Žydras dangus

 

Motojirō Kajii (1901–1932) – japonų rašytojas modernistas, Imperatoriškajame Tokijo universitete studijavęs anglų kalbą, iki mirties nuo džiovos spėjęs parašyti kelias dešimtis apsakymų, vertinamų dėl poetiškos kalbos, taiklių aprašymų, niuansuotos savianalizės, atskleistų ligos, mirties ir trapaus kasdienybės grožio temų.

 

 

Glamonės

 

Katės ausys – tikrai juokingas dalykas. Plonos, vėsios, švelniai plaukuotos it bambuko ūglio žievė, o jų vidinė pusė žvilga. Lyg kietos, lyg minkštos, iš ypatingos, neapsakomos medžiagos. Nuo vaikystės man, kai tik pagalvodavau apie katės ausis, be galo norėjosi jas perdurti, lyg žymint autobuso bilietą. Ar šita mintis žiauri?

Ne. Ji tiesiogiai kyla iš kažkokios nesuprantamos katės ausyse slypinčios užuominos. Negaliu pamiršti, kaip vienas į mūsų namus atėjęs orus svečias kalbėdamas be perstojo žnaibė ant jo kelių užšokusio kačiuko ausis.

To neryžtingo jausmo yra netikėtai sunku atsikratyti. Žaismingas vaikiškas noras spragtelėti bilietų žymekliu (žinoma, jei nebandome to įgyvendinti) gyvuoja mūsų nuobodžiaujančioje sąmonėje daug ilgiau, nei, atrodytų, pagal amžių derėtų. Seniai suaugę protingi žmonės atkakliai tebegalvoja, kaip čia suėmus tą ausį tarp storo popieriaus lapų, kaip sumuštinį, ir spustelėjus! Bet neseniai man netyčia paaiškėjo lemtinga tos minties klaida.

Katinai yra iš esmės panašūs į triušius – pakėlus už ausų, jiems neskauda. Jų ausų struktūra keistai tinka tempti. Juk kiekvieno katino ausyse galima rasti randų, kur jos yra trūkusios tempiant. Ant tų įplyšimų susidaro tam tikri lopai, ir tos ausys yra paslaptingos ir juokingos, nesvarbu, tikėtum kreacionizmu ar evoliucijos teorija. Tempiant ausis, tie lopai plečiasi. Todėl katinai tokie ramūs, kai juos tampo už ausų. O kalbant apie spaudimą, tai kad ir kiek spaustum pirštais, katinui neskauda. Kiek esu bandęs žnaibyti, kaip tas svečias, katinas beveik niekada nesukniaukė. Dėl to man kilo įtarimas, kad katino ausys nejautrios, ir tuomet gimė grėsmingas noras išbandyti bilietų žymeklį – bet vieną dieną, žaisdamas su katinu, pagaliau įkandau jam į ausį. Ir čia padariau atradimą. Vos tik jam įkandau, tas menkas padaras miauktelėjo. Tada ir žlugo ta mano sena vizija. Katinams labiausiai skauda, kai jiems kas kanda į ausį. Kniaukimas iš pradžių būna silpnas. Kandant stipriau, miaukimas garsėja. Tarsi puikus medinių pučiamųjų instrumentų crescendo.

Taip išnyko mano ilgai puoselėta svajonė. Bet, atrodo, tokiems dalykams nėra pabaigos. Pastaruoju metu pradėjau įsivaizduoti kitką.

Nukirpti katinui visus nagus. Kas tada jam atsitiktų? Tikriausiai mirtų?

Bandytų, kaip visada, lipti į medį. Negali. Mėgintų šokti žmogui ant skvernų. Kažkas ne taip. Aštrintų nagus. Nieko ten nėra. Tikriausiai jis ne kartą tai bandytų. Ir kaskart vis aiškiau suprastų, kad jis jau ne toks, koks buvo anksčiau. Vis labiau prarastų pasitikėjimą savimi. Užlipęs kur aukštai, nebegalėtų nedrebėti iš baimės. Jau nebeturi nagų, saugojusių jį nuo kritimo. Taptų kažkokiu kitu, netvirtai žengiančiu gyvūnu. Galiausiai liautųsi ir tai daręs. Neviltis! It nesibaigiančiam baisiam sapne jis nebegalėtų net ėsti ir galiausiai nugaištų.

Benagis katinas! Ar yra kas bejėgiškesnio ir liūdnesnio! Tarsi svajones praradęs poetas ar per anksti pakvaišęs genijus!

Ta mintis visada man kelia liūdesį. Dėl to gilaus liūdesio man net nebesvarbu, ar aš teisingai įsivaizduoju tai, kas įvyktų. Ir vis dėlto kas atsitiktų katinui be nagų? Praradęs akis ar ūsus, jis, be abejo, gyventų. Bet lenkti kaip kabliai, aštrūs kaip durklai nagai, it dėkluose slypintys minkštose katino pėdose! Aš tvirtai tikiu, kad tai šio gyvūno energija, jo išmintis, jo siela – viskas.

Kartą sapnavau keistą sapną.

Esu moters, vardu X, kambaryje. Ta moteris turi mielą kačiuką ir kai aš ją aplankau, paprastai paleidžia jį iš savo glėbio, kad jis prieitų prie manęs, bet aš stengiuosi laikytis nuo jo atokiai. Kai tą katiną paimu į rankas, nuo jo visada švelniai dvelkia kvepalais.

Sapne ta moteris pudravosi prieš veidrodį. Aš, rodos, skaičiau laikraštį ir vis žvilgčiojau į ją, kol staiga nustebęs surikau. Ji pudravosi veidą katino letena! Krūptelėjau. Bet, geriau pažiūrėjęs, pamačiau, kad tai toks šepetėlis pudrai, ir ji tik naudojosi juo tarsi katinas savo letena. Tačiau man buvo taip įdomu, kad negalėjau jos iš už nugaros nepaklausti:

– Kas tai, kuo tu tepi sau veidą?

– Ar šitas?

Ji šypsodamasi atsisuko. Sviedė man tai, ką turėjo rankose. Paėmęs pamačiau, kad tai būta katino letenėlės.

– Kas gi čia dabar?

Beklausdamas pastebėjau, kad nebėra jos kačiuko, ir iškart supratau, kad tai priekinė jo letena.

– Argi nematai? Tai Miur letena.

Jos atsakymas buvo ramus. Girdi, užsienyje dabar tokie dalykai madingi, ir ji nusprendė pasidaryti sau tokį iš Miur. Kai aš, širdyje apstulbęs nuo jos žiaurumo, paklausiau, ar ji pati tai pagamino, ji atsakė, kad tai jai padarė universiteto medicinos fakulteto sargas. Man pasidarė labai bloga, nes buvau girdėjęs, kad tas sargas turi slaptą sandėrį su studentais: jis užkasa skrostų lavonų galvas ir paskui atkasa jų kaukoles. Nejau reikėjo prašyti tokio nenaudėlio pagalbos? Ir man dar pikčiau pasidarė dėl tos moters abejingumo ir žiaurumo. Tačiau atrodė, kad ir aš buvau skaitęs kažkokiam laikraštyje ar žurnale moterims, jog tokie dalykai užsienyje yra madingi.

Šepetėlis pudrai iš katino letenėlės! Kaskart sau juokiuosi, kai suimu priekines katino letenas ir glostau jo kailį. Letenų šonai, kuriais jis prausiasi, yra apžėlę tankiais šeriais it trumpo plauko kilimas – taip, jas būtų galima naudoti pudruotis. Bet kokia man iš to nauda? Atsigulu ant nugaros ir pakeliu katiną sau virš veido. Suimu jo priekines letenas ir atremiu tas minkštas pėdas į savo akių vokus. Malonus katino svoris. Jo šiltos pėdos. Pavargusiuose akių obuoliuose jaučiu gilią, ne šio pasaulio ramybę.

Katinėli! Meldžiu, dar nekilstelėk letenų. Juk tu bemat išleidi nagus.

 

 

Po vyšniomis

 

Po vyšniomis pakasti lavonai!

Tai tikėtina. Juk ar nekeista, kad vyšnios taip nuostabiai žydi? Negalėjau patikėti tuo grožiu, ir dėl to man pastarosiomis dienomis buvo neramu. Bet dabar pagaliau supratau. Po vyšniomis pakasti lavonai. Tai tikėtina.

 

Kodėl kas vakarą pakeliui į namus taip ryškiai įsivaizduoju ne ką kita, kaip savo menko, prasto skustuvo ašmenis, nors mano kambaryje yra tiek kitų daiktų, – tu sakai, kad nežinai kodėl – ir aš pats, žinoma, to nežinau, – bet esu tikras, kad tie dalykai yra susiję.

 

Visi medžiai, kai jie pačiame žydėjime, aplinkui į orą skleidžia kažką paslaptingo. Tai tarsi karšto geismo haliucinacijų aureolė; tarsi gerai įsuktas vilkelis, kai jis sustingsta, lyg visai nejudėdamas; ar tarsi meistriškai atliekama muzika, visada lydima kokių nors vizijų. Tai paslaptingas gyvas grožis, kuris negali nepaliesti žmogaus širdies.

Bet ir vakar, ir užvakar būtent tai man kėlė baisų sielvartą. Man atrodė, kad tuo grožiu neįmanoma tikėti. Ir man pasidarė neramu, liūdna ir tuščia. Bet dabar pagaliau supratau.

Tu pamėgink įsivaizduoti, kad po kiekviena pašėlusiai žydinčia vyšnia pakastas lavonas. Tada suprasi, kodėl man buvo taip neramu.

Arklių gaišenos, šunų gaišenos ir žmonių lavonai; visi pūva, knibžda kirmėlių ir nepakenčiamai dvokia. Bet iš jų varva krištolinis skystis. Vyšnių šaknys apkabina juos kaip godus aštuonkojis ir, it jūros aktinijų čiuptuvus sutelkusios savo šakniaplaukius, siurbia tą skystį.

Iš ko sudaryti tie žiedlapiai, iš ko sudaryti tie kuokeliai ir piestelės – tarytum matau, kaip tas šakniaplaukių aukštyn siurbiamas krištolinis skystis tylia procesija kaip sapne kyla vandens indais.

Kodėl tavo veidas toks skausmingas? Argi tai nėra nuostabi įžvalga? Dabar pagaliau galiu neatitraukdamas akių žiūrėti į vyšnių žiedus. Ir vakar, ir užvakar man nerimą kėlusi paslaptis atskleista.

Prieš porą dienų nusileidau į šitą slėnį ir žingsniavau nuo akmens ant akmens. Mačiau, kaip šen bei ten iš vandens purslų kaip Afroditės radosi skruzdžių liūtai ir kaip jie kilo į slėnio dangų. Tu juk žinai, kad ten jie kels puikias vestuves. Kiek paėjėjęs, pastebėjau kažką keisto. Išdžiūvusiame paupyje buvo balučių. Jų paviršius keistai blizgėjo it užlietas žibalu. Kaip manai, kas tai buvo? Nesuskaičiuojami tūkstančiai nugaišusių skruzdžių liūtų. Jų sparneliai, be tarpų dengiantys visą vandens paviršių, raitėsi šviesoje ir žvilgėjo lyg alyva. Baigę dėti kiaušinius, vabzdžiai keliavo į tas kapines.

Kai tai pamačiau, atrodė, lyg kas man būtų dūręs į krūtinę. Jaučiau žiaurų džiugesį, tarsi iškrypėlis, kuris kapinėse iškasa lavonus ir jais mėgaujasi.

Šiame slėnyje nėra nieko, kas man teiktų džiaugsmą. Ir lakštingalos, ir zylės, ir baltą saulės šviesą žalsvai nuspalvinantys jauni medžių pumpurai man tėra migloti vaizdiniai. Man reikia tragedijos. Tik esant tai pusiausvyrai, tie vaizdiniai tampa aiškūs. Mano širdis it nelabasis trokšta sielvarto. Tik tada, kai pripildau širdį sielvarto, ji nurimsta.

Tu šluostaisi pažastis. Tave pila šaltas prakaitas. Mane – taip pat. Tai nėra nemalonu. Prakaitas lipnus it sperma. Taip mes sukuriam savo sielvartą.

Ak, po vyšniomis pakasti lavonai!

Neturiu supratimo, iš kur man kilo ta mintis, bet dabar man lavonai neatskiriami nuo vyšnių ir kiek bepurtyčiau galvą, negaliu jų atsieti.

Tik dabar jaučiuosi turįs teisę gerti žiūrėdamas į žydinčias vyšnias kaip po jų žiedais puotaujantys kaimo gyventojai.

 

 

 

Žydras dangus

 

Vieną vėlyvo pavasario popietę kaitinausi saulėje ant pylimo palei kaimo vieškelį. Danguje ilgai nejudėdamas plūduriavo didžiulis debesis. To debesies į žemę atkreipta pusė buvo šviesiai violetinė. Dėl savo milžiniško tūrio ir to violetinio šešėlio tas debesis atrodė kažkoks graudus.

Sėdėjau ant didžiausios to kaimo lygumos ribos. Tame kaime tebuvo kalnai ir slėniai ir kur bepažvelgsi, niekur nesimatė nenuožulnių paviršių. Aplinkui nuolatos tvyrojo visuotinės traukos dėsnio grėsmė. Be to, dėl be perstojo kintančios šviesos ir šešėlių slėnyje esantiems žmonėms visada buvo neramu. Ten nebuvo nieko, kas taip gaivintų širdį kaip ta tarp slėnių iškilusi saulės apšviesta lyguma. Tas visą dieną kupinas šviesos peizažas man atrodė ligi liūdesio nostalgiškas. Įsivaizduodavau amžiną popietę lotofagų šalyje.

Debesis kybojo virš kitoje lygumos pusėje iškilusio medžiais apžėlusio kalno. Kalne nesiliaudama kukavo gegutė. Težvilgėjo vandens malūnas to kalno papėdėje, daugiau niekas nejudėjo, ir tie vėlyvo pavasario saulės skaisčiai apšviesti laukai ir kalvos man kėlė ramų nuovargį. O debesis atrodė tarsi liūdnas dėl kažkokios lėtai artėjančios nelaimės.

Pažvelgiau žemyn. Apačioje susitiko du šio pusiasalio vidury stūksančių kalnų skiriami slėniai. Tuos slėnius skiriantys kalnai ir priešais juos tarytum širma iškilusi kalnų siena viename iš slėnių krito skardžių klostėmis it daugiasluoksnis kimono. O tolumoje it bokštas stūksojo kalnas su dideliu nudžiūvusiu medžiu ant viršūnės, ir tai kėlė man dar daugiau jaudulio. Saulė kas dieną keliaudavo per tuos du slėnius ir leidosi už to kalno, bet šią ankstyvą popietę ji tebuvo perėjusi pirmąjį slėnį, ir į mane atgręžtą tarp slėnių esančių kalnų pusę kaip mirties ramybė užklojo šešėlis. Kovo vidury dažnai matydavau nuo kalnus dengiančio sugi* miškelio kylančius dūmus, lyg ten būtų įsiplieskęs gaisras. Tai buvo žiedadulkės – saulėtomis vėjuotomis dienomis, esant tinkamai drėgmei ir temperatūrai, jos vienu sykiu pakildavo it dūmai. Bet dabar miškelis jau buvo rudas ir ramus. Dar neseniai jaunais pumpurais tarytum dujomis miglojusi skirpstulų ir ąžuolų žaluma irgi jau buvo vasariškai tyki. Nuo kiekvieno išsiskleidusio lapo krito šešėlis, ir jie nebepanėšėjo į svajingą debesį. Tik slėnyje tankiai želiantys kaštainiai vėl skleidė pumpurus ir geltonavo žiedadulkėmis.

Besidairydamas aplinkui pamačiau virš tuos du slėnius skiriančių sugi apaugusių kalnų be perstojo besitelkiantį debesį, tokį lengvą, kad pro jį kiaurai buvo matyti giedras dangus, ir nejučiomis nebegalėjau atitraukti nuo jo akių. Milžiniškas debesis sparčiai kilo ir plėtėsi danguje, žėrėdamas saulėje.

Viena jo pusė lėtai sukosi begaliniame tapsme. O kitoje pusėje jis rietėsi aukštyn ir be paliovos nyko giedrame danguje. Kas dar galėtų taip nepaprastai giliai jaudinti žmogaus širdį, kaip tokia debesies kaita? Jei bandome tą kaitą permatyti, mūsų akys pasiklysta nesibaigiančiame tapsme ir baigtyje ir kol tai kartojasi, krūtinėje vis stiprėja paslaptingas jausmas, panašus į siaubą. Tas jausmas stringa gerklėje, mes prarandame pusiausvyrą ir jei tai ilgai tęstųsi, pasiektume ribą, už kurios mūsų kūnas tikriausiai kristų į kažkokį pragarą, visiškai praradęs jėgas, lyg su fejerverkais iššauta popierinė lėlė.

Mano akys vis atidžiau sekė tą debesį, ir aš pasidaviau tam jausmui. Tada pastebėjau paslaptingą reiškinį. Debesis kilo ne virš šešėlio dengiamų kalnų, o gerokai toliau. Tik ten tas lengvas debesis darėsi matomas. Ten jis nesustodamas radosi savo didume.

Mane apėmė keistas jausmas – atrodė, kad danguje yra kažkas panašaus į nematomą kalną. Aš staiga kai ką prisiminiau. Tai man nutiko šiame kaime vieną tamsią naktį.

Tą naktį be žibinto ėjau tamsiu keliu. Pakeliui tebuvo vienas namas, ir jo šviesa panėšėjo į skylę duryse, pro kurią matyti laukas, – tokia didžiulė buvo tamsa. Ta šviesa krito ant mano kelio. Netikėtai ten pasirodė žmogus. Tikriausiai tai būta kaimiečio, kuris, kaip ir aš, žingsniavo be žibinto. Man tai neatrodė įtartina. Bet aš kažkodėl sustojau ir žiūrėjau, kaip tas žmogus išnyksta tamsoje. Jam ant nugaros krito vis mažiau šviesos, ir jis pamažu dingo. Netrukus tejutau jį savo akių tinklainėje, paskui tik įsivaizdavau jį esant tamsoje, o po to ir to vaizdinio nebeliko. Tamsoje, kurioje net neįmanoma paklausti kur, mane nukrėtė lengvas šiurpas. Įsivaizduodamas save, taip pat beviltiškai išnykstantį toje tamsoje, pajutau neapsakomą siaubą ir aistrą.

Tai prisiminęs, staiga viską supratau. Danguje, kur tas debesis radosi ir nyko, buvo ne nematomas kalnas ir ne paslaptingas iškyšulys, o tiesiog tuštuma! Tai tamsa telkėsi vidury dienos. Man pasidarė labai skaudu, tarsi tą akimirką man būtų nusilpusios akys. Kiek bežiūrėjau į tamsiai mėlynai ūkanotą ankstyvos vasaros dangų, temačiau tamsą.

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres