Gauromečio vasara
Kas vakarą, maždaug apie dešimtą, jau pradėjus nardyti šikšnosparniams ir sutemoms vasaros pradžioje dar tik leidžiantis, o pabaigoje – beveik visiškoje tamsoje, nuo staiga atsiradusio pratiso gaudimo pradėdavo virpėti oras. Kurį laiką gaudesys tarsi pakibdavo ore, – nei silpdamas, nei stiprėdamas, kol atrodydavo, kad taip ir turi būti, – kažkur iš dangaus imdavo sklisti gūdi vibracija, nuo kurios, regis, net skimbčiodavo stiklinės sename bufete. Tarsi Dievas būtų įsijungęs savo radijo siųstuvą ir, kiek pakankinęs klausytojus pauze, galų gale išskiemenavęs „The end is near“ įžūlaus reperio balsu. Klausydama to gaudesio, tryniau tarp delnų gauromečių lapus – šią vasarą nutariau susidžiovinti jų arbatai. Anksčiau tik grožėdavausi miško proskynose išstybusiomis puošniomis jų kariaunomis, pasidabinusiomis ryškiai rožiniais žiedais. Kokia prasmė rinkti vaistažoles, kai jų galima nusipirkti vaistinėse, turbūt negalėčiau atsakyti. Kaip ir niekas negalėtų pasakyti, ar išliks gauromečiai dar po šimto ar daugiau metų, sumažėjus miškų, gal net išnykus bitėms, kurios dabar zujo žieduose, man beveik pradingus tarp stiebų, lyg purpurinių trifidų giraitėje. Pamenu, kai vaikystėje su tėvais vykdavom į pajūrį, po kurio laiko žigulių stiklas būdavo visas nutaškytas į jį atsitrenkusių vabzdžių liekanom, o tėvas turėdavo stoti Kryžkalnyje ir nuvalyti kraujo ir gelsvų baltymų dėmes. Apie tai prisiminiau pati šiemet vykdama prie jūros, nes, be dulkių ir kelių dėmių nuo mašalų, stiklas buvo visiškai švarus.
Pagaliau gaudesys nurimsta, o kad tai keturių variklių orlaivis, skrendantis iš Kopenhagos į Honkongą, sužinau po kelių savaičių – apie lėktuvą su visom techninėm smulkmenom informuoja išmanioji programėlė, fiksuojanti visus skraidančius objektus, esančius oro erdvėje netoliese. Jei Dievas kada ir prabils į žmoniją jai suprantama kalba, greičiausiai irgi bus priverstas tai padaryti per appsą, kuris fiksuos jo apreiškimus.
Dabar žmonija atrado sendinimo programėlę ir visi krykštaudami siuntė vieni kitiems savo ateities avatarus – raukšlėtas lyg kepti obuoliai fizionomijas, o jaunesni su pasididžiavimu kėlė į socialinius tinklus stilingus liesus senius ir elegantiškas pagyvenusias damas – tokie jie būsią seni. Programa, už pasendinimą iš vartotojo neva reikalaujanti per daug asmeninių duomenų, nei leistų jų apsauga, sukurta tikrai tobulai, bet ne tiek, kad galėtų nuspėti ligas, antsvorį, nelaimes, įbrėšiančias veide papildomų rėžių, ir, galų gale, ankstyvą mirtį. Imdama dar vos įžiūrimą mimikos ar dėl gravitacijos poveikio atsiradusią odos klostę ir išmaniai ją padidindama, pamažindama plaukų, juos pražildindama, pridėdama simbolinius pagurklius, programa kuria universalią senatvę – jaunesniems gražesnę, vyresniems, savaime suprantama, daug nepatrauklesnę, nes veiduose rado daugiau „medžiagos“. Tikra senatvė nėra graži, greičiau žinanti, jei jau nepavyko tapti išmintingai. „Visi pasensim“ yra jos šūkis, koreliuojantis su tuo kitu, paskelbtu iš dausų, net jei netikima, kad kažkas iš aukščiau valdo šitą procesą.
„The end is near“ – gal jau rašo Dievas mums per kažkurią programėlę, tik nesusiprantame jos atsisiųsti. O juk ženklų ir šiemet būta pakankamai, net jų nestebinčiam: balandį supleškėjus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai, net daugelis netikinčiųjų meldėsi – kam, reikėtų paklausti jų pačių. Gaisro metu išgelbėta relikvija – erškėčių vainikas, kuris, tikima, buvo ant Kristaus galvos per nukryžiavimą. Čia pat cituojami vieno iš aukšto rango Bažnyčios tarnų žodžiai, kad jei Dievas ir įsikišo gaisro metu, tai pasireiškė ugniagesių narsa gelbėjant tai, ką dar buvo galima išgelbėti. Mąstau, jei taip iš tikrųjų yra, ar nepakankamai aiški žinia, kad žmonija atgavo būtent kankinystės simbolį.
Tokiomis sąlygomis, kai brangi kiekviena sekundė, sunkiai įsivaizduojamas ir pasirinkimas – ką palikti sudegti. Rugpjūtį Šventojoje jūroj skęstant sūnui ir motinai gelbėtojas pasirinko pastarąją, bet išgelbėjo vaiką, turbūt amžiams pasmerkęs save dilemai, ar pasielgė teisingai, – nors, rizikuodamas sava, išgelbėjo kitą gyvybę. Galbūt jis atras palengvėjimą, kad ne viskas mūsų valioje, nes vos po kelių dienų, savotišką kruvinąjį trečiadienį, be niekieno blogos valios ir įvairiomis aplinkybėmis tragiškai žuvo net trys vaikai. Per daug vienai dienai, taip nebūna, mirgėjo įspėjimais statistika, apskaičiavusi, kad toks skaičius įprastas bent jau kelioms savaitėms. Tarsi tik racionalūs techniniai matavimai mums padėtų įvertinti tragedijos mastą.
Dievas nėra geras, jei leidžia tam vykti, Dievo išvis nėra, jei tai vyksta, – geriausias pasiteisinimas, kodėl nesi su juo. Gal mažiau pavojingas nei absoliučiai pažodinis jo skleistos žinios traktavimas ir įgyvendinimas – tam, kad sukurtum teisingai gyvenančią visuomenę ir viskas galų gale pavirstų distopija. Panašia į Margaret Atwood dar 1985 m. aprašytą „Tarnaitės pasakojime“, kurį visi mano „perskaitę“, pažiūrėję 2017 m. serialą – trijų sezonų griozdą, nenusižengiantį serialų tradicijoms nutrivialinti ir iškraipyti viską pagal populiarių serialų formatą.
Trinu gauromečių lapus, kol paskausta delnai, – iš pažeisto jų paviršiaus turi pradėti sunktis sultys. Distopija jau vyksta ir mes savotiška bejėgė jos dalis, tiesa, dar galinti surašyti peticijas prieš šniojamus miškus, liūdnai atsisveikinę su jau praretintom sengirėm ir kitais žaliaisiais plotais. Tie „kiti“, inicijuojantys visa tai, regis, tvarkosi pagal sunkiai suvokiamus, tiesiog fanatiškai įtikėtus dėsnius, tarsi mes visi jau gyventume Atwood aprašytame Gilade, pro švarutėlius mašinos stiklus, ant kurių nė vieno išsitėškusio vabzdžio, stebėdami naikinamus mūsų vaikystės parkus ir skverus. Lyg kažkas paspaudęs ilgai laikytų „delete“ klavišą tam, kad pagaliau išvalytų mūsų atmintį, o vėliau išklotų steriliomis trinkelėmis, kur liniuote išmatuotuose ir betonu aplietuose žemės lopinėliuose, lyg per anksti gimę kūdikiai inkubatoriuose, apraizgyti laistymo sistemų vamzdeliais, stiebtųsi liesi medžių muliažai. Visi kaip vienas vienodi ir silpni, tarsi ir pasodinti tam, kad niekada mums nebeužaugtų.
