Saulės trauka
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna ir saulė, ir mėnulis. Jeigu saulė būtų neapgyvendinta, žodis sarva-gata – „visur gyvenanti“ – netektų prasmės (Srila Prabhupada).
●
Taip jau nutiko, kad gimiau toje planetos dalyje, kur šilumos nedaug – didžiąją dalį metų žemę gaubia sniegas, lietus ir ūkai, o vasara trunka tik ketvirtadalį laiko. Tačiau kai ji, šviesa, ištinka ir pažyra šiltų spindulių srautais – tai lyg geltona laiko sala, trumpas lengvos kaitros pragiedrulis
Dovilės Bagdonaitės piešinys
pažadina iš žemės gelmių gyvybę. Žalia spalva ištrykšta iš juodumos, iš sferų, iš žemės dugne degančių branduolių ir pasilieja, pamažu išstumdama tą baltumą, pilkšvumą, tą visą iki galo neišreikštą numirusios atmosferos spalvyną. Tuomet norisi gultis į žalią gelmę ir leistis, kad kaitros upė tekėtų per kūną – užliedama visas ląsteles. Nuolat siaučiančiam protui su įkyrėjančiomis mintimis belieka ramiai nusileisti į žemės grumstą, pro švelniai sulėtėjusį širdies pulsą išsileisti lyg oro netekusiam helio balionui – tuomet belieka ir pačiai būti tokiai lengvai kaip oras. Ir lengvai, lengvai – sunkioms mintims išėjus – sugerti į save šviesos srautą, tiesiog susidurti su saule. O susilietus su saule – augti ir stiebtis. Saulei šildant nugarą, jaučiu – slanksteliai lyg tolsta vienas nuo kito ir stuburui ilgėjant aš augu. Ar pasieksiu saulę? O gal Vaikunthą, o gal… Goloką? Yra pasaka, kaip pupa išauga iki dangaus. Kas lips manimi, jeigu išaugsiu aš? Ar mano siela lips paskui kūną? Ar paskui prie dangaus prilips? Ar debesyse būna vandens? Ar saulė ištirpdo ledo planetą? Kai lyja iš tirštų debesų – aš esu tai, kas pramušė skylę danguj. Tik Dievo ieškojau, o saulė man truputį padėjo.
Šitaip ji kelia ir visą gyvą kūriniją link savęs. Augalai švelniai suka savo galvas. Ir stebiu tuos vienas kito neatkartojančius augalus – gamtoje nėra nieko vienodo, viskas nuolat besikuriančiai trykšta, ir vienas už kitą grakštesnis augalas lyg bangomis iš būties šaltinio sužysta akių rainelėse. Kartais nesėkmingai bandau atkartoti kažką, kas vieną kartą puikiai pavyko, – bet jeigu siela iš ekstazės dreba, ji negali to visko tiksliai nupiešti. Išsiliejęs vaizdas sutrikdo protą, nes kartais labai norisi to paties, kas kažkada patiko. Mieste, rodos, pristatoma daug tokių pačių namų, nors jie skiriasi, tačiau griežtos miestų linijos ir struktūros yra visai kas kita nei palaimingai chaotiškas, tobulai sukonstruotas gyvybės pulsas, atkartojantis širdies ritmą. Ir kai iš pilkųjų daugiaaukščių statikos patenki į šią dinamišką visumą – prasideda kitas gyvenimas. Nuo trobos iki šulinio, nuo šulinio iki stalo lauke, prie kurio valgai, ar nuo stalo iki pievos paskinti rūgštynių – žemėlapiais išsitiesia keliai žolynuose. Net kelias iki tualeto pasidaro palaimingas, nes pro medinio trobesio plyšius nusidriekiant laukų ir šimtamečių liepų vaizdams ar naktį iš šilto patalo išlindus, jei prisireikia – išėjus į lauką, regą užlieja padidėjęs mėnulio veidas – kūnas daro savo reikalus, o žvilgsnis keliauja po erdvę, paskendęs reginiuose protas rimsta ir leidžias ramiai lyg mėnulis.
●
Viskas taip tobulai nutapyta. Aš tik nerangiai bandau atkartoti, kaip dailininkai daro. Nes tas noras kartoti išlieka. Kūrimas yra palaiminga būsena, kurią pirmas iš tiesų patyrė Viešpats, o mes patiriam kažką, kas yra to atspindžiai. Ir nors materialią gamtą – šią kūriniją – Viešpats sukūrė tam, kad sąlygota siela galėtų joje mėgautis galvodama, jog ji yra Dievas, jog Aš yra centre, – man vis tiek šis kūrinys labai, labai patinka.
Dėl to ir atsikrausčiau gyventi į kaimą. Į kiek apgriuvusią senovinę trobą, kadaise priklausiusią kunigams ir bažnyčios patarnautojams. Viduje vėsu ir kiek tamsoka. Kuriam laikui pasislepi nuo saulės kaitros. Čia ji, saulė, paliesdama akis, prote sukuria erdvių labirintus ir vėsias šešėliuotas erdves, trapų vidaus namų natiurmortą. Ant sienos kabantys dar nuo anų laikų likę šventi paveikslai spengia širdies gelmėse ir primena: kad ir kokiuose namuose gyventum, kad ir kokį namo vaizdinį mintyse nupieštų šviesa, anksčiau ar vėliau ta visata pabirs, ir vėl liks tik siela, ieškanti namų, amžinosios buveinės.
Bet kol kas protas ieško pastogės ir bijo trobų, kuriose lietus laša pro stogą į vidų. Gal ir galėčiau pastatyti kibirus, klausytis, kaip vanduo, veikiamas Žemės traukos, kuria muziką, ir pati ištirpti tame garse medituodama, kad nesu šitas kūnas, ir svarstydama, ar žiemą pro stoge esančius plyšius gali įkristi snaigės, ar užšals puodeliuose užplikyta arbata. Gali būti, kad kūnui tai netiks, tiksliau, netiks protui, savaip suvokiančiam kūną. Protui, bijančiam, kad kūnas bet kada gali išeiti, palikti sielą. Sutrupėti ar ištirpti pakeliui nuo namų iki bažnyčios, nuo bažnyčios iki parduotuvės, nuo parduotuvės iki mokyklos. Dėl to skylės stoge turi būti užtaisytos. Nes mirties baimė stipresnė už norą grožėtis lietaus simfonija kibiruose.
Nors apleisti pastatai anksčiau labiau patikdavo, tas trupėjimas, irimas primena, kad materija yra nuolat kintanti – gimstanti ir mirštanti, vėl gimstanti. Per tas apsilaupiusias sienas, tarsi įskilusios realybės plyšius, galėdavai išvysti švytėjimą, tiksliau, jei ten, už to apleistumo, kažkas spindi – tai panašu į sielą, kuri yra tūkstantojo plauko galiuko dydžio, ji, tai saugiai pasislėpdama proto buveinėje, tai vėl širdies zonoje išnirdama, primena, kad net jei viskas – pavyzdžiui, namai – sugrius, ji išliks nepaliečiama. Sielų pilna visur, ir jei pamatytume viską taip, kaip yra, atsivertų vaizdas tarytum milijardas jonvabalių viename žemės plotelyje.
Taip klajodama po apleistus namus paauglystėje iš tikrųjų ne to griuvimo, ne tos mirties, įsikūnijusios daiktuose, ieškojau, o tų kartais iš įtrūkių sienose iškrentančių taškų, kurie švyti ir pataiko į širdį. Taip ir pievose šiurenančiose žolėse, ir ošiančių šimtamečių liepų gelmėse, ir agrastų, serbentų, aviečių krūmynuose, ir akmenuotuose takuose, ir upių, ežerų vandenyse – visur pilna gyvybės. Viskas persmelkta sielomis. Išėjusi iš po truputį yrančios trobos, kuri yra tarytum pievos pratęsimas, kuri yra ne šiaip sienos, bet gyvas, turintis savo amžių ir ilgesingai smengantis į žemę namas, keliauju nuo žolyno prie žolyno, širdį smelkiant gydančiam visumos srautui – vėjui perpučiant kiaurai mano kūną, kurį taip pat perleidžiu gamtai lyg žolių kuokštą ar gėlynų dvelksmą. Jį neša laiko srovė, ir atomai mano kūne pamažu jau ims tolti vienas nuo kito – regis, neišvengsiu irimo, kai sekundės pajudins tas dulkes, iš kurių esu supustyta, tobulai išlieta ir tikslingai irstanti, kaip ir visa kita – be išimties.
●
Iširus išnirs siela, nors ir tos vienos švytėjimo kartais neatlaikau – vasara, kaitros metas padeda užmiršti, kad viskas čia tik trumpam… Atėjęs ruduo žolynus lyg žemės plaukus suvels ir išdraikys medžių šakose sudėtus vaisius, ir lapus vėjų srautais paleis suktis ir suptis lyg paukščių virtines, o ir tie paukščiai sodą paliks, tik gervės, dar ekstazinio irimo gelmės neišsigandusios, kvykaus. Lapai grakščiais viesulais pasitiks – mane, nenorinčią gimti daugiau. Dar atsiminsiu, kaip vaikystėj sodyboje stebėdavau, kaip vakarais į lempą trankosi neprotingi vabzdžiai – neras jie ten maisto, neras pastogės, ir laikina jų pastogė – šviesa – užgesus lempai iširs, jie neatšaukiamai kris į tamsą. Nes lempa – ne saulė. O saulė pilna gyvybės. Todėl visus ji traukia. Bet siela stipresnė už saulę. Ir Dievas pritraukia sielą.
