Ciniško dievo žvilgsniu

Nancy Huston. Dolce agonia. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. V.: Tyto alba, 2018. 284 p.

Pagrindinis romano „Dolce agonia“ veikėjas – Šonas Farelas – penkiasdešimtmetis viengungis poetas, airis, gyvenantis rytinėje JAV pakrantėje, kur dėsto poeziją viename universitetų. 2000 metais savo dideliame name jis surengia Padėkos dienos vakarienę, į kurią pakviečia dvi buvusias mylimąsias, kelis draugus, kolegas, savo advokatą, kepėją ir namo dažytoją bei jiems artimus žmones – žmonas, vyrus ir vieno jų kūdikį. Šonas ketina svečiams pranešti, kad serga vėžiu, tačiau per daug išgėręs ir pokalbio nešamas to taip ir nepadaro. Vakarienės metu svečiai valgo, labai daug geria, kalbasi ir svarsto apie persiritusio į antrą pusę savo gyvenimo turinį – kančias, skriaudas ir netektis, bet ir meilę, aistrą, santykius ir siekius – visa tai, kas, nepaisant nieko, jų gyvenimus stumia pirmyn.

Visažinis romano pasakotojas – dievas, kuris neturi nieko bendro su krikščioniškąja Dievo samprata. Nors turi kai ką bendro su graikų dievais, tačiau yra stebėtinai ciniškas, kone sadistiškas, ironiškai stebintis paties sukurtas žmonių kančias. Romano prologe jis sako:

Ak, brangieji mano žmonės… Mane tiesiog užburia, kai žiūriu, kaip jie slidinėja ir klampoja! Neregiai, neregiai… visada vien viliasi, eina apgraibomis… Bet kokia kaina nori tikėti mano gerumu, perprasti savo likimą, atspėti, kokius planus jiems sukūriau… Taip, vargšai negali susilaikyti neieškoję viso to prasmės! (p. 9)

Dievas pasakotojas nėra nei meilė, nei prasmė, nei amžinas gėris. Tai viso labo vienas daugelio visatų kūrėjų, vertinantis savo „kūrinių grožį ir sudėtingumą“, įsitikinęs, kad jo kūrinija pranoksta kitas, nes jis vienintelis išrado „tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus“ (p. 9). Romane jis susikoncentruoja į trylikos savo sukurtų „daiktų“ susibūrimą, stebi jų kartu leidžiamą Padėkos dienos vakarienę ir skaitytojui pasakoja ne tik tai, kas matoma plika akimi, bet ir kiekvieno jų sąmonės turinį, lėtai, su sadisto pasimėgavimu kas antrą skyrių kaip naują patiekalą pateikdamas visų jų mirties scenarijus. Romano tonas – ironiškai rimtas, kartais jautrus, o dievas pasakotojas – nors ir abejingas žmonių kančioms – dažnai leidžiasi sujaudinamas jų gebėjimo mylėti ir atjausti, vienas kitą paguosti absurdiškos kančios akivaizdoje.

Romano pasakojimas suskirstytas į dvi plotmes – dieviškąją (visažinio pasakotojo, kuris žino, kas jo kuriamiems personažams nutiko iki šiol ir kas jų laukia ateityje, pasakojimas) ir žmogiškąją (sąmonės srauto technika kuriamas pasakojimas, iš vieno personažo sąmonės nejučia pereinantis į kitą, chaotiškas, nelinijinis, paremtas asociacijomis). Pirmasis pasakojimas dvimatis, paklūstantis vienai chronologiškai logikai, o antrasis – taki, iš dievo kontrolės išslystanti, nenuspėjama personažų prisiminimų ir emocijų tėkmė, kurioje tarpsta žmogiškoji pasirinkimo, požiūrio taško, selektyvios atminties ir kitokia laisvė, kuri ir sudaro žmogiškosios egzistencijos esmę. Taip pasakojimo struktūra gražiai atspindi egzistencinę romano filosofiją, pagal kurią sakralųjį gyvenimo klodą sudaro ne religinė transcendencija, o personažų žmogiškumas. Anot Huston kūrybos tyrinėtojos Izabelos Front, šiame romane autorė „vaizduoja sakralųjį gyvenimo aspektą, kuriame nėra transcendencijos“ („Un Dieu sadique: le rôle de l’image blasphématoire de Dieu dans Dolce agonia de Nancy Huston“, Quêtes littéraires, 2013, Nr. 3, p. 166).

Nors „Dolce agonia“ yra romanas apie gyvenimo, kančios, meilės ir mirties prasmę, transcendencijos eliminacija romano centrą iš egzistencinio-filosofinio perkelia į istorinį-geografinį. Romano pradžioje Huston kruopščiai pažymi visų personažų gimimo metus ir vietą, nes laiko ir vietos sankirta sudaro idėjinę kūrinio ašį. Laikas šiame romane trejopas: istorinis, žmogaus gyvenimo laikas ir individualios sąmonės patiriama laiko tėkmė, vieta – geografinė (-ės) žmogaus gyvenimo vieta (-os) globaliame pasaulyje. Romane veikiantys personažai susitinka Naujojoje Anglijoje, ten, kur išsilaipino pirmieji naujakuriai iš Senojo Pasaulio, tačiau kai kurių jų gyvenimai reikšmingai susiję su keliomis šalimis arba vietovėmis. Pats Šonas Farelas gimęs Airijoje, jaunutė jo draugo žmona Chlojė – iš Kanados, „jo namo dažytojas Leonidas Korotkovas, gimęs 1933-iaisiais Šudianuose (Baltarusija), ir jo duonos kepėjas Aronas Zabotinskis, gimęs 1914-aisiais Odesoje (Ukraina)“ (p. 11). Toliau romane klaidžiojant visų personažų sąmonės užkaboriais, istorinis pasaulio kontekstas sudaro asmeninės jų savimonės centrą. Taip iš vieno taško Naujojoje Anglijoje romano veiksmas išsisklaido po visą pasaulį – Kanadą, Vietnamą, Baltarusiją, JAV pietus, Niujorką, Pripetę, Golvėjų ir dar daug kur, o istorinis romano fonas apima karą Vietname, apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje, holokaustą Europoje, juodaodžių pilietinių teisių judėjimą Amerikoje, Černobylio avariją Pripetėje ir geležinę uždangą Sovietų Sąjungoje. Visi personažai vaizduojami kaip šeimos, geografijos ar istorijos aukos, tačiau visi jie yra ir kaltininkai, kartais tėvus, mylimuosius, meilužius, vaikus, tarnus nuskriaudžiantys dėl asmeninių aplinkybių, o kartais todėl, kad yra daugiau ar mažiau sąmoninga prievartinių istorinių, socialinių struktūrų dalis. Taigi romane „Dolce agonia“ esmingai kalbama ne tik apie asmeninį individo santykį su likimu, bet ir apie individo santykį su pasaulio istorija ir kiekvieno asmeninį indėlį į ją.

Transatlantinis, net globalus pasaulio suvokimas ir vaizdavimas yra vienas įdomiausių šio romano aspektų, būdingų visai – grožinei ir negrožinei – Huston kūrybai. Gali būti, taip yra todėl, kad pati rašytoja – migrantė. Huston gimė ir užaugo anglakalbėje Kanadoje, Albertoje, būdama dvidešimties išvyko į Prancūziją metus studijuoti Sorbonos universitete, ten liko, įsitraukė į feminizmo judėjimą, ėmė rašyti prancūziškai bei sėkmingai spausdintis ir tapo prancūzų rašytoja. „Dolce agonia“ taip pat parašytas prancūzų kalba, o prancūzakalbių romanų, kurių veiksmas vyktų JAV ir kurių personažai nebūtų prancūzakalbiai, nėra daug. Buvęs Huston vyras ir vaikų tėvas – taip pat žymus Prancūzijos imigrantas, rašytojas, literatūros teoretikas ir intelektualas bulgaras Tzvetanas Todorovas. Angliškai rašyti ir į anglų kalbą savo kūrybą versti Huston ėmė vėliau, susilaukusi antrojo vaiko. Anot pačios autorės, laikas, kai ėmė rašyti abiem kalbomis, buvo tikroji jos, kaip rašytojos, gyvenimo pradžia. Faktas, kad pirmasis jos romanas anglų kalba „Lygumų giesmė“ apdovanotas svarbiausiu Kanados literatūros apdovanojimu, Generalinio gubernatoriaus premija, tai tik patvirtina. Na, o pastaruosius dešimt metų Huston gyvena Šveicarijoje su šveicarų menininku Guy Obersonu. 2006 metais Huston su kitais dvidešimt šešiais prancūzų kalba rašančiais ne Prancūzijoje gimusiais rašytojais pasirašė Pasaulio literatūros prancūzų kalba manifestą, skelbiantį prancūzakalbės pasaulio literatūros triumfą. Visa tai rodo, kad Huston gyvenimas ir kūryba netelpa vienos ar net dviejų šalių kultūrinėje, probleminėje ir estetinėje terpėje. Ji yra ne Kanados ar Prancūzijos, o pasaulio rašytoja.

Žmogaus gyvenimo laiko tėkmės ir senėjimo problema – dar vienas svarbus romano aspektas. Romane tėra du jauni veikėjai – skandalingai jauna pagyvenusio rašytojo Halo žmona Chlojė ir metų neturintis jų kūdikis Halas jaunesnysis. Visi kiti romano veikėjai – brandūs, o kai kurie ir seni. Jų gyvenimuose jau daug kas nutikę, jie tvirtai įsipainioję buvusių ir esamų santykių raizginiuose, užauginę vaikus, o tie, kurie jų neturi, turi vaikų neturėjimo istorijas. Kūno, ypač senstančio kūno problema svarbi visoje Huston kūryboje, o labiausiai jai rūpi senstančio moters kūno klausimas, keliamas ir šiame romane, kuriame pusamžės moterys vaizduojamos kaip sudėtingos, visavertės būtybės – geidžiančios ir geidžiamos, mylinčios ir mylimos, ištikimos ir svetimaujančios, ambicingos, išsilavinusios, geros, piktos, kartais kvailos, dažnai maištaujančios, darančios netikėtus, į tradicinio moteriškumo rėmus netelpančius sprendimus. Man ypač patinka Huston kuriami motinų personažai, kurie niekuomet neredukuojami į stereotipinius geros ir blogos motinos archetipus.

Nors romane „Dolce agonia“ mane ne viskas įtikino, jį skaičiau su malonumu, įdomumu ir nuostaba, taip kaip ir visas iki šiol skaitytas Huston knygas. Jis parašytas išmoningai, reikalauja skaitytojų dalyvavimo, susikaupimo, apeliuoja į šiokį tokį apsiskaitymą (nors lietuviškame vertime selektyviai pateikiamos nuorodos į romano intertekstus), o svarbiausia – supažindina su reikšminga pasaulio literatūros figūra, kuri, be kita ko, yra ir mums artimo Romaino Gary gerbėja bei sekėja.