Piterio negandos
Ivanas Vasiljevičius buvo vienišius. Tarsi tuoj nusibaigsiantis dostojevskiškas šuo, kiūtino Piterio gatvėmis. Jis buvo šio miesto herbas, vizitinė kortelė: provokuojamai atrodantis benamis, gyvenantis iš to, ką kiti žmonės jam suaukos. Jam sekėsi ganėtinai neblogai, iš suaukotų pinigų nueidavo pavalgyti ar išgerti į vietines kavines, nuolat sėdėdavo lauke, nes nuo jo, kaip nuo benamio, sklido aštrus prakaito ir vargo tvaikas, tad sėdėti viduje niekas neleisdavo. Dažniausiai sėdėdavo prie staliuko, gerdavo kavą ir stebėdavo prospektu einančius žmones. Visa ta žmonių makalynė jam panėšėjo į skruzdėlyną: visi kažkur skuba, bėga, lekia. O nebuvo kur skubėti. Gerai pagalvojus, turto neturėjimas ir benamystė išlaisvina: nebereikia rūpintis mokesčiais, turto apsauga ir kitais finansiniais dalykais, galima sėdėti sau prie staliuko prospekte ir ramiai stebėti žmones. O paskui? Paskui kaip dievai duos. Gyvenimas tokiame dideliame mieste kaip Piteris primena kovą dėl vietos po saule. Ivanui Vasiljevičiui dažniausiai aukodavo turistai, nes jie atkreipdavo dėmesį, kaip ekstravagantiškai jis atrodo. Galbūt dėl turistų jis taip ir atrodydavo, kad pritrauktų kuo daugiau pinigų. Paprasti rusai buvo šykštesni, nes buvo jau pratę prie tokios žmogystos egzistavimo.
Ivanas Vasiljevičius buvo akademijos modelis, už papildomus grašius sutikdavo pozuoti tapybos studentams. Nusivalydavo nuo įvairiaspalvio švarko dulkes ir ramiai sėdėdavo, kol studentai baigs piešti. Ivanas Vasiljevičius šventai tikėjo, kad kada nors jo atvaizdai studentų paveiksluose įgaus didelę finansinę vertę ir jis išgarsės kaip kokia Mona Liza paslaptingu žvilgsniu. Bet didelių pinigų jam nereikėjo, pozuodavo dėl įsiamžinimo. Būtent užmaršties Ivanas Vasiljevičius bijojo labiausiai, jį purtė vien nuo minties, kad numirs, išnyks kaip dulkė ir niekas daugiau jo neminės. Kartais jausdavosi kaip K. iš Kafkos romano „Pilis“. Vienas susvetimėjusiame mieste, kur žmonės nesuprasdavo vienas kito, kur karaliavo atšiaurumas ir socialinė degradacija. Piteris, kad ir koks ištaigingas būtų, buvo menininkų ir vienatvės miestas. Čia net vėjas, atrodo, daug žvarbesnis nei kituose miestuose, o Ivanas Vasiljevičius jautė tą visa savo oda. Labiausiai jam nepatikdavo įsilieti į tą žmogišką skruzdėlyną, kai atrodo, kad minia, kaip nesustabdoma vandens srovė, neša tave kartu su visa manta ten, kur pasuks visi. Daug geriau būdavo sėdėti prie staliuko ir žiūrėti į tą minią: iš tolo, atsitraukus. Žiūrėti, kaip visi jie bėga, lekia, skuba nežinia kur ir taip iki pat savo dienų galo.
Ivanas Vasiljevičius buvo toks pat keistas kaip matininkas K., paprasti rusai jam būdavo negailestingi: apstumdydavo, nes jis neturėjo nieko, kas galėtų jį užstoti, – neturėjo šeimos, o giminės jį buvo jau seniai pamiršę. Kai jį užpuldavo, įsivaizduodavo esantis Ivanas Rūstusis: didis ir protingas caras, atremiantis chuliganų spyrius ir smūgius. Tuomet jam kiek palengvėdavo. Šiaip Ivanas Vasiljevičius buvo lakios vaizduotės savo iliuzijų pasaulyje gyvenantis žmogus. Jei ne tos iliuzijos, būtų visiškai atsidavęs žvarbiam Piterio orui ir sutraiškytas. Miegodavo dažniausiai gatvėje ant suoliuko, nes niekas nenorėdavo jo įsileisti į namus nusiprausti ir gerai išsimiegoti. Kasnakt guldamasis įsivaizduodavo esąs Ivanas Rūstusis, jie juk abu bendravardžiai – įsivaizduodavo, kad miega šiltuose rūmuose, kur jį saugo ištisa kariauna.
– Ei, ką čia veiki? Nemiegok, čia negalima, – dažnai išgirsdavo apsauginius jam šaukiant.
Tuomet jis vangiai pakildavo nuo suolo ir, kaip jau minėtas dostojevskiškas šuo, kiūtindavo toliau ieškoti galimybės pernakvoti be didelio vargo. Kartais pagaudavo save mąstant, ar visi žmonės skuba dirbti į pilį, į kurią jam užvertas kelias. Taip, į pilį patekdavo tik patys geriausieji. O jis kas? Jis niekas, praverčiantis vien tapybos studentams.
Piteriui trūko tik orveliškos Meilės ministerijos, kur kankinami ir žudomi režimui, tai yra piliai, nepalankūs žmonės. Taip, visa čia veikė atvirkščiai: meilė buvo sulyginta su žiaurumu, žmonės buvo negailestingi ir susikoncentravę į savo statusą, amžinai skubantys užsitikrinti pilies palankumą. Benamis taip ilgai buvo vienišas, kad nebeprisiminė, ką reiškia moters prisilietimas, bet jis troško meilės arba gal greičiau atjautos. Moterys nesidairydavo į tokius kaip jis, bet jam būtų užtekę platoniškos meilės, kad vietoj savo lazdelės turėtų žmogišką ramstį gyvenime, tačiau jam buvo lemta būti dostojevskišku šunimi. Išties tos pilies gal ir nebuvo, gal žmonės patys ją sugalvojo, kad galėtų pateisinti savo skubėjimą ir atšiaurumą, o Ivanas Vasiljevičius?.. Jis buvo susikūręs savą pilį, taip įtikėjęs savo panašumu į Ivaną Rūstųjį, kad laikė save didžiu eruditu, dirbančiu su tapybos studentais, taigi, meno labui. Tai gelbėjo jį nuo visiško sutrikimo ir išprotėjimo. Kita vertus, gal ir buvo kiek išprotėjęs. Kūnas jau buvo nusenęs, kaulai einant braškėjo, o kasnakt guldamas ant kieto parko suolo jis įsivaizdavo esąs Meilės ministerijos kankinimų kameroje.
Ivanas Vasiljevičius lėtai sliūkino Piterio gatvėmis, jis ką tik buvo baigęs darbą su tapybos studentais ir turėjo kelis grašius išleisti savo nuožiūra. Tik šį kartą jis nuėjo ne į kavinę, o į alkoholio krautuvėlę, nusipirko ten butelį degtinės ir parke nusigėrė. Aitri degtinė sušildė jo kūną, bet dvasia liko tokia pat sužalota. „Ką aš darau, Ivanas Rūstusis tikrai taip nesielgtų“, – pagalvojo Ivanas Vasiljevičius prieš išmesdamas tuščią degtinės butelį į šiukšliadėžę.
Taip, jo pilis griuvo, Ivanas Vasiljevičius nusižengė visiems savo įsitikinimams. Dabar jis jautėsi dar blogiau nei prieš tai. Nebeturėjo savo pilies, o mintis apie visų miestelėnų garbinamą ir priimtiną pilį jį tiesiog vimdė. Ivanas Vasiljevičius prarado kontrolę: norėdamas kuo greičiau išblaivėti, įšoko į parko fontaną. Nusiplovė ne tik kvaitulį, bet ir purvo dėmes ant kūno, simbolizuojančias jo benamystę. Mirė jis, kaip ir priklauso benamiui: tyliai ir ramiai, prie to paties fontano.
Jį palaidojo nepaženklintame kape, o Piteryje gyvenimas ėjo toliau.
