką ant plonyčio melsvo popieriaus. Kažkas leidžia

adatą ant besisukančios plokštelės, tiesiog šiaip.

Ant sofos – kažin kas miega. Viršuj

kažkas žiūri į vonios kambario veidrodį…

Kol laukėme, kada baigs operaciją,

aš vaikščiojau po ligoninę ir užėjau

laukiamąjį su milžinišku akvariumu.

Juoda žuvis raudonais dryžiais, geltona žuvis

mėlynais dryžiais, trikampė žuvis, cilindrinė

žuvis, mažytės oranžinės aulos ir celofaninis

žvitrių sukinių spindesys vandens dėžėje,

tarp koralinių kompozicijų, kaulų mieste…

Kažkas lipa girgždančiais laiptais

tamsoj, turėklu ranka slysta. Kažkas

kalba telefonu, o tai reiškia, kad valandą

niekas kitas negalės juo paskambint. Kažkas savo kambary

ruošia namų darbus, aš ar kažkas beveik toks kaip

aš, prieš dvidešimt, penkiasdešimt metų. Kažkas skaito

savo kambaryje. Kažkas kalbasi su pilka siena.

Kažkas kalbasi su pilka siena. Vasarą,

karštą popietę, kažkas atlupa tapeto

kraštą ir pamato kitą tapetą po šiuo…

Manydavau, kad rašyti eiles, kurti meną –

tai bandymas pakilti virš proziškųjų

savasties dėmenų, pasiekt kažkokį esencijų lygmenį, kur

eilėraščiai turi pavykti. Aš klydau.

HAYAN CHARARA

(g. 1972)

Detroite libaniečių emigrantų šeimoje gimęs poetas, eseistas, trijų poezijos rinkinių autorius, Amerikos arabų šiuolaikinės poezijos antologijos sudarytojas. Gyvena Hjustone, kur dėsto Hjustono universitete.

Premija

Eilėraščių knyga

apie Besę Smit,

Merlin Monro,

karalienę Elžbietą,

Viljamą Telį,

V. B. Jeitsą,

Tedą Hjuzą,

Tupintį Jautį,

ūdrą, lapę ir kiškį

Pulicerio premiją pelnė

pirmaisiais karo

metais.

Antraisiais –

nepaklusnumo, tiltų,

lavonų, užrištų akių,

šunų – metais

premija buvo įteikta

poetui, rašiusiam

apie vienintelę rūšį

savižudę.

Boikotų ir dėmėtų

pirštų pagalvėlių –

trečiaisiais karo – metais,

premija atiteko

pensininkui gyvybės draudikui,

gyvenusiam žemės valdoj

šalia Garlando gyvenvietės,

Nebraskoj.

Dingimas –

iš vieno gyvenimo

į kitą –

buvo tema

laureato, premiją gavusio

sektantiško įtūžio

stiprėjimo – ketvirtaisiais

karo – metais,

taip pat – nuosprendžio

ir kartuvių metais.

Penktaisiais – antplūdžio

ir juodo

vandens – metais

pilietinis karas tęsėsi,

ir premija

buvo skirta knygai

apie mūsų pilietinį karą,

pasibaigusį

prieš 143 metus.

Šeštaisiais metais

premija apdovanotas

poetas, parašęs gražų eilėraštį

apie karą, karą

Europoje,

kur baltieji vyrai

žudė vieni kitus

milijonais;

tame eilėraštyje

jis vis dar minėjo arabą –

jaunuolį, kuris atlieka

apsivalymo veiksmą –

šalina sau

nuo kūno plaukus –

prieš nukreipdamas

lėktuvą į biurų pastatą,

veiksmą, atliktą

88-aisiais metais po karo,

apie kurį rašoma eilėraštyje.

Šeštaisiais karo metais

premija padalinta pusiau

su knyga,

žadinančia malonumus

(artimieji, pliažai, šunys)

ir siaubus

(jauni vyrai,

apvalantys savo kūnus

beatodairiškai

ir ryžtingai).

Septintaisiais –

ugnies nutraukimo

ir iškamšos – metais

premija pažymėta

knyga apie netektį,

atmintį

ir laiko tęstinumą;

knyga, pavadinta

pagal dangaus

šunį.

Karas tęsėsi –

jau aštuntus metus, –

ir daug

kareivių

(300 000)

buvo sugrąžinti namo,

ir daug

kitų

(ne kareivių,

nesuskaičiuojama aibė)

sugrąžinta

į žemę;

tai buvo išėjimo

strategijų metai,

ir Pulicerio premiją laimėjo

knyga, apibūdinta kaip pilnutėlė

„minčių-bombelių“.

Pervadinimo – devintaisiais –

metais nauja aušra

užėmė laisvės vietą,

o premijuotasis

šeštaisiais, septintaisiais

ir aštuntaisiais karo metais

ėjo Jungtinių Valstijų

poeto laureato pareigas.

Paskutiniaisiais –

atsitraukimo – metais

premija įvertinta knyga

gyvenimo kitoje

planetoje pavadinimu,

išreiškiančiu troškimą

gyventi kitaip,

taip pat – ir

mirti kitaip.

Gyvybei Žemėje seniai išnykus

sodrintasis uranas

Tigro upėje

pasieks savo pusamžį,

praėjus puspenkto milijardo metų

nuo dešimtųjų karo metų,

reiškiančių

laiko pabaigą.

SHAMALA GALLAGHER

Kalifornijoje gimusi indės ir airių kilmės amerikiečio dukra, poezijos knygelės autorė; gyvena Atense, kur Džordžijos universitete siekia anglų kalbos ir kūrybinio rašymo daktaro laipsnio.

Kaip jie byloja apie laukus

Skiriama Timothy Yu

mums. Jie sako:

kask rankomis

gerą, labai gerą

juodžemį,

ir tu išaugsi į mūsų širdies

vaiką. Tyliai

dirbk, nes tau puikiai

sekas, nes tu jau beveik

mūsų širdies

vaikas. Klausyk,