Išvados apie karštymetį: ar kas nors jas pasidarys?
Preliminariais duomenimis, praėjusi liepa buvo karščiausias mėnuo per visą orų stebėjimo istoriją. Dar vienas preliminarus (!) spėjimas – jeigu ne antropogeninė klimato kaita, liepos orai nebūtų buvę tokie alinantys. Suprask, klimatas kinta bet kokiu atveju, tačiau žmogaus veikla šiuos pokyčius dar labiau sustiprina. Tačiau net ir tie, kurie netiki antropogenine klimato kaitos kilme, turi pripažinti, kad praėjęs mėnuo nebuvo labai komfortiškas, ypač Europoje. Liepos 25 d. Paryžiuje užfiksuota 42,6 laipsnio temperatūra, o liepos 28 d. Gallargues-le-Montueux kaimelyje šalies pietuose – sunkiai suvokiami 45,9 laipsnio.
Kol Europa gaivelėjasi nuo rekordinių temperatūrų, kyla klausimas: ar stichinis vasaros karštis taps paskutiniu lašu įtikinti tuos, kurie vis dar dvejoja žmogaus sukeltos klimato kaitos kilme? Ir ar liepos orai apskritai sustiprins susirūpinimą ekologinėmis problemomis?
Kelios remarkos apie (viešąją) nuomonę
Ach, viešoji nuomonė. Ją matuojančias apklausas laikome tiesiausiu būdu apčiuopti visuomenės pulsą. Bėda ta, kad toji nuomonė nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi (ir tikrai ne tokiu dažnumu, kokiu daliname klausimynus). Patirtis rodo, kad net didelės svarbos įvykiai perversmų viešojoje nuomonėje nesukelia. Pavyzdžiui, 2010 m. trūkęs naftos gręžinys Meksikos įlankos dugne, laikomas didžiausia JAV kada nors ištikusia ekologine katastrofa, amerikiečių susirūpinimo gamtosaugos klausimais nepadidino (K. Farrow, A. Brinson, K. Wallmo ir D. K. Lew, „Environmental Attitudes in the Aftermath of the Gulf Oil Spill“, Ocean & Coastal Management, 2016, 119, p. 128–134).
Bet ar mes kada nors stabtelime ir paklausiame savęs, kodėl mums taip svarbu užčiuopti tą viešosios nuomonės pulsą ekologiniais ir kitais klausimais? Skeptikai turi kelis argumentus. Pirma, svarbius sprendimus pasaulyje priima stambūs verslo vadovai ir politikai, o ne kokie nors Birutė ar Petras. Nori „Coca-Cola“ gaminti plastikinius butelaičius – na ir ką tu jiems? Visi mėgsta „Coca-Cola“. Antra, egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to, ką žmonės mano arba laiko vertybėmis, ir jų elgsenos. Pavyzdžiui, tie patys Birutė ar Petras gali išreikšti rūpestį dėl gamtos, tačiau nesivarginti keisti savo kasdienių įpročių. Trečia, gyvename laikais, kai informacijos ir žinių sukaupta tiek daug, kad protingiau atrodo gręžtis į ekspertus, o ne į Birutę ar Petrą, nes mes nežinome, kokiais klausimais jie yra apsiskaitę.
Tačiau gyvenant demokratinėje santvarkoje klausimas, kodėl mums turėtų rūpėti viešoji nuomonė, kaip ir netenka prasmės. Iš vienos pusės, politikės ir politikai vadovaujasi išlikimo instinktais ir į viešąją nuomonę atsižvelgia siekdami perrinkimo. Iš kitos pusės, ar kartais rinkėjai nesusidaro nuomonės iš politikių ir politikų siunčiamų žinių?
Grįžkime prie klimato kaitos ir pasitelkime labai jau ekstremalų pavyzdį – Teksaso valstijos atstovus JAV Kongrese. Štai ką apie klimato kaitą sako Joe Bartonas: „Kiekvienas tikintis Biblija turėtų atkreipti dėmesį, kad didysis tvanas buvo klimato kaitos pavyzdys. Ir jo tikrai nelėmė pernelyg išsikerojusi naftos pramonė.“ O štai ką Johnas Carteris: „Klimato kaita yra pagrindo neturinti schema, naudojanti žiniasklaidą ir politinę propagandą įtikinti pasaulį, kad norint išgelbėti žmoniją reikia sunaikinti individualias laisves ir nacionalinį suverenumą“ („Texas’ Climate Change Deniers“, Vice, 2017 m. balandžio 25 d.). Nelabai čia ką ir bepridursi.
Tai kam iš tiesų rūpi klimato kaita?
Su kairiaisiais viskas kaip ir aišku, tačiau smarkiai į dešinę pasislinkę politikai ir jų rėmėjai pastangas kovoti su klimato kaita suvokia kaip elito užgaidas, keliančias pavojų pramonei ir paprastam darbo žmogui. Ypač iškalbingi yra ekstremistinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ nariai, neigiantys klimato kaitą, ginantys dyzeliną ir švedų aktyvistę Gretą Thunberg vadinantys žaliojo kulto lydere. Dabartinės Vašingtono administracijos skeptiškas požiūris į klimato kaitos klausimus taip pat visiems žinomas, pradedant tokiais tarptautiniais įvykiais kaip JAV pasitraukimas iš Paryžiaus klimato sutarties ir baigiant smulkesnio masto vidaus politikos nesutarimais. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites iš valstybinio žvalgybos analitiko posto atsistatydino Rodas Schoonoveris, savo pasirinkimą grįsdamas tuo, kad vyriausybė užkirto kelią jo parengtos ataskaitos apie klimato šilimą viešinimui. Šioje ataskaitoje jis taip pat citavo Danielį Coatsą, Nacionalinės žvalgybos direktorių, teigusį, kad klimato kaita kelia pavojų JAV saugumui. D. Coatsas, beje, taip pat neseniai įteikė atsistatydinimo raštą. O jį pakeisiantis Johnas Ratcliffe’as yra Donaldui Trumpui ištikimas respublikonas iš – atspėjote – Teksaso (Miranda Bryant, „White House ‘undercutting evidence’ of climate crisis, says analyst who resigned“, The Guardian, 2019 m. liepos 30 d.).
Taigi, yra nemažai mąstoma, kaip šioms politinėms jėgoms prijaučiančius žmones paskatinti būti žalesnius. Eksperimentuodami mokslininkai ir komunikacijos specialistai pastebėjo, kad už respublikonus balsuojančių amerikiečių nuomonę galima palenkti norima linkme klimato kaitos problemą pateikus kaip moralinės ir valstybinės svarbos klausimą (angl. moral framing). Panašiai yra ir su ganėtinai konservatyvia Japonijos visuomene: pastebėta, kad japonai kovai su klimato kaita prijaučia labiau, kai ši problema yra pateikiama kaip kolektyvinis visuomenės narių reikalas.
Trumpai tariant, liepos karštis viešajai nuomonei yra mažiau svarbus negu nusistovėjusios politinės pozicijos. O išvadas apie karščius pasidarys nebent tie, kurių materialinė gerovė yra priklausoma nuo žemės ūkio ir nuspėjamo klimato. Ir dar tie, kuriems oro kondicionavimas yra per brangus.
