Be positive

 

Čia tikriausiai kažkada buvo prausykla. Visos sienos apklijuotos baltomis apsilaupiusiomis plytelėmis. Koktu. Net čia gali suprasti, kad esi ligoninės teritorijoje. Kaip laukinis žvėriukas Almantė prieina prie grotuoto lango. Malonybiniai žodeliai šiame kontekste sunkiai dera, tačiau jauną, sutrikusią merginą įvardinti žvėrimi sunku. Ji bando kuo arčiau prisislinkti prie siauro ruožo, kurį saugo nuo sovietmečio likusios grotos. Tik čia ji gali nors šiek tiek pajusti skruostus deginantį žiemos šaltį. „Ačiū, kad bent akimirkai leidžiat įkvėpti normalaus oro, nes nuo to mirties ir su myžalais sumišusio ašarų kvapo galiu netyčia numirti ir aš pati.“

Leisdama laiką šioje sukiužusioje, pilnoje senių ir etatinių nenusakomo amžiaus pacientų psichiatrijos ligoninėje, Almantė pasidarė ironiška ir kandi. Jai tai tapo patikimiausiu būdu netapti tokiai kaip jos palatos „draugė“ Stanislava, kuri išvietėje apsilanko itin retai. Gydytojas sakė, kad ji išverkia visus skysčius.

Almantė lėtai išsitraukia cigarečių pakelį ir paima kelias cigaretes iš karto, nes žino, kad jos klibančiame ir tik kelis kartus truktelėjus atsidarančiame stalčiuje yra dar trys nepradaryti „Marlboro Red“ pakeliai. Rūkymas jai tapo labiau ritualu nei malonumu. Ji stengiasi visą šį procesą atlikti kuo lėčiau, vien tam, kad nereikėtų sugrįžti į tą durnių laivą, pritvinkusį nerimo ir liūdesio. (Nežinia, interpretuoti tiesiogine ar perkeltine prasme?)

Įėjęs į tariamąją rūkyklą visuomet pamatysi ore tvyrančius rūkalų debesis ir neišvengiamai pradėsi kosėti nuo gerklę graužiančių dūmų. Rūkydama antrą cigaretę, Almantė mintimis nusikelia į laikotarpį, kai springo ne tik dūmais, bet ir ašaromis.

Kartais tenka susidurti su tuštuma. Ji aplanko tave netikėtai ir smogia su didžiule jėga. Kažkas tavyje ištirpsta ir kažkas labai aštriai duriančio atsiveria. Tu nujauti, kad tai gali įvykti, bet nesitiki, kad taip greit ir taip skaudžiai. Springsti ašarom ir pastebi gailestį jo akyse, bet vis dėlto išgirsti tik „aš atsiprašau“. Pokalbyje atsiranda nejaukumas ir įtampa. Jam norisi pabėgti, o tu nori pasimėgauti paskutinėmis akimirkomis šalia šio tuštumą tavyje atvėrusio žmogaus. Galiausiai neištvėręs jis pasako, kad jau laikas skirstytis. Susirinkusi savo daiktus, pilnomis ašarų akimis, tu nusliūkini link išėjimo. Truputį paėję į šalį sustojate ir spoksote vienas į kitą. Tvirtas it naštą nuo pečių nusimetusio žmogaus žvilgsnis ir tavo blausios, be gyvybės ženklų akys. Jis su tavimi atsisveikina – tu tyli. Jo veidas priartėja prie tavojo, iš lėto kyla. Pajunti švelnų atsiprašymo kupiną bučinį ant savo drėgnos kaktos. Viskas. Jis, atrodo, visgi jaučia šiokią tokią kaltę ir priduria: „Jei jausies blogai, juk žinai, kad visada gali man parašyti.“ Jauti, jog gerklėje susidaręs gumulas dar labiau išsiplėtė ir pradėjo tave dusinti. Ištari, nors greičiau išvebleni atsisveikinimo žodžius ir sparčiu žingsniu eini tolyn nuo jo, kad neišgirstų tave tampančios raudos. Tu springsti nuo ašarų, cigaretės dūmų ir veriančios tuštumos.

Almantės mintis nutraukia ligoninės sanitarė Leonida Fedorovič, kuri, kaip visada, gerokai per garsiai subliauna: „Иди кушать!“ „Eik pati ir valgyk tą tualetinio popieriaus skonio manų košę.“

Jai įgriso visos tos storos sanitarės su savo žiaukčiojimą sukeliančiu maistu. Tačiau ji neturi pasirinkimo – visiems be išimties liepiama susirinkti riebalais prasmirdusioje valgykloje. Mergina nedelsdama pradeda kuistis savo nutampyto chalato kišenėse, kad pasitikrintų, ar yra ausinės. Nepakenčiama sėdint prie aštuoniems skirto stalo klausytis besikartojančių kalbų apie nerimą, kasdien vis naują gyvenimo prasmę ar atvirkščiai – apie skaičiuojamas dienas, likusias gyventi. Ilgu vaistų kvapo pritvinkusiu koridoriumi ji eina „valgyt“. Retas atvejis, kai ten rasi kažką iš tiesų panašaus į maistą.

Dauguma jau susirinkę, barškina stalo įrankiais ir geria pravėsusią arbatą. Almantė atsisėda ten, kur visada – pačiame stalo gale prie lango. Jai iš šono sėdi buvusi mokyklos seselė. Tos mokyklos, kurią prieš metus baigė ir ji pati. Sanitarė prieina prie merginos ir greitu mostu nušveičia lėkštę apdaužytais kraštais. Puiku, plovas su razinomis. Antrą dieną iš eilės. Ji automatiškai užsideda ausines, įsijungia tamsios ambient muzikos playlistą ir įsispokso į gličią masę lėkštėje, kuri po truputį nyksta ir virsta žmonių pilkuma jos mintyse.

Žmonės, kurie it zombiai nuolatos juda, bandydami prisitaikyti prie laužytos muzikos ritmų. Jie susilieja į vieną tamsią, sunkumo jausmą sukeliančią masę. Tu nardai tarp jų ir nors nenori to pripažinti, esi tokia pati kaip jie. Brauniesi į priekį ir bandai atrasti sau patogią vietą. Tau nesinori prie nieko liestis, nori judėti nevaržomai ir bandyti atsiriboti nuo aplinkos, mintimis atsidurti kažkur kitur. Tu užsimerki ir stengiesi atrasti tau tinkančias muzikos skleidžiamas bangas. Jas atradusi, jauti, kaip po truputį atsikratai tave slegiančių minčių, kūnas palengvėja, o žmonės aplink tave išnyksta. Lengvai judini rankas ir kojas. Visą tą laiką būni stipriai užmerkusi akis. Tu nenori matyti tų pilkų, suzombėjusių, savastį praradusių žmonių. Taip tu sugrįžtum į slegiančią tamsą. Kartais vis pajunti kito žmogaus prisilietimą prie savo kūno ir tave tai nupurto. Tave erzina bet koks kontaktas, nes dabar čia esi tik tu ir muzika.

„Aльма ничего не елa!“ – užbaubia sanitarė, atsakinga už maistą, ir sugrąžina Almantę iš prisiminimų į valgyklą. Ji atsisuka į tą moterį riebaluotais plaukais ir nieko nesakydama pakyla nuo kėdės. Jau dabar mato, kad pirmas gydytojo užduotas klausimas bus – kodėl vėl nevalgei? „Po velnių, net mano katinas ėda geriau. Ar jie jaučia malonumą mus maitindami praskiestomis sriubomis ir drebučius primenančiais apkepais, kai patys kabinetuose geria „Alitos“ brendį užkąsdami pacientų antrųjų pusių dovanotais saldainių asorti?“

Almantė koja už kojos nušliaužia į savo palatą, avėdama prastesnėmis nei tavo senelio šlepetėmis. Lubos aukštos, sienos išdažytos salotine spalva, o lovos naudojamos turbūt jau daugiau nei šimtą metų. Ji prisėda ant girgždančio, plono čiužinio dengiamo guolio ir pradeda laukti, kada atkeliaus jos Molotovo kokteilis. Taip ji vadina indelį su vaistais, kurį gauna triskart dienoje. Jos palatos kaimynė Stanislava, išvertusi nemenkos apimties pilvą, knarkia. Matyt, vėl gavo stipresnę haloperidolio dozę. Netrukus atsiveria baltos palatos durys ir įvingiuoja vaistų vežimėlis, o paskui jį ir pati Leonida Fedorovič. Ji Almantei priešais nosį atkiša tabletes ir paklausia, ar nori arbatos užsigerti. Mergina pavarto akis ir vos matomai papurto galvą. „Nuo kada rusvos spalvos vanduo su kilogramu cukraus yra vadinamas arbata?“ Ji susimeta visas keturias tabletes į burną ir užgeria šlakeliu vandens. Tuomet nusispiria šlepetes ir įsisuka į nutrintą apklotą. Leonida, įspėjusi jos ketinimus, pergalingu balsu praneša: „Девушка, врач ждeт тебя.“ „Devuška, devuška… Išmok lietuviškai kada nors…“

Almantė bejausmiu veidu nusivelka chalatą ir apsitempia megztinį, kurį jos tėtis padovanojo prieš keletą dienų. Ant jo didelėmis ryškiomis raidėmis užrašyta BE POSITIVE. Nuostabus humoro jausmas. Ji lėtu žingsniu patraukia gydytojo kabineto link. Kabineto numeris 13. Smagus skaičius. Pasibeldžia į duris ir iškart jas praveria. Psichoterapeutas Erikas, kaip visada, sėdi išsidrėbęs rubinų spalvos aksominiame fotelyje. Mergina nenusiteikusi šiandien daugiažodžiauti. Nepadarė nieko, kas jai buvo užduota.

– Ar padarei „namų darbus“?

– Ne.

– Ar nori pasišnekėti, kodėl jų neatlikai?

– Ne.

– Nesinori šiandien šnekėtis?

Šis klausimas išnyksta jos minčių kakofonijoje ir Almante nusikelia mintimis į prisiminimus, kai iš tiesų bandė rašyti. Tai, ko ir dabar prašė Erikas.

Ir vėl ta pati sujaukta lova. Kai galvoje nesidėlioja mintys, bandai jas užrašyti juodu ant balto. Laiškai sau, draugams, kuriuos praradai dėl tamsios dėmės savyje, trumpi prozos kūriniai, atsiminimai – viskas, ką išeina užfiksuoti lape. Tikiesi, kad visa tai užrašius tau palengvės, bet nė velnio. Jautiesi tik išvargusi ir dar labiau sugniuždyta. Glamžai viską, draskai ir atsiduri didelėje krūvoje šūdo. Paskęsti tarp savo tamsių minčių nuoplaišų, pažvelgi į šalia gulinčią lapo skiautę su likusia nuotrupa „Ji išsikerojo ir manęs ne…“ Ne… kas? Nebepaleidžia? Nepalieka ramybėje, neleidžia gyventi, nesiklauso?..

– Tai visai nesišnekėsi šiandien su manimi?

– Kada pagaliau galėsiu išeiti į lauką?

– Almante… Žiūrėsim. Manau, kitą savaitę keisim tavo režimą. Tuomet galėsi su sanitare ir visa grupe išeiti trumpam pasivaikščioti.

Mergina giliai atsidūsta ir prašo šį pokalbį perkelti į kitą dieną. Psichoterapeutas stebėtinai greitai sutinka. Matyt, to ir telaukė. Šią savaitę atvyko nauja vadovėlinius kūno linkius turinti rezidentė Justina. Almantė pakyla nuo nudriskusios kušetės ir neatsisveikinusi išeina. Atrodo, nesibaigiančiu koridoriumi ji eina parūkyti.

Kambarys. Tas pats kambarys, kuriame tu jauteisi nesava ir norėdavai kuo greičiau ištrūkti. Bet tik pabėgusi suprasdavai, kad vis dėlto ten jautiesi saugiau, ir it baugštus gyvūnėlis vėl į jį sugrįždavai. Dabar tu sėdi šalia savo lovos. Patalai sujaukti – nepameni, kada paskutinį kartą buvai juos pasiklojusi. Tu nebegali daugiau gulėti toje suknistoje stačiakampėje iš lentų sukaltoje dėžėje, nuo jos tave jau pykina. Linguoji apsikabinusi kelius pirmyn atgal, atgal ir pirmyn. Bandai nors šiek tiek sudėlioti savo mintis ir išvemti bent vieną rišlią frazę. Tos įkyrios mintys tave pražudys. Sušikti vaistai, nuo jų aš net verkti nebesugebu. Apibendrinus tikriausiai dabar jau nieko nebesugebu, nebent draugus pasiųst velniop, kai jie klausia, kur aš dingusi.

Rūkyklos durys praviros. Čia tikriausiai kažkada buvo prausykla. Visos sienos apklijuotos baltomis apsilaupiusiomis plytelėmis. Koktu.