Laiškas Gemologui

Keliais karatais įvertintum mano buvimą, Gemologe? O gal nereikia vertinti, nes labai dažnai pasiklystu. Žodžiais, darbais, mintimis ir apsileidimais. Tik – tylėjimas, šnarantis žiedas, prisiglaudęs prie Viešpaties kojų. Kalba kartais irgi pasiklysta, tada – skambina varpas. Aš esu brolis, pardavęs Juozapą. Nebylė, išmezgusi dvylika dilgėlių marškinaičių. Kito pasaulio undinė, parsidavusi užjūrio meilėms. Bet kas aš esu, Gemologe? Iš vietos į vietą – mes, nuolatos išrauti, vėl save pasodinantys. Kodėl taip gerai visur prigydavai, kodėl vis taip aš niekur neprigyju? Kažkur amteli šunys, ar atskiri dausų Kauką; kokį miestą iškauks Tavasis pranašas? Mano namuose miauksi katės, bet juk visokių būna deimantų, taip?

Esu pats paprasčiausias pakelės akmuo, tokių niekas nešlifuoja. Norėčiau būti širdakmeniu, bet vėjas ir vanduo mane gludino į primityvesnį pavidalą. Čia net negyvena seniausi gyvūnai, maži trilobitai, suteikiantys vertės ir išskirtinumo. Bet esu, gal ir todėl, kad kažkada sutikai nepaisyti draudimų. O dabar jūros išplauna pasakojimus, nusigiedrija, šnabždu poterius, močiutės vaikystėj išmokytą Visų šventųjų litaniją. Melski už mus. Bet Tu – su tėvu ant vežimaičio pasostės, arklio prakaitas, alsulys, botagas, begalė klausimų, atsirandančių iš šios akimirkos, iš visų akimirkų. Ir jaučiu, kad ateina laikas kalbėti apie naktigones ir Rasų naktis, apie mingančios žemės kvapą ir papročius, senuosius ir naujuosius, apie mus, įstrigusius laikų sūpynėse, kai taip norisi apsiversti kūlio, bet ir baisu, taip baisu vėl iškristi, vėl būti išrautam.

Melancholikės ir flegmatikės mano dienos ir labai dažnai norėčiau turėti Tavo temperamentą. O rašymai – skimbčiojantys žvangučiai, vadeliotojo įkarštis, ir pasileidžia, ir skrieja visos planetos; išžodinantis alsulys, kai viskas palikta ant popieriaus lapo. Norėčiau taip išsižodinti, kad neliktų – tik pilna niekio dykynė, penkių sekundžių išsipildymas. Paskui – vėl. Ciklai nėra peliukų ratas. Ačiū, kad man pasakei.

Jau netikiu, kad palietusi drabužio kraštą išgyčiau. Bet kartais vis dar vaikaujantis mano vaikas nori užsivilkti kamžą ir pasimatuoti tikėjimus šiltam šiltam vasarojuj.

Laiškai baigiasi, jiems lemta baigtis, bet aš vienąsyk susapnuosiu Tave, kaip mažą berniuką tame vežimaityje. Gemologe, pabūsiu Tavo neišrinktąja, bet paskui mums abiem –
pragiedrės.  

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbto konkurso „Tekstas Vaižgantui“ laimėtoja