Jis tiek daug visko turėjo

 

G. A.

 

Kiekvienas iš mūsų yra sala. Jei taip nebūtų, mes bemat išprotėtume. Tarp šių salų plaukia laivai, skrenda lėktuvai, veikia telefonai, bevieliai telegrafai – ko tik pageidaujate. Bet jos lieka salos. Salos, kurios gali nugrimzti ar išnykti amžinai. 

John Fowles, „Magas“

 

 

Revoliuciniu „Vantablack“ pigmentu išgauta pati juodžiausia juoda. Kuriant pigmentą, panaudotos unikalios vertikalios nanostruktūros. Kai šviesa krenta ant „Vantablack“, užuot atsispindėjusi, ji įkalinama tarp vertikalių nanodalelių, todėl spalva neturi praktiškai jokio žvilgesio. Pigmentas yra tamsiausia šiuo metu žinoma medžiaga. Ji tokia tamsi, kad sugeria net 99,96 proc. šviesos. 

„Statybų naujienos“

 

Anais laikais mūsų kaimynystėje veikė naudotų baldų ir drabužių parduotuvė. Joje pardavėju dirbo mano pusbrolis – daugiau nei dešimčia metų už mane vyresnis paauglys. Vienoje naudotų baldų siuntoje, kurią turėjo surūšiuoti, jis rado dėlionę. Nusipirko ją už du litus.

Tuo metu man buvo vos penkeri ar šešeri, tačiau iki šiol pamenu tą storo plastiko maišą, kurį palietęs akimirksniu rankas išsitepiau dulkėmis. Mano pusbrolio gyvenimas visada buvo kupinas paslapčių ir mitų, susijusių su jo stiprybe. Pirma, jis buvo našlaitis, kurį užaugino mano tėvai. Antra, jo kambarys visada buvo pilnas pačių įvairiausių daiktų, į kuriuos spoksodamas galvodavau, kad būtent tie daiktai – išgertų gaiviųjų gėrimų 0,3 litro talpos skardinių kolekcija, sustatyta ant sekcijos su slankiojančiu stiklu, nusmailinti pieštukai iš aplankytų muziejų, tvarkingai laikomi stalčiuose šalia prirašytų užrašų knygelių bei nuotraukų albumų, raktų pakabučiai su Europos miestų turistiniais objektais: Eifelio bokštu, Luvru, smailėjančia Milano katedra, Big Benu ir Stounhendžu, bei dirbtiniu gintaru su vabalo inkliuzu iš Palangos – gali apibrėžti jį kaip keliautoją, kaip nuotykių ieškotoją, kuris vos sulaukęs pilnametystės laimėjo žaliąją kortą ir išvyko gyventi į Ameriką.

Kai dabar galvoju apie pusbrolį, suprantu, kad jis, ko gero, matė kur kas daugiau plastikinių maišų ir maišelių nei kiti mano pažįstami žmonės. Kiekviena nauja dėvėtų drabužių siunta buvo apie maišus. Maišai, pilni moteriškų suknelių. Maišai, pilni kelnių. Nailono ir džinso. Šilko imitacijos ir medvilnės. Kojinių ir pėdkelnių. Liemenėlių ir kelnaičių. Į maišus tilpo ne tik drabužiai. Tuose maišuose tilpo pusbrolio viltis rasti ką nors vertingo ir nusipirkti už mažesnę sumą.

Pirmiausia jis užčiuopė storą plastiką. Tada išpakavo. Tai buvo dėlionė iš nesuskaičiuojamo, nesuvokiamo skaičiaus detalių. Pusbrolis beveidę dėlionę parsinešė namo. Jis net nenutuokė, ar netrūks detalių. Jis nežinojo, ar paveikslas jam patiks. Svarbiausia, jis net neįsivaizdavo, ką dėlioja apskritai. Tačiau ryžosi. Beveik visą pusmetį mūsų didysis kambarys buvo pavirtęs dėlionės kambariu. Stalai, grindys, kėdės ir kilimėliai švytėjo nuo mažyčių detalių. Iš pradžių jis surūšiavo dėlionę spalvomis. Krūvelė žalių detalių. Krūvelė rausvų detalių. Krūvelė pilkų detalių. Šviesiai mėlynų. Tamsiai mėlynų. Permatomai mėlynų.

Kai kurias detales išnešiodavome po kitus kambarius, kai jos prilipdavo prie mūsų šlepečių padų. Buvo ir dar viena krūvelė – joje pusbrolis laikė tas detales, kurias rasdavome išsimėčiusias, išnešiotas po kitus kambarius. Pusbrolis kaskart jas peržiūrėdavo ir vėl surūšiuodavo. Krūvelė mėlynų detalių. Krūvelė rausvų detalių. Krūvelė pilkų detalių. Šviesiai mėlynų. Tamsiai mėlynų. Permatomai mėlynų.

Galiausiai pradėjo ryškėti paveikslas. Dangus. Debesys. Sparnai. Žmonės. Altorius. Nušviestas grindinys. Pačiame centre – paukštis. Pačiame centre – dievai. Pačiame centre – šviesa.

Tėtis surentė rėmą. Tuščias dėlionės dalis nuspalvinome panašios spalvos pieštukais. Mama paprašė kunigo, kad paveikslą pašventintų.

Paskui prisimenu tik dulkes, kurias atidžiai nuo jo valė pats pusbrolis. Paskui prisimenu tik detales, kurių trūko. Prisimenu vakarus, kurie baigdavosi mamos maldomis priešais paveikslą.

Tai buvo Rafaelio „Disputas“.

Tačiau iš pat pradžių tai tebuvo beveidės krūvelės. Nieko nežadančios krūvelės. Tačiau iš pat pradžių tai buvo storo plastiko maišas. Vienas iš šimtų panašių maišų naudotų baldų ir drabužių siuntoje.

 

 

●

 

Dabar, kai jau esu miręs, galiu prisipažinti: visada norėjau būti bet kuo, tik ne savimi.

Įsivaizdavau, kad savo asmenybę galiu sudėlioti iš daiktų, kurių prikimšdavau kuprinę. Iš plakatų su atlikėjais, kurių niekada iš tiesų neklausiau. Iš spalvų, kurias apsivilkdavau drauge su drabužiais rytais prieš mokyklą.

Tačiau labiausiai buvau sala, skalaujama vandens iš abiejų pusių.

Buvo kaitri vasaros pradžia. Pirmosios birželio dienos, kai baigiau vienuoliktą klasę. Mokyklos bibliotekoje susiradau beveik visas privalomas perskaityti knygas ir tvarkingai sudėjau ant palangės. Knygos tuo metu suteikė keistos, piktdžiugiškai saldžios vilties, kurią suteikdavo kiekviena atsiribojimo galimybė.

Tuo metu dar nesuvokiau, kad už visa labiau siekiau susijungti.

Tą vasarą mes laukėme grįžtančio pusbrolio, kuris jau keletą metų gyveno Čikagoje. Pusbrolis buvo tarsi vyresnysis brolis, kurio pavyzdžiu norėjau sekti. Jis buvo kur kas daugiau nei vien tos skardinės ar raktų pakabučių kolekcija. Svarbiausia, jis buvo žmogus, sugebėjęs keisti savo gyvenimą.

Kiekvienas birželis žymėjo jo atvykimą. Slidų juodo lagamino su ratukais paviršių, žėrintį jo užtrauktuką, tvarkingai sudėtus kelioninius šampūno, kondicionieriaus buteliukus amerikietiškais pavadinimais. Laukiau jo, kad kaskart galėčiau mus palyginti. Tarpus tarp dantų, plaukus, pilvo raumenis, įdegį, ūgį.

Slapta matuodavausi jo kedus, kuriuos jis palikdavo prieškambaryje ant pinto kilimėlio. Jo kedai buvo panašūs į du šalia pastatytus automobilius. Tą vasarą jie buvo žali, baltais raišteliais, vos nutrintais priekiais.

Mus skyrė daugiau nei dešimtmetis. Mus skyrė kilometrai, oro linijos, skrydžių kompanijos, kompasų rodyklės. Keisčiausia, kad tą atstumą jausdavau net tada, kai jis išsilaipindavo, kai atidarydavo duris, kai vyriškai spausdavo man ranką. Keisčiausia, kad jis nebuvo vienintelis, su kuriuo jaučiau tą nesuvokiamą atskirtį. Tarsi bendrautume per dvigubo stiklo sieną. Iš pradžių to taip ryškiai nesuvokiau. Iš pradžių tiesiog maniau, kad kažkas su manimi iš esmės ne taip.

Tada visą kaltę suverčiau stiklui ir bandžiau gyventi taip, kaip gyvenasi.

Kol pusbrolis gyveno Lietuvoje, vasaras leisdavo miškuose kitapus gatvės, už namų vienodais stogais eilės, rinkdamas uogas: mėlynuojančias, raustančias, sirpstančias, tykštančias, išskystančias tarp pirštų.

Vasaros, apsuptos miškų, kylančios ir besileidžiančios saulės. Grybauti keldavosi dar anksčiau. Švintant. Svirpiant. Braudavosi per krūmynus, trypdavo samanas, nuorūkas smaigstydavo į smėlynų kauburius, palikdavo pėdsakus, tačiau niekada nesitikėdavo būti surastas. Ko gero, jis niekada nejautė, kad gali pasiklysti. Gali būti, kad iš tiesų viskas buvo kitaip. Tačiau turėjau kaip nors jį įsivaizduoti. Norėjau jį įsivaizduoti kaskart, kai pats ryždavausi eiti tomis jo išmintomis trajektorijomis. Troškau tapti pusbroliu. Įsikūnyti į jį, kaip įsikūnijama į drabužį.

Švarkus dėvi teisininkai ir politikai. Sportinius marškinėlius be rankovių – vaikinai, kurie po diskotekų namo lydi giliausių iškirpčių savininkes. Languotus marškinius su sagomis vilki programuotojai, nuobodūs moksliukai arba filologai. Galbūt dėl to kasdien atrodžiau kitaip – per sekundę įsikūnydavau į teisininką, politiką, gašlų ir akylą šokėją, mano pečius glostant neoninėms šviesoms. Įsikūnydavau į programuotoją, moksliuką, filologą, tačiau niekada nebuvau įsikūnijęs į save patį – tą savo versiją, kuria būdamas nuolatos nesijausčiau svetimas.

Labiau už viską mėgau vilktis jau seniai nemadingais pusbrolio drabužiais, kuriuos jis paliko išvykęs gyventi į Ameriką.

Galvojau, kas mus skyrė labiausiai. Priešingai nei jis, kaskart išeidamas į tą patį mišką pasiimdavau telefoną. Ne grybų ieškodavau, ne kibirų dugnuose išskystančių uogų – tiesiog įjungdavau žemėlapį ir susiliedavau su ekrano pikseliais, kuriuose tapdavau rodykle žaliame fone. Tai buvo mano pirmieji bandymai susijungti su mišku – leistis vedžiojamam navigacijos, kuri pypsėdavo, gąsdindavo paukščius. Kaskart krūptelėdavau ir pats. Tarsi būčiau galėjęs pasiklysti miške, kurį nuo vaikystės pažinojau. Maniau, kad pažįstu. Iš tiesų, tas miškas kaskart man atrodė visai kitoks, nei buvau palikęs. Blogiausia, kad tai aš kaskart buvau visai kitoks – nes negalėjau numatyti, koks būsiu apsuptas vienumos, tų ištryptų samanų, tų nuorūkų, susmaigstytų smėlynuose.

Nežinojau, bet nujaučiau.

Kažkas iš esmės buvo ne taip. Kažkas neveikė mano genuose, DNR koduotėje.

Miške jausdavausi nepakankamai arti pasaulio, žmonių, triukšmo, kuris reikštų, jog priklausau sistemai.

Miesto centre įvykių, automobilių, žmonių, žingsnių, parduotuvių, kvapų ir juoko visada buvo per daug. Kai klasiokai kalbėdavosi apie merginas, sprogusius prezervatyvus ar variklių pajėgumą, netikėtai atsitraukdavau, mane užliedavo karščio bangos, šalčio gūsiai, tirpstančių pirštų galų pojūtis. Ne dėl to, kad nebūčiau matęs susprogusio prezervatyvo. Ne dėl to, kad nebūčiau turėjęs merginos.

Labiausiai dėl to, kad kaskart būdamas tarp žmonių jaučiau, kaip prarandu save. Buvau pripučiamas dramblys, iš kurio išeidavo oras. Tam, kad susigrąžinčiau dramblišką formą, kaskart atsitraukdavau, eidavau klasiokų priekyje arba gale, pirmas arba paskutinis kompanijoje. Sėdėdavau paskutiniuose arba pirmuose suoluose. Buvimas kambario ar klasės centre atrodė toks išsunkiantis, kad po pusvalandžio, praleisto jame, jausdavausi kaip iš skalbimo būgno ištraukta išnara.

Matydavau save, tą nuvargusią dramblio odą, kurią norėdavau pripūsti savasties, pripildyti helio, vandens, spermos, prakaito – bet ko.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau tikėjau, kad išnara skylėta, tuo labiau ji leido vandenį, orą, o aš kantriai ieškojau, kurioje vietoje ji įplyšo.

Miške ekranas su virtualiu žemėlapiu būdavo vienintelis mane su pasauliu jungiantis objektas. Tai buvo mediumas, kuris kalbėjo spalvotų pikselių mirgėjimu. Iš tiesų, niekada nebuvau vienas. Telefonas buvo pilnas žmonių: vardai, pavardės, simboliai, skaičiai ir avatarai, kuriuos nešiodavausi kaskart kur nors atsidūręs vienas.

Sąmoningai suvokiau, kad mano priklausomybė nėra susijusi su ekranu. Priklausomybė labiausiai siejosi su ta mano dalimi, kurios neturėjau. Buvau priklausomas nuo suvokimo, kad nesu savimi. Buvau nuo prisilietimų šiurpstanti oda, iškleipti batai, siauri nagų kvadratai pirštuose. Buvau pamestos ir po kitus kambarius išnešiotos dėlionės detalės. Visada mėlynas dantų šepetėlis, kraujuojančios dantenos.

Taip pat buvau kuprinė, prikimšta knygų. Skaičiau viską iš eilės, rijau puslapius, raides, rijau personažus. Visa tai buvo ne todėl, kad būčiau sekęs naratyvą. Dariau tai tam, kad išmokčiau savybių, būdingų žmonėms, kurie man atrodė sukonstruoti kur kas tvirčiau nei aš. Paradoksalu buvo tai, kad savo konstrukcijas mačiau suręstas iš įsisenėjusio nuobodžio, iš apatijos, kuriai labiau už viską norėdavau pasiduoti kaskart suskambus rytiniam žadintuvui. Tačiau išmokau skaičiuoti nuo vieno iki penkių ir lipti iš lovos. Tačiau išmokau skaičiuoti nuo penkių iki vieno ir atsikelti. Valytis dantis, išspjauti dantenų kraują ir stebeilytis į save. Kaskart nepažįstamą, kaskart kitokį. Iš naujo ir iš naujo bliūkštantį dramblio formos balioną.

Visada norėjau būti bet kuo, tik ne savimi.

Ne todėl, kad nepatikau žmonėms. Priešingai, žmonės mane mylėjo. Buvau laukiamas ir kviečiamas, buvau populiarus. Galėjau sutarti beveik su kiekvienu žmogumi, pažinti jį, priimti jo konstrukciją, kurią mintyse išlankstydavau ir paversdavau išvirkščia popierinio lėktuvo versija, kad galėčiau sudėti iš naujo. Visa tai baigdavosi tada, kai žmonės norėdavo su manimi pasilikti ilgiau. Merginos laukdavo manęs prie garažų už miesto. Iš pradžių mes tiesiog kalbėdavomės apie bet ką, nesiliaudami, nenutildami. Bet kuri tylos duobė tapdavo oro duobe, visa geriančia praraja. Stebėdavau merginų lūpas, apžiojančias sidro buteliukus. Stebėdavau akis, apvedžiotas kosmetiniais pieštukais. Jų ausis ir auskarus mažyčiais užsegimais. Kaskart, kai nutildavome, pradėdavau jausti visa užliejančias bangas. Karščio bangas, šalčio gūsius. Tirpimą pirštų galiukuose. Manyje vėrėsi visose perskaitytose knygose nuvalkiota tuštuma. Užsiversdavau sidro buteliuką, prisidegdavau cigaretę, vis daugiau ir daugiau tirštų dūmų kildavo sūkuriais į viršų pildydami garažų aikšteles, kuriose mašinose ant užpakalinių sėdynių glamžydavosi mano klasiokai su žemesnių klasių merginomis. Pakankamai užsivertęs ir pakankamai prisidegęs artindavausi prie lūpų, prie ausų, laižydavau auskarų užsegimus, suspausdavau jas, atremdavau į apsilupusias garažų duris.

Tada akimirksniu viskas įvykdavo.

Blogiausia būdavo po to.

Jos skambindavo man, o aš klausydavausi ir tuo pat metu skaitydavau. Atsakinėdavau joms žodžiais, išmoktais iš personažų.

– Mano mirtis matuojama metrais.

– Ką?

– Mano mirtis matuojama metrais.

Atpasakodavau joms įvykius chronologine tvarka iš knygų, kino filmų. Merginos žavėjosi mano sakinių struktūra. Atrodė, kad moku kalbėti beveik su bet kuo.

Tačiau tai ir vertė mane žmogumi be savybių.

Pusbrolis, būdamas mano amžiaus, grybus ir uogas parduodavo supirktuvėje – medinėje išblukusių lentų būdelėje šalikelėje. Kelias vasaras taupė tol, kol nusipirko tviskančiu raudoniu žvilgantį motociklą. Tai buvo čekiška „Jawa“, vėliau ja vežiojo merginas – vieną po kitos be šalmo ir be jokios priežasties.

Grįžimo iš Čikagos vakarais iš lagamino pusbrolis traukdavo pakuotes su saldainiais. Tą vasarą buvo taip karšta, kad pakuotės su „Hershey’s“, „Mars“, „Milky Way“ šokoladais ir „Haribo“ guminiais meškučiais po kelių valandų išsilydė ant kaitra tvoskiančios virtuvės palangės. Guminukai sulipo į krūvą ir tapo vienu dideliu gumulu. Laukiau, kol tėvai su pusbroliu pradės savo nesibaigiančius pokalbius, kol ant stalo bus pastatytas brangus konjakas, kad galėčiau nueiti į jo kambarį ir patikrinti lagamino turinį. Taip tikrindavau daiktus, labiausiai skiriančius mane nuo jo. Visos tos tvarkos detalės, kurios jungdavosi į visumą. Lagaminą atidarydavau atsargiai, užtrauktuką suimdavau pirštų galiukais, o prakaituotų delnų paliktas saleles ant juodo paviršiaus nušluostydavau rankove.

Tuo metu apskritai dažnai darinėdavau svetimus lagaminus, kuprines, pinigines. Tai man primindavo absurdišką, tačiau visam laikui įsiminusią laidą apie įžymybes, kurios pasirodydavo televizijos studijoje nešinos rankinėmis, krepšiais, piniginėmis. Visos trys dėvėdavo kaukes, būdavo apsivilkusios vienodais juodais drabužiais. Viena po kitos įeidavo pro švytinčią lempučių girliandą, tada ant balto staliuko iškraudavo rankines, krepšius.

1. Lūpų dažai, užrašų knygelė, obuolys sterilioje dėžutėje, skaidri vandens gertuvė, medicininės pirštinės, kvepalų buteliukas ir diktofonas.

2. Pieštukų rinkinys, liniuotė, nešiojamasis kompiuteris, raktų ryšulys su širdies formos pakabučiu ir popieriaus lapai segtuve.

3. Nuotraukų negatyvai, kosmetinė, laikraštis, Vilniaus miesto žemėlapis, autobuso bilietas ir žvaigždėtas akinių dėklas.

Visi trys dalyviai atsisėsdavo priešais publiką, vedėjai vieną po kito kilnodavo daiktus, o į komandas suskirstyti žaidėjai identifikuodavo žmogų pagal vieną ar kitą objektą.

– O taip, pirmoji mūsų viešnia – kriminalistė V. K.

Ir viena iš trijų kaukėtų dalyvių parodo savo veidą.

– Neįtikėtina, jūsų komanda atspėjo iš pirmo bandymo. Antrasis laidos svečias – ko gero, žinomiausias Lietuvos architektas M. M.

Ir antroji juoda figūra virsta žmogumi iš kūno ir kraujo.

– Trečioji laidos viešnia iš tiesų žavingasis supermodelis, viešintis mūsų šalyje jau pusmetį.

Ir kaukė nukrenta nuo dailios manekenės akių, o šios perveria erdvę.

Po viso to turėjo praeiti daugybė laiko. Šimtai, tūkstančiai dienų, naktų, paryčių ir temstančių vakarų su besimainančiomis mėnulio fazėmis. Nenorėjau tikėti, kad iš tiesų žmones pradėjau identifikuoti pagal daiktus.

Nenorėjau tikėti, kad kaskart išvertęs savo kuprinę negalėjau savęs apibrėžti kaip paprasto vienuoliktoko, kuriam mažiausią nuobodulį sukelia literatūros pamokos.

Tačiau manęs man buvo maža.

 

●

 

Pirmas priepuolis, kurio metu suvokiau, kad nepriklausau pasauliui, ištiko būtent tą kaitrų birželį. Susikrovėme daiktus ir išsiruošėm prie jūros. Mama, tėtis, pusbrolis, fotografuojantis visą tą nekintantį, užkoduotą Palangos kičą. Buvo vakaras, Basanavičiaus gatvėje grojo elektriniai smuikai ir violončelės. Apšviesti cukraus vatos, ledų, spragėsių automatai, tiek nušveistos, tiek purvinos vitrinos, barai, žaidimų paviljonuose kabančios pliušinės šimpanzės, vorai ir liūtai. Taikiniai, kuriuos kliudęs gali laimėti prizą. Stiklinės vitrinos su jose įkalintomis monetomis, laikrodžiais, telefonais ir skaitmeniniais fotoaparatais. Atrodo, kad užtektų taikliai įmesti du litus, ir viena moneta išjudintų kitą monetą, tada nusileistų laipteliu žemyn, dar žemiau, nustumtų kitas monetas, o šios išjudintų „Casio“ laikrodį, tada telefoną „Nokia“ arba „Samsung“.

Visada yra galimybė laimėti.

Atrodo taip natūralu, taip įgimta norėti ir tikėtis.

Tačiau aš nenorėjau. Nenorėjau nei laimėti, nei matyti, kaip viena moneta nustumia kitą. Akimirksniu supratau, kad visa tai jau buvo, nors ir praėjo: bet koks prasmės suvokimas, jos pagrindas. Stovėjau priešais tą žaidimo automatą, monetos glostė viena kitą, lietėsi, lipo viena ant kitos, rėmėsi į popierines pakuotes su telefonais, šalto metalo laikrodžių apyrankes. Pusbrolis juokėsi, aplink skambėjo visi tie smuikai, violončelės, indėniška melodija iš muzikinio centro su prijungtomis prie jo kolonėlėmis, kurių savininkas indėnas ilgu iki žemės apsiaustu, su plunksnomis plaukuose metai iš metų toje pačioje vietoje grodavo medine fleita. Basanavičiaus gatvė sudarė savo tinklą, tam tikrą audinį, į kurį pynėsi visi tie paveiksliukai su gintariniais kačiukais, iš gintaro kruopelių suklijuoti ir jėzūs, ir apsinuoginusios moterų figūros. Visa gatvė kvėpavo ta pačia materija, kuri turėjo aiškų bendrą vardiklį, bendrą ištisinį spalvų spektrą, visa jungiantį spragėsių ir jūros nuojautos kvapą.

Aparatas išmetė „Casio“ laikrodį. Mano šeima džiūgavo. Pusbrolis fotografavo mane prie stiklo, už kurio slankiojo monetos ir kiti prizai.

Tačiau aš nenorėjau laimėti. Atrodė, kad mane kažkas atitvėrė nuo pasaulio. Akimirksniu Basanavičiaus gatvė buvo užlieta vandens. Basanavičiaus gatvė tapo sala, kurią iš abiejų pusių sėmė purslai.

Nenorėti laimėti atrodė siaubinga, tai atrodė neatleistina. Noras, kaip ir kiekviena judanti rodyklė, atrodė pagrindas, dėl kurio egzistuoja pasaulis. Tačiau aš negalėjau prisiversti ką nors pajausti. Tuštuma, kurioje tuo metu atsidūriau, mane nubloškė į vaikystę, į tuos pirmus kartus, kai ta būsena dar neturėjo sau skirto žodžio.

„Tikriausiai dėl tuštumos apibrėžimo kaltas Škėma“, – sakiau sau.

„Galbūt ir kiti, tačiau labiausiai Škėma“, – galvojau.

 

●

 

„Vantablack“ galima naudoti kaip dažus, bet pigmentas toks tamsus, kad tamsoje gali pagalvoti, jog jis tiesiog neegzistuoja. Tai kone mistiška kokybė. Mane visada traukė tokios egzotiškos medžiagos. Jos priverčia tave pajausti kažką, ko iki tol neteko jausti. 

Anish Kapoor

 

Buvo vienas sekmadienių, kurį leidau namuose. Mano lova buvo aptraukta raudonu gobelenu, su trimis pagalvėmis iš tos pačios medžiagos. Raudona visada reiškė pusbrolį, net ir tą popietę. Atsimenu namų kvapą – buvo ką tik po pietų. Iš pradžių nuskutau bulves, tada vieną po kitos kimšau į kombainą, kuris smulkino jas, išvemdamas košę į metalinį dubenį. Mama pjaustė svogūnus, sūdė agurkus ir pomidorus, plovė salotų lapus. Tėtis grįžo iš parduotuvės su plastikiniu kefyro maišeliu. Tada buvo keptuvė ir aliejus, aliejaus burbulai ir kylantis karštis, nuo kurio rasojo langai ir prakaitavo žaliuzės. Juodas apskritimas, kuris sučirkšdavo bulvių tarkiams atsimušus į jo pagrindą. Tešlos virtimas blynais.

Tada stalą užtiesėm staltiese, ant jos išdėliojom stiklines kefyrui, lėkštes bulviniams blynams. Centrinė lėkštė buvo didžiausia. Sėdėjome visi keturi, tėtis įjungė televizorių, transliavo pageidavimų koncertą. Pikseliai su rožių žiedlapiais. Pikseliai su garbanotais laidos vedėjos plaukais. Viskas taip įprasta, viskas taip nuspėjama. Lėkštės skimbčioja, jas prilietus peiliams ir šakutėms.

O tada mes plaunam indus, o tada popietė susideda iš „Fairy“ putų ir kempinėlių, iš įkaitusios virtuvės ir mieguisto tėčio žiovulio. Galiausiai mes einam numigti, einam numigti taip kaip kiekvieną sekmadienio popietę. Tėvai – savo miegamajame, o aš kambaryje ant lovos raudonu gobelenu. Pusbrolis po pietų važinėdavo savo „Jawa“ – tai buvo laikas, skirtas merginoms.

Mano lovos gobelenas buvo perkirstas gelsvomis linijomis, padalintas plonyčiais apvirtusiais horizontais, į kuriuos žiūrėdamas pasidaviau miego atnešamam pojūčiui, kad viskas savose vietose. Nežinau, kiek laiko miegojau, tačiau pabudęs daugiau niekada nebuvau tas vaikas, kuris dar neseniai skuto bulves, pietavo su tėvais, žiūrėjo į mamos skalaujamas lėkštes.

Kai pabudau, ryškiausias kambaryje buvo garsas. Atrodė, kad mano ausyje kažkas glamžo popieriaus lapą. Atsibudęs jaučiau, kad kažko ilgiuosi. Tačiau tai nebuvo įprastas ilgesys ar melancholija, veikiau tai priminė nuolatinį trūkumą viduje, kurį sukėlė kažkurios mano dalies – tos esminės dalies, – suvokiančios, kad mes visi, įskaitant ir mane, priklausome konkrečiai sistemai, galbūt net pasauliui, nebuvimą. Buvau visiškai vienas.

Tuo metu atrodė, kad kiekvienas garsas kambaryje vis plečiasi, didėja ir tampa objektu, nustelbiančiu visą kambario interjerą. Mama atidarė duris, aš stovėjau ir spoksojau, negirdėdamas, ką ji sako, tik skaitydamas iš lūpų, – nes žodžiai neteko prasmės ir liko tik garsas, kuris plėtėsi ir augo. Galiausiai pradėjau jos prašyti, kad nustotų kalbėti, nustotų, nes mano ausys sprogs. Save suvokiau nebe kaip kūną, bet kaip materiją, sukurtą iš nuodijančio oro.

Dabar, kai jau esu miręs, galiu pasakyti, kad mintimis grįžęs į savo vaikystės namus ir tą kambarį labiausiai save matau ne kaip save ir net ne kaip pusbrolį, bet kaip siluetą, sukurtą iš juodžiausios juodos „Vantablack“ – dirbtinės spalvos, sugeriančios 99,96 procento šviesos.

Dabar, kai jau esu miręs, galiu pasakyti ir tai, kad tą popietę pirmą kartą nustojau egzistavęs, – šaukiau, prašiau mamos pasitraukti, nustoti kalbėti, nustoti mane raminti.

Vienu metu norėjau būti ir neatsiejamu šeimos nariu, ir nepažįstamuoju, turinčiu vienintelę išeitį: galutinai atsitraukti.

Mama apkabino mane, o aš sugebėjau tik tylėti – aplink mane susiliejo daiktai, jų spalvos ir formos, paskui po daugybės metų priminsiantys tą „Haribo“ guminukų maišą, kuris išsilydęs ant palangės virto vientisu spalvotu gumulu. Ištrūkau iš mamos glėbio, atsidariau pusbrolio kambario duris, liečiau visas tas skardines, raktų pakabučių kolekciją – tas sumažintas lankomų turistinių objektų kopijas, kurios mano rankose tarsi neteko prasmės – tapo niekinga mase, kuria dar visai neseniai žavėjausi galvodamas, kaip tie daiktai identifikuoja žmogų, su kuriuo norėčiau tapatintis.

Nepamenu, kaip visa tai baigėsi, tačiau prisimenu: po to niekada nebebuvo taip, kaip buvo iki tol.

Skaičiau, žiūrėjau filmus, naršiau internete – ieškojau pavadinimo tam, ką tą kartą išgyvenau, tačiau net sąvoka „tuštuma“ negalėjo viso to apibūdinti, apibrėžti teisingai.

Visa tai kartojosi ir aš kaskart iš naujo turėjau sudėlioti save tarsi dėlionę, kuri neturėtų dėžutės su paveiksliuku. Dėlionę iš vienintelės „Vantablack“ spalvos.

 

●

 

Kai tą vasarą perėjome Basanavičiaus gatve, vėl pajutau, kaip grimztu, kaip pradeda trūkti oro, kuriam nustojau priklausyti. Atrodė, kad nustojau priklausyti ne tik orui, bet ir visai gatvei, nustojau priklausyti sau pačiam. Pasaulis nesiliovė toliau egzistavęs, viskas toliau tęsėsi, siūbavo, grojo, bet manęs tuo metu nebuvo. Mes traukėmės nuo automatų – visi keturi: pusbrolis, mama, tėtis ir aš. Jie kalbėjosi, tačiau negirdėjau nė žodžio, nors mačiau, kad lūpos juda, sudarydamos žodžius ir sakinius. Mes ėjom Basanavičiaus gatve – ilga kaip niekada nesibaigianti kelionė, kaip neišsenkantis vandens telkinys, kuris viską skandina. Negalėjau ištarti nė žodžio, tapau „Vantablack“ dėme. Mes praėjome pro lauko kavines, spalvotus jų skėčius, pro iškabas, kviečiančias užsukti. Merginų sijonai, pliažo šlepetės per pirštą, smėlio kristalai, fontanas su Egle žalčių karaliene ir indėnas prie pat Palangos tilto – visa tai tilpo į vieną nedalomą sistemą, kuriai aš nepriklausiau.

Mačiau, kaip mama ištiesia pledą, ant jos iškrauna losjoną nuo saulės ir rankšluosčius, kaip tėtis prisidega cigaretę, o pusbrolis šypsosi ledų pardavėjai. Visi tie žmonės, smėlis ir keturkampiai medžiaginiai ploteliai priminė ne paplūdimį, bet kapines, kuriose ant pledų gulėjo jų iškamšos. Tokiomis užliejimo akimirkomis žmonės tarsi netekdavo gyvasties – priklausydavo anapusiniam pasauliui, kuriame aš virsdavau išvirkščiu žmogumi – žmogumi, kuris dėvėdavo savo paties išnarą, kurios negalėjo identifikuoti nei marškiniai, nei švarkai, nei sportiniai marškinėliai.

Visas paplūdimys, priklausantis sistemai iš medžiaginių skėčių, ledų pardavėjų, čeburekų termosuose, iš patiesalų, šūkčiojimų „šaltas alus“, iš bikinių ir tarpukojų, iš saldaus miego užsnūdus, iš saulės akinių, bangų, iš tilto, ir vėl neteko savo formos. Baisiausia, kad ir dabar matau save įkalintą toje Basanavičiaus gatvėje, užlietoje vandeniu, tarsi būčiau sala, skalaujama vandens iš abiejų pusių. Sala, kurios žemė sudėta iš detalių, dažytų „Vantablack“ spalva.

Keisčiausia, kad tie tuštumos priartėjimai galiausiai pasibaigdavo. Aš ir vėl suvokdavau, kas esu. Man ir vėl būdavo įdomūs pusbrolio raktų pakabučiai, kurie apie jį bylodavo kaip apie kelionių aistruolį. Įdomios tapdavo svetimos piniginės, svetimi krepšiai ir kuprinės.

Tada aš vėl mylėdavau merginas, cituodavau joms savo mylimiausius autorius, atremdavau jas į garažų vartus ir vaišindavau sidru, stebėdamas, kaip jos išsižioja ir prisimerkia.

Atsiguldavau ant pledo ir pasakodavau savo šeimai istorijas apie tuštumą, kurios niekada neužpildysi. Savo šeimą vargindavau pasakojimais apie internete atliktus testus „Who are you“ ir „Which religion describes you best“.

Tada grįždavau namo ir žiūrėdavau į pusbrolio sudėliotą dėlionę iš 5 000 detalių.

Lygindavau tą paveikslą su savo atvaizdu veidrodyje, kurį kasdien matydamas išdidžiai kankinausi, kad nežinau, kas esu, arba priklausau kategorijai, kuri vadinama „Žmogumi be savybių“.

Pusbrolis beveidę dėlionę parsinešė namo. Jis net nenutuokė, ar netrūks detalių. Jis nežinojo, ar paveikslas jam patiks. Svarbiausia, jis net neįsivaizdavo, ką dėlioja apskritai. Tačiau ryžosi. Su savimi gyvenau beveik dvidešimtmetį, tačiau taip ir nesudėliojęs nusprendžiau atsisveikinti su pasauliu, su tuštuma, kuri vis plėtėsi ir plėtėsi, primindama salą.

O tą dieną, kai savo noru numiriau, specialiai atsiguliau ant kilimo. Aplink save išdėliojau visus tuos daiktus: perskaitytas knygas, atliktų testų rezultatus, merginų laiškus, kuriuose jos prisipažindavo dėl manęs galinčios padaryti viską. Apstačiau save vaikystės, paauglystės nuotraukomis. Visomis tomis akimirkomis, kuriomis buvau apsuptas žmonių, tačiau iš tiesų mintimis kaskart su jais atsisveikindavau, matydamas kiekvieną gyvenimo sceną kaip butaforinę televizijos laidos aikštelę, apstatytą prožektoriais ir dirbtinių gėlių lapais, kuri man liks, kai galiausiai visi nuo manęs nutols. Iš tiesų, tai aš nuo jų tolau ir tolau, nes kuo daugiau mane supo žmonių, tuo didesnė praraja manyje vėrėsi. Iš kiekvienos nuotraukos skverbėsi šaltas žinojimas, smelkiantis suvokimas – supantys žmonės manęs neužpildė.

Lygiai taip neįmanoma užpildyti prarajos, kuri jungia kiekvieną salą su šalia esančia, net jei ji yra skalaujama vandens iš abiejų pusių.

Čia aš ir pusbrolio „Jawa“. Čia aš ir miškas. Čia aš ir mano pažymių knygelė. Čia mes ant Palangos tilto, o čia – Basanavičiaus gatvė.

Čia aš laimiu laikrodį ir nesidžiaugiu.

 

●

 

Jaučiau, kaip kylu, kaip pamažu traukiuosi nuo savo kūno – tos dramblio odos išnaros, kuri iš tiesų niekada neturėjo nė vienos skylutės, bet vis tiek nuolat leido orą. Kildamas mačiau savo kambarį, mačiau visus kitus kambarius, jie dėliojosi į vientisą sistemą iš kilimų, sofų, iš veidrodžio prieškambaryje, iš veidrodžio duše. Labai panorėjęs, galėjau pamatyti visus tuos baldus kaip anuomet – tada, kai stalai, grindys, kėdės ir kilimėliai švytėjo nuo mažyčių pusbrolio dėlionės detalių. Krūvelė pilkų detalių. Šviesiai mėlynų. Tamsiai mėlynų. Permatomai mėlynų.

Iš viršaus galėjau pamatyti savo paties išmintas trajektorijas iš kambario į kambarį, iš kilimo į kilimą, nuo veidrodžio iki pusbrolio skardinių kolekcijos. Galėjau pamatyti save, tas detales, kurios buvo išnešiotos po visą butą, kai prilipdavo prie šlepečių padų.

Iš viršaus atrodė, kad visa tai turi prasmę, turi ryšį, turi duris iš vieno kambario į kitą.

Galiausiai pradėjo ryškėti paveikslas. Dangus. Debesys. Sparnai. Žmonės. Altorius. Nušviestas grindinys. Pačiame centre – paukštis. Pačiame centre – dievai. Pačiame centre – šviesa.

Mano kūnas.

Pusbrolis ryžosi dėlioti dėlionę, nežinodamas, ką sudėlios. Nenutuokdamas detalių skaičiaus ar kiek jų pritrūks. Tam, kad vėliau tėtis suręstų rėmą, o mes tuščias dėlionės dalis nuspalvintume pieštukais.

Aš kas rytą keldavausi, rengdavausi, valydamasis dantis žiūrėdavau į veidrodį ir negalėjau suvokti, kad visą tą laiką jau buvau sudėtas paveikslas.

Tačiau iš pat pradžių, ko gero, ir aš buvau storo plastiko maišas. Vienas iš šimtų panašių maišų naudotų baldų ir drabužių siuntoje. Net jei iš tiesų būčiau norėjęs, niekada nebūčiau likęs vienas. Būčiau visą tą laiką priklausęs naudotų baldų ir drabužių parduotuvės sistemai.

 

●

 

Kai mano tėvai pamatė visą tą sceną ant kilimo, peržiūrėjo nuotraukas, perskaitė laiškus ir surūšiavo atliktus testus bei perskaitytas knygas, stengiausi kuo labiau priartėti, kad išgirsčiau, kaip jie mane identifikuoja.

Tačiau jie net nebandė.

Pasakė: „Jis tiek daug visko turėjo“ ir iškvietė greitąją.

Prieškambaryje ant pinto kilimėlio stovėjo mano kedai. Jie buvo panašūs į du šalia pastatytus automobilius. Tą dieną jie atrodė žali, visai kaip pusbrolio: baltais raišteliais, vos nutrintais priekiais.