Apie kasdienybę pasaulyje po saule – raudona, balta, geltona

Amílcaro Riveros Munivės parodoje „Apie kasdienybę“ parašyta: „Pirmą kartą Lietuvoje personalinę parodą pristatantis Meksikos menininkas eksponuoja savo tapybos darbus – introspektyvių portretų ir figūrinių kompozicijų seriją. Tapytojo kūrinių veikėjai tyliai žvelgia pro savo sustingusią visatą, kurioje tarsi niekas nevyksta, tačiau žiūrovas yra kviečiamas atrasti istorijas, slypinčias anapus kasdieniškų veidų ir figūrų. Pabrėžtinai pasyvios pozos ir nejudrios mizanscenos kontrastuoja su atvirų, intensyvių spalvų koloritu, kuris suteikia darbams papildomų simbolinių reikšmių ir sąsajų su meksikiečių tradicine daile.“

„Diego Riveros ir kitų jo amžininkų manifestuojančios freskos?“ – pagalvojau aš. Daugelis jų buvo komunistai ir dirbo išvien su vyriausybe. Tiesa, šiandien Meksikos komunistų partija nėra galinga, tačiau prezidentas Andrésas Manuelis Lópezas Obradoras mėgina įvesti diktatūrą ir kartais pasiunčia kariuomenę į taikias gatves.

Kol nepamilau Amílcaro herojų, tų abejingų vyrų ir ryžtingų moterų pasaulyje po saule, skubu rašyti, kad paroda nukėlė mane į tarybinę vaikystę. Tą nuoširdų nuasmenintų eilėraštukų ir dainelių kartojimą artėjant metinėms šventėms, tą krinolinų pompastiką prieš Naujuosius metus (Kalėdų tada nebuvo), kai po jų visų vaikystės albumuose nuguldavo tos pačios šventinės nuotraukos, tarsi visuose miestuose vienu metu mus visus būtų fotografavęs vienas fotografas. Paroda man – tai plakatas „Te visad šviečia saulė…“ Ar tikrai?

Parodoje matau saulę, dykumą, karštį. Sodri raudona spalva, tarsi kokia rezistencijos vėliava, simbolizuojanti dar nepatirtą, todėl lig šiol nepažinų savojo „aš“ pasaulį. Beasmeniame parodos ornamente su išgrynintų idėjų ir švaraus ritmo intencija perskaitau žinią apie sumišusią vienatvę. Pirmiausia savąją.

Munivės darbuose daug įtampos: žmonės sugrupuoti po du, po tris, vienas į kitą nežiūri, vienas kitam svetimi. Mintys intensyvios, erdvė sudalinta vertikalėmis, horizontalėmis ir ryškiais kvadratais, stiprinančiais uždarumo bei susvetimėjimo įspūdį. Jie nori valdyti, tačiau patys yra valdomi tų griežtai sudalintų erdvių, todėl lieka tiesiog viskam abejingi. Kažkokie neišsipildę herojai, kurių veiduose be bruožų dailininkas įspaudė nuoširdų trapumą, laikinumą ir liūdesį. Ideologinė priklausomybė jiems trukdo judėti į priekį, jų laikas – amžinos ideologinės parengties…

Tiesa, Amílcaro moterys kitokios. Jos turi bruožus. Nutapytos tvirtais potėpiais, jos stiprios, ryžtingos ir vieningos kaip uola. Jos monumentalios ir primena man kelių metrų aukščio akmenines kolonas arba komunizmo muziejaus monolitines skulptūras Grūto parke. Priešingai nei vyrai – jos turi kažkokią šviesaus rytojaus viziją, matyt, dar nuo matriarchato, giliai įsišaknijusio Meksikos genofonde, laikų, tačiau jos susirūpinusios ir pavargusios. Galbūt nuo tos aiškiai neįvardintos, tačiau iš anksto nulemtos ideologinės atsakomybės?

„Vienatvė I“, „Vienatvė II“, „Vienatvė III“. Ne, dailininkas tai vadina kasdienybe. Ir geriausia, kas paveikslų herojams gali tokioje kasdienybėje nutikti, – tai užsibūti aktyviai monochromiškoje (ryškioje) spalvoje. Tą ir darau. Užsibūnu.

Iš esmės Munivės darbai veikia mane slopinančiai. Skatina nemąstyti, o tik paklusti tam grafiškai tapybiškam kolektyvizmo ornamentui ir nuolankiai „sueiti“ į figūratyvų egzistencinį tašką bet kurioje iš jo pavaizduotų figūrų, o dar labiau – į tuštumas tarp jų.

Nors iš esmės jo paveiksluose nieko ideologiško nėra, nei kokio ženklo, nei simbolio, tik tas akivaizdus visus seniai išvarginęs susvetimėjimas ir kolektyvinis prisitaikymas bei susitaikymas, bet kai mąstau apie tuos darbus, ideologija alsuoja man į nugarą. Kas ji, kokios jos ištakos ir pasekmės? Tada iškyla vaikystės prisiminimai, nors ji buvo soti ir gana nerūpestinga. Buvau spaliukė. Labai patiko segėti žvaigždutę ant krūtinės. Paskui buvau pionierė, kiekvieną sekmadienį kruopščiai lygindavausi kaklaraištį, kuris man reiškė daugiau nei daili raudona šilko skarelė po kaklu. Komjaunuolė jau nebuvau. Dabar džiaugiuosi, o tada, atsimenu, liūdėjau, kad baigėsi kažkokie geri laikai, kad dabar visi turėsime eiti į bažnyčią. Neįtikėtina, bet tas ideologinis etapas paliko manyje gilų pėdsaką ir aš nesąmoningai buvau paruošta ir pasiruošusi tęsti partinę ideologijos liniją. Žiūrėdama į jo darbus, galiu tik pasidžiaugti, kad mano vaikystė jau praėjo ir aš netapau kokia partijos CK veikėja. Nors ideologija, su kuria aš, nors ir nesąmoningai, užaugau, paveikė mane. Mano mintys, darbai ir meilė sau kažkokioje iliuzinėje kolektyvizmo horizonto linijoje apriboti. Kol neišmoksiu mylėti savęs.

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

Egzistenciniu požiūriu Munivės darbai nėra apie mano praeitį arba apie jo ateitį (kaip jis pats sakė), tai darbai apie vienatvę, susvetimėjimą, abejingumą ir, žinoma, apie baimę. Baimę likti iš esmės vienam, užsidaryti. Viena yra ilgėtis asmeninės laimės kolektyve, kita yra pasijusti iš tikro nereikalingam net pačiam sau. Mūsų dažnai deklaruojamas poreikis priklausyti vienai ar kitai grupei, bendruomenei, sistemai yra tik prigimtinis žmogaus saugumo poreikis. Visi mes kovojame su savo vėjo malūnais, kurie įvairiausių nuostatų, įsitikinimų, prietarų ideologiniais pavidalais neleidžia mums ramiai būti savimi. Tos amžinos kovos su vėjo malūnais labai išvargina, sunkia jėgas, sausina protus, seklina mintis. Donkichotiškų parodos figūrėlių skulptūriškas ritmas teikia elegantiškų vilčių kasdienybės elegijoms ir kartu primena, kad visų laikų kasdienybės donkichotai ne visada turi ką apie save pasakyti, bet visada kažkuo tiki, dėl kažko maištauja ir, žinoma, jaučiasi nesuprasti, vieniši.

Ar pats Amílcaras jaučiasi vienišas? „Kaip jaunas menininkas jaučiuosi priskiriantis save ekspresionistams. Susitelkiu į savo veikėjų vidinę jėgą ir monologus. Be labai retų išimčių – su gyvais modeliais nedirbu; mano herojai išgalvoti, jų paskirtis – atspindėti universalias žmogiškąsias būsenas, dažnai pradedu nuo dėmės ir leidžiu jai palengva vystytis. Nėra griežtos tvarkos nuo pat pradžios iki pabaigos: kartais pirmieji potėpiai pasimeta po daugybe kitų sluoksnių, o kartais išlieka ir įgauna daugiau galios kompozicijoje. Siužetus renkuosi gana impulsyviai, priklausomai nuo poreikių ir aplinkybių. Pati technika savaime man nėra esminė; svarbiausia man – veikėjų išraiškingumas, galimybė papasakoti jų istorijas (kokią istoriją papasakočiau apie šį paniurusį vaikiną ir apie tą kažką norinčią ištarti moterį?). Bet aš humanistas. Aš tikiu ir noriu tikėti žmogumi, kolaboravimu, bendradarbiavimu, kad gyventume geresniame pasaulyje. Negi tai tik utopija?“ – klausia jis, o aš stebiu tuos elegantiškai išrikiuotus herojus be jokios perspektyvos tiesiogine ir perkeltine prasme, nežinia kam ir kaip. Tarsi savo beasmeniu stotu, kartais netgi veidais be veido pabrėžtų tiesą, kad gyvenimas yra kažkas daugiau nei tavo ar mano pavienė egzistencija. Kad gyvenime visuomet egzistuoja kažkas „už kadro“, kažkas, kas lieka budėti… Ta kryptingai užkoduota plika akimi nematoma dimensija, kurią kiekvienas savaip galėtume pavadinti. Gal todėl visi herojai į mane nežiūri. Tiesa, kai kurie tarsi taria žodžius, bet aš girdžiu tik savo vidinį balsą iš praeities ir save „tarp eilučių“. Patinka.

Pasaulyje po saule.

Paveikslai akumuliuoja jėgą. Jie iškalbingi. Man belieka pamiršti savanaudiškas vartojimo intencijas technologiškai idealizuotoje kasdienybėje ir įsisąmoninus savo laikinumą atpažinti nuorodas į belaikę kasdienybę ir būti savimi pasaulyje po saule. Mylėti.

P. S. Amílcaras Rivera Munive gimė 1975 m. Meksike. Studijavo vizualiuosius menus Verakruso universitete, taip pat fotografiją Aktyviojoje fotografijos mokykloje ir dramaturgiją Kuboje. Surengė personalines parodas Meksikoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje ir Tailande. Gyvena, kuria ir dėsto dailę Meksike bei Puebloje. 2018 m. įkūrė modernaus meno galeriją ir jai vadovauja.

P. P. S. Turiu parašyti apie savo kaimynus, kurie nei iš šio, nei iš to po kelerių metų pertraukos apsigyveno tame gretimo namo bute, antrame aukšte. Iš pradžių pranašiškai pavasarį, visų nuostabai, ant vidinės palangės už išdužusio stiklo tupėdamas prausėsi kažkieno priklydęs katinas. Paskui vėlų vakarą pastebėjau šviesą lange ir, žinoma, nustebusi nesusigaudžiau, iš kur ji šviečia, o tiksliau – kas apšviečia mano langus.

Paskui pamačiau juos – visus tris iš karto. Vyrą ir dvi moteris. Nuo to laiko jie visada kartu. Kartu išeina, kartu pareina, retai kada sveikinasi, dar rečiau žiūri į akis, niekada nieko neklausia, visada tais pačiais drabužiais. Žodžiu, kitokie. Senbuvių kaimynių logika projektavo: tai nebylių šeima – tėvas, motina ir jų užaugusi duktė, bet ilgainiui liko tik nuomonė, kad tai labai keisti, kažin ar ilgam įsikūrę žmonės, matyt, sektantai, nes jokio darbo nedirba. Užkliuvo jie net niekuo dėtiems darbininkams, kurie visą savaitę mūsų kieme montavo vandentiekį. Iš pradžių naujieji kaimynai man priminė Maxo Velthuijso knygelės „Varlius ir nepažįstamasis“ herojus. Mūsų reakcijos ir jų elgesys buvo tokie, kaip aprašyta toje knygelėje vaikams. Ai, jie nepažįstami, jie nevietiniai, jie negeri. Kaip tas varlius, kuris buvo ignoruojamas vien todėl, kad triušiui nepriminė triušio, ančiai anties ir t. t. Tačiau kaip žvėreliai buvo nustebę, kai vieną dieną jis susiruošė išvykti, kaip ir buvo atvykęs. Su ašaromis akyse jį išlydėjo, nes jis jau buvo tapęs savas.

Ir mano kaimynai – žmonės kaip žmonės, ramiai sau gyvena savo gyvenimą ir niekam netrukdo, tačiau patys senbuviai neršia: aiškinasi, kelia klausimus, kuria teorijas. Kodėl?

Mano nebylūs mintijimai apie kaimynus truko gal pusę metų ir kėlė tik valiūkišką šypseną, tačiau po Munivės parodos apie individų kolektyvinį susvetimėjimą šypsena mano veide įgavo visus rimties ir susilaikymo aspektus. Dabar jie man atrodo kaip nepažinus, bejausmis, šaltas ir abejingas kolektyvas prieš emocionalias kažko nerimaujančių, kažko besijaudinančių vietinių gretas. Lyg ir tie patys naujieji kaimynai, tik jau kita bendro reikalo konfrontacinė jėga. O jeigu jie rezga kokį planą? O jeigu jie kam nors priklauso, kam nors atstovauja? Tas neaiškumas, įspraustas į ideologinius rėmus, kelia daug asociacijų. Net iš pažiūros nekaltas dujų balionas, vakar pastatytas prie laukujų durų, sukėlė daug nerimasties.

Nieko naujo po saule. Svetimas yra svetimas, kol netampa savas.