Pulsuojanti gyvybė

Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 164 p.

Naujasis Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinys „Vartai Auštrieji“ sužavi ne tik gražia, muzikalia kalba, apgalvotais žodžių deriniais, bet ir aprašomų patirčių paprastumu bei gelmiškumu. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasti tekstai yra suausti iš kelių gijų, tad knygą galima interpretuoti įvairiai. Poetei itin svarbi moteriškumo, motinystės bei kūniškumo samprata, taip pat vartų įvaizdis (tą nurodo ir rinkinio pavadinimas). Vartai, viena vertus, ženklina konkrečias Vilniaus vietas (p. 108–113), kita vertus, gali nurodyti neišvengiamą kaitą ir perėjimą iš vieno būvio į kitą (iš gimimo į mirtį, iš mirties į atgimimą ir pan.): „gyvasties šaltinis / nejučia išsilies / ir gyvybės upė tekės / lig mirties / gimstant kapams / anapus tvoros / pro vartus nutekės – / jie vieni tam tėra / bet dvipusiai / dvivėriai“ (p. 104). Šiame eilėraštyje randame sąsajų tarp nesustabdomos upės tėkmės ir vartų, kuriais parodoma, kad gyvybės upė paradoksaliai plukdo į mirtį, bet mirtis nėra galutinis taškas, o tik virsmo arba buvimo kitoje plotmėje galimybė.

Ryškiausias įvaizdis rinkinyje yra vanduo, kuris ypatingas tuo, kad turi atmintį. Negana to – kalbančioji tarsi patiki savo tapatybę vandeniui, pasirodančiam įvairiausiais pavidalais: „man ramu / kad vanduo turi atmintį / kad kas žiemą atgimstantis ledas / jau ketvirtą dešimtį metų / mane prisimena ir pažįsta“ (p. 58). Taigi atmintis susijusi su kaita, o tam tikri įvykiai atsimenami iš konkretaus laikotarpio perspektyvos.

Galima sakyti, subjektės pasaulėžiūra – holistinė, nes į save ir visa, kas yra, ji žvelgia kaip į visumos dalį: „tu tik dalelė / tu tik visuotinė“ (p. 141); o to, ko nežino, neneigia, veikiau yra atvira nežinomybei: „kažkas kūne uždega vieną kertę / ta dalis ir yra apgyventa / nežinau nieko apie likusią erdvę“ (p. 146). Nors kalbančioji save laiko filologe ir jai svarbi kalba, ši nesuabsoliutinama, veikiau suvokiama kaip integrali visumos dalis: „aš – ašarų pakalnėm pravardžiuojama mergaitė – / nesaugi / įsikibusi į žodžius – būsima filologė / nes iš pradžių / man buvo žodis / ir jis tapo mano kūnu“ (p. 118). Šios eilutės gali būti perskaitomos kaip Evangelijos pagal Joną prologo atgarsis („Tas Žodis tapo kūnu“, Jn 1, 14), bet eilutė „man buvo žodis“ apverčia žodžio ir kūno santykį: subjektė pirmiausia suvokia save kaip įkūnytą, todėl žodis tampa jos dalimi. Kūnas pasirodo esantis pirmiau už žodį, o ne atvirkščiai. Tokia kūniškumo samprata gali būti laikoma atkirčiu sustabarėjusioms dogmoms, nes esame šiame pasaulyje įkūnyti, o visi užmojai yra įgyvendinami niekaip kitaip, o per kūną, kuris susijęs su konkrečiomis aplinkybėmis. Apskritai rinkinyje labai sklandžiai vaizduojamas kūniškumas, kupinas pulsuojančio gyvybiškumo, susipinantis su įvairiomis vietovėmis, upės tėkme.

Gyvastingas, judrus kūnas sujungiamas su kalba: „mano kalba yra vaikščiojimas // [...] ėjimas yra mano meilės forma / aš ėjau ėjau / pavargo mintys // ne kojos –“ (p. 93). Taigi kalba suvokiama esanti įkūnyta, kaip ir sąmonė: „mano sąmonė / ir kūnas / susijungia / ir aš tampu visa“ (p. 138). Tiesa, kartais svarstoma, ar visa yra taip, kaip yra, ar tik atrodo (p. 146–147), pripažįstama, kad gamtos dėsniai gyvenimui netinka (p. 53), o gimimas nebūtinai sutampa su įsikūnijimu (p. 148). Nepaisant to, kūniškumas rinkinyje yra labai svarbus: „Ir nėra kitos mitologijos / kaip pats pirmasis buvimas / garuojančiu kūnu / šiluma / įsčiomis – / sukūrimas / iš skaidraus galvojimo / pačių pradžių / nubudimo / [...] ir graužia / gerklę / nepripažinti dar jausmai / ir tai // kad esu verta / ką gaunu“ (p. 136–137). Paskutinės dvi eilutės nuskamba kaip nekvestionuojama tiesa, bet be dirbtinumo ar pritempimų: kalbančioji nuoširdžiai įsitikinusi tuo, ką teigia.

Dar vienas ryškus bruožas – subjektės egocentriškumo nebuvimas. Galima sakyti, kartais ji žengia anapus savęs tarsi bandydama prisiminti iki-ego būseną: „prieš ateinant čia / plaukiu / pulsuojančiam rausvume / jau ne ten / dar ne čia –“ (p. 27); arba ji jaučia save kaip visa apimančią, pranokstančią ribotą ego suvokimą: „ir manęs dar iš viso / nėra. // Begalybės dugne / taip maišomas avižinis kisielius / mano ranką per mamą / vedžioja babcės ranka“ (p. 39); o kartais pranoksta ir kūniškumą: „turiu visus balsus / visus pirštus ir jaučiu – // net ką myliu / man nepriklauso“ (p. 113).

Gražiai išplečiama motinystės, moteriškumo samprata, solidarizuojantis su karų ir žiaurumo aukomis: „kas tas baisusis tikėjimas / paliekantis tiktai pirmąją raidę // tarp žmogaus ir žvėries / nepalikdamas sielos / [...] moterie / nešanti naštą / tai tavo diena / tai tavo diena aplink saulę / apeina“ (p. 144). Ne veltui vienas iš rinkinio epigrafų – Laozi ištarmė: „Upės žiotys – lyg pasaulio moteris.“ Moteriškumas gali būti laikomas ne tik subjektės savastimi, bet ir visą pasaulį persmelkusiu ritmu: „ryto žiaunose miestas pakibo / ir diena moters ritmą pagavusi / ima suktis ir plakti / ir trikdo / visatos ritmai / iš sapno į kasdienybę / šis tiltas“ (p. 132). Kalbančiosios žvilgsnis, pažymėtina, ne vertikalus, o horizontalus, kaip ir tiltai, ženklinantys perėjimą iš vieno taško į kitą, yra horizontalūs, taip ir subjektė nesižvalgo aukštesnio ar tobulesnio būvio – pats dangus pasiekia žemę: „Tebūnie dangus / mums per lietų“ (p. 44). Dėl šios priežasties, turbūt nesuklysiu sakydama, krikščioniškoji kultūra subjektei gan svetima, o baltiškoji pasaulėjauta, kurios neeliminuoja net ir buvimas miesto erdvėje, yra jos egzistencijos branduolys ir savastis.

Gimtinė ir Vilnius nesupriešinami: kalbančioji pavadina save „mieste įsišaknijusia kaimiete“ (p. 106), tačiau myli ir Vilnių (p. 93). Taigi esama susitaikymo arba prisitaikymo nuostatos, kai veikiama pagal aplinkybes, tad nenuostabu, kad ir į mirtį, kaip ir į daugelį dalykų, žvelgiama be desperacijos. Išraiškingos šio eilėraščio eilutės: „Mano mieloji bobute / aš matuojuosi sapnuose / tavo kapą“ (p. 31). Eilėraštyje „Žemės užžavėjimas. Per jaunatį“ subjektė pripažįsta neišvengiamą kaitą: „žinau, kad esi man motina / kad mano kojos tavin įsmigę / per amžius / ir atotrūkį / vėl virtimas tavimi / neišvengiamai žada“ (p. 43). Visgi rizikingai linkstama prie didaktinio tono: „žinau, kad mylim tave / net ne už tai / kad maldas išklausai / [...] bet kad nesiliauji maitint / ir negarbinančią tavęs burną / nesuprantančią net / kas ir iš kur / ta gyvybė –“ (p. 44).

Pasitaiko ir tokių eilėraščių, kuriuose, mano manymu, esama pertekliaus. Pavyzdžiui, šios eilutės nepriekaištingai užbaigtų eilėraštį pavadinimu „Pasitikėjimas“: „kad gyvybė yra / reikia pulsą užčiuopt – / kad yra kiek daugiau / nei paviršiuj“ (p. 51), o tolesnės eilutės, bent jau man, pasirodo it nebūtinas tęsinys. Labai gražiai eilėraščių diptiką „Pavasarį be Rojaus sodų. Notrelės“ (p. 89–91) užvertų šios eilutės: „Vilnelė atplukdė / veltinius / ant akmens“, o šios eilėraštį pratęsiančios eilutės: „Pavasaris. / Erdvė. / Pasikeitimas“ (p. 91) – lyg dirbtinai prikabintos. Juk pamatę atplukdytus veltinius ir taip suvoktume, jog kalbama apie pasikeitimą, tėkmę ir pan.

Nepaisant keleto tokių smulkmenų, skaitydama rinkinį džiaugiausi tiek išraiškomis, tiek tvirta autorės pozicija, dėmesiu kūno fenomenui, jo plėtotei, kai visas pasaulis gali būti suvokiamas kaip viena pulsuojanti gyvybė.