Eilės
●
tada atsisuki ir staiga pamatai
rudenį
jis raitosi
susisukusiais sudžiūvusiais vario spalvos lapais
laiptų kampuose patvoriuose palei
aptrupėjusias voratinkliais vijokliais atmintimis
apsivijusias
sienas jis kybo
danguj
ta spalva
vadinasi
berlyno mėlyna ji tamsi ji pasitiki savimi ji neleidžia
ginčytis
jis švyti
iš debesų properšos
keista vaiduokliška šviesa
apšviesdamas
rožinius
biuro tarnautojo marškinius
įdegusias merginų kojas girtuoklių veidus
jis tyli
pabrinkusiuose paakiuose
sugniaužtame delne
kaštono akis
atsimerkia ir žiūri
į tamsiai mėlynai pilką
dangaus debesų spalvą
kuri joje
atsispindi
suslūgsta suvysta sustingsta
●
aš esu žuvis kuri plauko
šaltuose vandenyse
nusileidus
saulei
pavirsta antimi mergele gulbe
dunksi senamiesčio grindiniu
sunkiais medžiotojo batais
atrakina užrakintus vartus
perkerta perpus
sumedėjusią širdį
atiduoda
išbadėjusiems šunims
žėrinčiomis akimis
begalinėj
linksmybėj
tyli akmeniu
giliai giliai po
žeme
kur šaknys šokantys kirminai ir šaltinių
vandenys
teka tylėdami
visomis
nežinomomis
kryptimis
●
susigūžia išsitiesia
supasi
gniaužo rankas
alsuoja į veidą
nusisuka
nebepasiveja
aižėja aižėja ir dūžta
paskui
tik
tyla
jau nebūna nebeliečia nebeišaušta ir
nekvepia
tik šiugžda
sausai ir grėsmingai ir
tyliai
●
betoninis sfinksas birželio žolynuos
žiūri tylėdamas
į žvitrias merginų kojas
dūkstančius vaikus
vaiduoklių bučinius
į nedidelę
smėlio audrą
kas popietę pakylančią
nuo kapinių pusės
kad paskui nusileistų
pilku priespalviu
ant skaistžalių žolynų
alsiame kaitros tviskesy
be garso čirškiant žvirbliams
jis senas
jis kurčias jis nebylys
naktimis giedantis giesmes
juodoms
iki dangaus
išaugančioms
varnalėšoms
joms vienoms
tegirdimu
balsu
●
virš įmirkusių sienų sunkių
valandų
išsitrynusiais kontūrais nuteka laikas
vis giliau
po žeme po oda
po nevirpančiais pirštais
jau neplazda
širdys
tik nematomas paukštis rūke
užkabina sparnu
ir užsiveria
dangūs
