Paštas ir laikas

            – Norėčiau, pone Činaski, tarti jums porą žodžių. Neoficialiai, taip sakant.

              – Klausau.

              – Kai jūs nepaskambinate, žinote, ką mums tuo sakote?

              – Ne.

              – Pone Činaski, jūs sakote: „Pisau aš jūsų paštą!“

              – Aš?!

              – O ar žinote, pone Činaski, ką tai reiškia?

              – Net neįsivaizduoju.

              – Tai reiškia, pone Činaski, kad paštas išpis jus!

 

Charles Bukowski, „Paštas“

 

 

Vienas didžiausių pokyčių, įvykusių mano gyvenime man pradėjus dirbti pašte, buvo pasikeitęs mano santykis su laiku. Man pradėjo jo nuolat trūkti, ir jis pradėjo labai greitai eiti.

Pusę metų su žmona nežiūrėjome televizoriaus. O reikėjo tik pakeisti elementą pultelyje. Vis nesurasdavau laiko.

Prieš įsidarbindamas AB Lietuvos pašte skirstytoju, kelerius metus gyvenau apimtas savotiškos klasikinės paradigmos „laikas – pinigai“ įtampos. Turėjau daug laisvo laiko ir labai mažai pinigų. Nekokia situacija! Kas iš to, kad turi daug lėtai slenkančio laiko, kurio negali panaudoti nei skaitymui, nei rašymui, nei kitai prasmingai veiklai? Nes didžiąją dalį laiko galvoje sukasi viena įkyri mintis: „Kur gauti pinigų?“ Taigi po to, kai galutinai nutrūko mano dėstytojo karjera universitete ir nebeturėjau vertimų užsakymų, intensyviai ieškojau darbo, kuris užtikrintų optimalų laisvo (nuo darbo) laiko ir uždarbio santykį. Tokio darbo, kuris paliktų skaitymui ir rašymui skiriamo laisvo laiko kiekį ir kartu leistų nebegalvoti nuolat apie pinigus. Šiame laisvo laiko kiekio ir uždarbio dydžio santykyje pirmenybę teikiau laisvam laikui. Mat mano materialiniai poreikiai nėra dideli. Automobilio neturiu. O ir šiaip mėgstu vaikščioti pėsčiomis. Už telefoną moku 3 eurus per mėnesį. Mano drabužiai ir avalynė tarnauja ilgai. Antai mano lietuviškoms vasarinėms lininėms kelnėms – jau 10 metų. Spintoje kabo kostiumas (tiesa, ne lietuviškas – „Hermann“), kurį vilkėjau ne tik per disertacijos gynimą prieš 10 metų, bet ir per magistro darbo gynimą prieš 19 metų. Aišku, apsivelku juo tik išskirtinėmis progomis, kurių paskutinė, ko gero, bus mano laidotuvės.

Kai perskaičiau darbo skelbimą apie pamaininį darbą pašte, žadantį slankųjį grafiką „dvi darbo dienos po 11 valandų, dvi poilsio“ ritmu, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: „Žmogus, dirbantis 5 dienas per savaitę po 8 valandas, turi aštuonias arba devynias laisvas dienas per mėnesį. O aš turėsiu beveik dvigubai daugiau.“ Bet žiauriai „išsidūriau“, nes netrukus paaiškėjo, kad realus ritmas yra „dvi darbo dienos po 11 valandų, pusantros poilsio“. Nes „laisva diena“ laikoma ir ta, kai darbuotojas grįžta namo po naktinės pamainos, t. y. jau atidirbęs tą parą nuo 0.00 iki 7.30. Turint omenyje, kad po pusę paros trunkančio darbo (nuo 19.30 iki kitos paros 7.30) dvi ar trys valandos miego yra tiesiog būtinos, tikras „laisvas laikas“ prasideda ne anksčiau kaip vidurdienį. O man, iš Ramučiuose esančio AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centro (KLC) į savo namus Panemunėje sugrįžtančiam ne anksčiau kaip 8.30 ir mėgstančiam išmaukti vieną kitą bambalį alaus (koks gi gyvenimas būtų, jei po darbo alaus nebūtų galima išgerti?!), „laisva diena“ paprastai prasideda apie antrą arba trečią valandą. Aišku, ir per tokią „apkarpytą“ „laisvą dieną“ galima nuveikti šį bei tą prasmingo. Kaip ir per tas valandas, kurios lieka iki išėjimo į naktinę pamainą. Vis dėlto tikrovė pasirodė esanti tokia, kad mes, dirbantys pamainomis pagal slankųjį grafiką, turime tiek pat „sveikų“ (t. y. nuo ryto iki vakaro) laisvų dienų per mėnesį, kiek jų turi dirbantys nuo pirmadienio iki penktadienio. Tik pastarieji kas savaitę turi laisvus šeštadienį ir sekmadienį, o mes tokią laisvų dienų kombinaciją gauname tik kartą per mėnesį. Ji susiklosto vadinamaisiais „ilgaisiais savaitgaliais“, kai iš naktinės pamainos grįžtama penktadienio ryte. Kadangi sekmadienio dieną nedirbama (dvylika valandų nuo sekmadienio 7.30 iki sekmadienio 19.30 yra vienintelė laiko atkarpa, kai KLC dirba tik apsauga), į darbą einama tik pirmadienio vakare.

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis mano „išsidūrimas“ su paštu ir laiku. Niekada nepamiršiu, kaip vieną šiltą ir saulėtą spalio vakarą keliavau į naktinę pamainą. Vieną pirmųjų mano naktinių pamainų. Ateinu į autobusų stotelę Vaidoto gatvėje prie Jiesios plento. Laukiu 23-iojo autobuso, turinčio nugabenti mane prie geležinkelio stoties, nuo kurios mane paims pašto samdomas mikroautobusas. Staiga prisimenu – taigi šeštadienis! Savaitgaliais autobusų grafikas kitoks! Iš šios vietos nenuvažiuosiu laiku, kad spėčiau į pašto mikroautobusą. Bėgu Vaidoto gatve į Tilto gatvę. Iš ten iki stoties veža 1-asis ir 4-asis troleibusai bei 3-iasis ir 43-iasis autobusai. Bėgti reikia apie 10 minučių. Griuvau. Suplėšiau kelnes. Nusibrozdinau kelį. Nukrito akiniai. Gerai, kad nesudužo. Turbūt atrodžiau juokingai. O juk šeštadienis. „Normaliems“ žmonėms eina į pabaigą pirmoji laisva diena, po kurios bus antroji. Tą vakarą spėjau.

Sėdim. Rūkom. Žiūrim, kaip į pašto mašinas kraunami maišai su mūsų išskirstytomis siuntomis. „Kaip greitai bėga laikas. Ką tik buvo Kalėdos, o dabar jau Velykos. Bent jau man greitai“, – sako Danguolė. Ir klausia: „O Jums?“ O man irgi greitai. Atrodo, dar taip neseniai su žmona keliavome vaizdingomis dešiniajame Nemuno krante tarp Kauno ir Jurbarko įsikūrusių Vilkijos, Seredžiaus ir Veliuonos apylinkėmis. Tai buvo pirmoji vasara po kelių bepinigės vasarų, kai, paštui išmokėjus atostoginius, turėjau šiek tiek pinigų, o ne vien galvojau apie juos lėtai slenkančiame laike. O juk praėjo metai. Per tuos metus mūsų dukra Vilniaus universitete baigė pirmą kursą, Lietuvoje apsilankė popiežius Pranciškus, baigėsi Dalios Grybauskaitės era, o gyventojų Lietuvoje dar sumažėjo maždaug tiek, kiek gyvena Gargžduose. Ir dar – mes pradėjome „skirstyti Tauragę“. Kodėl laikas bėga taip greitai?

Laisvas nuo darbo laikas visada bėga labai greitai ir jo nuolat trūksta. Jo atkarpos, įspraustos tarp darbo laiko „diena (7.30–19.30) / naktis (19.30–7.30)“ ciklų, yra „terorizuojamos“ darbo laiko psichologinių invazijų. Parėjęs po naktinės pamainos ir kiek pamiegojęs vis dar psichologiškai esi labai priklausomas nuo naktinio darbo įspūdžių. O kitą dieną jau galvoji apie tai, kad rytoj vėl reikės keltis 5 valandą ryto. Arba būna – pabundi kokią 3 valandą nakties, o galvoje mintis: „Jie ten dabar atidavė pirmenybinį Kauną. Eina valgyti. Po to – rūkys. Po to – skirstys nepirmenybę^*.“ Atkemši bambalį, imi cigaretę ir eini kartu su jais „į lauką“, t. y. į balkoną. Pavalgę ir parūkę, jie eis toliau dirbti, o aš – toliau miegoti. Iš darbo laiko psichologinių įsiveržimų laisvas laikas kiek išsivaduoja „ilgųjų savaitgalių“ metu. Dar labiau jis išsivaduoja atostogų metu.

O darbo laikas pašte bėga skirtingu greičiu. Lėčiausiai – tiesiog kankinančiai lėtai – laikas slenka darbo valandomis, kai nėra darbo. Taip dažniausiai nutinka pirmadienio ryte. Mat sekmadienį pašto skyriai nedirba, todėl neparūpina KLC skirstytojams maišų su siuntomis. Anksčiau – kai turėdavau daug lėtai tekančio laisvo laiko – man prailgdavo 3 valandų kelionė autobusu iš Kauno į Klaipėdą pas ten gyvenančius tėvus. O kas dabar yra 3 valandos autobuse ir galimybė grožėtis Lietuvos vaizdais bei mąstyti kažką prasmingo, palyginti su laiko atkarpa KLC tarp 7.30 ir 12.00 pirmadieniais – idealiu laiku velniui gundyti mus žmogaus būties beprasmiškumo pojūčiu! Kai nėra ko skirstyti – taip būna tada, kai nėra neregistruotos Kinijos, – o veikti kažką darbo vietoje vis tiek reikia, skirstytojai paprastai gamina žymeles. „Pagaminti žymelę“ reiškia uždėti ant jos spaudą „Kauno logistikos centras“, priklijuoti lipduką su brūkšniniu kodu ir užrašyti Lietuvos miesto, Kauno rajono gyvenvietės pavadinimą arba Kauno miesto pašto numerį. Pagamintos žymelės yra kabinamos ant medinio skydo – kiekviena ant atitinkamam Lietuvos miestui, Kauno rajono gyvenvietei arba Kauno miesto paštui skirto medsraigčio, – nuo kurio vėliau yra nukabinamos ir, uždėjus ant jų spaudą su data, užrišamos ant maišų su siuntomis. Jokia kita laiko atkarpa KLC neprilygsta pirmadieniams iki vidurdienio ilgesingų žvilgčiojimų į laikrodį skaičiumi. O kuo dažniau žiūri į laikrodį – tuo lėčiau eina laikas. Laimei, dirbti pirmadienio dieną tenka tik kartą per mėnesį.

Greičiausiai laikas eina tada, kai nėra daug laiko žiūrėti į laikrodį. Dirbant dieną taip paprastai būna nuo 16.00 iki darbo dienos pabaigos, kai atvažiuoja maišai iš Kauno miesto paštų, o dirbant naktį – nuo darbo pradžios iki vidurnakčio, kai reikia išskirstyti ir išsiųsti pirmenybines siuntas į visą Lietuvą, išskyrus Kauną (kurio pirmenybė išskirstoma ir išsiunčiama iki maždaug 3.00). Vienas pamainininko naktinio darbo privalumų – žinojimas, kad po darbo nakties bus pusantros dienos laisvo laiko. Šitas žinojimas pagreitina laiko tėkmę. Taip darbo laikas pereina į laisvą laiką. Į taip greitai bėgantį laiką.

Ateiname vieną balandžio vakarą pradėti savo naktinio greitojo darbo laiko. Žiūrime – skelbimas: „Užsidaro Kačerginės paštas. Nuo šiol Kačerginei skirtą korespondenciją siųsti į Kauno centrinį paštą.“ Nieko nuostabaus. Kai Lietuva kasmet netenka rajono centro dydžio miesto, būtų keista, jei būtų kitaip. Degraduoja net apskričių centrai. Ar ne absurdas, kad mes – KLC skirstytojai – turime skirstyti siuntas į Pagėgius, Vilkyškius, Stoniškius, Lauksargius, Žygaičius, Skaudvilę, Batakius, Pagramantį, Gaurę, Sartininkus, Eičius? Ar tai ne Tauragės pašto darbas? 2011 m. surašymo duomenimis, Batakiuose gyveno 246 žmonės. Dabar turbūt dar mažiau. Ir aš, kurio penkiaaukščiame daugiabučiame name Plento gatvėje gyvena ne ką mažiau žmonių, turiu gaišti laiką skirstydamas siuntas į Batakius? Kas per nesąmonė? Dar neseniai šį darbą atlikdavo Tauragės paštininkai. Tai kas atsitiko? „Optimizacija“? Žmones Tauragėje atleido ar dirbti Tauragėje niekas nenori tokio darbo už tokį atlyginimą? Ir vienu, ir kitu atveju – nekas.

Naktis. Gal apie antrą valandą? Sėdime. Rūkome. Naktinė Neringa (20 metų pašte!) pasakoja: „Ateinu į Panemunės „Express Market“. Prie kasos – juodaodis. Lietuviškai – nė bum bum. O kam? Barkodai yra. Greitai lietuvių kalba Lietuvoje taps nebereikalinga. Štai kokie laikai atėjo.“ Ir suvestukų grupės vadovas Ernestas sako: „Atleis čia greitai mus visus. Ukrainiečiai pašte dirbs.“ – „Kaip tai? – klausiu. – Jie gi lietuviškai nemoka.“ – „O kam ta lietuvių kalba? Kodai yra.“ Tik pamąstęs supratau šios geležinės logikos šaltą grožį. Iš tiesų, kas nuosekliau – amplitudė tarp LT-56001 ir LT-56501 ar klaidžiojimas tarp „Kaišiadorys“, „Kaišiadoris“, „Kaišedorys“ ir „Kaišedoris“^**?

Daug žmonių, kurių vardus minėjau savo pirmame rašinyje apie KLC, išėjo iš čia. Per tuos labai greitai prabėgusius metus. Nebėra Anitos, Arono, Janinos. Iš mūsų pamainos ir apskritai iš pašto išėjo Violeta ir Danguolė – ne ta, kuri parūpina man laikraščių, kad pietų pertraukos metu galėčiau žiūrėti į popieriuje atspausdintą tekstą, kai kiti žiūri į išmaniuosius telefonus. Ačiū Tau, Viešpatie, už likusią Danguolę – mano pašto angelą sargą, už koleges Jolantą, Ramintą ir Giedrę, parvežančią (kai leidžia anksčiau išeiti geroji pamainos viršininkė Julita) naktimis mane su naktine Neringa namo į Panemunę. Tarsi meteorai mūsų pamainos danguje įsižiebė ir užgeso Raminta ir Diana. Krovikas Jonas išvažiavo dirbti ten, kur, pasak jo, „bedarbio pašalpa didesnė nei čia atlyginimas“. Išėjo Mindaugas, kuris sakydavo: „Regina gera. Regina visada išleidžia. Tik reikia jos paprašyti^***.“ Išėjo Inga. Niekada iki šiol negalvojau, kad pamainos viršininkas galėtų taip smarkiai keiktis ir kartu būti toks mylimas savo pavaldinių. O Inga tokia buvo! Galbūt Lietuvoje nėra buvę tokio viršininko, kuris taip keiktųsi ir kartu būtų taip stipriai mylimas pavaldinių. Nes žmonių Inga niekada nekeikdavo. Tik laiką ir tvarką, nuo kurios pati pavargo. Išvažiavo dirbti į Vokietiją. Išsivežė vaikus. Gaila. Pamenu, vieną paskutinių savo darbo naktų sako Danguolei: „Užsilenksi tu čia, jei dar neužsilenkei.“ Pasakė kažkaip kitaip, bet esmė buvo tokia. Tokia kaip Bukowskio „Pašte“: „Vienuolika metų prabėgo man prieš akis. Aš mačiau, kaip šis darbas sekina žmones. Jie nykdavo bežiūrint.“

Vienoje pamainoje dirbantys pamainininkai ne tik keičia kitose pamainose dirbančius savo kolegas, bet ir išleidžia vieni kitus atostogų – pasimėgauti lėtesniu, bet taip greitai bėgančiu laiku. Iš atostogų grįžo žalioji Danguolė – išėjo iš pašto praeitą vasarą mėlynoji Danguolė. Dabar atostogų eisiu aš. O Evaldas neatostogaus. Evaldas pradėjo dirbti praėjusios vasaros pabaigoje. Išeina iš pašto nuo rugsėjo 1-osios. Evaldas galėtų būti puikus paštininkas. Per tuos metus kai kuriose „profesijos“ srityse išmoko daugiau už mane. Bent jau ten, kur reikia dirbti su kompiuteriu. Kas iš to? Paštui jis – miręs. Jis krepšininkas, važiuos į Ispaniją, į stovyklą, kur, jei pasiseks, galės pasirinkti krepšinio komandą, kurioje gaus pinigų tiek, kiek gauna visa KLC skirstytojų komanda.

„Skirstytojo darbas – ne pensininkams“, – sako dieninė Neringa. Tai tiesa. KLC yra tokia vieta, kur galima arba laukti pensijos, arba praleisti vienus kitus jaunystės metus. Bet pasilikti čia jaunam ilgam galima nebent iš labai didelės neapykantos sau. Čia galima pasilikti, kai esi šį bei tą gyvenime pasiekęs, kažką jau po savęs palikęs – vaiką, medį, eilėraštį, – kad atėjus laikui žengti į amžinybę netektų gailėtis, jog veltui švaistei laiką. Viešpatie, dėkoju Tau už man suteiktą laiką iki pašto, per kurį tiek perskaičiau ir parašiau! Nes dabar tam neturėčiau laiko! 

Naktis. Sėdime. Rūkome. Aš, Evita ir Paulius. Evitai ir Pauliui galėčiau būti tėvas. Iš savo būdelės ateina apsaugos darbuotojas. Viešpatie, nuo ko galėtų apsaugoti paštą šitas senukas?! Man tėvas galėtų būti. „Ar pas jus nedirba Faustas? – klausia. – Mano jaunystės draugas. Mačiau šiandien vos kelias sekundes praeinantį. Bet, velnias, – koks panašus.“ Evita ir Paulius purto galvas: „Ne, apie Faustą nieko negirdėjome. Nebent sandėlyje dirba.“ – „Ačiū“, – sako pašto sargas ir nueina atgal į savo būdelę. Aš irgi nieko negirdėjau apie AB Lietuvos pašto KLC dirbantį Faustą. Bet dėkoju Tau, Viešpatie! Dėkoju už pašto laiką, už tas dienos ir nakties akimirkas, kai kartu su Goethės Faustu sakydavau: „Sustok, akimirka žavinga!“

 

– – –

* Nepirmenybinė korespondencija – daugiau apie skirstytojų žargoną yra mano pirmame rašinyje „Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos“ („Š. A.“, 2018.VIII.3).