„Esu negailestinga“, arba Mumu šnekina Apsišaukėlį

 

Pavasarį menininkė Jurga Šarapova surengė parodą „Mu mu“ Vilniaus Antakalnio galerijoje. Visą vasarą ji kūrybiškai siautėja alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“, kurią pati pervadino „kreatoriumu“. Ši paroda, iš pradžių vadinta „Nesivaldymu“, ekspozicijai ir kolekcijai įgavus konkrečius kontūrus, pavadinta „Apsišaukėliu“. Visi trys pavadinimai puikiai atskleidžia, kas yra svarbu kūrėjai, – tai skausmo ir literatūros, buvimo ir aistros, autentiškumo ir teatrališkumo (beje, parodoje ir buvo pristatytos kaukės – tie nepamainomi žmogiškojo gyvenimo buvimo tarp kitų atributai) kategorijos. Visą vasarą kiekvieną popietę J. Šarapova tikrąja šio žodžio prasme it kokį daržą ar žiemos sodą puoselėja savo parodą. Priminsime, kad ši menininkė entuziastingai (toks apibūdinimas labai tinka) dirba su įvairiomis medžiagomis – ji piešia, tapo ant konservų dėžučių, jau atitarnavusių pašto siuntinių dėžių, pagalvių, knygų ar tiesiog po ranka pasitaikiusių ir savo medžiagiškumu dėmesį patraukusių popieriaus lapų, drobės atraižų.

Beveik kasdieniai susitikimai su ja, jos kalbėjimai, galop parodos instaliacijos dalimi tapę „autoįrašai“ – J. Šarapovos monologai, jos pačios užfiksuoti kūrybinio proceso metu, susipynė į tikrai šarapovišką rezginį, kuriame pirmiausia klausiantysis žiūrovas jautėsi ir Apsišaukėliu, ir Mumu…

Vidas Poškus

 

Iš oficialios Jurgos kalbos atidarymo (po atidarymo) metu:

„…daug kas iš tų žmonių nustojo piešti. Ir aš sukūriau lyrinį herojų. Fernando Pessoa buvo susikūręs penkis žmones, kurių vardu kurdavo poeziją. Po poeto mirties netgi buvo aptikta skrynia su tų žmonių daiktais. Nors man labiausiai patinka jo paties poezija (juokiasi). Tad aš turiu tik vieną lyrinę heroję – Zoją Cinober, kosmose girdinčią užguitus vaikus (tuos, kurių motinos niekuomet nepalaikydavo ir nesakydavo: „Tu geriausias iš visų!“). Jų kūrybinės galimybės taip ir liko kosmose. Zoja yra tas mediumas, kuris viską girdėdavo ir suprasdavo, ir neleisdavo tyčiotis. Tai ir yra nesivaldymas. Kai kas gali pasakyti, kad tai yra labai žaisminga. Taip – tai yra „labai žaisminga“. Kai daugiau pakalbi, tuomet reaguoja: „Oi, kaip čia skausminga!“ Tai yra ir žavinga, ir skausminga. Juk negalima pamiršti visų nužudytų mandelštamų…“

 

– Kiek konservų suvalgei ir kiek žuvų nukentėjo dėl meno, kai rengei šią parodą?

– Ten buvo ne žuvys, ten buvo galvakojai: moliuskai, kalmarai.

– Kodėl juos valgei?

– Skanu (juokiasi). Negaliu nustoti jų valgyti.

– Iš tiesų tai norėjau paklausti – kodėl kuri iš įvairių jau savo gyvenimą pagyvenusių, nugyvenusių daiktų?

– Tiesiog jie yra gražūs!

– Graži konservų dėžutė, audinio atraiža, kartono skiautė?

– Nepaprastai. Mėgstu vaikščioti į dėvėtų drabužių parduotuves – vadinamuosius „skudurynus“. Kitos vaikšto, kankinasi. O man įdomu ir gražu. Dabar beveik nebeliko siuvėjų… Juk siuvėjas yra inžinierius. Tuo tarpu „skudurynuose“ vis dar yra nerealių inžinerinių įrenginių. Neieškau rūbų nešioti. Tačiau parsinešu namo architektūrinių šedevrų. Be to, esmė dar ta, kad juos pasimatuoji ir jie pakeičia tavo kaukę, pakeičia tai, kaip tu save įsivaizduoji.

– Kodėl paišai ant knygų? Matau, kad piešta buvo ir ant „Marso kronikų“, ir ant „Mokslinio leninizmo pagrindų“…

– Man visiškai nerūpi siužetas. Žiūriu į medžiaginius dalykus – viršelį, pavardę, antraštę, turinį. Štai Rayaus Bradbury „Marso kronikų“ (1967 metų leidimas lietuvių kalba – V. P.) atveju patraukė gelsvas popierius ir formatas. Pačiupinėk – eskizinį bloknotą tokį gautum, būtų viskas!

– Raidės netrukdo?

– Ne! Tai „veža“, kuria pasakojimą.

– Bet balto popieriaus ar drobės baimės nejauti?

– Jokios baimės.

– Kada esi patenkinta / nepatenkinta baigtu kūriniu – t. y. kūrimo proceso rezultatu?

– Svarbiausia yra procesas. Tik jis duoda kokybę. Viskas vyksta panašiai kaip džiazo

improvizacijoje – vieną kartą vieniems skamba, kitą kartą – ne. Vienas „kliur kliur kliur“ ir kitas „kliur kliur kliur“. Ir vienas gerai, o kitas blogai atlieka tą patį kūrinį. Mene yra tas pats. Kai pats esi tai perėjęs, tuomet suvoki. Net vertindamas tą stilių, raišką, kuri gal nepatinka, pasakysi, kad jis yra geras, nes atpažinsi procesą. Jeigu šūdinas yra procesas, tuomet ir rezultatas – šūdas! Aš patį procesą fiksuoju knygoje. Ir jeigu pajuntu – „važiuoja“, tuomet galiu perkelti toliau, į kitą formatą. Jeigu pajuntu, kad nusivažiuoju, kad „caca paišo“, tuomet vėl grįžtu „į knygą“. Taip išeini į kitokią būseną, savotiškas kopėčias.

– O ar parodoje buvo tokių darbų, kuriais buvai nepatenkinta?

– Aš nepatenkinta tuo, kad esu patenkinta. Pavyzdžiui, tomis konservų „skarbonkėmis“. Man jos nerealiai patinka, nors žinau, kad yra ir blogų. Esu jomis patenkinta. Juk tai yra reiškinys! Tad esu nepatenkinta, kad esu patenkinta (juokiasi). Yra atskirų atvejų, kur proceso metu lyg ir nebuvo „ištraukta“, – kur buvo paimituota. Bet vis tiek dar laikosi… O yra tokių, kur viskas sėkmingai nuvažiavo. Žiūrovas gal nebūtinai tai ir mato, bet, pavyzdžiui, feisbuke pamačiau, jog geri dailininkai tą pastebi. Socialiniuose tinkluose taip būna – kai įdedi gerą kūrinį, gal nebus kelių šimtų mėgėjų, tačiau bus keli profesionalai, kurie mato, kas tau atsitiko.

– Tau feisbukas yra svarbus?

– Man – svarbus. Susiradau labai mielų žmonių. Lietuvoje dažnai nesupranta, ką aš darau. Norisi, kad mūsų viešasis gyvenimas būtų kultūringas, o man mėtomi akmenys, kad aš giriuosi. Tai turbūt patys giriasi. Esmė ta, kad ten norisi matyti kokybę. Jeigu mes visi ją viešintume (o ne veidus prie prezidentūros), mums nebereikėtų prastos žurnalistikos.

– Tą patį galvoju. Man irgi socialiniai tinklai tuo imponuoja.

– Reikia pakeisti pasaulį! Ir tai juk galima padaryti savo rankomis.

– Tad kas yra toji paslaptingoji pagrindinė parodos „Apsišaukėlis“ personažė?

– Jos vardas – Zoja Cinober. Čia ir buvo jos paroda. Nes Zoja – tai zoologija, gyvybė, o cinoberis – raudona spalva ir labai geri nuodai. Kaip kažkas yra pasakęs, ši spalva gali patikti tik bepročiams, vaikams ir isterikams. Kokia tai šlykšti spalva! Ji skamba kaip keiksmažodis. Stipriau nei rusiškas keiksmas. Gražiau ir būti negali (juokiasi). Zoja mėgsta tą spalvą.

– Zoja yra kaukė?

– Ne. Mane įkyriai persekioja mintis apie meditaciją. Galiu labai ilgai piešti. Tokiu principu: „vienas du, vienas du…“ Ir taip metų metais. Bet degtukų dėliojimas nėra meditacija. Įsivaizduojama, kad jeigu daug dirbi – tai medituoji. Visiškai ne! Tai šiaip konvulsija. Meditacija yra dinamiška (čia Jurga suvinguriuoja visu kūnu). Man svarbu, kad kiekvienas degtukas būtų kitoks – tuomet lieki budrus, neužmiegi. Atsiranda toks „draivas“. Čia nėra apsėdimas!.. Ir tam „draivui“ daviau vardą. Jį išėmiau iš savęs ir jį paleidau. Tai buvo baisu.

– Tai dvelkia šizofrenija…

– Šizofrenija? Žinoma, sveikinu! Dabar skaičiau Umberto Eco tekstą „Joyce’o poetika“ – ten radau puslapį apie save. Jungas Joyce’o „Ulisą“ išvadino šizofreniniu atveju. Bet Jungas, leisdamas sau Joyce’ą išvadinti šizofreniku, yra labai neįdomus ir lėkštas pilietis! Juk Joyce’as daro jos pjūvį. Ir jeigu visa žmonija būtų jį perskaičiusi, ji būtų kitokia (tai Jurga taria garsiau ir prie savo burnos pritraukusi diktofoną). Tai reikia užrašyti didelėm raidėm! (Tad pakartoju: JEIGU VISA ŽMONIJA BŪTŲ PERSKAIČIUSI JOYCE’Ą, JI BŪTŲ KITOKIA.) Ir nevaidinkite, kad jūs jį skaitėte!

– Aš pats jo neįveikiau…

– Nesvarbu.

– Bet tu apsiskelbei, kad jį perskaitei.

– Aš jį perskaičiau. Ir angliškai! Ir nieko nesupratau! (Juokiasi)

 

Iš Jurgos, tapusios Zoja Cinober, dainavimų kūrimo metu [opusas „zoja bora“]. Visa tai garso įrašo formatu skambėjo kaip parodos „Apsišaukėlis“ muzikinis fonas. Taip pat skambėjo Jurgos brolio Andriaus Šarapovo sukurta muzika – 21 dalies 45 minučių trukmės opusas „Akusmatine“, specialiai

sukurtas šiai parodai:

„…Svarbiausia įdomumas, nes kitaip-kitaip-kitaip-kitaip neįdomu… Ahaha, ahaha… Neįdomu. Dabar neįdomu, dabar neįdomu. Neįdomu-neįdomu-neįdomu… Sakysim. Sakysim! Vėl sakysim. Kokia puiki daugiskaita! Aš nenoriu tų žodžių, aš kimbu prie visų žodžių. Prie kiekvieno žodžio aš kabau, kabau, kabau. Kabau ant žodžio „sakysim“. Kas čia per žodis? Sakysim, čia toks tariamasis nuosakas. Nuosakas–nuosakas-nuosakas. (Pradeda kalbėti ramiu balsu, beveik šnabždėti) Nuocypas, nuocyp, cyp cyp cyp. Geltonutis cypciukas. Atvaryk, nes mama višta tarp varnalėšų ėjo didelėm rankom – vištos kojų neturi, turi dideles rankas. Višta yra labai gera, geri žmonės turi dideles rankas. Ir višta ėjo, ir pamiršo – kiek kartų tai matyta. Pamiršo tą viščiuką, mažą robotuką. Atrodo toks bejausmis, tiesiog cypia ir viskas. Cypia dėl to, cypia dėl to, kad jis geltonas. Jisai cypia, nes jam reikia cypti. Taip, kaip tie visi žmonių vaikai. Pasako kodėl – kodėl mes negirdime to triukšmo, kuris yra kiekvienoje ląstelėje. Triukšmas yra kiekvienoje ląstelėje. Pagalvojau, kad kūdikiai tai girdi, tie visai švieži kūdikiai. Kad jie girdi, kaip jų kiekviena molekulė cypia. Ir mums tuomet daro įspūdį jų kūnų kolektyviškumas. Nes suaugusio žmogaus kūnas nėra kolektyviškas – jis vienvaldys su nuslopintais balsais. Naujagimis jaučiasi kaip valstybių sąjunga, o ne kažkokia viena valstybė. Su viena kalba! Kalbėkite viena kalba! Kodėl, kodėl, kodėl?.. [...]“

 

– Ar Tavęs neerzina, kai žmonės, apibūdindami Tavo kūrybą, sako – „ta, kuri kuria žmogeliukus“? Bet jau (beklausdamas) iš Tavo žvilgsnio supratau, kad erzina.

– Pasakysiu, kaip su jais viskas įvyko. Aplinkinius žmones laikome gana protingais, jie žino, kas yra mano tėvas (skulptorius Steponas Šarapovas (1936–1981) – V. P.), jog man dėstė Linas Leonas Katinas ir panašiai. 1990 metais, baigdama Vilniaus dailės akademiją, stipriai veikiama savo tėvo įtakos sukūriau diplominį darbą „Peizažas“. Iš tiesų – apsidraudžiau. Buvo baisu daryti, naudojau jo plastinę išraišką. Tai buvo ne mano… Juk kai tau yra 25 metai – ar labai ten būna tavęs? Nesu baigusi net dailės mokyklos… Taigi, apsidraudžiau, nes jau tuomet dariau visiškai kitką. Mane domino virvinės struktūros, norėjau sukurti tokius objektus. Bet jau tuomet erzino geležinis karkasas, kurį panaudojau. Dar pakartosiu – apsidraudžiau, žinodama, kaip yra gražu architektams. Padariau gerą diplominį, bet jis buvo ne mano. Ėjau saugiu keliu… Kita vertus, jeigu būtų užsakymai – tokius objektus galima konstruoti. Ir dar reikia normalios studijos. Paprastame bute to nepadarysi. Be to, po studijų jaučiausi kaip nualinta žemė, dar gimė vaikas ir mano darbo vieta tapo sofa. Man reikėjo atgauti save, surasti tokį darbo principą, kad galėčiau kurti atšokdama nuo buities ir labai trumpiems epizodams. Vaikas pavalgo, užmiega, gaunu penkias minutes ir dirbu. Atsikėlė – vėl dėmesys jam. Reikėjo rasti ne tą vyrišką („Nutilkite – aš dirbu!“), o moterišką pozą. Panašiai yra su joga – vieniems reikia tylos ir ramybės, specialios erdvės bei nuotaikos. Kai aš darau jogą, man niekas netrukdo, gali ant viršaus lipti šuo ar vaikas. Bet jau kai montuoji parodą, tuomet būtina pasakyti: „Nesikiškite!“ Tad tie „žmogeliukai“ buvo protestas prieš tėvo stilių, prieš architektų grožio sampratą. Tai buvo ironija! Ir skausmas kartu… Bet stebino ir stebina žmonių reakcija: „Žmogeliukas!“ Jie reaguoja nuoširdžiai, nejausdami distancijos ir apsigaudami su motyvu. Panašiai kaip su gulbe – šios įvaizdžiu. Esu sukūrusi tokį darbą (gulbę) ir pavadinau jį „Širdis – kaip sparnai“. Tai kaip koks serialas. Nes daug kas pratę žiūrėti serialus. Nieko nėra šlykščiau už juos. Keista buvo tuo lūžio laikotarpiu, kai nuo Sokurovo ar Tarkovskio daug kas persimetė prie „santa barbarų“. Pasijutau kaip Marse. Ką žmonės žiūri vakarais?! Tad pradėjau tyčiotis ir daryti žmogeliukus. Keista, kai net kolegos žmogeliukus „ryja“ kaip tikra. Tai yra dar baisiau. Tikras „siuras“…

– Tad Tave infantilumu dažnai apkaltina?

– Nesu infantili, esu ciniška. Esu negailestinga ir man iš visų jėgų reikia stengtis būti švelniai. Tyčiojuosi iš infantilumo, jis išlenda kaip nuoskauda.

– Man regis, kad daugelį apgauna charakteringas Tavo piešinys.

– Bet tai yra visiškai nevaikiška! Aš visuomet tyčiojuosi! (Sakoma aistringai ir šiek tiek provokuojančiai)

– Ar galvoji apie socialinę meno funkciją? Kiek menas yra individo saviraiška, kiek reaguoja į viešuosius iššūkius ir poreikius? Ar menui reikalingas institucinis „įforminimas“ – projektai, rezidentūros ir panašiai? Vis dėlto šiandieninis menas yra labai priklausomas nuo to…

– Taip, yra toks menas, apie kurį sakai. Jis yra įdomus. Bet manęs tai netenkina. Blogiausia, kai tokiam menui atstovaujantys mano, kad tai yra vienintelis pavidalas. Viskas yra gerai, kol tai nepradeda naikinti ir uždarinėti į konclagerius, kol nepradedama teigti, kad taip galima, o taip negalima. Žinoma, tai užtikrina tam tikrą sėkmę… Tuo tarpu mano kūryba yra ilga nesėkmės istorija. Kad ir kaip nekęsčiau to pasakymo, bet esu nesuprasta menininkė. Šlykščiau nesugalvosi! (Juokiasi)